DIDIEJI BANKROTAI: “DREXEL BURNHAM” BANKAS

DIDIEJI BANKROTAI: “DREXEL BURNHAM” BANKAS

261
1
DALINTIS
M.Milkenui pinigai tebuvo žaislas

1985 metų pabaigoje vieno didžiausių Volstryto banko „Drexel Burnham Lambert“ darbuotojų tarpe Kalėdų vakarėlio metu įsiplieskė diskusija, kiek per tuos metus uždirbo Didelės grąžos vertybinių popierių padalinio vadovas Michaelas Milkenas. Drąsiausias spėjamas skaičius sukosi apie net 30 milijonų dolerių, ir tokia suma kaitino dalyvaujančių vaizduotę, ką būtų galima įsigyti su tokiais pinigais… Tačiau tikrovėje jų įžūliausios mintys nesiekė net trečdalio tikrojo M.Milkeno uždarbio – tais metais jam buvo išmokėta 130 milijonų dolerių. Kitų metų pabaigoje jis parnešė namo 296 milijonų dolerių algą, o 1987-aisiais – kvapą gniaužiančius 550 milijono dolerių – ir toks samdomo darbuotojo atlyginimas nėra aplenktas lig šiol.

Tačiau neskubėkite pavydėti. 1989 metais tam pačiam M.Milkenui pagal JAV prokuroro pateiktus kaltinimus grėsė 520 metų kalėjimo ir beveik 4 milijardai dolerių baudų už sukčiavimą bei prekybos vertybiniais popieriais pažeidimus. Tai buvo kaina, kurią jis turėjo sumokėti už savo sukurtą verslo finansavimo sistemą, lėmusią ištisos „japių“ kartos atsiradimą ir tokių įprastų mums gyvenimo dalių, kaip kazino ir pramogų centrų, kabelinės televizijos, mobiliųjų telekomunikacijų ar pigių skrydžių bendrovių suklestėjimą bei paplitimą.

Tie, kurie žavisi Oliverio Stone kino filmu „Volstrytas“, neabejotinai yra girdėję, kad Michaelo Douglaso sukurtas Gordono Gekko personažas yra būtent Michaelas Milkenas, į kurio lūpas įstatyta ir legendinė frazė: „Godumas yra geras jausmas“ („Greed is good“). Tačiau tikrovėje, nors filme ir yra puikiai perteikta aštuntojo dešimtmečio Amerikos pinigų darymo dvasia, tačiau Gordonas Gekko įkūnijo kitą tuometinę Volstryto žvaigždę – Ivaną Boesky, būtent kurio machinacijos privedė prie žlugimo M.Milkeną ir „Drexel Burnham Lambert“ banką.

REIKIA PINIGŲ? PINIGŲ BUS!

Michaelo Milkeno sėkmės paslaptis buvo paprasta – jis atrado neliestą aukso gyslą, gulinčią tiesiai po Volstrytu: tai buvo vienintelė tūkstančių JAV kompanijų problema – sunkumai gauti kreditą.

Tai, ką mes nuolat girdime apie tokių kompanijų, kaip „Moody“ ar „Standard & Poor“ suteikiamus kažkokius kreditavimo reitingus Lietuvai, dažniausiai nesukelia ypatingų emocijų, tačiau iš esmės tai svarbus rodiklis – visame pasaulyje tokie reitingai reiškia bet kurios valstybės ar kompanijos patikimumą suteikti joms kreditus. Iki aštuntojo dešimtmečio pradžios JAV bankuose ir investiciniuose fonduose mėtėsi neoficialus sąrašas, kurį sudarė vos 300 kompanijų, laikomų „saugiomis“, t.y., kurioms galima su maža rizika teikti kreditus tolesniam verslui plėtoti. Kad ir kaip bebūtų keista, net ir 100 milijonų dolerių apyvartą turinčios arba revoliucingas naujoves (pvz., mobiliuosius telefonus) siūlančios kompanijos į šį sąrašą nepatekdavo, ir joms gauti reikiamų paskolų buvo sunkus ir žeminantis uždavinys. Tokių kompanijų leidžiamos paskolos obligacijos „Moody“ bei „Standard & Poors“ vertinimu buvo labiau „spekuliaciniai“, o ne „investiciniai“ popieriai, kuriems buvo suteikiamas žemas BB kreditavimo reitingas, t.y., jie buvo laikomi kur kas rizikingesniais, nei „tradicinių“ kompanijų leidžiamos paskolų obligacijos. Tokiomis taip vadinamomis „antrarūšėmis“ ar „nuvertintomis“ obligacijomis (angl. „junk bonds“) JAV biržose buvo prekiaujama vangiai, nepaisant mokamų aukštų palūkanų ir didelės investicijų grąžos, kurias desperatiškai siūlė bendrovės, siekdamos bent kaip nors gauti finansavimą savo plėtrai.

Dar šeštajame dešimtmetyje M.Milkeną, studijuojantį Berklio universitete finansų vadybą, nuoširdžiai nustebino vienas paprastas ir niekieno neįvertinamas faktas – tokios „nuvertintos“ ir „spekuliacinės“ obligacijos visada davė jų pirkėjams kur kas didesnę investicijų grąžą, nei keliama rizika netekti pinigų dėl neišperkamų obligacijų. Tinkamai suformavus savo investicijų portfelį, nuostoliai dėl neišperkamų „antrarūšių“ obligacijų galėjo niekada ir neviršyti nei mokamų palūkanų ir pelno, kurį jos galėjo atnešti, kuris savo ruožtu buvo kur kas didesnis, nei iš tradicinių JAV Uždo leidžiamų „garantuotų“ paskolos obligacijų.

Ir tai buvo principas, kurį M.Milkenas pavertė nauju korporacinės Amerikos plėtros pagrindu.

Investicinis Volstryto bankas „Drexel Burnham Lambert“, į kurį 1969 metais M.Milkenas atėjo dirbti būdamas 23 metų jaunuoliu, nebuvo nei didelis, nei gerai žinomas, tačiau per keliolika metų jam buvo lemta sudrebinti visą JAV finansų rinką. M.Milkenas netruko pademonstruoti savo vadovams šimtaprocentinę investicijų grąžą iš prekybos „antrarūšėmis“ obligacijomis, į kuriuos absoliuti dauguma brokerių žiūrėjo abejingai –. M.Milkenas vis dėlto geriau už kitus suvokė, kiek tokios obligacijos iš tiesų yra vertos, ir kokias finansavimo galimybes jos suteikia.

M.Milkeno siūlomas principas buvo paprastas – prašančiajam finansavimo, jį reikia gauti. Jei kompanija prašydavo, pvz., 100 milijonų dolerių paskolos, M.Milkenas pasiūlydavo jiems išleisti savo „antrarūšes“ žemai reitinguotas obligacijas ir pasiūlydavo jas kitiems bankams arba privatiems investuotojams, žadėdamas dvigubai aukštesnius dividendus, nei nuo tradicinių aukštai reitinguojamų obligacijų. Tokiu būdu reikiamą sumą surinkdavo ne vienas bankas, bet keletas ar keliolika investuotojų, kurie savo ruožtu galėdavo įsigytas „antrarūšes“ obligacijas perparduoti kitiems su mažesne ganėtinai aukštų palūkanų marža. Patys „Drexel Burnham“ ir M.Milkenas už prašomos sumos surinkimą imdavo 3-4 procentus komisinių. Kiek vėliau M.Milkenas taip pat sukūrė ir papildomą finansinį instrumentą, paskatinantį finansų telkimą – „garantus“ – ieškančiojo finansavimo vertybinius popierius, garantuojančius investuotojams fiksuota kaina ateityje įsigyti ir pačios kompanijos akcijų, kad ir kaip aukštai būtų iškilusi jų vertė. Tokiu būdu investuotojas, nusipirkęs „antrarūšių“ obligacijų už 10 milijonų dolerių, be 11 procentų metinių dividendų, dar įsigydavo ir nemokamą teisę nusipirkti 10 tūkstančių kompanijos akcijų už, tarkime, vieną dolerį kiekvieną. Verslui sėkmingai klostantis ir po kažkiek laiko minimų akcijų kainai pakilus iki 10 dolerių už vieną, garbusis investuotojas galėdavo sutartą kiekį vis tiek įsigyti po dolerį už vieną akciją.

1977 metais M.Milkeno idėja tapo realybe – pirmą kartą nuo Depresijos laikų didelis „antrarūšių“ obligacijų blokas buvo išplatintas investuotojams – tiesa, tai padarė kita kompanija „Lehmann Brothers“, nors vėliau ji šios veiklos atsisakė (ir ateityje toks neryžtingumas jai kainavo milijardus). Tačiau jei „Lehmann Brothers“ bijojo imtis rizikos, tai „Drexel Burnham Lambert“ dėl to visai nesijaudino. Šiam bankui nereikėjo baimintis didžiųjų „korporatyvinių“ klientų nepasitenkinimo dėl tokios, kaip tada buvo laikoma, „ne klasikinės  veiklos“, nes tokių klientų jis ir beveik neturėjo. Antra, bankas turėjo jauną brokerį-genijų, kuris šias obligacijas gerai išmanė. Trečia, tai buvo milžiniška neturinčių aukštų kreditavimo reitingų kompanijų dydžio rinka, deganti noru gauti pinigų. Taip susiklostė graži padėtis – „Drexel Burnham“ norėjo pelno, 20 tūkstančių kompanijų norėjo finansavimo, o M.Milkenas žinojo, kaip suvesti pirkėjus ir pardavėjus. 1978 metais „Drexel Burnham Lambert“ tapo pagrindiniu žaidėju šitoje rinkoje, ir netrukus darė tiek obligacijų prekybos sandorių, kiek visi konkurentai kartu sudėjus.

M.Milkenas uždirba pirmąjį milijoną
M.Milkenas uždirba pirmąjį milijoną

M.Milkenas buvo puikus pardavėjas (savo pirmąjį milijoną jis uždirbo dar iki savo trisdešimtojo gimtadienio). Jam pavyko ne tik sukurti „didelės grąžos obligacijų“ rinką, bet ir padaryti ją aktyvia – kas yra būtina sąlyga bet kuriai sėkmingai rinkai. Garsioji Steve Wynno kazino imperija Las Vegase buvo pastatyta iš M.Milkeno gautų pinigų, telekomunikacijų kompanijai MCI M.Milkenas surinko milijardą dolerių investuotojų pinigų per vieną valandą vien telefonu. Būtent tokios „antrarūšės“ obligacijos ir sukėlė aštuntojo dešimtmečio JAV ekonomikos fenomeną – kompanijų perpirkimus ir kapitalo perskirstymą.

Laikas tokiems procesams taip pat buvo idealus. Šeštojo dešimtmečio Amerikos „daugiau yra geriau“ verslo filosofija ir besaikė diversifikacija pavertė dideles kompanijas įvairiausių padalinių kratiniu, užsiimančiu visiškai tarpusavyje nesusijusiais verslais – nuo bankininkystės iki kosmetikos gamybos. Cigarečių gamintojai valdė ir laivininkystės kompanijas, o kompiuterių gamintojai gamino dar ir baldus. Septintajame dešimtmetyje tokia diversifikacija pradėjo kelti problemas – verslo konglomeratų akcijos, užuot kilusios, smuko žemyn, todėl motininės kompanijos nebeįstengė išlaikyti dar visai neseniai įsigytų padalinių, nes jų valiuta – pačių kompanijų akcijos nebebuvo tokios vertingos, kaip anksčiau. Prie to prisidėjo ir infliacija, naftos kainų augimas ir ekonomikos sąstingis. Iki Ronaldo Reagano paskelbto „naujo ryto Amerikoje“ dar buvo toli.

Dirva naujam kapitalo perskirstymui buvo subrendusi. Daugelis kompanijų pardavinėjo savo padalinius už mažesnę kainą, nei jos buvo iš tikrųjų vertos, ir vienintelis dalykas, ko trūko, tai buvo pinigai, kad juos įsigyti. Didieji bankai skolino pinigus tik tokiais kiekiais, kiek buvo vertas pagrindinis kompanijos turtas, kurį buvo galima atsiimti nesėkmės atveju. Žmonės, kurie geidė parduodamų kompanijų, išgalėjo mokėti nedaug. Beliko išspręsti pagrindinę problemą – surasti pirkėjus, kurie pirktų įsigijimo skolą – pernelyg rizikingą bankui ir pernelyg didelę norinčiajam. Tam, kad tai įvyktų, reikėjo tokio finansų šaltinio, kaip M.Milkenas. Ir jis buvo šalia.

Kaip veikia kompanijų perpirkimas „antrarūšių“ obligacijų pagalba, Amerika pirmą kartą išvydo 1983 metais, kai „Wesray“ korporacija iš RCA nusipirko „Gibson“ kompaniją (kurios žymiausias darbuotojas buvo grafinis herojus Katinas Garfieldas) už 80 milijonų dolerių, iš kurių 79 milijonai buvo pasiskolinti išplatinant „antrarūšes obligacijas“. Po pusantrų metų pagrindinis „Wesray“ kompanijos akcininkas už savo į sandorį įdėtus asmeninius 330 tūkstančių dolerių atsiėmė 66 milijonus dolerių, gaudamas 20 tūkstančių procentų pelną.

Tokios tipo „perpirkimų su skolintomis lėšomis“ („Leverraged Buy-Outs – LBO“) rinka nuo 11 milijardų dolerių 1978-1983 metais išaugo iki 182 milijardų per sekančius penkerius. Ir proceso centre buvo M.Milkenas – vieniems padėdamas atsikratyti savo padalinių ar verslų, kitiems – surinkdamas pinigus, kurių kitaip nebuvo įmanoma gauti Volstryte. Tačiau, jei daugelis perpirkimų buvo „draugiški“ – su sutarta akcijų kaina ir be jokio akcininkų manipuliavimo, tai „agresyvieji“ kompanijų perėmimai pagimdė visiškai naują veiklos tipą – kompanijos akcijų supirkinėjimą, siekiant išgąsdinti vadovybę ir priversti ją tas akcijas atpirkti aukštesne kaina. Taip Amerikos verslo leksikone atsirado naujas terminas – „grobikai“, kuriais buvo vadinami ir dar šiandien garsūs finansistai, tokie kaip Boone Pickensas, Carlas Icanhas, Saulas Steinbergas, Ronas Perelmanas ar Nelsonas Peltzas. Vien jų vardai kėlė siaubą korporacinei Amerikai, nes pagrindiniai jų taikiniai buvo turtingos, žemai reitinguojamos ir gerą klientų bazę turinčios kompanijos. „Grobikai“ niekada nesiekė iš tikrųjų perimti norimos kompanijos verslo ar ją plėtoti. Supirkinėdami didelius kiekius akcijų jie tik šantažavo kompaniją, puikiai išnaudodami amžiną privataus verslo prieštaravimą – konfliktą tarp akcininkų ir samdomos kompanijos vadovybės (statistiškai, ir tais laikais, ir dabar, nauja kompanijos vadovybė visada pakeisdavo bent pusę vadybininkų ir direktorių, nes kiekvienas pirkėjas dažniausiai būna įsitikinęs, kad jo įsigyjama kompanija yra valdoma netinkamai). Gerai suvokdami, kad parduodant kompaniją, dažniausiai laimi jos akcininkai, bet ne direktoriai, „grobikai“ pasiūlydavo akcininkams patrauklias sąlygas, ir tuo pačiu įkalbinėjo direktorius perpirkti akcijas aukštesne, nei rinkos kaina. Todėl nuo pat pirminio pasiūlymo iki galutinio susitarimo už akcijų perpirkimo kainą, daugelis kompanijų perėmimų tapdavo bjauriu ir piktu procesu.

„Agresyvių“ kompanijų perpirkimų finansavimas beveik visiems tradiciniams bankams buvo tabu sritis, nes iš esmės jis reiškė pasikėsinimą į savo pagrindinių klientų interesus. Bankininkystė tada vis dar buvo suvokiama kaip džentelmeniškas verslas, o patarimais ir sprendimais buvo dalijamasi laikantis nustatytų manierų. Tačiau „Drexel Burnham Lambert“ į naująją sritį žengė drąsiai, nes neturėjo ko prarasti, o ir žadami pelnai nuo apsisukančių pinigų kiekių kaitino vaizduotę. Net ir „Drexel Burnham“ darbuotojų elgesys griovė nustatytas normas. Dūmijantys cigarus, triukšmingi praplikę storuliukai be jokių ceremonijų įsiverždavo į garbingų korporacijų būstines pranešdami apie planuojama akcijų perpirkimą, ir tuo papiktindami orius kompanijų direktorius. Naujojo tipo bankininkams nerūpėjo manieros, jie jautė čia pat plevenantį pelną, ir gaišti laiką mandagiems pliauškalams nebuvo prasmės…

Dar 1982 metais naftos magnatas (šiandien pagarsėjęs autonominiu JAV energetikos planu) teksasietis Boone Pickensas, savo valdomos „Mesa Petroleum“ vardu pradėjo supirkinėti 20 kartų didesnės naftos kompanijos Išgąsdinta galima perėmimo „Cities Service“ vadovybė akcijas skubiai pardavė didesnei kompanijai „Occidental Petroleum“, tačiau B.Pickenso įsigytosios jau buvo pabrangusios 50 procentų. Kitas B.Pickenso taikinys buvo „Gulf Oil“. Kompanijos akcininkai atmetė siūlomą B.Pickenso kainą, tada jis kreipėsi į M.Milkeną, kuris per 48 valandas surinko 1,7 milijardo dolerių „agresyviam“ perėmimui. Netrukus kažkas nutekino informaciją į viešumą apie visą planuojamą perėmimą, ir, žinoma, „Gulf Oil“ akcijų kaina staigiai šoktelėjo į viršų. B.Pickensas vis dėlto jau buvo spėjęs supirkti 20 procentų „Gulf Oil“ akcijų, kurias dvigubai pabrangusias buvo priversta įsigyti kita kompanija „Chevron“, perkanti visą „Gulf Oil“ už 13,3 milijardo dolerių. 1984 metais Saulas Steinbergas pabandė perpirkti „Disney“ kompaniją, ir M.Milkenas per dieną paruošė 700 milijonų dolerių perėmimui finansuoti, tačiau „Disney“ sutiko atpirkti iš Steinbergo jo įsigytas akcijas aukštesne kaina (o tuo tarpu „Disney“ akcininkai tik pasyviai galėjo stebėti, kaip jų pačių turimų akcijų vertė po tokių machinacijų tik smunka). Tais pačiais metais B.Pickensas pabandė supirkti „Phillips Petroleum“ akcijas, ir po kelių mėnesių lenktynių, „Phillips“ sutiko atpirkti iš B.Pickenso savo akcijų už 53 milijonus dolerių, nors jų rinkos vertė buvo vos 46 milijonai dolerių.

M.Milkenui pinigai tebuvo žaislas
M.Milkenui pinigai tebuvo žaislas

Taip Amerikoje prasidėjo naujas finansų „aukso amžius“. 1985 metais kompanijų perėmimo sandorių vertė sudarė 180 milijardų dolerių, ir tai buvo ganėtinai staigus šuolis nuo ir šiaip įspūdingų 122 milijardų dolerių 1984 metais. Beveik pusė sandorių padėjo sudaryti „Drexel Burnham Lambert“ – Carlui Icanhui už 900 milijonų dolerių įsigyti aviakompaniją TWA, R.Perelmanui – už 1,8 milijardo dolerių kosmetikos gigantę „Revlon“, Tedui Turneriui – MGM/UA, nuo ko prasidėjo kabelinės televizijos era. Žinoma, pats M.Milkenas nesukūrė šios „agresyviųjų“ perėmimų rinkos, tačiau „Drexel Burnham“ su juo priešakyje buvo svarbiausias jų finansuotojas (pats bankas 1986 metais tapo pelningiausiu Volstryto banko ir penktu pagal dydį JAV banku). Aštuntojo dešimtmečio viduryje M.Milkenas jau buvo sugebėjęs rasti daugiau kaip tris trilijonus dolerių paskolų, ir atlyginimas už tai buvo įspūdingas – asmeniškai jam pačiam daugiau kaip milijardas dolerių…

Iš tokių aukštumų tebuvo vienas kelias – žemyn.

BANKROTAS

Kiekvienas Lietuvos gyventojas žino – neįmanoma uždirbti tokių pinigų sąžiningu darbu. Nepaisant to, kad M.Milkeno sukurta ir kontroliuojama finansavimo rinka įgalino Amerikos ekonomiką sparčiai plėstis, kompanijas steigti naujas darbo vietas ir konkuruoti pasaulinėse rinkose, tuo pačiu investuotojams ir tarpininkams uždirbant milijonus, JAV vyriausybė ir Vertybinių popierių ir biržos komisija (VPBK) nuo pat 1979 metų mynė M.Milkenui ant kulnų. Jis jiems atrodė ne tiek finansinis genijus, kiek sukčius – o kaip kitaip valstybės pareigūnams gali atrodyti žmogus, uždirbantis 62 tūkstančius dolerių per valandą, t.y., net daugiau, nei prokuroras per trejus metus? Iš tiesų ir pats Milkenas jautė akivaizdžią panieką įstatymams, kaip varžantiems laisvą kapitalo judėjimą, o tai savo ruožtu dažnai vedė banką prie neetiško ir nelegalaus veiksnumo.

1986 metais VPBK areštavo ir apkaltino „konfidencialumo pažeidimais“ „Drexel Burnham“ brokerį Dennis Levine. Šis pripažino savo kaltę ir parodė pirštu į kitą Volstryto banginį, savo partnerį  Ivaną Boesky, kuris savo ruožtu įskundė ir Michaelą Milkeną. Tų pačių metų pabaigoje VPBK pradėjo tyrimą dėl „Drexel Burnham Lambert“ neteisėtos veiklos, ir po dviejų metų tyrimas (kuriam vadovavo tuometinis JAV prokuroras, mums gerai pažįstamas Rudolphas Guilianis) virto įtarimais dėl reketo, manipuliacijų informacija, prekybinių operacijų, klientų informacijos slaptumo ir pašto konfidencialumo pažeidimų.

Dvejus metus „Drexel Burnham Lambert“ neigė kaltinimus, savo ruožtu kaltindami D.Levine ir I.Boesky melu, tačiau 1988 metų rugsėjį VPBK pasiūlė kompromisą banko vadovybei – arba bankui bus pateikti oficialūs kaltinimai, arba bankas pripažįsta savo kaltę, sutinka bendradarbiauti su prokurorais, sumoka sutartą baudą ir… atleidžia M.Milkeną.

1989 metų balandį „Drexel Burnham“ vadovybė nusileido VPBK reikalavimams – oficialiai pripažino šešis jam pateiktus kaltinimus, sumokėjo valstybei 650 milijonų dolerių dydžio baudą (didžiausią Volstryte nuo Didžiosios Depresijos laikų) ir atleido M.Milkeną kartu su dar keliolika brokerių.

Nuo tos akimirkos „Drexel Burnham Lambert“ užtikrintai pasuko bankroto link. Iš pradžių bankas uždarė tris stambius padalinius, atleisdamas beveik pusę savo darbuotojų – keturis tūkstančių žmonių. Dėl skandalo sudrebėjusi „antrarūšių“ obligacijų rinka sukėlė paniką banko klientų tarpe, ir „Drexel Burnham“ užplūdo reikalavimai išpirkti banko garantuotas obligacijas. Siekdamas išlaikyti rinkos stabilumą, „Drexel Burnham“ apmokėjo savo įsipareigojimus, ir tų pačių metų pabaigoje patyrė pirmąjį nuostolį per 54 metus – 40 milijonų dolerių, tuo pačiu dėl pripažintos kaltės prarasdami daugiau kaip pusę savo nuolatinių klientų.

Sumokėjus valstybei 650 milijonų dolerių baudą, banko balanse atsivėrė milžinišką duobė, kurios tiesiog nebebuvo, kuo užpildyti. Vienintelis „Drexel Burnham“ turtas buvo 2 milijardų dolerių vertės „antrarūšių“ obligacijų portfelis, kurio niekas nenorėjo pirkti. Kiti Volstryto bankai piktdžiugiškai stebėjo, kaip skęsta jų kolega, ištisus metus vogęs ir prievartavęs jų klientus su ta prakeikta „antrarūšių“ obligacijų sistema, todėl mandagiai atsisakinėjo suteikti kreditą kompanijai, kuri kadaise pati galėjo per vieną dieną surinkti milijardą dolerių. Neskubėjo pagalbos ištiesti ir JAV vyriausybė, kurios nariai kadaise dirbo pačios „Drexel Burnham“ finansuojamų „agresyvių“ perėmimų taikiniuose. Pasklidus gandams apie „Drexel Burnham“ sunkumus, nuo jo galutinai nusisuko ir paskutiniai klientai, pabūgę banko nesugebėjimo vykdyti savo įsipareigojimų.

1990  metų vasarį „Drexel Burnham Lambert“ paskelbė apie savo bankrotą, į gatvę paleisdamas 5300 darbuotojų – tai buvo didžiausias bankrotas Volstryte nuo Didžiosios Depresijos laikų. Vėjais išėjo ir nebeišperkamos „antrarūšės“ obligacijos, atnešdamos jų pirkėjams beveik puspenkto milijardo dolerių nuostolių. Deja, šalia jau nebebuvo nei M.Milkeno, nei jo komandos.

M.Milkenas išeina iš Teismo rūmų, 1989 metai
M.Milkenas išeina iš Teismo rūmų, 1989 metai

Pačiam M.Milkenui, vos atleistam iš banko, 1989 metų kovą buvo pateikti 98 kaltinimai reketu ir sukčiavimu, pagal kuriuos jam grėsė 500 metų kalėjimo. Likimo ironija, bet būtent skandalo metu išryškėjo tikrasis M.Milkeno požiūris į pačius pinigus. Pasirodė, kad žmogus, darantis su pinigais viską, kas tik įmanoma, niekada jų nešvaistė savo reikmėms, beveik visą uždarbį atiduodamas labdarai. Net ir visa M.Milkeno šeima per metus išleisdavo mažiau, nei jis išdalindavo labdarai per savaitę. Pinigai jam niekada nebuvo priemonė įsigyti puošnių daiktų, prabangių būstų ir komfortą, kaip paaiškėjo, pinigai jam tebuvo priemonė adrenalinui įgauti, jo žodžiais, tiesiog kaip „dažai dailininkui Pablo Piccaso“…

Po metus trukusio bylinėjimosi jis sutiko pripažinti šešis kaltinimus, buvo nuteistas dešimt metų kalėti ir privalėjo sumokėti 600 milijonų dolerių baudą, atimant teisę iki gyvos galvos prekiauti vertybiniais popieriais. Atsėdėjęs kalėjime 22 mėnesius M.Milkenas vis dėlto buvo paleistas. Sėkmingai ignoruodamas draudimą prekiauti vertybiniais popieriais, M.Milkenas nesibodi teikti patarimus įvairioms kompanijoms, dėl ko ne sykį buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo metu užsiima filantropine veikla ir yra milijardierius – argi gali būti kitokiu žmogus, kuris iki atleidimo iš „Drexel Burnham Lambert“ per septyniolika prekybos vertybiniais popieriais metų nuostolingai buvo prekiavęs  vos tris mėnesius?

(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė“)


1 KOMENTARAS

  1. Sveiki, mano vardas yra Angela Wilsonas, aš esu sukciavimo auka suklastotu skolintoju rankose. aš prarado apie 55.000 euro, nes man reikia dideli kapitala 150.000 euru. Aš beveik mire, aš neturejo kur eiti ir mano verslas buvo sunaikinta, ir šiame procese aš praradau savo sunu. Aš negalejo pakesti tokio nepasikartotu. 2016 sausio men sutikau drauga, kuris supažindino mane su gera motina, ponia Teresa Pedro, kad galiausiai padejo man užtikrinti paskola bendrove. gera mama aš noriu pasinaudoti šia galimybe ir padekoti jums, ir gali Dievas toliau laimina Jus. Aš taip pat noreciau pasinaudoti šia galimybe patarimas tautieciams, kad yra daug sukciai iš ten, todel, jei jums reikia paskola ir nori užsitikrinti paskola greitai, uržegitruokite tik ponia Teresa Pedro elektroniniu paštu: teresapedro200@gmail.com. Jus taip pat galite susisiekti su manimi per ši laiška: wilsonangela008@gmail.com. jei turite kokiu nors abejoniu. Prašome ji yra vienintelis asmuo, patikimas ir patikima.
    Aciu

Comments are closed.