BULVĖS JUOZO STATKEVIČIAUS IR MŪSŲ GYVENIME

BULVĖS JUOZO STATKEVIČIAUS IR MŪSŲ GYVENIME

123
0
DALINTIS

Pastarasis konfliktas tarp Julijos Janus ir Juozo Statkevičiaus ne tik sukėlė nemažai dviprasmiškų emocijų, bet ir  apnuogino vieną gūdžią tiesą: net ir Lietuvos grožio industrija, sritis, kurioje tarsi turėtų viešpatauti estetika, elegancija ir simetrija – vis dėlto tėra tas pats įprastas kiaulių tvartas, kupinas smarvės ir patyčių.

Psichologiškai Juozo Statkevičiaus emocijų protrūkį paaiškinti gana paprasta. Kūrybingoms asmenybėms išvis yra būdinga egzaltacija, nuolatinis stresas, gyvenimo „po presu“ būsena, todėl bet kuris, rodos, net ir menkiausias dirgiklis gali išmušti kamštį iš to garo katilo, pro kurio skylutes staiga išsiveržia keiksmai, tulžis ir užgaulės kritikams ar konkurentams. O tokiu atveju dirglios asmenybėms nelengva suvaldyti savo leksikoną, dėl ko, kaip paprastai, vėliau tenka gailėtis. Visi atsimename antisemitinį „Dior“ mados namų kūrybos direktoriaus Johno Galliano protrūkį 2011 metais Paryžiuje, už ką dizaineris ne tik neteko posto, bet ir buvo teisiamas. Teisme jo gynyba teigė, kad tokį rasistinį ir antisemitinį J.Galliano išpuolį „sąlygojo nuolatinis stresas darbe ir gausybė priklausomybių“.

Matyt, ir Juozui, gana mažaraštišku tekstu (kur kas labiau tinkančiu politikui ar buvusiam Valstybinės mokesčių inspekcijos direktoriui, o ne dizaineriui) išvadinusiam Juliją Janus „bulvės veidu“ taip pat tiktų tokia gynybinė pozicija. Nuolatinis stresas, be abejo, ypač tik ką pasibaigus triumfališkam naujos Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymui, pareikalavusiam nemažai fizinių ir psichologinių jėgų (Karlas Lagerfeldas ruošdamasis savo kolekcijų pristatymui, išgerdavo 25 butelius „Coca-cola“ per dieną, o Yves Saint Laurentas – 4 litrus anyžinės degtinės „Pastis“. Ir, beje, dar surūkydavo 100 cigarečių, jo paties žodžiais, „o 50 – tomis dienomis, kai nedirbdavau“ – kur čia nebūsi dirglus su tokiu gyvenimo būdu?). Juozo priklausomybės? O taip! Ypač nuo bulvių. Nes Juozo neapykanta bulvėms jau yra tapusi kažkokia patologiška. Kaip ir patys pastebite, jo retorikoje viskas, kas tik yra blogo Lietuvoje, dažniausiai yra kažkodėl susiję būtent su bulvėmis. „Cepelinai šioje šalyje“, „bulvių maišai“, „bulvės snukis“, „kugelio smegenys“ – rodos, tokia nekalta lietuviška daržovė ir jos gaminiai yra tapę Juozo leksikone absoliučiu blogio sinonimu. Manau, kad tokios neapykantos priežastis gali būti viena iš trijų: a) Juozas vaikystėje visiškai negaudavo bulvių; b) Juozas vaikystėje mito tik bulvėmis; c) Juozas savo gyvenime pernelyg daug ir ilgai dirbo su bulvėmis (jas augino, kasė, skuto, fasavo ir t.t.). Kitokias šios bulvių fobijos priežastis būtų sunku ir apibrėžti, nes nei kauniečių, kuo buvo Juozas, nei vilniečių, kuo Juozas yra dabar, terminologijoje „bulvė“ jau nuo Vaižganto ir Šatrijos Raganos laikų tarsi nebeturi jokios negatyvios kanotacijos.

Savaime suprantama, tarpusavio nesantaika ir konfliktai – neatsiejamos visų didžiųjų pasaulio dizainerių gyvenimo dalys. Nieko nuostabaus – juk, kaip paprastai, tai – labai egzaltuotos ir egoistiškos asmenybės su ypatingai stipriai išreikštais ego, nepakenčiančiais jokios kritikos. Mados pasaulyje gausu atvejų, kai dviejų didingų asmenybių kivirčai ar konkurencija tapdavo legendinėmis, tarsi kokio Mocarto ir Saljerio konflikto imitacija. Savo kandumu garsėjo Coco Chanel, savo snobizmu stebino Karlas Lagerfeldas, savo priekabumu visus erzino Yves Saint Laurentas, savo tiesmukumu ramybę jaukė Dolce ir Gabbana. Juozui Statkevičiui, nuolat miglotai mininčiam kažkokią savo „sėkmę Paryžiuje“, tokia pasaulėžiūra juk taip pat turėtų būti prie širdies?

Taip, mados pasaulis buvo ir tebėra kupinas kivirčų. Nuo pat seniausių laikų – Coco Chanel dar prieš Antrąjį pasaulinį karą taip nekentė bene vienintelės savo konkurentės moters (moterys dizainerės ir tais laikais buvo didelė retenybė) – italės siurealistės Elsos Schiaparelli (kurios klientė buvo pati Wallis Simpson, su kuria kartu jos sukūrė posakį „moteris negali būti pernelyg liesa ar pernelyg turtinga“), kurios net nevadino vardu, o tik „ta itale, kuri siuva drabužius“. Pati E.Schiaparelli taip pat pašaipiai Chanel vadino „ta skrybėlininke“ (legenda teigia, kad neapykanta buvusi tokia stipri, jog Coco Chanel vieno vakarėlio metu netgi tarsi „atsitiktinai“ įstūmė E.Schiaparelli į degančią žvakidę, ir aplink buvusiems džentelmenams teko užgesinti jos užsidegusią suknelę sodos vandeniu). Coco Chanel taip pat paniekinančiai atsiliepė apie Christianą Diorą: „Dioras? Jis nerengia moterų, jis jas aptūloja“. Į tai pats Dioras ramiai atsakė, kad „nacių kolaborantės nuomonė jam visai nerūpi“. Šiais laikais ir Giorgio Armani rado progą apkaltinti Dolce ir Gabbaną jo sukurtų dygsniuotų kelnių plagijatu, pašaipiai jų dueto pastangas įvertinęs „jie dar jauni, dabar jie kopijuoja, vėliau ir kažko išmoks“. Į tai Dolce ir Gabbana kandžiai atsakė, kad „mes niekada nelaikėmė Armani stiliaus įkvepiančiu, todėl liovėmės stebėję jo kolekcijų pristatymus jau prieš daugybę metų“.

O legendinė Yves Saint Laurento ir Karlo Lagerfeldo nesantaika prasidėjo dar 1953 metais, kai jie, dar praktiškai paaugliai varžėsi tarpusavyje madų konkurse ir surinko vienodą įskaitinių taškų kiekį, nors teisėjai pergalę visgi skyrė prancūzui. Po to keletą metų jie buvo draugai, tačiau vėliau jų draugystė peraugo į abipusę neapykantą, trukusią ištisus 50 metų (kurią nutraukė tik Yves Saint Laurento mirtis) ir aštuntajame dešimtmetyje praktiškai suskaldžiusią Paryžiaus madų bendruomenę į dvi priešiškas stovyklas, kurioms abu herojai ir vadovavo.

Ir koks pašėlęs buvo jų gyvenimas tais laikais! Kokie siautulingi vakarėliai! Neišsemiamas penas bulvarinei spaudai, pašaliniams stebėtojams ir tarpusavio apsižodžiavimui! Narkotikai, šampano vonios, ginekologo kėdė Yves Saint Laurento buto viduryje (ant kurios nuolat kažkas sėdėjo nuogas ar nuoga), „Harley Davidson“ motociklas vidury kito kambario su užverstais veidrodėliais, ant kurių pūpsojo kokaino kalneliai. Pats Yves Saint Laurentas buvo chroniškas ekshibicionistas, nevengęs vakarėlių metu pasipuikuoti savo vyriškomis grožybėmis (Lagerfeldas to vengė, nes buvo kiek per apkūnus tokiai saviraiškos formai), o jo bute vykstanti Sodoma ir Gomora priversdavo sudrebėti net visko mačiusius. Beje, kalbant apie nuogybes – aš dar gerai pamenu tokį laikraštį „Vakaro žinios“ su stambia antrašte pirmajame puslapyje „Juozas Statkevičius po savo kolekcijos pristatymo vykusiame vakarėlyje pasirodė nuogas“ (vėl Paryžiaus bohemiško gyvenimo pėdsakai!), tačiau, teisybės labui, tenka pripažinti, kad tiek daug žadėjęs straipsnis pasirodė besąs tik mitriai suregztas naujos Juozo kolekcijos pristatymas, kurio tik pačioje pabaigoje buvo mįslingai užsiminta apie tai, kad, „pasak kai kurių šaltinių, vakarėlyje jis apsinuogino“… Bulvarinė spauda, nieko nepadarysi.

Tačiau niekada, niekada didieji pasaulio dizaineriai „nešaudė į savus“, tarsi sekdami senoviniu lenkų bajorų principu „lenkas į lenką niekada nešaus“.  Jie juk galėjo išvadinti vienas kito išvaizdą kaip tik nori, nes, suprask, buvo matę vienas kitą nuogus, netgi dalinęsi meilužiais, o ir prikibti prie jų apsirengusių nėra sunku. Visgi niekas iš savų nevadino Karlo Lagerfeldo „storuliu“, Yves Saint Laurento „pakaruokliu“, Coco Chanel – „ančiasnape“,  Christiano Dioro – „plikiu storuliu“, o Calvino Kleino – „to, su perstatytais dantimis“. Svetimus – taip. Karlas Lagerfeldas yra išvadinęs daininkę Adelę – „stora“, Pippą Middleton – „bjauria“, Heidi Klum – „netinkama mados industrijai“ ir Meryl Streep – „nedailia“. Stefano Gabbana nesidrovėdamas vadino Seleną Gomez „tikra bjaurybe“.

Tačiau nuo tokių epitetų saviems jie susilaikydavo. Tai buvo nerašytas gildijos įstatymas, tabū, haram.

Nes jie puikiai žinojo ir suprato tai, apie ką kadaise kalbėjo Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher: „kai oponentai pradeda kibti prie mano išvaizdos, akivaizdu, kad jie nebeturi ką pasakyti“. Prasivardžiuoti fiziologiniu pagrindu, kažkaip ne košer. Kažkaip žema. Netauru. Kažkaip silpna. Niekada nešmaikštu. Visada kažkaip nevyriška, jau nekalbant apie džentelmeniškumą ir padorumą.

Tačiau Paryžiaus taisyklės, kaip pasirodo, ne visada turi savo vertę čia, pas mus. Ten siautulingų vakarėlių herojai grįžta į erdvius butus ar namus prabangiuose pasaulinių sostinių priemiesčiuose ar centruose. Mūsuose ta pasaka baigiasi su paskutinėmis gėlėmis kolekcijos pristatyme ir netgi Juozo Statkevičiaus kalibro grandai nykioje lietaus merkiamoje tamsoje grįžta į kuklų nuomojamą dviejų kambarių būstą kur nors Fabijoniškėse.

Gal todėl mums, lietuviams taip ir patinka kibti prie oponentų fiziologijos? Patyčios paskutiniosios „Eurovizijos“ nugalėtojos išvaizdos klausimu, „negražiausios lietuvaitės“ rinkimai – mums tai norma. Lengvai paaiškinama, kodėl – taip lengviausia paslėpti savo pačių trūkumus, fobijas ir nepasitikėjimą. Tą paryžietiškos mados pasakos nepasiekiamumą ir miražą. Ir kur pagaliau mums rasti tą vietą, kur lietuviai polemizuotų su rusišku užmoju, lenkišku kandumu ir prancūzišku subtilumu? Nes net grožio industrijoje, pasirodo, irgi dominuoja „cepelinai“ su „bulvių veidu“ ir „kugelio smegenimis“…


KOMENTARŲ NĖRA