DIDYBĖS ŽENKLAS

DIDYBĖS ŽENKLAS

2173
1
DALINTIS

Kiekvienas garbaus amžiaus sulaukęs Lietuvos žurnalistas dar atsimena tą mūsų žurnalistikos klasika tapusį kuriozinį atvejį, susijusį su galvos apdangalais. Laikui bėgant minėtasis akibrokštas apaugo legendomis ir nebūtomis detalėmis, tačiau iš esmės jis tebėra pats tinkamiausias pradėti šį straipsnį.

O buvo taip.

Gūdžiais okupacijos laikais, kai dauguma Jūsų, gerbiamieji skaitytojai, jau nebetikėjote, kad Lietuva kada nors taps laisva ir buvote pasiryžę paaukoti savo gyvenimą ant komunizmo aukuro, Vilniuje apsilankė aukštas garbingas CK KPSS svečias iš Maskvos. Kaip ir priklausė tais laikais, jam išvykstant vietiniai padlaižiai Vilniaus oro uoste susiburdavo apie svečią atminimo nuotraukai. Tuometinės „Tiesos“ budintis redaktorius visgi sutriko pamatęs padarytą fotografiją – visi Lietuvos komunistai stovėjo užsidėję skrybėles, tik svečias buvo vienplaukis – ir toks disonansas kažkaip neįprastai rėžė lojalaus skaitytojo akį. Šiek tiek pasiblaškius buvo rasta išeitis – laikraščio dailininkas tiesiog nuotraukoje pripiešė skrybėlę svečiui, ir tokia retušuota fotografija, atitinkanti laikmečio moralinius standartus, išėjo pirmajame kitos dienos numerio puslapyje. Tik tada buvo pastebėta, kad skrybėlėtas svečias dar vieną skrybėlę laiko rankoje…

„Cha-cha-cha“, – griūdavo šios istorijos klausytojai už pilvų susiėmę. Tačiau anądien pagalvojau sau – o kodėl šiandien beveik nebeišvysi dabartinių laisvos Lietuvos vadovų su jokiu galvos apdangalu?

Nes džentelmeno galvos apdangalas yra turbūt didingiausia aprangos detalė. Nes iš esmės tai – karūna. Galvos apdangalas – tai transformacijos priemonė, tai valdžios ženklas, tai ceremonijos atributas, tai socialinio etiketo instrumentas, labiausiai pabrėžiantis jo nešiotojo individualumą. Galvos apdangalas – labiausiai pastebimas aprangos atributas, nes verčia atkreipti dėmesį į pašnekovo veidą. Galvos apdangalas – įtakingiausia aprangos detalė, kuri gali pakeisti veido formą, o, užmaukšlintas ant akių, veidą išvis padaryti nebeatpažįstamu, visada suteikdamas nešiotojui paslaptingumo.

Jokio kariškio ar policininko uniforma nėra pilna, jei ant galvos nesipuikuoja kepurė. O atsimenant, kad praktiškai visa mūsų apranga yra kilusi iš kariaujančių vyrų sukurtų aprėdų – drąsu, bet teisinga būtų tvirtinti, kad vienplaukis džentelmenas irgi nėra apsirengęs „iki galo“.

Bet kuris galvos apdangalas turi ir vieną ypač praktišką paskirtį – mūsų kūnas daugiau kaip tris ketvirčius savo šilumos praranda būtent per galvą. Žinoma, atsimenate savo vaikystę, kai mama reikalaudavo būtinai nešioti kepurę, kad „nepersišaldytumėte“? Menate mitus apie tai, kad vienplaukė galva šalčių metu – tiesiausias kelias į nuplikimą? Pikta tai pripažinti dabar, tačiau tai – teisybė.

Ir, žinia, galvos apdangalas yra arčiausiai vyro smegenų nešiojamas drabužių elementas. Ir jei slapta naktimis bandote paversti šviną auksu ar siunčiate radijo signalus į kosmosą, greičiausiai nešiojate smailią alchemiko ar astronomo kepurę – mokslininkai jau nuo seno žinojo, kad smilkinių spaudimas ir galvos masažas stimuliuoja proto veiklą.

Tačiau, kaip rodo kepurių evoliucija, svarbiausia galvos apdangalo paskirtis – padaryti mus aukštesniais.

KEPURIŲ ISTORIJA

Dabar jau nebeįmanoma atsekti, kada žmogus pirmą kartą iš nudirtos gyvūno odos pasigamino sau kepurę, tačiau istorikai sutinka, kad galvos apdangalas buvo pirmoji pirmykščių žmonių aprangos detalė – mūsų nuogi protėviai anksti suvokė, kad galvą reikia dengti nuo kepinančios saulės bei merkiančio lietaus. Egipte rastos skulptūros, piešiniai iš senovės Kinijos ar monetos iš antikinės Graikijos bei Romos parodo, kad anais laikais kepurė ar galvos papuošalai buvo ir valdžios simbolis – o kaip kitaip išsiskirti iš daugmaž panašiais rūbais apsitaisiusių žmonių, tarkime, Romos senate?

Laisvieji romėnai ant pakaušio nešiojo kepuraitę, vadinamąją „petasus“. Išlaisvintajam vergui „petasus“ buvo įteikiama labai iškilmingai, nes tai buvo tikrojo piliečio ženklas. Būtent nuo to kartu su romėnišku pasisveikinimu „servus“ (reiškiančiu „esu tavo tarnas“) ir kilo tradicija nusiimti kepurę kalbant su aukštesnio socialinio rango asmeniu (moterys, tiesa, tada dar nebuvo tokiomis laikomos).

Antikos laikais taip pat buvo suvokta, kad galvos apdangalas – ir puiki gynybinė priemonė nuo akmenų ar kitokių ginklų. Metalinius šalmus nešiojo ir graikai, ir romėnai, ir kryžiuočiai, kurie pradėjo ir uniforminių kepurių madą – šalmų formos, spalvos bei aksesuarai žymėjo priklausomybę vienam ar kitam ordinui. Riteriai sukūrė ir tradiciją nusiimti kepurę prieš moterį, tai irgi reiškė kavalierišką „esu Jūsų tarnas“, tačiau skubu paneigti visuotinai paplitusį mitą apie tai, kad pagarbos atidavimo gestas kariuomenėse yra kilęs nuo riteriško šalmo antveidžio pakėlimo. Tikrovėje šis gestas atsirado kur kas vėliau, XVI amžiuje, nuo Anglijos džentelmenų pakeliamos prie akių rankos, susitikus su karaliene Elžbieta – atseit, „esu apakintas Jūsų grožio“, ir iš to paplito kariškių tarpe.

Dar vėliau vyriški galvos apdangalai tapo ne tik uniforma, bet ir meno forma.

Stilingos forminės vyriškos kepurės istorija prasidėjo su veltinio (fetro) atsiradimu. Pasak vienos legendos, šventasis Klemensas, savo piligriminių kelionių metu apsivyniojo vilnoniu skuduru savo pūslėtas pėdas nuospaudoms apsaugoti, ir vieną dieną suvokė, kad jo kojų prakaitas bei spaudimas padarė iš vilnos veltinį – standžią ir šiltą medžiagą. Šalia šios legendos egzistuoja ir faktai, patvirtinantys, kad veltinį vis dėlto išrado Azijos klajokliai, iš jo statę savo palapines.

Veltinio atsiradimu labiausiai turėtų džiaugtis bebrai, nes būtent iš jų kailio lig tol buvo gaminamos tuometinių Europos džentelmenų kepurės. Dėl šios priežasties vienu metu bebrai Europoje net buvo atsidūrę ties išnykimo riba, tačiau laiku atrasta Šiaurės Amerika nukreipė bebrų naikintojų dėmesį už Atlanto – ir rungtynės dėl Šiaurės Amerikos bebrų kailių rinkos netgi sukėlė eilinį Anglijos- Prancūzijos karą.

Viduramžiais suvokimas apie kepurių, kaip ir batų grožį, pergyveno keistą laikotarpį – buvo manoma, kad kuo turtingesnis ar kilmingesnis žmogus, tuo aukštesnė turi būti jo kepurė (ir kuo ilgesnės batų nosys) – prisiminkite, vien kokio aukščio kepurė pūpso ant mūsų kunigaikščio Vytauto galvos Mateikos paveiksle „Žalgirio mūšis“… Iš dalies aistra aukštoms kepurėms tai gali būti paaiškinama galimybe įpirkti daug bebro kailio (prastuomenė tenkinosi vilnonėmis kepurėmis, nes 1571 metais Anglijos parlamentas išleido įstatymą  reikalaujantį, kad visi vyrai nuo šešerių metų amžiaus, išskyrus aristokratus, nešiotų vilnones kepures sekmadieniais ir švenčių dienomis – taip buvo siekiama paskatinti vilnos prekybą), iš dalies – raitelių suvokimu, kad aukštesnė kepurė geriau apsaugo griūnančiojo nuo arklio galvą. Tačiau tikrovėje kiekvienas džentelmenas turbūt norėjo tiesiog būti aukštesnis (o kuris iš mūsų nėra to norėjęs?). Tačiau to norėjo ir mažaūgiai karaliai – todėl apie XV amžiaus pabaigoje Prancūzijoje kepurių aukštis buvo pradėtas riboti ir neturėjo viršyti karaliaus karūnos aukščio. Taip XVI amžiaus graviūrose matome didikus su blyno formos, beretes primenančiomis kepurėmis. Tačiau siekis atrodyti aukštesniu aukščio kompleksas išliko – tam prie kepurės ir buvo segamos povo plunksnos.

Žinoma, įvairiuose Europos vietose vyravo skirtingos galvos apdangalų mados – puritonai nešiojo aukštas konuso formos skrybėles, muškietininkai puikavosi plačiabrylėmis skrybėlėmis (apie XVII amžiaus pabaigą atsirado suplotos trikampės kepurės), prastuomenė tenkinosi lašo formos kepurėmis. Viena jas vienijo –  jos turėjo būti dėvimos (tais laikais džentelmenai nenusiimdavo kepurių netgi valgio metu) – būti vienplaukiu reiškė prastą skonį ir aplaidumą. Galų gale, nešioti kepures buvo sveika ir praktiška – slepiant savo utėlėtą arba plinkančią galvą. Anglai Indijoje turėjo išvis keistą įsitikinimą, kad to regiono saulė yra tokia pavojinga, jog būti be kepurės lauke reiškią garantuotą mirtį (tas mitas išvis buvo paneigtas tik 1942 metais, kai Indijoje pasirodė pirmieji JAV kariškiai, vaikščioję po saule vienplaukiai ir niekaip dėl to  nenumirdami…).

Taip galvos apdangalų madas nuolat diktavo tik aristokratija, ypač, raiteliai. Keistas įsitikinimas, kad aukšta kepurė yra tiesiog „oru“, irgi neišnyko. 1797 metais Londono gatvėse pasirodė pirmasis anglas su kepurių gamintojo John Hetherington sukurta ypač aukšta veltine kepure – cilindro prototipu. Šio apdangalo vaizdas buvo toks neįprastas, jog nešiotoją apspito didelė minia, „šunys kaukė, moterys alpo, o grūstyje kažkas net susilaužė ranką“, – taip rašė apie jo sukeltus padarinius laikraščiai. Ir gavo cilindro nešiotojas baudą už „viešosios tvarkos trukdymą“.

Tačiau pats cilindras vyrijai taip patiko, kad per 50 metų pasidarė princų, džentelmenų, policininkų, traukinių vairuotojų ir net piemenų galvos apdangalu. Kai karaliai pripažino cilindrą, jis nebebuvo siuvamas iš fetro, o iš šilko. Įdomi detalė tai, kad cilindrus išties buvo galima suploti į blyną – kad operoje jį būtų galima pakišti po krėslu… Amerikoje cilindrą išpopuliarino Abraomas Lincolnas, kaip sakoma, jame laikydamas net savo svarbiausius dokumentus.

Vis dėlto cilindrai nunyko, nes buvo sunku juos gaminti, o XIX amžiaus pabaigoje nedaug kas norėjo mokytis tokio amato. Taip šis aukštas galvos apdangalas liko tik formalių progų ir scenos atributu, kaip ir frakas, mėgiamas tik monarchijos, diplomatų bei iliuzionistų (netgi Sovietų Sąjungoje, pradėjus megzti diplomatinius santykius su buržuazinėmis valstybėmis, buvo kilusios diskusijos, ar sovietiniai diplomatai turi cilindrus nešioti – ginčą laimėjo cilindrų šalininkai). Po Pirmojo pasaulinio karo, revoliucinių sukrėtimų laikais cilindrai išvis pavirto „kapitalistų“ aksesuaru – satyrikų ir komikų taikiniu (tokiu, kaip dėdė Semas ar antinas Skrudžas Makdakas, simbolizuojantys imperialistus bei šykštuolius).

XIX amžių išvis galima laikyti galvos apdangalų „aukso amžiumi“ – juoba kad vienplaukio vyro vaizdas buvo laikomas anomalija. Ji visada buvo ant jo galvos, net kai sukaitęs vyriškis nusivilkdavo apsiaustą bei nusirišdavo kaklaraištį. Taip atsirado lengvos ir šiaudinės skrybėlės, pamėgtos visų klasių ir profesijų žmonių. Iš tų laikų atsirado ir medžiaginė juosta ant skrybėlės – kaip jau buvo minėta ankstesniuose straipsniuose – rišdamiesi atitinkamos spalvos juostas Anglijos sporto klubų aistruoliai išreikšdavo savo simpatijas vienai ar kitai komandai.

Tai buvo ir laikmetis, kai atsirado ir toks įprastas kepurių atributas, kaip snapelis – neatsiejamas ir nuo kariškų uniforminių kepurių atsiradimo. Žinia, iki XIX amžiaus Europos raiteliai ir pėstininkai nešiojo aukštas uniformines kepures (prisiminkite vien Napoleono šaperonę arba plokščias trikampes skrybėlės), tačiau pirmieji snapelius prie savo šalmų sugalvojo prikabinti vengrų husarai. Pagal vengrišką žodį tokie „snapėti šalmai“ ir vadinosi „šako“. Savo laiku tokį aukštą šalmą su snapeliu nešiojo visų Europos armijų kavaleristai, tačiau 1814 metais Prūsijos armijos feldmaršalas princas fon Bliucheris „pasirodė žmonėse“ su sumažintu „šako“ – taip jis buvo ne toks pastebimas priešo snaiperiams, bet ir išsaugojo savo karvedžio orumą. Iš pradžių tokios sumažintos, o vėliau ir išvis pasidariusios plokščiomis uniforminės kepurės buvo populiarios tik Rusijos ir Prūsijos armijose. Vakarų Europa suvokė jų svarbą tik Krymo karo metu, ir nuo 1856 metų jos atsirado anglų laivyne, o nuo 1902 metų pakeitė visų armijų karininkų nešiojamus šalmus ir skrybėles. Iš ten plokščių kepurių madą perėmė ir policininkai.

Praktiškąsias kepes išpopuliarino prancūzai, tiesa, nusižiūrėję jas nuo musulmonų per 1830 metų kolonijinį karą Alžyre. Tokios lengvos kepės iš pradžių pakeitė sunkius šalmus, nešiojamus Afrikoje kariavusiose armijose, ir 1852 metais buvo įvestos visoje Prancūzijos armijoje. Kaip ir plokščią uniforminę kepurę, kepę pasaulis išvydo per Krymo karą, ir netruko perimti. Apvalintas kietas kepurės snapelis atsirado tik 1876 metais, pakeitęs lig tol vyravusį stačiakampį, kuris sunkiai išlaikydavo savo formą, kai sausas ir susiriesdavo, džiūdamas nuo lietaus.

Na, o dabartinių džentelmeno skrybėlių pradžia turbūt reiktų laikyti 1850 metus, kai vienas anglas paprašė kepurių gamintojo James Lock sukurti kažką patogesnio savo nuomininkams, kuriems cilindras nulėkdavo nuo galvų, vejantis Londono gatvių kišenvagius. Gamintojas tiesiog sumažino cilindro viršų, jį išgaubdamas, ir taip atsirado „Bowler“ (pavadinta pagal fetro tiekėją pavarde Bowler) tipo skrybėlė, mūsuose žinoma kaip katiliukas. Beje, tais laikais galvos apdangalai iš esmės turėjo tendenciją būti vadinami kulinariniais terminais: cilindrai liaudyje turėjo „pečiaus vamzdžio“ ar „Kamino“ pravardes, ir ne veltui ir kaminkrėčiai yra vaizduojami su cilindrais ant galvų.

Katiliukai buvo nepalyginamai praktiškesni, nei cilindrai ar aukštos kailinės kepurės (vyrijai teko pripažinti, kad vizualinis aukštumas negali būti visą laiką aukojamas dėl patogumo). Tiesa, XIX amžiaus Anglijoje „katiliukas“ turėjo dvi skirtingas reikšmės – visų pirma, dažniausiai jis buvo asocijuojamas su profesionaliaisiais tarnais – liokajais, todėl, išvydus katiliuką, galima buvo manyti, kad jį dėvi „džentelmenų džentelmenas“. Profesionalų aplinkoje, ypač, Londone katiliukas asocijavosi su specialistais – teisininkais, makleriais, bankininkais ir valstybės tarnautojais. O taip kaip kiekvienas jų buvo džentelmenas, taip ir katiliukas tapo džentelmenų aksesuaru.

Katiliukui neišvengiamai teko konkuruoti iš įvairių Europos dalių besiveržiančių neformalių kepurių – nacionalinių, šiaudinių, plačiabrylių skrybėlių, taip mėgstamų revoliucionierių, kepių ir panamų. Tačiau labiausiai džentelmenams patiko skrybėlė su siaurais bryliais, kurią 1882 metais į Angliją atsivežė vienas iš princų, Alpių kurorte susižavėjęs matyta Victorien Sardou pjese „Fedora“, kurios herojė Fedora nešiojo tokią.

Fedora greitai išpopuliarėjo, nes buvo elegantiška, kaip katiliukas, ne plačiabrylė, kaip kaimiečių ar kaubojų apdangalai, gerai „lipo“ prie galvos, nebuvo ją lengva vėjui nupūsti. Bet svarbiausia – fedoros brylius buvo lengva nulenkti ar pakelti į įvairias puses, taip suteikiant jos nešiotojui ypatingumo. Kitais žodžiais, nešioti fedora – tai buvo tas pats, kaip nešioti naują skrybėlę kiekvieną dieną. Taip nuo XIX amžiaus pabaigos fedora ir lig šių dienų tapo labiausiai paplitusiu džentelmenų galvos apdangalu.

SKRYBĖLIŲ MIRTIS

Dinamiškame ir liberaliame XX amžiuje galvos apdangalams atėjo pabaiga. Pirmoji vienplaukių džentelmenų mada prasidėjo po Pirmojo pasaulinio karo – taikos metais išlindusi iš apkasų vyrija manė, kad būti nepridengta galva reiškė neturėti nereikalingo svorio.

Katiliukai išnyko iš miestų gatvių vis labiau plintant automobiliams ir centriniam patalpų apšildymui (beje, katiliukai dar ir šiandien yra nešiojami Peru ir Bolivijoje, nes apie 1920-uosius, kai tose šalyse buvo statomas geležinkelis, europiečiams inžinieriams buvo atsiųsta partija pernelyg mažų katiliukų, todėl teko juos išdalinti vietiniams – ir jie išliko, pavirtę net nacionalinių aprėdų dalimi).

Fedora atsilaikė prieš apšildomų automobilių bei biurų teikiamas pagundas. Tradiciškai – Holivudo dėka. Be to, fedoros tapo gangsterių atributu, o tai sąlygojo naujų madų suklestėjimą. Apie 1930-uosius metus Amerikos gangsteriai sukūrė madingą savo įvaizdį su fedora ant galvos. Nors jie  buvo tiesiog banditai ir vagys, tačiau visada kaip beįmanydami stengėsi laikytis verslininkų įvaizdžio: vilkėjo kostiumus, nešiojo skrybėles ir lakuotus pusbačius. Siekdami išskirtinumo gangsteriai nesitenkino standartinėmis spalvomis ar fasonais. Laikydamiesi nuostatos tobulinti savo aprangos detales iki ekstremalumo, gangsteriai sukūrė pakeltų kostiumų pečių, plonesnių švarko liemens, spalvingų kaklaraiščių, plačių kelnių ir spalvotų skrybėlių madas. Nors dažniausiai jos buvo apšlakstytos krauju, bet padarė ir savotišką reklamą fedoroms – galų gale, bent jau neleido joms išnykti – o tokia dalia ištiko daug aksesuarų ir atributų penktajame praieto amžiaus dešimtmetyje.

Galutinį smūgį skrybėlėms sudavė JAV prezidentas J.F.Kennedy. Viso civilizuoto pasaulio džentelmenai atkreipė dėmesį į tai, kad savo inauguracijos kalbą 1961 metų sausio 21 dieną J.F.Kennedy perskaitė vienplaukis. Ta diena ir yra laikoma skrybėlės laidotuvių data. Nes vyrija suvokė – jei laisvojo pasaulio vadovas ignoruoja skrybėles, kodėl jie turi jomis rūpintis?

Netrukus ir pats J.F.Kennedy susilaukė kulkos į galvą. Kiti JAV prezidentai, kaip Geraldas Fordas ar Ronaldas Reaganas dar bandė rodytis pasauliui su skrybėlėmis, tačiau antrojo kvėpavimo jos taip ir neįgavo.

SKRYBĖLĖTA ELEGANCIJA

Tiems, kas mėgsta skrybėles, bet su jomis jaučiasi nejaukiai, nes šiais laikais jų jau niekas nebenešioja, dažnai iškyla slaptas klausimas, ar jos kada nors grįš į madą?

Žinoma, šiais laikais vyrams skrybėles atstoja beisbolo kepuraitės ar kiti patogesni už skrybėles galvos apdangalai. Išties, kartais atrodo, kad skrybėles tedėvi tik juodaodžiai repo dainininkai ar džiazmenai, kaubojai ar britų rokeriai-narkomanai. Gal dėl to tokie mados namai, kaip “Gucci” kartais pabando grąžinti vyriškas skrybėles į madą, tačiau jos netampa masiniu reiškiniu.

Todėl šiais laikais skrybėlė yra išties pretenzingo vyro ženklu. Žinančio, kad ją būtina nusikelti susitikus moterį ar įžengiant į patalpos vidų. Nusikelti grojant himnui, prieš valstybinę vėliavą, laidotuvių procesiją bei bažnyčią. Ir tebesilaikančio senos džentelmenų taisyklės: „niekada nepirk automobilio, kuriame reikia nusiimti skrybėlę“. Kitais žodžiais, gyvenančio padorų gyvenimą.

PANAMA

Nepakeičiamas mūsų vasarinis galvos apdangalas – panama, nors pavadinimas jo kilmę nusako gana aiškiai, vis dėlto yra kilęs visai ne iš Panamos. Panamų tėvynė – Ekvadoras, kur jos buvo nešiojamos jau nuo XVIII amžiaus, o nuo 1944 metų yra viena svarbiausių šalies eksporto prekių. Mat, į Šiaurės Ameriką, iš kur jos paplito po visą pasaulį, panamos buvo gabenamos per Panamoje įsikūrusias transporto kompanijas (XIX amžiaus viduryje aukso ieškotojų Kalifornijoje ar Klondaike populiariausių galvos apdangalai buvo ne skrybėlės, kaip galima spręsti iš kino filmų, o būtent panamos). Per 1898 metų Amerikos-Ispanijos karą JAV vyriausybė užpirko didelį kiekį šių kepurių iš pirklių Panamoje savo kariškiams. Šios kepurės taip pat buvo populiariausias galvos apdangalas Panamos kanalo statytojų tarpe, todėl nenuostabu, kad niekas pasaulyje jų nevadina „ekvadorėmis“.

Pasaulinis panamos pripažinimas atėjo XX amžiaus pradžioje, kai tuometinis JAV prezidentas Theodore Rooseveltas pasirodė su ja žmonėse. Panama – demokratiškas galvos apdangalas, tikęs tokiems skirtingiems personažams, kaip Winstonui Churchilliui, Nikitai Chruščiovui, aktoriui Humphrey Boggartui ir krepšininkui Michaelui Jordanui, nors jos nešiojimas kai kur buvo verčiamas ir įstatymu – respublika tapusioje Turkijoje 1925 metais buvo uždraustas tradicinis musulmoniškas galvos apdangalas „fez“, kurį buvo privalu pakeisti panamomis.

KAUBOJAI

Europoje plačiabrylė skrybėlė visada buvo smarkaus liaudies žmogaus ženklu. Jos amerikietiškas analogas – „kaubojiška“ skrybėlė nuo pat savo atsiradimo XIX amžiuje buvo jauno ir tikro vyro ženklu. Ryžto, drąsos ir kietumo reikėjo kiekvienam pionieriui, keliaujančiam į Laukinius Vakarus, Australiją ar Pietų Afriką. Dabartinę kaubojiškos skrybėlės formą 1865 metais sukūrė amerikietis kepurių gamintojas iš Filadelfijos Johnas B. Stetsonas, parodęs savo draugams per medžioklę, kaip iš sumedžiotų žvėrių kailio galima padaryti skrybėlę jos nesiuvant. Toks praktiškas principas lėmė ir kaubojiškų skrybėlių suklestėjimą. Australietiško pavyzdžio skrybėlėse vienas brylis visada būna užlenktas į viršų – tai medžiotojų tradicija – kad netrukdytų taikytis šautuvu.

BEISBOLAS

Beisbolo kepuraitės, kaip ir sako pats jų pavadinimas, atsirado kartu su beisbolo žaidimu. Pirmą kartą jų prototipai – apvalios kepuraitės su snapeliu pasirodė 1860 metais ant nebeegzistuojančios „Brooklyn Excelsiors“ komandos narių galvų. Tačiau beisbolo lygose vienybės nebuvo, ir iki 1954 metų beisbolo žaidėjai gindavosi nuo saulės taip, kaip jiems patiko – netgi skrybėlėmis. Tik tais metais kompanija „New Era“ JAV beisbolo lygos užsakymu pagamino visoms komandoms vienodas kepuraites su lateksu formai palaikyti.

JARMULKA

Žydiškos jarmulkos – daugelį kamavęs klausimas, kodėl žydai nešioja mažą kepuraitę (hebrajų kalboje vadinamą „kipa“, jidiš – „jarmulka“, reiškianti „dievobaimingas“) ant pakaušio, yra paaiškinamas taip: tai ženklas to, kad virš jų – Visagalis. Tai – religingo žydo atributas.

BERETĖ

Beretė, kurios pavadinimas kilęs nuo lotyniško žodžio „birretum“, reiškiančio „kepurė“ yra ne prancūziškas, kaip įprasta manyti, o tradicinis Kastilijos (Ispanija) valstiečio galvos apdangalas. Prancūzišku apdangalu ją buvo priimta laikyti po to, kai ją nešiojo populiarus prancūziškų komiksų herojus Svogūnėlis Džonis. Bohemos ir laisvamanių ženklu beretė pasaulyje tapo po 1936-1939 metų Ispanijos pilietinio karo.

(Straipsnis spausdintas žurnale “Verslo klasė”)


1 KOMENTARAS

Comments are closed.