DŽENTELMENIŠKAS IŠŠŪKIS STICHIJAI

DŽENTELMENIŠKAS IŠŠŪKIS STICHIJAI

347
1
DALINTIS

Kiekvieno tikro vyro gyvenime ateina ta akimirka, kai iškyla būtinybė investuoti į žieminį paltą. Ne į „pūkinę“ striukę, pirktą Gariūnuose, bet rimtą, traukiantį aplinkinių dėmesį suaugusiojo žmogaus paltą, dengiantį nuo žvarbaus žiemos vėjo, puošiantį vestuvėse, laidotuvėse (ne savo) ar bet kurią kitą dieną.

Prancūzų aktorius Yve Montanas, nors ir nenužudė savo žmonos, tačiau kadaise leido sau apie moteriškus paltus išsireikšti daugmaž taip: „tik moteris sugeba užsivilkti suknelę, kainuojančią penkis tūkstančius frankų, prisisegti papuošalų už dešimt tūkstančių frankų ir visa tai paslėpti po du šimtus frankų kainuojančiu paltu“… Jis buvo teisus, bet juk tai – apie moteris. Tikras džentelmenas žino, kad, skirtingai nuo moterų, mūsų, vyriški paltai stilingai ir aiškiai praneša aplinkiniams, kokio lygio drabužius vilkime po juo (elegancijos apologetai teigia, kad „geras kostiumas, pridengtas blogu paltu yra blogiau, nei vaikščioti be kelnių“, stipriai pasakyta…), kad ir kur bekeliautumėme – į operą, medžioklę ar Šiaurės ašigalį – paltas – tai proga pademonstruoti savo skonį.

Žinoma, jau nuo seniausių laikų pagrindinė kiekvieno palto funkcija išlieka apsaugoti mus nuo vėjo, šalčio, lietaus ar dulkių. Tačiau laikui bėgant, paltas tapo dar ir vienu iš mūsų socialinės elgsenos sudedamųjų dalių. Visų pirma, paltas pabrėžia, kad tas, kuris jį vilki, mintimis yra lauke – apsivelkant paltą, aplinkiniams siunčiamas signalas apie planus išeiti, nusivelkant paltą siunčiamas signalas, kad tik ką atvykote ir esate nusiteikęs pabūti kurį laiką… Iš kitos pusės, jei atvykęs į patalpą, nenusivelkate palto, siunčiate signalą apie tai, kad išlaikote distanciją, netikite aplinkiniais ir nesate nusiteikęs ryžtingai. Nes paltas, kaip ir tamsūs akiniai – tai ir psichologinis barjeras, taip pat – ir pareiškimas. Paltas yra „didelis drabužis“, siuvamas iš didelio kiekio medžiagos, dengiantis praktiškai visą mūsų kūną, tuo pačiu, slepiantis ir to kūno kalbą. Tai mūsų skydas. Tai priedanga nuo priešiškos aplinkos. Prisiminkite, kaip kartais nesinori nusivilkti palto nejaukioje Jums aplinkoje? Ir kaip malonu jį nusimesti ten, kur esate laukiamas ir mylimas…

Nes paltas gali pridengti daug ką – pietų salotų likučius ant marškinių, diržo sagtį, nederančią prie batų, trūkstamą švarko sagą, netgi augantį pilvuką. Neišeikite į lauką be palto. Nes džentelmenas be palto – tai džentelmenas be šarvų.

PALTO ISTORIJA

Paltų ir lietpalčių, kokius mes pažįstame šiandien, stiliaus istorija prasideda tik apie XVII amžių (beje, visiškai skirtinga nuo kailinių). Lig tol vyrija gūžėsi susisupę į įvairiausius beformius apdarus, saugančius nuo blogo oro ar nuo priešo mačetės dūrio.

Tikruoju dabartinio palto prototipu laikoma romėniškoji toga –  penkių metrų ilgio ir dviejų metrų pločio skraistė, į kurią tinkamai susisukti reikėjo ne tik išmanymo – reikėjo dar ir kito žmogaus pagalbos… Tai buvo, be abejo, pernelyg sudėtinga, juoba kad toga, kadaise buvusi Romos galybės atributu, laikui bėgant tapo korupcijos ir ištežusios aristokratijos simboliu (jos išnyko V mūsų eros amžiuje), todėl vėlyvaisiais imperijos laikais, romėnai vilkėjo tai, iš ko išsirutuliojo ir bažnytiniai apdarai – mantijas su gobtuvais, sutanų arba pončo tipo rūbus su iškirpte galvai ir rankoms.

Viduramžiais tokie apsiaustai ištisus amžius atlikdavo dvigubą funkciją – dienomis jie tarnavo kaip viršutinis drabužis, naktimis virsdavo tiesiog antklode. Tinkamai padabinti jie pabrėždavo socialinį statusą (turbūt atmenate ir lenkų bajorų „šermuonėlių kailiukais pamuštus apsiaustus“), tinkamai apdirbti – buvo neatsiejama kariškių uniformos dalis. Senovinėje anglų kalboje apsiaustai vadinti „cote“ (nuo ko ir kilo dabartinis terminas „coat“ – angl. – apsiaustas, paltas), kas savo ruožtu reiškė ir skydą – taip buvo įvardijami grandininiai marškiniai, pasiūti iš metalinių žiedų ir nutįsę iki kelių ar net žemiau blauzdų – ir tarnaujantys apsauginiu rūbu karuose su pagonimis lietuviais ar musulmonais.

Apie XVI amžių apsiaustai sutrumpėjo – ir taip atsirado mantijos, skirtos tik raiteliams. Ypač jie išpopuliarėjo XVII amžiuje, kai tokia mantija su rankovėmis ir prakirpte špagai tapo privalomu džentelmenų ir karininkų apdaru (prisiminkite „Trijų muškietininkų“ iliustracijas). Ir, beje, geriausi apsiaustai buvo siuvami iš jaučio odos, o ne iš paprasto, kad ir brangaus audinio – mat, jau tada vyrija suvokė, kad oda kur kas geriau saugo nuo vėjo, pavyzdžiui, skriejant žirgu – ir šis suvokimas išliko mūsų galvose lig šiol.

Iš tų laikų dabartiniuose, tiesa, tik aukštos kokybės paltuose išliko viena detalė – plyšys rankoms, esantis šalia kišenių. Šis plyšys yra skirtas pasiekti kostiumo kišenes ir traukti iš jų raktus, pinigus bei korteles, neatsisagstant palto. Neskubėkite kaltinti savo siuvėjo, jei tuos plyšius paliko – dar kartą pabrėžiu, masinės gamybos paltuose tokių nebebūna.

Tačiau atgal į Renesanso laikus. XVIII amžiuje raitelio mantija buvo pritaikyta nešioti rūmų ar patalpų viduje – taip atsirado medžiaginiai surdutai su specialiu apsiaustu ant nugaros (vėl su prakirpte, kad būtų patogu sėdėti ant žirgo), į kurį buvo lengva susisupti, pavirstant „žavingu nepažįstamuoju“… Apie 1790 metus mantijose atsirado ir apykakles. O tai, kad apsiaustų modifikacija buvo neišvengiamai susijusi su arkliais, lėmė, jog žemę siekiančių kraštų apsiaustai tapo mėgiamiausiu vežikų apdaru – tai buvo ir šilta, ir juo galėjai apsigobti, reikalui esant – ir apsikloti.

XIX amžiaus pradžioje Europa  pamatė ištisą plejadą ir kaitą apsiaustų, tinkamų nešioti bet kokiu oru. O 1830 metais vienas Anglijos vyriškos mados žinynas tvirtino, kad „joks save gerbiantis vyriškis neturėtų būti matomas žmonėse be apsiausto“, ir omeny buvo turėtas apsiaustas-sijonas, siekiantis žemę, išryškintu liemeniu ir dygsniuotais atlapais. Toli keliaujantys pamėgo apsiaustus su papildoma pečių skraiste… Kai žiūri į tuometines graviūras, atrodo, kad visi džentelmenai tais laikais vaikščiojo vilkėdami sutanas. Tačiau tos „sutanos“ turėjo ir daugybę skambių pavadinimų, priklausomai nuo jų siuvėjo, fasono ar medžiagos (ir kai kurie išlikę iki šių dienų) – „Ulster“, „Chesterfield“, „Inverness“. Pavyzdžiui, netgi šiandien populiariausias lietpalčio tipas „reglanas“ yra atsiradęs būtent tais laikais, Krymo karo metu, ir pavadintas jis buvo pagal ekspedicinio britų armijos korpuso vadą lordą Raglaną. Mat, šis didvyris buvo vienarankis (antrąją ranką praradęs Vaterlo mūšyje), ir, savo vyrų moralės labui siekdamas paslėpti savo trūkumą, sukūrė specialų apsiausto siluetą. Kaip pasirodė, tinkamą daugeliui pasaulio vyrų – tai lietpalčiai su laisvomis, tiesiai nuo kaklo prasidedančiomis ir ties pečiais neįsiūtomis rankovėmis, kurių galuose įsiūtos sagos. Apžiūrėkite savo lietpaltį – rankovių galuose yra sagos? Pečių linija neiškelta? Rankovės neįsiūtos pažastyse? Sveikinu – Jūs vienas iš milijonų, vilkinčių „reglanus“ – rūbą, sukurtą vienarankiui karo vadui (beje, didvyriui…).

Vakaruose paltų mada ypač suklestėjo Anglijos karalienės Viktorijos (1837- 1901) laikais. Tuo periodu apsiaustai tapo paprastesni ir susagstomi. Kaip ir kostiumai – jie virto vienaeiliais (ši mada atėjo iš armijos, kur pirmieji paltai, nors teisingiau juos būtų vadinti milinėmis, pasirodė jau XVIII amžiaus pabaigoje), ir dvieiliais (labiau paplitę vietose, kur dominavo laivynas, nes jau 1810 metais britų jūreiviai pradėjo nešioti visuose laivynuose paplitusius plačios krūtinės „bušlatus“, skirtus apsisaugoti nuo vėjo atviroje jūroje).

Būtent armijoje ir kilo susidomėjimas, kaip sukurti medžiagą, saugančią nuo lietaus. Civiliams buvo paprasčiau – jie nešiojosi skėčius, kas kariams durtuvų atakoje buvo nelabai patogu. „Reglanai“, ypač po Krymo karo, buvo labai populiarūs, tačiau Vakarų vyrija suvokė, kad reikia ieškoti dar praktiškesnių apdarų, pagamintų iš impregnuotos medžiagos. Iš pradžių buvo tikima, kad aliejumi ištepta medžiaga bus tai, ko reikia, tačiau tai nepasirodė teisybė, juoba, kad rūbus reikėjo virti aliejuje kelias valandas… Nors dar 1823 metais škotų chemikas Charles Macintosh jau buvo užpatentavęs metodą, kaip impregnuoti audinius, įkišant tarp jų gumos sluoksnį, tačiau „makintošai“ smirdėjo, buvo nelankstūs ir akivaizdžiai kenkė nešiotojo odai…

Taip atsirado anglas Thomas Burberry, provincijos pirklys, žavintis nūdienos moteris visame pasaulyje iki skausmo pažįstamu unikaliu languotu „Burberry“ raštu. Tačiau dar tais laikais jis taip pat gerai suvokė, kad vyrijai reikia audinio, kuris leistų lengvai praeiti orui ir sulaikytų vandenį. Po daugelio eksperimentų, jis sukūrė metodą, kaip chemiškai apdirbti medžiaginį audinį ir 1888 metais užpatentavo medžiagą – gabardiną, kuris, kaip parodė praktika, tapo tinkamiausia medžiaga ne tik kariškiams, bet ir sportininkams, žvejams bei jūreiviams.

Būtent vyrams, ir būtent kariškiams – nors šiais laikais languotas „Burberry“ raštas yra laikomas moterišku, tačiau iš pradžių jis atsirado tik vyriškuose, t.y. kariškuose drabužiuose.

Nes vyriškus lietpalčius, kaip ir dažnai tai atsitikdavo drabužių istorijoje, išpopuliarino karas. 1914 metais Britanijos karo ministerija užsakė pas „Burberry“ sukurti tinkamą lietpaltį apkasuose mirkstantiems karininkams. Taip atsirado „apkasų paltas“ – britų armijos apsiaustas su diržu – dvieilis, trumpas ir patogus drabužis, visiems laikams britams pakeitęs standartinę lig tol vilkėtą „apsiaustą-palapinę“. Siuvamas iš neperšlampamo gabardino, „Burberry“ „apkasų lietpaltis“ apgobė pusę milijono britų kariškių liemenis. Būtent apkasuose ir atsirado „Burberry“ langeliai – tokio rašto pamušalas buvo siuvamas į karininkų lietpalčius.

Po karo tokie elegantiški apsiaustai pasidarė madingi Europos vyrų tarpe – galų gale, jis suteikė nešiotojui karišką laikyseną ir nevalingai kėlė asociacijas su karo žygdarbiais. Beje, tuo pat metu iš pergales švenčiančio britų laivyno į Europą atėjo ir mada trumpiems dvieiliams „bušlatams“ arba apsiaustam su kapišonu. Per Antrąjį pasaulinį karą tokie lietpalčiai ir paltai dar labiau buvo patobulinti, ir masinė jų gamyba civiliams buvo pradėta apie 1950 metus. Na, o pačioje Vakarų šalių armijoje generolai nusprendė, kad ir kokie elegantiški bebūtų tie lietpalčiai ar paltai, karui tai yra nepraktiškas drabužis. Todėl jų ir buvo visai atsisakyta, pereinant prie sintetinių audinių ir trumpesnių striukių ar palaidinių. Ilgų paltų (milinių) mada išliko tik Sovietų Sąjungos armijoje ir keliose europietiškose šaltų kraštų armijose.

Apsiaustų siluetą XX amžiaus pradžioje taip pat įtakojo ir automobiliai. Atviros transporto priemonės, skriejančios pašėlusiu 50 kilometrų per valandą greičiu vertė vairuotojus vilkėti kažką šiltesnio, ir, kaip ir raitelių laikais, džentelmenai suvokė, kad geriausias skydas nuo žvarbaus vėjo – tai oda. Ilgi odiniai paltai saugojo vairuotojo sveikatą, o atsiradus automobiliams su stogais, odiniai paltai sutrumpėjo ir virto striukėmis.

Beje, tai ir yra paaiškinimas, kodėl sovietiniai čekistai taip mėgo vilkėti odines striukes. Egzistuoja dvi tokio paaiškinimo versijos – viena ta, kad Vakaruose turtingi komunistai, šelpę tą patį Leniną, turėjo automobilius ir puikavosi šauniais odiniais paltais. Neva tai taip patiko Leninui, kad jis asmeniškai įsakė odiniais paltais aprengti savo elitinės gvardijos, geriausių savo smogikų būrius. Kita versija kur kas proziškesnė – per bolševikų perversmą Piteryje buvo užgrobti ir rekvizuoti visi turimi automobiliai. Čekistai, kovojantys su „kontromis“ ir spekuliantais turėjo būti mobilūs, o odinė striukė tais laikais vis dar buvo neatsiejamas vairuotojo drabužis. Taip jis ir tapo čekistų skiriamuoju apdaru (ir būtent Vakarų komunistai nuo čekistų nusižiūrėjo madą vilkėti odines striukes). Kita versija teigia, kad odinės striukės buvo pasirinktos dėl to, kad jose nesiveisia utėlės… Kaip ten bebūtų, odinius paltus bei striukes vilkėjo ir nacistai – aukšti karininkai ir esesininkai. Mat, tais laikais oda dar nebuvo vien tik sadomazochizmo mėgėjų ar gėjų aksesuaru – tais laikais, prisimenant senuosius laikus, juodos odos paltas buvo vadovo simbolis, kopijuojant Antrojo Reicho stilistiką.

STILIUS IŠ DETALIŲ

Renkantis sau tinkamą paltą ar lietpaltį, būtina atkreipti dėmesį į daug detalių.

Visų pirma, reikia atminti – palto paskirtis – apsaugoti nešiotoją nuo blogo oro. Ir nėra jokio reikalo aukoti praktiškumą dėl mados ar stiliaus. Kaip sako tie, kurie žino: „Geras gerai gulintis paltas visada atrodys gerai“.

Kiekvienas džentelmenas sutiks – palto siluetas turi būti tiesus, jo kraštai turi būti šiek tiek žemiau kelių (lietpalčiuose atvirkščiai – kraštas turi būti šiek tiek pakilęs virš kelių). Kalbant apie dydį, nuomonės išsiskiria. Britai teigia, kad paltas turi būti to paties dydžio, kaip ir kostiumas. Mūsuose labiau priimta laikytis amerikiečių taisyklės – paltas visada turi būti vienu dydžiu didesnis nei vilkimas kostiumas ir kaboti laisvai, juoba kad palto rankovės visada turi dengti ir švarko, ir marškinių rankoves. Nors apie tai bet kuris anglas paniekinančiai pasakytų „čia Jums ne chalatas“ ar „atrodote it būtumėte burbule…“, tačiau būti aptemptu – pavojinga, juoba kad aptempti paltai ar lietpalčiai greičiau glamžosi ir raukiasi ties pažastimis. Tačiau viena tikrai aišku – didesni paltai atrodo agresyviau, ir ar kas nors kada sakė, kad agresyvumas – tai blogai?

Visada įvertinkite, kaip dera palto siluetas prie Jūsų ūgio ir kompleksijos. Kaip paprastai, paltas turi siekti šiek tiek žemiau kelių, ir išvis geriausia, kad jis būtų vienaeilis, ypač žemesnio ūgio vyrams. Tai klasikinis (kaip jau minėta, kilęs iš armijos, o ne laivyno) fasonas, kur kas elegantiškesnis ir funkcionalesnis, ypač, jei ruošiatės po juo vilkėti kostiumą. Tokio tipo paltai, kaip ir kostiumai vizualiai plonina nešiotoją, kaip ir stambaus sudėjimo vyriškiai vilkintys dvieilius paltus ar kostiumus atrodys dar platesni. Nes dvieiliai paltai išplečia krūtinės plotą, o tai prideda vizualaus „svorio“ jo nešiotojui. Todėl jie yra labiau tinkami aukštos ir lieknos figūros džentelmenams. Tas pats pasakytina ir apie paltų diržus. Žemaūgiai teatsimena – diržas, ypač surištas, visada „nukirs“ Jus per pusę ir taip atrodysite dar trumpesnis. Tesijuosia diržus Sabonis su Ilgausku. Beje, kalbant apie aukštaūgius, jiems taip pat privalu žinoti – ypač ilgi paltai turi siekti ne kelius, o pusę blauzdų.

Mano nuoširdus patarimas – venkite liemenuotų paltų, tokių populiarių Anglijoje. Visų pirma, tokie paltai kaip niekas kitas išryškins Jūsų pilnėjančią figūrą. Antra, tokie paltai yra skirti labai jau liekniems žmonėms, kokių mūsuose reta.

Kalbant apie lietpalčius, tiems, kas svajonėse save mato kariaujantį Irake ar Afganistane, vietoje „reglano“ siūlau rinktis lietpalčius tik su antpečiais – tai irgi išimtinai armijoje sukurta detalė. Tokio tipo lietpalčiai net ir taikos metu pabrėš savo karišką kilmę – ne veltui juos taip mėgsta JAV slaptieji agentai ar mėgo tarybiniai žvalgai. Tačiau būtina atminti – tikri kariško kirpimo lietpalčiai visada yra tik dvieiliai, tik su diržais, ir siekiantys kelius. Beje, jei Jūsų diržas baigiasi ne kažkokia plastmasine sagtimi, o dviem metaliniais „D“ formos žiedais, tai irgi kariškių išradimas – jie skirti kabinti vandens buteliams arba granatoms. Nėra kur jų panaudoti šiandien? Belieka susirišti diržą…

Spalvos – kuo formalesnė proga vilkėti paltą, tuo tamsesnis jis turi būti. Oru vilkėti ir tamsiai pilką. Tamsiai mėlynos ar šviesios spalvos paltas yra labiau tinkamas miestui, nors abi spalvos greičiau apsivelia ir pasidaro nešvarios. Užmiestyje geriau vilkėti žalius (lietpalčius) arba mėlynus, kaimiškame peizaže jie visada atrodys geriau nei juodi ar pilki.

Nereikia pernelyg ir „nusitamsinti“, nes tokios spalvos paltai arba lietpalčiai keistai atrodo pavasarį. Nebūkite ir pernelyg šviesus – tokie paltai greitai išsipurvina. Tačiau tamsios spalvos, kaip ir batų atveju, niekada nepralaimi, kaip ir vienaeilis palto fasonas.

Šviesus paltai reiškia tai, kad ten, kur grūdasi pilka, juoda ir mėlyna minia, būsite pastebėtas. Jei tai Jūsų tikslas – jį pasieksite labai lengvai. Tačiau šviesūs paltai (pvz., pasiūti iš kupranugario ar vikunijos vilnos) – prabangos ženklas, ir vilkėti juos reikia atitinkamai atsakingai. Jie, beje, tinka su visomis kostiumų spalvomis, tačiau nėra ir pigūs. Vikunijos – Andų lamos giminaitės – vilna yra vadinama „vilnos karaliene“, tačiau iš tokios vilnos pasiūtas paltas gali kainuoti ir 25 tūkstančius dolerių. Tačiau jei turite karališką skonį, tokios medžiagos paltas – kaip tik Jums. Mėgaukitės, nors atminkite, kad vikunijos vilna – labai trapi medžiaga. Gal užteks tvido, ševioto ar kašmyro?

Venkite languotų, stambaus rašto ar linijinių paltų – jie visada trauks aplinkinių dėmes, beje, dažniausiai, su pašaipiomis replikomis. Likite prie tamsių spalvų ir kuklių raštų: juoda, mėlyna ar pilka – tokios spalvos visada pabrėš Jūsų kūno siluetą. Venkite balto ir kreminio. Ar dar reikia aiškinti, kam?

Jei nešiojate pilkus ar mėlynus kostiumus, geriausiai su jais dera mėlyni paltai. Jei mėgstate mėlynus marškinius, venkite juodo palto. Beje, derinant paltą su kostiumo stiliumi, nekreipkite dėmesio į tai, ar vilkėsite vienaeilį paltą su dvieiliu kostiumu arba atvirkščiai. Kad ir ką besakytų mados apologetai, jokios taisyklės šiuo klausimu nėra, ir iš esmės, galima.

Kaip galima nešioti viską, kas tik Jums patogu ir miela širdžiai. Kad ir kailinius. O gal išvis norite padaryti aplinkiniams įspūdį ir nešioti tikrą mantiją? Atrodyti tokiu solidžiu, kaip paskutinis ją vilkėjęs pasauliui matomas žmogus – JAV prezidentas Franklinas Delano Ruzveltas… Ir gerai su ja atrodė, beje.


1 KOMENTARAS

  1. Koks lietpaltis yra padoresnis (kalbu apie toky kuris yra ~8cm. nuo zemes)? Odinis ar tekstiles. Aisku be antpeciu. Tokiu jau abejoju ar like prekyboje, zinau, kad tai senamadiska. Bet vistiek planuoju toki uzsisakyti pas siuveja. Gal galit duoti patarimu kaip ji padaryti kuo labiau dzentelmeniska ir kad tiktu prie kostiumo? Nors aisku tj turetu zinoti ir mano siuveja, bet vistiek laukiu ir jusu nuomones.

Comments are closed.