DŽENTELMENIŠKAS PROTESTO ĮRANKIS

DŽENTELMENIŠKAS PROTESTO ĮRANKIS

550
0
DALINTIS

Aš kartais mėgstu kurį laiką auginti barzdelę ir ūselius. „Kas tai?“ – klausia artimieji, rodydami pirštu į tuos keliasdešimt retų šerių ant mano smakro ir panosėje.

To paties dažnai paklausiu ir pats savęs – iš tiesų, kas tai?

Anksčiau maniau, kad barzda – tai žaidimas. Turbūt nėra paprastesnio ir greitesnio būdo iš esmės pakeisti savo veido struktūrą, paslėpti ar paryškinti kai kuriuos savo bruožus. Galbūt todėl ir egzistuoja istoriškai susiklosčiusi nuostata, kad barzdoti vyrai kažką „slepia“, yra „netikri“, „dėvi kaukę“? Barzda keičia žmones – argi nebūtų įdomu pamatyti, kaip atrodytų nusiskutę barzdas Vytautas Kernagis, Rimantas Pleikys, Jurgis Razma ar tas pats „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius?

Buvau skaitęs, kad barzda – tai Dievo priesakas. Daugelyje pasaulio šalių tikima, kad vyras privalo auginti barzdą ir ūsus, nes „Dievas taip prisakė“. Kodėl? Nes veido plaukų augimas – natūralus procesas, kurio įtakoti neturi teisės joks kitas Dievo sutvėrimas. Judėjams ortodoksams Tora draudžia skusti „galvos pakraščius“ – smilkinius; rastafariams, sikams ir kai kuriems musulmonams skustis taip pat draudžia jų religija. Bet mes – ne talibai. Juoba Senajame Testamente parašyta, kad “reikia praustis ir skustis”.

Žinojau, kad barzda – tai industrija. Jei klusniai vykdytumėte visus nurodymus bei patarimus, kaip tinkamai ją skųsti, puoselėti ar prižiūrėti, be dviejų valandų iš vonios kambario neišeisite, kol nepasinaudosite visais trimeriais, losjonais ir plaukų minkštikliais.

Suvokiu, kad barzda – tai labai vyriškas atributas, ir tinkamai prižiūrima ji gali atrodyti gerai. Vyrams, turintiems neišraiškingą smakrą, VISADA patartina auginti barzdelę, kurios pagalba įmanoma pabrėžti savo žandikaulio liniją.

Tačiau per visą vyrijos istoriją didžiausia funkcija, kurią atlikdavo barzda (arba jos nebuvimas) – tai protestas. Protestas prieš valstybinę santvarką, prieš nuobodulį, prieš konformizmą. Netgi itin subtilus protestas Sovietiniais laikais barzdotas žmogus niekada neatrodė lojaliu piliečiu. Šiais laikais barzdotas žmogus irgi atrodo laisvas ir nepriklausomas, greičiausiai net ne samdinys. Nes konformistinėje aplinkoje, kokia vis labiau įsigali Lietuvoje, barzda yra netoleruojama.

Todėl ir aš kartais mėgstu paauginti barzdelę.

BARZDŲ EVOLIUCIJA

Barzda yra turbūt brangiausias džentelmeno kūno atributas – tiek pinigine, tiek emocine prasme. Veido plaukams prižiūrėti, puoselėti ar naikinti išleidžiame ne vien krūvą pinigų – per savo gyvenimą kiekvienas vyras vidutiniškai skusdamasis daugiau kaip 20 tūkstančių kartų prie veidrodžio praleidžia 900 valandų (t.y., daugiau kaip mėnesį), per kurias pašalina 75 metrus savo veido plaukų. Tam tikrais istorijos tarpsniais Anglijoje ir Rusijoje vyrai už barzdas mokėjo netgi mokesčius. Kartais sumokėdavo ir savo gyvybe (sentikiai toje pačioje Rusijoje arba kryžiuočiai Europoje, kuriuos kiti kryžiuočiai sukapodavo į gabalus, įsitikinę, kad tikras krikščionis privalo būti nusiskutęs).

O tie, kas augino barzdas tais laikais, kai jos buvo madingos, ar nešioja jas dabar, neatsisakydavo ir turbūt neatsisakytų jų už jokius pinigus. Nes barzda vis tiek yra ir bus išskirtinumo ženklas. Ir buvo juo per visą vyrijos istoriją, neatsiejama nuo tuometinio politinio konteksto.

Mūsų menamiems protėviams nekilo klausimų – auginti barzdą ar ją šalinti? Pirmasis pasaulio žmogus Adomas turėjo barzdikę. Turėjo ją ir Abraomas, ir Dzeusas. Krikščionių Dievas taip pat visada vaizduojamas su balta barzda. Mozė ir Jėzus Kristus yra vaizduojami su barzdomis. O islamo ar Rytų šalyse išvis būtų sunku įsivaizduoti istorinę asmenybę be barzdos (jau Kryžiaus žygių laikais arabų vaikai paleisdavo dūdas iš baimės, pamatę švariai nuskustus europiečių veidus).

Tačiau senovės gyventojų piešiniai ant olų sienų įrodo, kad, priešingai nei įsivaizdavome, seniausieji mūsų planetos gyventojai eidavo į darbą nusiskutę veido plaukus aštrintais akmenimis. Kai kurie priešistoriniai džentelmenai netgi nešiojo trumpas (šiais laikais ganėtinai madingas) barzdikes, kurias pasidarė dar lengviau formuoti, kai žmonija skustuvus ėmė gaminti iš bronzos bei aukso. Stilius stiliumi, bet higiena irgi svarbu.

Senovės Egipto gyventojams kūno plaukų pašalinimas buvo tiesiog būdas išvengti daugelio ligų. Muilas, aišku, buvo masėms neprieinama prabanga, o kūno plaukai ir karštis buvo sunkiai suderinami dalykai. Ilgi plaukai greitai riebaluodavosi, oda po jais šuto, ir galų gale senovės egiptiečiai pradėjo plaukus skusti nuo viso kūno. Jiems būti beplaukiu reiškė vėdintis ir gyventi  be mielųjų vabaliukų ar nemaloniųjų kvapų. Taigi, kuo mažau plaukų, tuo lengvesnis gyvenimas. Juoba kad Egipte barzda buvo „atleidžiama“ tik gedulo metu, ir laikui bėgant visi kūno plaukai buvo pradėti laikyti nepatraukliais, simbolizuojantys nešvarą bei priklausomybę žemam luomui, nors faraonai nešiojo siauras „ožio“ tipo barzdeles pasmakrėje kaip monarcho simbolį (nešiojo tokias barzdas, tiesa, dirbtines ir moterys valdovės).

Tačiau antikinėje Graikijoje veido plaukai jau simbolizavo aukštą vyro statusą (beje, barzda tais laikais buvo vadinami visi veido plaukai, neišskiriant nei ūsų, nei žandenų). Barzda buvo išminčiaus ženklas, bebarzdžiais tebuvo paaugliai arba eunuchai. Ilga balta barzda buvo privalomas visų žymiųjų filosofų atributas, nes ilga barzda buvo laikoma proto ženklu (mat, asocijavosi su garbiu amžiumi), ir lietuvių folklore galima įžvelgti paralelę su žodžių “geltonsnapis” ar “bepūkis” vartojimu. Graikai taip pat pirmieji pasaulyje suvokė, kad barzdos gali paslėpti vyriškių dvigubus pagurklius ar randus – taip jos pradėjo atlikti ir veido gražinimo funkciją. Barzdų Graikijoje „aukso amžius“ baigėsi 323 metais p.m.e – tais metais Aleksandras Makedonietis iš savo karių reikalaudavo, kad jie eitų į mūšį švariai nusiskutę veidus – taip priešams buvo sunkiau juos pagriebti už barzdų. Nuskusto veido mada kartu su makedoniečiais grįžo atgal į Europą.

Kur jų laukė jau romėnų diktuojamos barzdų mados. Romėnams išvis niekada nepatiko graikiškų barzdų stilius – garbanotos, ilgos ir susivėlusios – tokias nešiojo etruskai Šiaurės Italijoje. Romėnai skyrė barzdų priežiūrai daugiau dėmesio. Jie ir sukūrė šiandieninių skustuvų prototipą (Lucijaus Tarkinijaus Priskaus VI amžiuje p.m.e sukurtas atlenkiamas geležinis peilis tapo vieninteliu praktišku skustuvu iki pat XIX amžiaus pabaigos), kaip būtiną asmens priežiūros priemonę. O nuo 454 metų p.m.e., kai grupė kirpėjų iš Sicilijos pirmą kartą įsikūrė Romoje, veido plaukų skutimas tapo masiniu reiškiniu.

Patys romėnai įvairiais istoriniais periodais kartais skusdavo barzdas, kartais jas nešiodavo – priklausomai nuo nuotaikos ir aplinkybių. Yra užfiksuota, kad jie nešiojo barzdas iki antrojo amžiaus prieš mūsų erą, ir nuo antrojo mūsų eros amžiaus. Tarp tų periodų plikas smakras buvo būtinybė – tais laikais būti romėnu reiškė nebūti graiku, kas savo ruožtu įpareigojo skusti barzdas, nes graikai jas mėgo. Bebarzdis veidas buvo ne tik padoraus piliečio atributas (barzdas nešiojo tik vargšai ir jauni maištininkai), pirmas jaunuolio barzdos skutimas buvo didelė šventė jo artimiesiems, o imperatorius Cezaris ta proga netgi surengė Romoje didelį masinį festivalį. Barzdos Romoje vėl tapo madingos tik antrajame mūsų eros amžiuje, kai romėnų aukštuomenė ėmė mėgdžioti tuos pačius graikus. Tada būti barzdotu reiškė būti garbingu ir kilmingu romėnu.

Beje, ilgą laiką buvo manoma, kad terminas „barbaras“ (kurių dėka Romos imperija ir žlugo) yra kilęs būtent nuo žodžio „barzda“ (lotyniškai „barba“). Romėnai barbarais vadino visus „barzdotus žmones“, o tai savo ruožtu reiškė „šiurkštūs, necivilizuoti žmonės“. Iš tiesų „barbaras“ yra graikiškos, o ne lotyniškos kilmės žodis, vartotas dar iki Homero. Mat, antikos graikams visi „ne graikai“ buvo įvardijami žodžiu „barbaros“ (pagal kitataučių kalbas, kurios graikų ausims skambėjo kaip ištisinis skiemenų „bar-bar-bar“ kratinys).

Per Bizantijos laikus vyrų barzdų mados, neišvengiamai įtakotos musulmoniško stiliaus, atkeliavo į viduramžių Europą, kur įsigalint krikščionybei, barzdų paplitimas arba visuotinis pasmerkimas nuolat keitė vienas kitą. Viduramžių katalikų dvasininkai skusdavosi visus veido plaukus tam, kad pabrėžtų savo ištikimybę celibatui (Renesanso protestantų dvasininkai barzdas augindavo, parodydami, kad nesutinka su katalikų dogmomis…) ir visada tvirtino, kad doras krikščionis turi būti nusiskutęs savo veido plaukus. Kai kuriais viduramžių periodais vis įsivyraudavo nuomonė, kad barzdas nešioja tik pagonys, gyvenantys kažkur „Lithuania?“, bei pederastai (Anglijoje vienu metu vyrai su barzdomis buvo laikomi “moteriškais”) – bet tais laikais ir ūsuotos moterys buvo laikomos raganomis…

Pagarbų statusą barzdoms grąžino kryžiuočiai, kiek vėliau – jūrininkai, naujų žemių atradėjai, kuriems skustis barzdą viduryje okeano ar dykumo reiškė neatleistiną vandens eikvojimą. Grįžę iš karų ar užjūrių didvyriai didžiavosi savo barzdomis, kaip patirtų nuotykių ar ištvermės reikalaujančio tikro vyro gyvenimo ženklu, ir visuomenės noras juos mėgdžioti buvo stipresnis už dvasininkų rūstybę. Beje, tais laikais feodalai sugalvojo barzdoms ir praktinį pritaikymą – jose buvo nešiojami dantų krapštukai arba šukos.

XVII amžiuje plinkantis Prancūzijos karalius Lui XIII išpopuliarino ne tik savo sukurtą peruką, bet ir pradėjo išpuoselėtų barzdų erą. Smailios barzdikės ir tiesūs ūsai, kuriuos nešiojo visi „keturi muškietininkai“, vadinosi „a la royale“ ir buvo privalomas prancūzų bei olandų kavalierių atributas. Joms puoselėti buvo sukurtos ne vien specialios pomados ar vaškas – rinkoje atsirado ir begalė priemonių, kaip išlaikyti tokią ūsų ar barzdos formą miegant (kas nėra labai paprasta, kaip gali atrodyti). Savo ruožtu paprastos ar neprižiūrėtos barzdos tapo skurdo ir žemesniųjų klasių požymiu.

Išpuoselėtos barzdos ir ilgi plaukai laikui bėgant tapo tokiu aristokratijos ženklu, jog Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dalyviai stojo prieš supuvusią santvarką ne vien degančiomis akimis ar atlapotomis krūtinėmis, bet ir švariai nusiskutę veidus, trumpai nusikirpę plaukus. Revoliucijos pasekėjai tokią madą atnešė ir į Ameriką. Beje, nė vienas iš pasirašusiųjų JAV Nepriklausomybės deklaraciją neturėjo nei barzdos, nei ūsų. Joks JAV prezidentas iki Abraomo Linkolno nenešiojo nei barzdos, nei ūsų, ir iki pat 1858 metų dėdė Semas taip pat buvo vaizduojamas beplaukiu veidu. Tais laikais Vašingtone barzdą ir ūsus buvo galima išvysti tik užsienio šalių ambasadose.

Europoje barzdos grįžo į madą po Napoleono karų, kartu su žandenomis tapusios daugelio monarchų, menininkų ir džentelmenų atributu, suteikiančiu veidams solidumo ir išraiškingumo. Prieš pat JAV Pilietinį karą barzdos grįžo ir ant amerikiečių veidų, „galbūt dėl to“, – šaipėsi kai kurie jumoristai, – „kad mes rūkome per daug cigarų, vėlai vakarieniaujame ir mažai sportuojame – iš kur mums turėti jėgų barzdoms skųsti?“ Iš tikrųjų praktiškieji amerikiečiai nusprendė, kad veido plaukai iš esmės gali „pagražinti“ vyro veidą: žandenos platina veidą, o pilna barzda – plonina jį, gerai suformuota – pagerina bendrą silpno smakro vaizdą. Gydytojams ir bankininkams barzda suteikdavo kompetetingumo, taupieji suvokė, kad su atitinkamo ilgio barzda galima nebenešioti kaklaraiščio ir prisegamų apykaklių. XIX amžiaus pabaigoje tiek Europoje, tiek Amerikoje barzda buvo natūralu, patogu, sveika, išraiškinga, kiliminga ir gražu. Tais laikais mados autoritetai teigė, kad „gamta padovanojo vyrui barzdą ją naudoti ir puoselėti. Barzdas turėjo dievai ir didvyriai“. Barzdos sąlygojo ir naujų etiketo normų atsiradimą („neužmirškite valyti trupinius iš barzdos“).

Ūsai ir barzdos taip pat išpopuliarėjo ir to laikmečio – pačiame kolonijinių karų įkarštyje – armijose, kur kiekvienas bent kiek save gerbiantis džentelmenas praleisdavo nors šiek tiek laiko. Kaip taisyklė, kuo žemesnis buvo kariškio laipsnis, tuo mažesnius ūsus jis galėjo nešioti, kylant karjeros laiptais, didėdavo ir ūsai. Britų armijoje statutas netgi drausdavo kariškiams skusti ūsus iki pat 1916 metų.

Mirtinas smūgis barzdoms kaip masinei madai buvo suduotas per Pirmąjį pasaulinį karą – fronte kareiviai privalėjo nusiskusti barzdas (beje, ne ūsus), nes jos trukdė tinkamai užsidėti dujokaukes. JAV įstojus į tą patį karą, šauktiniai iš kaimo vietovių susirinkę miestuose tuo pačiu atnešdavo ir ištisas utelių armijas, užplūdusias miestus, todėl barzdos irgi būdavo masiškai skutamos – į Europą naujai iškeptieji kariai atvykdavo švariais kaip kūdikių veidais.

Būtent po Pirmojo pasaulinio karo kuriami Holivudo kinofilmai išpopuliarino trumpų plaukų ir švariai nuskustų veidų tipažą. Barzdos dar sulaukė trumpo Renesanso hipių laikais šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje.

Pastaruoju metu vyrai pageidauja būti švariais veidais, galų gale, tai buvo ir visuotinio siekio atrodyti jaunesniais bei sveikesniais rezultatas. Nors šiais laikais daugelyje pasaulio šalių, pvz., ispaniškai kalbančiose ar Artimųjų Rytų šalyse veido plaukai atrodo kaip tikro “macho” vyro būtinybė, tačiau šiuolaikiškesnėse Amerikos ar Europos valstybėse švariai nuskustas veidas yra norminė išvaizda. Paskutinis barzdotas Didžiojęs Britanijos premjeras valdė apie 1950-uosius, o paskutinis barzdotas JAV prezidentas Teddy Rooseveltas pasitraukė iš politinės arenos XX amžiaus pradžioje. Net ir Fidelis Kastro kadaise buvo švaraus kaip kūdikio veidu, bet barzdą pradėjo auginti tik tada, kai partizanaujant jam tiesiog baigėsi skutimosi peiliukai… Augina lig šiol.

KAIP AUGINTI BARZDĄ?

Taigi, nors nesate nei kryžiuotis, nei jūreivis, nei anarchistas, vis tiek nusprendėte auginti barzdą?

Be abejo, geriausių patarimų pateiktų patyręs kirpėjas, tačiau egzistuoja keletas taisyklių, būtinų žinoti kiekvienam pasiryžusiajam. Visų pirma, prižiūrėkite savo barzdą (šiuo metu parduotuvėse vargu ar rasite specialių tinklelių ar pomadų barzdai, kurios buvo populiarios prieš šimtą metų, tačiau tikrai rasite bent jau barzdų trimerių, o vos prieš metus „Philips“ pristatė pasauliui barzdos trimerį su oro siurbimo mechanizmu sutraukiančiu visus nuskustus barzdos plaukų galiukus). Netvarkinga barzda darys apsileidusio žmogaus įspūdį – atrodysite labiau nevala, nei savo vertę jaučiantis laisvuolis. Antra, žinokite, kad barzda iš esmės paslėps Jūsų smarkrą ir pagurklį, tačiau visada atrodys blogai, jei ją auginsite be ūsų. Tokios barzdos, kokias nešioja Aleksandras Solženycinas ar Skirmantas Valiulis, atrodo mažų mažiausiai pamėkliškai, juoba tokiame amžiuje. Trečia, švariai skuskite kaklą ir apribokite savo barzdą smakru ir žandais. Būkite atviras sau dėl barzdos kokybės, jei ji yra plona ir auga lopais, verčiau jos neauginkite.

Anksčiau buvo manoma, kad barzdos ilgis priklauso nuo nešiotojo ūgio. Tačiau šiais laikais aišku viena – barzda taps per ilga tada, kai aplinkiniai į ją atkreips dėmesį.

SKUTIMASIS

Net jei ir auginate barzdelę, vis tiek esate priverstas skusti kitas veido vietas. Patys žinote, kad veido plaukų skutimas yra skausmingas procesas. Net patys trumpiausi jūsų veido plaukai yra sudaryti iš prieš 20 valandų mirusių ląstelių, tačiau oda apie juos yra gyva ir peiliuko ar barzdaskutės prisilietimas ją žaloja. Vienintelis kol kas žinomas būdas, kaip tai pagerinti odos būseną, yra tai, kad reikia prieš skutimą  plauti veidą su šiltu vandeniu ir muilu. Pabuvęs dvi minutes šiltame vandenyje kiekvienas plaukelis suminkštėja ir išsitempia 35 procentais, sumažindamas energijos sąnaudas jam nukirpti 70-ia procentų. Ir muilas, skirtingai nuo skutimosi putų, pašalina nešvarumus apie kiekvieną plaukelį, kurie didina pasipriešinimą skutimosi peiliukui. Beje, daugiausiai traumų skutimosi metu patiriama ne nuo netinkamų priemonių ar losjonų, bet nuo surūdijusių ar atšipusių peiliukų…

Kaip žinia, barzdos plaukų skutimas patenkina psichologinį vyriškumo ritualo reikalingumą. Didžiausias iššūkis – kaip išsirinkti tinkamą skustuvą, ypač jei kasmet rinkoje atsiranda mažiausiai trys „patobulinti“ ir nauji? Patarimas paprastas – visada pirkite pačius naujausius, nes džentelmeno šūkis visada yra „kuo švariau, mano drauge, kuo švariau“…

Kas geriau – skustuvas ar elektrinė barzdaskutė? Tai, be abejo, yra skonio ir pripratimo reikalas, tačiau problema dviprasmė. Sakoma, kad plaunant veidą su šiltu vandeniu ir muilu, atsipalaiduoja veido raumenys, tačiau skustuvo neišsitrauksi automobilyje, sedėdamas mašinų spūstyje. Iš kitos pusės, tikras džentelmenas visada skutasi namuose. Tačiau bet kuri dama, užėjusi į Jūsų vonios kambarį, visada atkreips dėmesį į kelis šimtus litų kainuojančią elegantiško dizaino elektrinę barzdaskutę, užuot tylomis pasigerėjusi keliolika litų kainuojančiu skustuvu, pirktu „Maximoje“.

Kada geriausia skustis? Liaudyje egzistuoja priežodis „kas skutasi vakare, tas myli žmoną, kas skutasi ryte, tas gerbia savo bosą“.

SKUSTUVŲ ISTORIJA

Pirmąjį “saugų” skutimosi peiliuką (patalpintą į specialų “futliarą” ir apsaugota iš trijų pusių) XIX amžiaus pradžioje sukūrė prancūzas Jean-Jacques Perretas, įkvėptas paprasto obliaus. Tačiau daugkartinio panaudojimo peiliuko idėja priklauso amerikiečiui Kingui Campui Gillette, keliaujančiam prekijui, iki tol pardavinėjusiam tradicinius atlenkiamus skustuvus, su kuriais buvo galima ir žmogų papjauti. K.Gillette 1895 metais sukūrė popieriaus plonumo ir plieno tvirtumo peiliuko prototipą, tačiau tais laikais juos gaminti buvo tiesiog techniškai neįmanoma. Pirmieji K.Gillette peiliukai buvo pagaminti tik 1903 metais – tais metais jam pavyko parduoti (t.y., tiesiog išdalinti savo draugams) tik 51 skustuvą ir 168 peiliukus. Tačiau jo sukurta naujovė netikėtai prigijo, ir 1904 metais K.Gillette pardavė jau 90 tūkstančių savo sukurtų skustuvų bei 123 tūkstančius peiliukų.

Kaip ir “Coca-Cola” ar cigarečių verslas, taip ir K.Gillette kompanija tradiciškai suklestėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai JAV armija užsisakė pas jį pagaminti 3,5 milijonų skustuvų ir 36 milijonus peiliukų. Taip keičiami peiliukai (kartu su jais ir galimybė lengvai nusiskusti) atkeliavo į Europą, iš kurios pasklido po visą pasaulį.

Progresas XX amžiaus pradžioje reiškė ir elektrą, kuri neišvengiamai veržėsi ir į kovą su barzdomis. Nors pirmąjį elektrinės barzdaskutės prototipą jau 1910 metais buvo sukūręs, aišku, amerikietis Willis Shockey, tačiau jo pasiūlyta naujovė – besisukantys peiliukai atrodė tiesiog bauginančiai. Taip “Gillette” peiliukai dominavo vyrų voniose iki pat 1931 metų, kol kanadietis pulkininkas Jacobas Schickas nepateikė rinkai pirmosios patogios elektrinės barzdaskutės.

J.Schickas dar karo metu lindėdamas tranšėjose pastebėjo, kad skustis “Gillette” peiliukais yra patogu ir lengva, bet tik tada, kai šalia yra vandens ir muilo. Pats J.Schickas buvo apimtas skutimosi manijos ir kažkodėl tikėjo, kad žmogus gali gyventi net 120 metų, jei kasdien teisingai skusis. Jo sukurta elektrinė barzdaskutė netiko maisnei gamybai, nes buvo pernelyg didelė, kad žmogus ją išlaikytų rankose. Didžiausią svorį sudarė barzdaskutės variklis, kurį reikėjo sumažinti, išlaikant galią, pakankamą barzdos plaukui nukirpti. 1931 metais J.Schickas Niujorke pardavė pirmąją elektrinę barzdaskutę už 25 dolerius, ir po šešerių metų jomis naudojosi jau pusantro milijono vyrų, ir netrukus J.Schicko kompanija pardavinėjo po du milijonus barzdaskučių kasmet.

Daugelis verslininkų nieko nedelsdami metėsi į elektrinių barzdaskučių verslą, kaip iš gausybės rago pasipylė patentai. Netgi “Gillette” kompanija buvo priversta sukurti savo elektrinę barzdaskutę. 1939 metais europiečiai metė iššūkį Amerikai – olandų kompanija “Philips” sukūrė pirmąjį pasaulyje dviejų galvučių elektrinę barzdaskutę “Philishave” ir rotorinį skutimosi galvutės principą, apsaugotą 126 patentais. Vienas “Philips” kompanijos įkūrėjų buvo taip įsijautęs į savo barzdaskutės tobulinimą, kad net jį įkalinus vokiečių konclageryje Antrojo pasaulinio karo metais testavo eksperimentinį modelį ant savęs. Ateityje “Philips” buvo lemta tapti didžiausiai elektrinių barzdaskučių gamintojai (1981 metais “Philips” įsigijo ir visą “Schick” kompanijos barzdaskučių verslą).

Neišvengiamai tarp elektrinių barzdaskučių ir peiliukų gamintojų dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios kilo ginčai, kuris skutimasis – šlapias ar sausas yra efektyvesnis. Nors visi gamintojai teigia, kad jų gaminys yra geriausias, nenuginčijama yra tai, kad peiliukai visada skuta arčiau arčiau odos, o elektrinėmis mašinėlėmis yra visada patogiau, greičiau ir saugiau, nes nereikia vandens, be to, nėra galimybės įsipjauti odos. Todėl dar iki 1940 metų elektrinės barzdaskutės buvo pradėtos asocijuoti su kelionėmis, ir plačiai naudojamos viešbučiuose, traukiniuose, laivuose ir lėktuvuose.

Po 1950 metų pasaulyje kilusi plastmasės revoliucija pakeitė ir elektrinių barzdaskučių išvaizdą, rinkoje atsirado šviesesnių spalvų. “Philips” kūrė vis įmantresnes barzdaskutes, didindami ir jų skutimo galvučių skaičių. Be to, keitėsi ir pačios barzdaskutės įvaizdis, jei prieš Antrąjį pasaulinį karą jos  buvo vertinamos dėl skutimosi greitumo, saugumo ir patogumo, tai nuo 1950 metų tapo modernaus vyro atributu.

Šiuo metu visi praeities išradimai, be abejo, atrodo ganėtinai pasenę. Dabartiniai peiliukų gamintojai tobulina skustuvo slydimo veidu procesus, kuria galvutes su keliais iškart įmontuotais peiliukais, baterijomis maitinamą vibruojantį skustuvą, barzdaskučių gamintojai – tobulina elektronikos teikiamas galimybes. Pastaruoju metu “Philips” kompaniją išgarsino jų išrastos 3D veido kontūrų sekimo (lanksčios skutamosios skustuvo dalies paviršiaus) technologijos ir “Super Lift & Cut” sistema, pakelianti ir ištempianti plauką, prieš jį nupjaunant.

Šiandien šlapias ir sausas skutimosi metodai yra pasidalinę pasaulio rinką per pusę. Beveik 60 procentų japonų naudojasi elekriniais skustuvais, o 55 procentai plaukuotesnių europiečių naudojasi peiliukais. Su kuo Jūs?

(Straipsnis spausdintas žurnale “Verslo klasė”)


KOMENTARŲ NĖRA