DIDIEJI BANKROTAI: “BARINGS” BANKAS

DIDIEJI BANKROTAI: “BARINGS” BANKAS

202
0
DALINTIS

Ankstyvą 1995 metų vasario 24 dienos rytą Britanijos investicinio banko „Barings Bank“ Tokijo biuro vyriausiąjį brokerį Fernando Guelerą pažadino netikėtas telefono skambutis iš Londono būstinės su prašymu skubiai patikrinti pastarojo meto vertybinių popierių prekybos Osakos biržoje transakcijas, atliktas banko biuro Singapūre vardu: „kažkas ten neaiškaus. Kiek įmanoma greičiau paruošk visų transakcijų balansus ir pranešk…“

Atvykęs į savo biurą F.Gueleras išgirdo ir naujieną, kad kažkur pradingo pagrindinis banko brokeris Singapūro biržoje – Nickas Leesonas. Iš fakso aparato nenutrūkstančia popierine juosta jau lindo transakcijų Osakos biržoje suvestinė, ir iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad kažkam nepasisekė – ji rodė neįtikėtiną nuostolį nešančius „ateities kontraktų“ (angl. – „futures“) pirkimus. Tačiau F.Guelero tai ypatingai nesujaudino, nes jis žinojo, jog šios pozicijos priklauso panorusiam likti nežinomu banko klientui, kurio vardu Nickas Leesonas paskutinius du mėnesius pirko „ateities kontraktus“ tokiais dideliais kiekiais, jog jie buvo pagrindinis visos Pietryčių Azijos finansinių institucijų ir žiniasklaidos paskalų objektas. Vien metęs žvilgsnį F.Gueleras spėjo, kad šie pirkimai atnešė mįslingajam banko klientui mažiausiai ketvirtį milijardo dolerių nuostolį.

Visą dieną F.Gueleras skaičiavo iš Singapūro atsiųstų atliktų pirkimų nuostolį. Vakare jam paskambino Simonas Norris, banko Vertybinių popierių padalinio „Barings Securities“ Singapūro biuro vadovas: „Fernando, nors dar ir nėra aišku, bet mes turime pagrindo manyti, kad Nickas Leesonas paliko mūsų banką ir šias milžiniškas atviras prekybos pozicijas. Vien iš prekybos Singapūre prarasta pusė milijardo. Ar jau suskaičiavai, kiek nuostolio patirta iš pirkimų Osakos biržoje?“

„Nebaigtais paskaičiavimais, apie 450 milijonų“, – atsakė Fernando, – „tačiau kas iš to, juk šie nuostoliai priklauso Nicko klientui?“

Kitame linijos gale stojo tyla. Ir po kelių sekundžių atsklidęs duslus S.Norriso balsas prislėgė F.Guelerą, kaip šaltas akmens luitas: – „Fernando… Nėra jokio kliento. Tai mūsų pinigai.“

BARINGS – KARALIŲ BANKAS

Seniausią Britanijos investicinį banką “Barings” 1763 metais Londone įkūrė išeiviai iš Nyderlandų broliai Baringai. Tais laikais taip buvo taip vadinamasis “prekybinis bankas”, finansavęs įvairius ilgalaikius prekybinius projektus. Broliai pirko varį iš Kongo, pelningai pardavinėjo vilną iš Australijos, finansavo Panamos kanalo statybą ir JAV vyriausybės paskolą pirkti iš Prancūzijos Luizianos valstiją, „Barings“ banko paskolos gelbėjo Argentinos ir Urugvajaus vyriausybes nuo bankroto. Banke sąskaitas turėjo ir Europos monarchai, ir Rusijos caras (ir netgi Phileas Foggas, Jules Vernes romano „Apie žemę per 80 dienų“ herojus). XIX amžiaus viduryje būtent su broliais Baringais bene garsiausia pasaulio bankininkų dinastija – Rotschildai pasidalino Žemės rutulį finansinės įtakos zonomis – žydų šeima veikė Europoje ir Afrikoje, Baringams atiteko rinkos „į rytus nuo Sueco kanalo“…

1984 metais „Barings“ bankas įsigijo nedidelę Japonijos brokerinę kompaniją, kurios pagrindu buvo įkurtas “Barings Securities” padalinys, pradėjęs spekuliacijas vertybiniais popieriais Pietryčių Azijoje, kaip tik per patį regiono ekonomikos suklestėjimą. Aštuntasis dešimtmetis buvo tikrųjų „Azijos tigrų“ periodas – ir bene sėkmingiausias laikmetis investuotojams. Visi vertybinių popierių rinkos žaidėjai svaigo nuo gaunamų pelnų ir skendėjo prabangoje. Pavyzdžiui, “Barings” banko klientų paslaugoms buvo paruoštos jachtos ir saunos, šampano buteliai, kainuojantys tris tūkstančius dolerių ir aukščiausios klasės geišos. Vienam garbingam klientui, mėgusiam žaisti golfą, banko sąskaita į Singapūrą buvo atskraidintas pasaulio profesionalų golfo čempionas Nicholas Faldo – šiaip, pažaisti su klientu savaitgalį… Banko darbuotojai Tokijuje, vairuojantys „Ferrari“ niekam nekėlė jokių nepadorių minčių, o hedonistinis banko darbuotojų gyvenimo būdas buvo norma. Tad nenuostabu, kad tenlink krypo visų pradedančiųjų jaunųjų bankininkų akys – ten buvo daromi pinigai.

BROKERIS

Būsimasis banko duobkasys Nickas Leesonas gimė 1967 metais Londono priemiestyje Watforde, esančiame vos už 30 kilometrų nuo pagrindinės “Barings” būstinės. Sulaukęs 18 metų, įsidarbino “Coutts” banke, po kurio laiko perėjo į amerikiečių banką “Morgan Stanley”, kur pradėjo gilintis į prekybos vertybiniais popieriais paslaptis. Gabus ir darbštus darbuotojas Nickas Leesonas greitai įgijo darbdavių pasitikėjimą, ir netrukus bankas pradėjo jam mokėti didelę metinę algą. Uždirbdamas 40 tūkstančių svarų sterlingų per metus Nickas išsiskyrė iš savo bendraamžių, dirbusių statybininkais arba pardavėjais. Ir jis tvirtai žinojo, kad sėkmingą ateitį galima sieti tik su šiais sudėtingais finansiniais mechanizmais.

1989 metais N.Leesonas perėjo į “Barings” banką, kur netruko pagarsėti kaip patikimas ir protingas darbuotojas. Jau po metų banko valdyba jį komandiravo į Indoneziją tvarkyti “Barings” turimų 100 milijonų svarų vertės vietinių kompanijų akcijų. Po eilinės ekonominės krizės bankas negalėjo už jas atgauti pinigų, nes trūko elementarios jų apskaitos tvarkos. Keletą mėnesių N.Leesonas  vaikščiojo su akcijų prikimšta kuprine po vietinius bankus, keitė akcijas į pinigus ir metų pabaigoje atgavo “Barings” bankui 90 milijonų svarų.

Po šio demaršo Nickas staiga suvokė, kad dauguma banko darbuotojų tiesiog nesupranta savo darbo specifikos, ir nežino, kaip veikia vertybinių popierių prekybos mechanizmas. “Aš įsitikinau, kad lengviausi klausimai yra sunkiausiai atsakomi, ir dažnai darbuotojai tiesiogiai nesiryžta jų uždavinėti, kad nebūtų palaikyti kvailais ar nekompetentingais”, – vėliau rašė jis savo autobiografijoje.

1992 metais N.Leesonas buvo paskirtas “Barings Futures” filialo Singapūre prekybinių operacijų padalinio vadovu. Tuo metu jam buvo 25 metai, metinė alga siekė 150 tūkstančių dolerių per metus, Singapūre jo laukė prabangūs apartamentai, tarnaitė, šalimais buvo graži žmona, banko vadovai jį gerbė (ir reikalavo daryti pinigus). Gyvenimas gražus – ko dar ir benorėti vaikinui be aukštojo, mūsų supratimu, išsilavinimo?

PREKYBA ATEITIES KONTRAKTAIS

N.Leesonas atsiminimuose rašė: “vos įžengęs į Singapūro vertybinių popierių biržą SIMEX, aš galėjau užuosti pinigus”. Pinigai buvo visur – kiekviename brokerių rankų judesyje, kiekvienoje prekybos monitorių eilutėje, kiekviename telefono skambutyje, kiekvieno žmogaus žvilgsnyje.

Prekyba įvairiomis vertybinių popierių formomis – dideliais akcijų paketais, obligacijomis, valiutų kursais, biržų indeksais – o taip pat – jų visų opcionais bei „ateities kontraktais“ iš pirmo žvilgsnio yra paprastas, tačiau tikrovėje gana sudėtingas ir rizikingas verslas. Šiais laikais tokia prekyba gali užsiimti bet kuris iš mūsų tiesiog internetu, o prieš keliolika metų tai buvo nedaugelio institucijų bei asmenų užsiėmimas, dažniausiai nesuprantamas ir mistifikuojamas.

Visame solidžiame “Barings” banke praktiškai nebuvo nė vieno vyresniojo amžiaus žmogaus, išmanančio prekybą vertybiniais popieriais. Banko įkūrėjai ir jų palikuonys buvo „pirkliai“, kuriems rūpėjo investiciniai projektai, o prekyba kompiuterių ekranuose mirguliuojančiais skaičiukais atrodė svetima, todėl nenuostabu, kad tuo užsiėmė jaunuoliai, tuo metu darantys milžiniškus pelnus. Net ir likus keliems mėnesiams iki „Barings“ bankroto, pats banko prezidentas Peteris Baringas, gerdamas arbatą su Anglijos banko vadovais tvirtino, kad “uždirbti pinigus iš prekybos vertybiniais popieriais yra gana lengva”.

Taip pasakyti gana „lengva“, tačiau tie, kurie tuo užsiiminėjo, žinojo, kad tai ne visai taip. Sakoma, kad nebūna gerų “brokerių” vyresnių nei 35 metų amžiaus, nes kiekvienas „geras“ brokeris arba greitai “susidėvi” nuo streso, arba greitai užsidirba pakankamai pinigų, kad atsidarytų savo firmą. Ir tai nenuostabu – nors visuomenėje tie jaunuoliai buvo laikomi „sąlytį su realybe“ praradusiais pleibojais, kurie, daug uždirbantys ir prekiaujantys „milijonais“ dažnai nustoja suvokti tikrąją pinigų vertę, tačiau nėra pasaulyje žmonių, jaučiančių didesnę atsakomybę už prekiaujamus skaičius. Tais laikais brokerių darbas buvo toks įtemptas, jog atlaikyti nervinę įtampą ir stresą dėl kintančių skaičių biržos tablo galėdavo tikrai ne kiekvienas. Intensyviai prekiaujantis brokeris nemažai darbo dienos laiko praleisdavo tualete (paleistais viduriais arba vemdamas) arba be paliovos rūkydamas ir čiulpdamas ledinukus. Nukramtyti nagai, susitaršę plaukai ir beribė bravūra – tokie požymiai išduodavo kiekvieną vakarą brangiuose Pietryčių Azijos didmiesčių baruose girtuokliaujančius jaunus brokerius, slopinančius savo stresą alkoholiu ar narkotikais. Bet tai vis tiek buvo nepalyginamai geriau, nei nuobodus darbas statybose pilkame Londone…

Atvykus N.Leesonui, „Barings“ biurai Pietryčių Azijoje vykdė paprastą ir neypatingai rizikingą prekybą, vadinamąjį „arbitražą“ – kai vienoje biržoje perkami akcijų paketai buvo tą pačią akimirką parduodami kitoje. Pelnas – minimalus, bet ir rizikos nedaug. Metų pabaigoje SIMEX birža N.Leesonui suteikė licenziją prekiauti “ateities” kontraktais – pačia pelningiausia, bet ir pavojingiausia prekybos forma.

„Ateities kontrakto“ riziką sąlygoja jo ypatingas jautrumas, nes kaina kinta kiekviena sekundę ir brokerio tikslas – atspėti: ji kris ar kils. Retam brokeriui buvo leidžiama laikyti neparduotą „ateities kontraktą“ ilgiau nei kelias valandas, jau nekalbant apie naktį, per kurią gali daug kas atsitikti – žemės drebėjimas, karinis perversmas, Rugsėjo 11-oji, žodžiu, daug įvykių, galinčių ženkliai pakeisti kontrakto vertę. Net pasaulinio garso investuotojai, tokie kaip G.Sorosas nerizikuodavo laikyti įsigytą kontraktą ilgiau kaip tris dienas, nors ir koks masinantis galėjo būti pelnas, tačiau ne ką mažesnis galėjo būti ir nuostolis…   

Tačiau būtent „ateities kontraktai“ tapo N.Leesono pašaukimu. Jis greitai įgijo nuovokaus prekeivio reputaciją, buvo pradėtas vadinti „brokeriu, turinčiu Mido prisilietimą”, “prekybinės salės Michaelu Jordanu”. Vadovybė buvo patenkinta jo daromu pelnu ir neatkreipė dėmesio į lemtingą struktūrinę klaidą – N.Leesonas ne tik „Barings Futures“ vardu prekiavo biržoje, bet ir pasibaigus prekybai pats rengė banko vadovybei atliktų transakcijų balansą bei ataskaitą, nors tai visada turi daryti du atskiri asmenys, kad būtų išvengta mums tokio įprasto „prirašinėjimo“.

N.Leesonas vėliau teigė, kad banko žlugimas prasidėjo nuo to, kai vienas iš jo pavaldinių padarė neretą biržose prekybinę klaidą – klaidingai supratęs ženklą „parduok“, vietoje to nupirko „ateities kontraktą“, per keletą valandų padariusį bankui 30 tūkstančių dolerių nuostolio. Kiekvienoje biržoje padaroma tokių klaidų  – brokeriai nesupranta vienas kito ženklų, per apsirikimą įveda į prekybines operacijas fiksuojantį kompiuterį skirtingą prekybos ženklą. Tokios „klaidingos“ transakcijos yra nurašomos į nuostolius, žinoma, atsikračius nepelningų popierių. N.Leesonas surizikavo išlaikyti tą kontraktą „klaidingų transakcijų“ sąskaitoje keletą dienų ir, nors nuostolis augo tiesiog kiekvieną akimirką, netruko pastebėti, kad jo vadovybė niekada šios sąskaitos netikrina.

Taip „Barings“ Singapūro biure ir susiklostė dviprasmiška situacija – ataskaitas apie sėkmingus sandėrius siųsdamas į Londoną N.Leesonas tuo pat metu prekiavo ir kita sąskaita „klaidingaja“ – deja, ne visuomet sėkmingai. 1994 metų pabaigoje tokios operacijos jau kainavo bankui 300 milijonų dolerių, paslėptų „klaidų sąskaitoje“, nors oficialiai „Barings Futures“ paskelbė 150 milijonų dolerių pelną, kurio trečdalį sudarė sėkmingi N.Leesono sandoriai.

Žinoma, „Barings“ banko vidinio audito specialistai ne sykį savo ataskaitose minėjo pavojingą situaciją Singapūro biure, siekdami atkreipti vadovų dėmesį į rizikos valdymo trūkumą, tačiau banko vadovams N.Leesonas buvo „žvaigždė“, nešantis pageidaujamus pelnus (kurie pavirsdavo ir premijomis kitiems darbuotojams), o kokiais metodais tai yra daroma, nerūpėjo beveik niekam.

Rūpėjo tik N.Leesonui, kuris vienintelis žinojo tikrąją padėtį. Kartais jam pavykdavo sumažinti „klaidų sąskaitoje“ besikaupiančius nuostolius, bet jie vis tiek niekur neišnyko. Didžiausia bėda buvo ta, kad pagal biržos prekybos taisykles, brokeriai, prekiaujantis “ateities” kontraktais, privalo kasdien papildyti turimas sąskaitas atitinkama suma – jeigu yra patiriamas nuostolis – grąžinti pozicijos vertę iki tos sumos, kuri užfiksuota kontrakte. Taip N.Leesonas dažnai prašydavo banko būstinės Londone pervesti jam dešimtis milijonų – dienos prekybos nuostoliams padengti, nors, sėkmingai susiklosčius prekybai, netrukdavo grąžinti su kaupu.

1994 metų pabaigoje N.Leesonas, jau nebeatlaikydamas nuolatinių auditorių klausimų apie banko pelno-nuostolio ataskaitose nuolat atsiveriančius keliasdešimties milijonų dydžio plyšius, užpirko didelį kiekį trijų mėnesių trukmės Japonijos biržos “Nikkei 225” (aritmetinio 225 didžiausių Japonijos kompanijų akcijų vertės vidurkio) indekso kontraktų, manydamas, kad per ateinančius mėnesius šio indekso vertė išsilaikys stabili tarp 19.000 ir 21.000 punktų. Taip pat jis pirko “teises” atpirkti savo finansinius įsipareigojimus ir mažesne kaina, ir didesne, balansuodamas galimų nuostolius tikimybę Japonijos valstybinės paskolos obligacijomis, manydamas, kad jų vertė kils. Tai įprasta kombinacija, labai palanki, kai rinka išsilaiko stabili, tačiau pragaištinga, jei ji staiga pradeda kilti arba kristi. Jei Japonijos rinka būtų išlikusi stabili iki 1995 metų vasario mėnesio, tada N.Leesono pelnas būtų toks didelis, kad pakaktų jo padengti ir nuostoliams, ir gauti oficialaus pelno bankui.

Tačiau 1995 metų sausio 17 dienos žemės drebėjimas Kobėje ne tik nusinešė penkių tūkstančių žmonių gyvybes – kitą dieną nežymiai pasvyravęs “Nikkei 225” staiga krito pusantro tūkstančio punktų žemyn. Indekso pajudėjimas žemyn bent per vieną punktą kainavo “Barings” bankui šimtus tūkstančių dolerių, ir po kelių dienų nenumaldomas Japonijos ekonomikos kritimas žemyn per porą dienų atnešė bankui apie 600 milijonų JAV dolerių nuostolių.

Dabar galima tik įsivaizduoti siaubą, apėmusį N.Leesoną, matantį tokį staigų indekso kritimą. Žinoma, jis dar galėjo pranešti Londonui apie savo klaidą (ar nusikaltimą) ir gėdingai atsisveikinti su savo brokerio karjera. Tačiau jis tebebuvo biržos “žvaigždė”, be to, bailys, ir jam šis kelias buvo nepriimtinas. Pasinaudodamas begaliniu banko vadovų pasitikėjimų (ir, kaip vėliau pats teigė, jų kvailumu) N.Leesonas paprašė Londono padengti nuostolius, teigdamas, kad nupirkti kontraktai priklauso vienam galingam klientui, panorusiam likti anoniminiu. Ir vienas slapta stojo prieš likimą.

Sausio 23 dieną N.Leesonas pradėjo Singapūre ir Osakoje dideliais kiekiais supirkinėti tuos pačius nukritusius “Nikkei 225” indekso kontraktus, tikėdamasis taip sužadinti kitų pasaulio brokerių susidomėjimą ir išauginti jų paklausą, tuo pačiu, ir kainą, siekiant ją pakelti aukštyn. Tačiau dabar jis jau nebeapsidraudė savo pozicijos ir pirko tik kontraktus, kurių vertė, kaip jis manė, tik kils. Jo perkamų kontraktų kiekiai sudarė trečdalį visos biržos apyvartos ir dabar kiti brokeriai galutinai suvokė, kad N.Leesonas yra įspraustas į kampą. Nors jis pats skleidė gandus, kad už jo operacijų stovi pats G.Sorosas, tačiau niekam nebuvo nieko maloniau, kaip matyti „biržos karalių“ tiesiog akyse prarandantį milijonus.

Iki sausio 27 dienos jo turimi nuostoliai padvigubėjo. Ir Londonas, ir SIMEX vadovybė pradėjo klausinėti, kieno vardu N.Leesonas vis dėlto prekiauja šiais indeksais. N.Leesonas atsakė, kad toks klientas yra, sufalsifikavęs kryžminės prekybos ataskaitas tarp “klaidų” ir klientų sąskaitų. Ir juo buvo tikima. Londonas toliau pumpavo pinigus į Singapūrą, tikėdamasis milžiniško pelno kovo mėnesį.

Vasario pradžioje N.Leesonas jau, kad tebekrentant “Nikkei” indeksui, nuostolis jau pasiekė 1 milijardo dolerių ribą. Nebegalėdamas ilgiau tverti nervinės įtampos ir kaltės, vasario 23 dieną jis su žmona slapta pabėgo iš Singapūro į Malaiziją.

Vasario 26 dieną „Barings“ auditoriai galų gale susivokė, kad banko nuostoliai siekia beveik pusantro milijardo dolerių, t.y., dukart daugiau, nei visas turimas banko kapitalas ir rezervai. Tai reiškė vieną – bankas tampa nemokus ir oficialiai bankrutuoja. Joks investuotojas nepanoro ištiesti pagalbos rankos, ir 1995 metų pabaigoje visa „Barings Bank“ grupė už simbolinį vieną svarą buvo parduota Nyderlandų finansiniam gigantui ING (kuris tuo pačiu perėmė ir 827 milijonų svarų „Barings“ skolų).

Pats N.Leesonas buvo suimtas Frankfurto oro uoste ir grąžintas į Singapūrą, kur už sukčiavimą buvo nuteistas 6,5 metų kalėti. 1999 metų liepos 3 dieną jis buvo paleistas iš kalėjimo dėl diagnozuoto tiesiosios žarnos vėžio. Šiuo metu N.Leesonas skaito mokamas paskaitas apie rizikos valdymą, yra laukiamas įvairių finansinių institucijų renginių svečias, o 2005 metų pradžioje tapo Airijos futbolo klubo „Galway United FC“ prezidentu.

KAS KALTAS?

Nors kalčiausias, žinoma, buvo pats sukčius N.Leesonas, tačiau Anglijos banko tyrimas atskleidė daugybė rizikos valdymo ir struktūrinių trūkumų pačiame „Barings“ banke. Kaltų buvo nemažai – banko vadovai neužtikrino padalinių veiklos kontrolės, nesuprato, kaip veikia mechanizmas to verslo, į kurį jie įsisuko, ir absoliučiai pasitikėjo vaikinu, kurio vieno daromi milžiniški pelnai jau bet kam turėjo sukelti įtarimą dėl paties verslo rizikingumo.

Tokios istorijos nėra retenybė dinamiškame finansų pasaulyje. Sakoma, kad kiekvienas brokeris yra atsidūręs panašioje situacijoje, tačiau sumos, statomos „ant kortos“ būna kur kas mažesnės, arba bendromis pajėgomis bankai sugeba išsikapstyti iš duobės. Nickas Leesonas pabandė tai padaryti vienas ir tuščiomis rankomis, negalėdamas atsisakyti “žvaigždės” statuso, ir tai turbūt buvo jo didžiausia klaida.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė“)


KOMENTARŲ NĖRA