DIDŽIOJI KALĖDŲ SENELIO PASLAPTIS

DIDŽIOJI KALĖDŲ SENELIO PASLAPTIS

849
2
DALINTIS

Joks kontrabandininkas neprilygsta Jam savo sugebėjimais. Niekas nemato Jo įeinančio, niekas nemato Jo išeinančio. Jei Jis tik panorėtų, galėtų susikrauti turtus, vogdamas ir pardavinėdamas didmenine kaina mūsų televizorius ar vienišų bobučių auksą. Tačiau mūsų laimei, Kalėdų Senelio tėvai laiku įkrėtė savo sūneliui proto, ir išmokė Jį tinkamų manierų. Ir Jo tėvai turbūt buvo geri mokytojai, nes Kalėdų Senelis išaugo “visų laikų pasaulio džentelmenu” Numeriu 1, kurio elgesio ir manierų fone net Arminas Lydeka atrodo tik kaip smulkus vietinės reikšmės chuliganas.

Jo dosnumas prilygsta Tado Blindos ar Robino Hudo demostruotoms plačioms širdims (ir, be abejo, visi juk tiki, kad Tadas Blinda ar Robinas Hudas egzistavo iš tikrųjų). Kaip tikras džentelmenas, Kalėdų Senelis neabejotinai turi gerą pajamų šaltinį, ir, matyt, savo piniginės gilumu gali konkuruoti su kai kurių šalių metiniais biudžetais… O kaip kitaip Jis įsigytų tas mums nešamas dovanas (na ir kas, kad dauguma jų vis tiek yra pirktos “Maximoje”)? Bet kuriuo atveju, ar pirkdamas pats, ar parduodamas savo vardu, Kalėdų Senelis viską daro su užmoju. Jo dosnumas yra užkrečiantis: kasmet milijonai žmonių nors sykį metuose veržiasi pasekti Jo pavyzdžiu ir pasidalinti nedidele savo turtų dalele su kitais…

Be abejo, būdamas tikru džentelmenu, Kalėdų Senis niekada nesiskundžia Jūsų ribota fantazija. Jo neerzina kiekvienas metais iki smegenų veržimo besikartojančios Kalėdų dainos (“Jingle Bells”, pavyzdžiui), neįskaitomi šriftai Kalėdinėse atvirutėse ar begalė senų iškrypėlių (ir, o siaube, moterų), vaidinančių Jį patį šeimyniniuose vakarėliuose ar reklaminiuose klipuose. Jis atlaidžiai žiūri į visokiausio plauko tyrinėtojus, tvirtinančius, kad Šiaurės sąlygomis Jo elniai neišgyventų, ieškančius įrašų pasienio postuose apie Jo kirstą sieną, kaltinančius Jį mokesčių nemokėjimu.

Kaip tikras džentelmenas, Kalėdų Senelis visada moka apsieiti su vaikučiais, kurie Jo vaizdu niekada nepasisotina, ir jų širdelėse Kalėdų Senelis užima ne ką mažesnę vietą, nei Teletabiai. Ir niekam niekada neateina į galva nepadorios mintys, ką galėtų išdarinėti džentelmenas Kalėdų Senelis su savo seksualiąja Snieguole arba, kaip tapo madinga šiais laikais, – nykštukais…

Būdamas džentelmenu Kalėdų Senelis visada yra puikios fizinės formos (o kaip kitaip Jis sugebėtų per sniegą panešti dovanų maišą, ar su juo užsikabaroti ant stogo – neskambina juk į DHL?) Nors Jis yra priverstas visada vilkėti raudonus rūbus, tačiau šis subjektas neabejotinai turi subtilų skonį. Kuklų ir didį. Tie nedaugelis laimingųjų, kuriems teko su Juo iš tikrųjų susitikti, teigia, kad nuo Kalėdų Senelio dvelkia  švelnus “Kenneth Cole Reaction” kvepalų ir “Capsten” tabako aromatas. Kai kurie lietuviai pradėjo kultivuoti Vakaruose paplitusį paprotį palikti Kalėdų Seneliui vyno taurę. Tačiau ar kuris nors iš jų kada susimąstė, kodėl ta vyno taurė ryte lieka nepaliesta? Atsakymas paprastas – Kalėdų Senelis negeria to pigaus rūgštaus bizalo, kurį Jūs dar drįstate vadinti vynu. Palikite jam taurę “Chateau Rauzan Segla 1970” ir pamatysite, kad ryte ji bus tuščia…

Jo savigarba yra begalinė. Jokia Mildažytė neprisikvies Jo į savo pokalbių laidą, nelips Jis ant scenos dainuoti su Prunskiene, ir nevažiuos Jis į “Barą”. Jis neleis jokiai UAB “Raugesa” paremti savo Kalėdinio turo, ir nesipuikuos prieš artimuosius Jis “Zara” drapanomis. Jis neims jokio “procento” nuo tų kasmetinių milijardinių apyvartų, padarytų prisidengus Jo vardu… Daug kompanijų yra prikūrusios “oficialių Kalėdų Senelio” aviakompanijų, mobiliojo ryšio operatorių, specialiųjų sąskaitų bankuose, parduotuvių tinklų, gėrimų, kavų ir saldainių, tačiau pats Kalėdų Senelis iš tikrųjų šiomis gėrybėmis nesinaudoja (Jis visada keliauja inkognito) – užleidžia savo vietą kitiems ir niekada neprieštarauja, kad Jo vardu kas nors “prasuka” milijonus… Ir niekada nesitiki jokios komercinės ar moralinės padėkos už savo elgesį. Kvailys? Deja, ne… Tiesiog Džentelmenas.

Vienu žodžiu, Jis patiko ir patinka visiems, net tose pasaulio dalyse, kur ištisus metus nebūna sniego ar su Kristaus vardu lūpose kadaise buvo pralietos marios tenykščių čiabuvių kraujo. Kalėdų Senelis patiko ir komunistams, nors ir buvo vadinamas Jis tada kiek kitaip. Visi žinojo ir žino, ką Jis skelbia. Negana to, nepriklausomai nuo pavadinimo ar ideologinių barjerų, kiekvienas visada norėjo ir nori paremti Jo misiją.

Kuom Jis nusipelnė tokios garbės?

KALĖDŲ SENELIS – PER KANČIAS Į ŽVAIGŽDES

Kalėdų Senelio prototipas, lietuvių krikščionims gerai žinomas šventasis Mikalojus gimė apie 300-uosius mūsų eros metus Myros miestelyje, esančiame, deja, ne Suomijoje, o dabartinėje Turkijos teritorijoje (ir kuriam galui Jam reikėjo trenktis į šiaurę ir apsigyventi sniegynuose, kai tenykščiai moka didelius pinigus atvykti ir pasimėgauti Turkijos saule?). Jo tėvai buvo turtingi žmonės, tačiau greitai mirė nuo maro, ir būsimasis Kalėdų Senelis augo vienuolyne. Ten, sulaukęs 17-os tapo kunigu, beje, pačiu jauniausiu krikščionybės istorijoje.

Kunigas Mikalojus (šventuoju Jis buvo paskelbtas tik IX amžiuje) išgarsėjo savo dosnumu. Pasak legendų, naktimis Jo mėgiamiausiais užsiėmimas buvo nuleidinėti per kaminus į varguolių namus maišus su auksu arba svaidyti juos per langus į vidų, kur jie įkrisdavo į džiūti prie židinio paliktas kojines. Iš čia ir kilęs įsitikinimas, kad Kalėdų Senelis nuleidžia savo dovanas per kaminą, ir taip pat kilusi tradicija prie židinio palikti tuščią kojinę.

Tačiau šv.Mikalojaus indėlis į savo įvaizdžio kūrimą tuom nesibaigė. Vėliau Jis tapo vyskupu, ir Jo nešiota tiara (aukštas ir ilgas galvos apdangalas) tapo Kalėdų Senelio kepure, be abejo, šiek tiek modifikuota. Kai dar po šimto metų pasaulio katalikai visuotinai pradėjo švęsti Kristaus gimimo dieną, šv.Mikalojus buvo įtrauktas į šventinę konjuktūrą, ir Jo pavyzdžiu vienuoliai dalindavo dovanas varguoliams.

Deja, gražus dovanų dalijimo pavyzdys, kaip ne sykį parodė istorija, turėjo alkūnėmis prasiskinti kelią iki visuotinės tradicijos. Žmonės nebūtų žmonėmis, jei nelauktų konkrečiai apčiuopiamų dovanų labiau nei kažkaip miglotai žadamo išganymo… Ir netrukus šv.Mikalojaus atnešamų dovanų pradėta laukti kur kas karščiau ir godžiau, nei paties Kristaus nužengimo į šventinį vakarėlį… Bažnyčios hierarchai, aišku, pradėjo piktintis, kad Jis tapo svarbesniu Kalėdose, nei pats Jėzus, ir pradėjo drausti nešti dovanas Kalėdų proga, o puritonai nuėjo taip toli, kad apie 1600 metus išvis pradėjo drausti minėti šv.Mikalojaus vardą, neleido degti žvakių Jo garbei ar giedoti giesmių, garbinančių Jo atėjimą.

Kalėdų Seneliui nebeliko nieko kito, kaip tik atgimti ten, kur kuriamas tikrasis pasaulio progresas – Amerikoje. Imigrantai iš Olandijos atvežė į Naująjį Pasaulį legendas apie “Sinter Klaas” veiklą, ir būtent nuo šio pavadinimo 1773 metais laikraščiuose Kalėdų Senelis pirmą kartą buvo pavadintas Santa Klausu (olandai išvis yra šaunuoliai, davę pasauliui ne tik “Heineken”, “Philips” ar tulpes, bet ir tokius pavadinimus, kaip “jankis” – nuo taip pat legendinio personažo Jan Keeso – oland. “Jonas Sūris”  ar “Santa Klausas”…) Beje, olandai taip pat pirmieji pradėjo tvirtinti, kad Kalėdų Senelis gyvena Šiaurėje, manoma, kad tokia geografinė vieta buvo pasirinkta dėl to, kad tos platumos dar nebuvo ištyrinėtos, ir, maža ką, gal Jis iš tikrųjų ten ir gyvena?

XIX amžiaus pradžioje amerikiečiai pradėjo vienytis į draugijas, siekiančias įdiegti olandiškas tradicijas Kalėdų metu dalinti dovanas ne tik varguoliams, bet ir artimiesiems. Slaptas šv.Mikalojaus apsilankymas virto “Santa Klauso” vizitu, ir ši tradicija taip suvešėjo, kad net Amerikos pilietinio karo metu Abraomas Linkolnas šiauriečių karių moralę kėlė Kalėdų Senelio plakatais, raginančiais žūti vardan “geresnio rytojaus”. Pietiečių rasistams generolams beliko graužti nagus, jog ne jie pirmieji sugalvojo pritaikyti Kalėdų Senelio įvaizdį karių moralei pakelti, nes konfederatų kariuomenė išties buvo demoralizuota tokio demaršo, tačiau tada kaip tik ir gimė ginčai, kaip tas “Santa Klausas” iš tikrųjų atrodo?

Jis buvo piešiamas ant arklio, garvežyje ir valtyje. Kartais – susisiautęs kailiniais, kartais – vilkintis kario uniformą. Kartais Jis buvo vaizduojamas kaip išstypęs džiūsna, kartais – elfo dydžio, kartais – storulis mėlyna, kartais – balta, kartais – raudona apranga (pagal JAV vėliavos spalvas), nors visada – su vyskupo kepure. Apie 1920 metus nusistovėjo tradicija Jį vaizduoti vilkintį raudonai-balta apranga.

Na, ir galų gale 1930 metais “Coca-Cola” užsakymu dailininkas Haddonas Sundblomas nupiešė Kalėdų Senelį tokiu, kokiu mes įpratę Jį ir matyti šiandien. Jo kasmet atnaujinami atvaizdai buvo naudojami Kalėdinėse “Coca-Cola” reklamose iki pat 1964 metų (pats dailininkas mirė 1976 metais), ir šiandien “Coca-Cola” turi išskirtines teises į Kalėdų Senelio įvaizdį. Tiesą sakant, pats H.Sundblomas sukūrė Kalėdų Senelio atvaizdą remdamasis šykščiu “linksmo storulio” nupasakojimu 1822 metais sukurtoje Clemento Moore poemoje “Šventojo Mikalojaus apsilankymas”. Pirmiesiems Kalėdų Senelio piešiniams pozavo dailininko kaimynas Lou Prentice, tačiau jam mirus 1940 metais, H.Sundblomas pradėjo tieisog… piešti savo, vilkinčio Kalėdų Senelio apranga autoportretus.

Ir galiausiai Waltas Disney’us savo animaciniame filme “Snow White” nupiešė Kalėdų Senelį tokiu, kokiu Jis ir turėjo būti (ten pat atsirado ir Snieguolė su septyniais nykštukais).

KALĖDŲ SENELIS – TAI… JŪS

Kalėdų Senelis kelia pavydą visiems pasaulio rinkodaros specialistams, nes, be jokių papildomų pastangų ar investicijų Jis savaime yra galingiausias pasaulyje prekinis ženklas, nepriklausomai nuo to, tikite Jūs į Jį, ar ne. Galite Jį vadinti Seneliu Šalčiu, Kalėdų Seneliu, Diedu Morozu, Santa Klausu (jei pakankamai daug laiko praleidote Anglijos statybose), tačiau, kai einate pirkti kalėdinių dovanų, pripažinkite – linksmasis storulis su balta barzda yra išties galingas pardavimo užtaisas. Per keletą mėnesių Jis sugeba parduoti viską, kas tik užsiliko Jūsų parduotuvėje – nuo gėrimų iki barzdaskučių. Ir per tą laikotarpį mūsų akiratyje Jis pasirodo daug dažniau nei K.Glaveckas telekerane per visą savo karjerą. Jis – visur spėjantis: Jį galima pamatyti kiekvienoje parduotuvėje, ir tuo pačiu metu esantį gatvėje – net “Coca-Cola” negali Jam prilygti pasiekiamumu.

Unikalu ir tai, kad, skirtingai nuo kitų prekinių ženklų, Kalėdų Senelis veikia tik porą ar keletą mėnesių per metus. Tačiau per tą trumpą laikotarpį Jo įvaizdis nustelbia net ir žinomiausią pasaulyje prekės ženklą – tą pačią “Coca-Cola”. Kalėdų Senelis yra toks vertingas pardavimo stimuliatorius, jog šiais laikais prekeivių pageidavimu Jis pasirodo vis anksčiau ir anksčiau (pavyzdžiui, šiais metais Vakarų sostinėse Jo atvaizdas pradėjo šmėkščioti jau spalio pradžioje…)

Iš kur ta Kalėdų Senelio galybė?

O juk Jo esmė – tik paprastas gėris, simbolizuojantis sunkų darbą, atpildą ir dalybas. Mes visi žinome, ką reiškia Kalėdų Senelio propaguojamos vertybės, kurios yra visiems aiškios ir nuoseklios. Paprašykite bet kurio pažįstamo apibūdinti Kalėdų Senelio būdo savybes, ir kiekvienas atsakys tais pačiais žodžiais – “linksmas”,”dosnus”, “padedantis”, “sąžiningas”, “nepailstantis”. Ar galite savo kolegas apibūdinti tais pačiais žodžiais? Galų gale, ar galite tokiais žodžiais apibūdinti save?

Ir argi Jūs, verslininkai, nesiekiate tokio atpažįstamumo, emocinio ryšio su savo tikslinėmis grupėmis ir nuoseklumo savo propaguojamose vertybėse? Argi Jūs nenorite būti mylimi ir artimi aplinkiniams?

Akivaizdu, kad Kalėdų Senelis yra tas pavyzdys, į kurį privalo lygiuotis bet kuris iš mūsų. Jei norite sukurti savo įvaizdį ar kompanijos prekinį ženklą, pasimokykite iš šio raudonai apsirengusio, hm, storulio: išstokite, būkite nuoseklus, susikurkite emocinį ryšį su savo tikslinėmis grupėmis. Būkite matomas. Nepamirškite apsistatyti subjektais, kurie tiki tuo, ką darote ar sakote, tegu ir jie neša Jūsų žinią kitiems (Jis visada atkeliauja su palyda – Jo sunkiai dirbanti nykštukų, elnių ir Snieguolės komanda propaguoja tas pačias vertybes, gyvena ir kvėpuoja tuo pačiu, ir neša Jo palinkėjimą kitiems). Vykdykite savo pažadus. Ir, galų gale, pats banaliausias, tačiau sunkiausiai įvykdomas pamokymas – būkite geri kitiems. Juk savo vaikams prieš miegą turbūt skaitote “Bibliją mažiesiems”?

Bet… Kai spalvotas popierius nuo dovanų jau nudraskytas, dovanotos Barbės už 9 litus – ketvirčiuotos, falšyvas entiuziazmas ir dirbtinės šypsenos – išblėsusios, vinegretas – suvalgytas, neišpakuoti kaklaraiščiai –  atidėti perdovanojimui kitais metais, kur Jis dingsta su visomis savo vertybėmis?

Deja, Kalėdų Senelis visada buvo ir yra tik panacėja. Tiesiog nepasiekiama nė vienam iš mūsų. Jis niekada nebūna nei su mumis, nei mumyse visus metus. Atlikęs savo gerus darbus Kalėdų Senelis grįžta į savo senamadišką trobelę. Kad grįžtų kitais metais ir dar kartą mums primintų, koks būna gyvenimas be Jo.

Politiškai korektiškieji humanistai, šventąjį pasveikinimą “su šv.Kalėdom” sugebėję paversti bekvapiais “sezoniniais palinkėjimais”, be to, pergyvenantys dėl to, kaip turi jaustis judėjų, musulmonų, indusų ar Jehovos liudytojų vaikai, nieko negaunantys Kalėdų proga, teigia, kad  vaikams jau nuo mažens reikia pradėti į galvą kalti supratimą, kad Kalėdų Senelio nėra (kaip paprastai, vaikai liaujasi tikėję Kalėdų Seneliu būdami 8-10 metų amžiaus). Tvirtinama, kad tėvai, teigdami savo vaikams, jog Kalėdų Senelis egzistuoja, taip programuoja savo autoriteto žlugimą, nes užaugęs vaikas netikės jais, kaip melagiais, kadaise teigusiais, jog Kalėdų Senelis buvo gyvas. Be to, baiminamasi, kad, vaikui, praradus tikėjimą Kalėdų Seneliu, susvyruos ir tikėjimas Kristumi. Vietoje Kalėdų Senelio egzistavimo siūloma diegti kažkokią neaiškią koncepciją apie gerumą.

Tačiau taip sako tie, kurie turbūt patys niekada niekuo netikėjo. Man – jau keturiasdešimt, ir aš nežinau, ar buvo toks Kristus, ir kas jis buvo iš tikrųjų, bet vieną žinau tiksliai – Kalėdų Senelis egzistuoja. Visų mūsų širdyse.

Ei, Seneli, ar galėtum man šiemet atnešti “Philips” televizorių?

(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė“)


2 KOMENTARAI

Comments are closed.