BALTOSIOS AFRIKOS GENTYS: ILGAS KELIAS NAMO

BALTOSIOS AFRIKOS GENTYS: ILGAS KELIAS NAMO

341
0
DALINTIS

Kai kitą kartą susiruošite kelionei giliau į Afriką (ne vien į Tuniso paplūdimius ar į garlaivį pasiplaukiojimui Nilu), nesusigundykite iliuzija, kad išvydę pigmėjus ar masajus, liūtus ar begemotus, smauglį ar gorilą,  būsite pamatęs tai, ko nėra nematę kiti. Kur kas retesnis ir vis sunkiau randamas eksponatas Afrikoje yra tai, be ko šis žemynas atrodytų visiškai kitaip – tai baltieji Afrikos gyventojai. Palikuonys tų, kuriuos dabar mieliausiai linkstama sieti su Afrikos skurdu ir problemomis, nepaisant to, kad savo iškasenomis ir energijos resursais tai vis dar yra turtingiausias pasaulio žemynas. Ir nors nuo Afrikos dekolonizavimo prabėgo jau daugiau kaip 50 metų, nuo „paskutinės imperializmo kolonijos“ Rodezijos išnykimo – daugiau kaip 30 metų, nuo “žiauriojo” apartheido režimo žlugimo – beveik dvidešimt metų (ir Lietuvai tokio laiko tarpo pakako pasiekti ženklių permainų ir įstoti į Europos Sąjungą bei NATO), Afrika gi, kaip ir tada, taip ir šiandien tebėra žemynas drebinamas politinių ir ekonominių konvulsijų.

 

Žinoma, istorine prasme Afrika yra “išprievartautas žemynas”, pergyvenęs vergų prekybą, kolonializmą, ekonominę ir moralinę eksploataciją, Šaltąjį karą, AIDS, galų gale, netgi mįslingąjį “neokolonializmą”. Ir absoliučiai visais atvejais didžioji kaltės dalis yra tiesiogiai siejama su baltaisiais žmonėmis – arba “kaukaziečiais”, kaip dažnai mėgsta versti lietuviški vertėjai bendrinį anglišką terminą “Caucasians”, pakeitųsį į istorijos šiukšlyną nuėjusiam “baltosios rasės” pavadinimui.

 

“Baltasis žmogus” (arba “kaukazietis”) išties kadaise buvo Afrikos valdovas. Patekę į tą žemyną įvairiausiomis aplinkybėmis baltieji sukūrė jame visiškai naują civilizaciją, gyvenimo būdą ir galimybes. Jų dėka Afrikoje atsirado geležinkeliai ir elektra, sintetiniai vaistai ir radijas, pensijos ir kinematografas – ko likučius galima rasti ir šiandien. Ir baltųjų žmonių ten net nebuvo daug – 1960 metais visų nuolatinių baltųjų gyventojų ir kariškių skaičius Afrikos žemyne nesiekė nė 10 milijonų. Po tais metais įvykusios Afrikos dekolonizacijos daugumos jų laukė tragiškas likimas – žūtis pilietiniuose karuose, išvarymas, priverstinė emigracija, turto ekspropriacija. Nemėgiami ir nelaukiami savo tėvynėse (nei senose, nei naujose), pasaulio akyse likę „rasistais“ ir „kolonizatoriais“, baltieji žmonės iš „vergovės jungo“ išsilaisvinusiai Afrikai buvo nereikalingos atliekos. Istorija užmiršo jų vardus, pasikeitė jų sukurtų miestų ir valstybių pavadinimai, Holivudas nemėgsta kurti apie juos filmų, rašytojai ir poetai niekino jų pasakojimus, net ir verslas pasistengė atsikratyti turėtų su jais ryšių.

 

Tačiau jie buvo.

 

ANKSTYVIEJI KONTAKTAI

 

“Baltasis žmogus” buvo įkėlęs koją į Afriką nuo pat seniausių laikų, jei dar tiksliau – jis buvo ten visada. Šiaurės Afrika buvo neatsiejama Romos imperijos dalis, o senovės egiptiečiai ir kartaginiečiai savo išvaizda kadaise kur kas labiau priminė pačius europiečius nei maurus ar arabus, jau nekalbant apie juoduosius afrikiečius. Tiesa, Europos kontaktas iki pat XV amžiaus Šiaurės Afrika ir teapsiribojo – kur kas anksčiau ir aktyviau visą Afriką pažino arabai ir kinai. Būtent arabų pirklių pasakojimai ir kaitino viduramžių europiečių vaizduotę legendomis apie paslaptingąjį Timbuktu miestą, kažkur Afrikos gilumoje pastatytą “vien iš aukso”, o etiopų piligrimai, kažink kokiu būdu patys pasiekę Europą ir kryžiuočių valdomą Jeruzalę padavimais apie “krikščionių karalių Joną”, valdžiusį Abisiniją. Bet buvo problema – niekas dorai nežinojo, kur tos vietos tiksliai yra. Sachara europiečiams atrodė neįveikiamas barjeras pasiekti Timbuktu, o etiopų piligrimai niekaip negebėjo tiksliai paaiškinti, iš kur atvykę.

 

Vienintelis kelias europiečiams pasiekti Afrikos gilumą buvo jūra.

 

Portugalijos, didingiausios viduramžių jūrinės valstybės princas Henrikas Keliautojas (1394-1460), taip pat godžiai žavėjęsis pasakojimais apie Timbuktu, visą gyvenimą degė karšta aistra apginti „etiopų karalių Joną“ nuo islamo keliamų pavojų. Ši jo aistra pakeitė Afrikos kontinento likimą.

 

Jo finansuojami portugalų jūreiviai 1435 metais pirmieji praplaukė garsųjį Božadoro iškyšulį, piečiausią viduramžiais žinomą Afrikos pakrantės vietą, kurioje „nėra nei žmonių, nei vandens, nei medžių, nei žolės, krantas smėlingesnis nei Libijos, jūra tokia sekli, o srovės tokios stiprios, jog joks laivas, praplaukęs iškyšulį, niekada negalės grįžti atgal“, – anot to meto žinovų. Kapitono Affonso Gonzaleso Baldajos laivas už400 kilometrųį pietus už Božadoro iškyšulio rado saugų užutėkį, įsiterpųsį gilyn į žemyną. Baldaja įsakė dviem ekspedicijoje dalyvaujantiems jaunuoliams (kuriems, anot metraštininko, tuomet „dar nebuvo nė 17 metų“), išsilaipinti krante, pasibalnoti du laivuose esančius arklius ir joti gilyn į žemyną paieškoti žmonių arba kaimų. Jaunuoliai nujojo palei „upę“ apie trisdešimt penkis kilometrus, kol rado devyniolika vyrų ginkluotų trumpomis ietimis. Baltieji jaunuoliai be jokio pasisveikinimo išsitraukė kardus ir puolė čiabuvius (keistoka buvo tų laikų kontaktų užmezgimo logika…). Po „kelias valandas trukusių kautynių“ portugalų jaunuoliai atsitraukė ir grįžo į laivą. Vienas jų buvo sužeistas į koją, tačiau „ne veltui“, nes, kaip rašė metraštininkas „jie taip pat sugebėjo panašiai sužeisti vieną iš vietinių“. Metraštininkas, akivaizdžiai darydamas prielaidą, kad čiabuviai buvo „priešai“, vis dėlto leido sau pasvarstyti, ką galėjo afrikiečiai pagalvoti apie tuos du jaunuolius, kurie atrodė tarsi iš kitos planetos atvykę – kitokios odos spalvos ir veido bruožų?

 

1441 metais jaunas portugalų kapitonas Antamas Gonzalvezas pasiekė kapitono Baldajos atrastą užutėkį ir pagaliau padėjo tašką europiečių tiksluose – pagrobė vergų (už tai buvo įšventintas į riterius). Naujienos apie vergus ir auksą, kuriuos Antamas Gonzalvezas atplukdė atgal į Portugaliją, sukėlė šalyje neišpasakytą komersantų susidomėjimą. Portugalų pirkliai, lig tol abejingai vertinę Henriko Keliautojo įkarštį organizuoti keliones į Vakarų Afriką kažin kokiam „krikščionių karaliui vaduoti“, dabar patys veržėsi pas karalių prašydami leidimų ekspedicijoms. Pirmasis leidimas buvo išduotas 1444 metais Vyriausiajam Portugalijos uosto Lagoso muitininkui Lankarotei. Jis grįžo iš Afrikos su 230 vergų. Ši ekspedicija pradėjo naują Europos komercinę šaką – vergų prekybą. Tiesa, ji nebuvo visiškai nebandyta – dar 1341 metais Portugalijos karalius Afonso IV pasiuntė į Kanarų salas pirmąją ekspediciją gaudyti vergų – ir tai nebuvo vien europietiško žiaurumo ar beširdiškumo pasireiškimas – Europai drastiškai stigo darbo jėgos po Juodosios Mirties maro epidemijos (1347-51), kuri nusinešė į kapus trečdalį visų žemyno gyventojų, ypač kaimuose. Maras sukūrė puikią rinką vergams, ypač pietinėje Europos dalyje, kur jų reikėjo cukrašvendrių plantacijoms. Civilizuotas pasaulis tais laikais darėsi priklausomas nuo cukraus, ir šis malonumas atnešė baisias pasekmes Afrikai.

 

HUGENOTAI

 

Įkandin portugalo Vasco da Gamos eskpedicijos, galų gale apiplaukusios Afrikos žemyną XV amžiaus pabaigoje, nusitiesė ir europiečių pirklių keliai. Tiesa, tie keliai apsiribojo tik kur ne kur pakrantėse įsikūrusiose prekybos „punktuose“, nes sunkus Afrikos klimatas, nematytos ligos, prieš kurias europiečiai neturėjo absoliučiai jokių priemonių, ir dažniausiai priešiškai nusiteikę gyventojai (o kaip kitaip jie galėjo būti nusiteikę, žinodami, kad yra potencialūs vergai tiems blyškiaveidžiams?) neviliojo europiečių skverbtis į Afrikos gilumą. Tačiau apsigyvenę retose prekybos punktuose pakrantėse europiečiai buvo pirmieji baltieji Afrikos gyventojai, sudarinėję sutartis su vietinių genčių vadais dėl vergų tiekimo.

 

Kiek vėliau politiniai pokyčiai Europoje keitė ir situaciją Afrikoje. Anglai, prancūzai ir olandai stūmė portugalus iš vergų prekybos rinkos visame pasaulyje. 1602 metais olandai Gerosios vilties kyšulyje įsteigė tiekimo stotį savo laivams, plaukiantiems į Tolimuosius Rytus, ten pastatytas fortas tapo seniausia išlikusia baltųjų žmonių gyvenviete Afrikoje, pavirtusia Keiptaunu. Ten įsikūrusiems olandams, beje, iš pradžių net nerūpėjo jokia ekspancija gilyn į Afriką, kur kas naudingiau buvo tik prekiauti su vietinėmis gentimis. Tačiau aplink siautėjantys afrikiečių genčių tarpusavio karai trukdė komercijai (hm, vergų prekybai) ir vertė baltuosius mąstyti kaip užtikrinti taiką regione, taigi, neišvengiamai atėjo laikas administruoti teritorijas aplink koloniją, įsikūrusią Iškyšulyje. Šviežio kraujo į šią Iškyšulio koloniją XVII amžiaus pabaigoje įliejo gausybė hugenotų iš Prancūzijos, Olandijos ir Vokietijos, bėgančių nuo katalikų persekiojimų, ir taip kolonijos teritorija pradėjo plėstis gilyn į Afrikos žemyną.

 

Didėjant baltųjų žmonių kiekiui Pietų Afrikoje, pamažėle pradėjo rastis ir visiškai naujas nacionalinis kolonistų identitetas, kuris visada atsiradavo baltųjų žmonių kolonijose, įsikuriančiose Amerikoje, Australijoje bei Azijoje. Olandų kolonistai davė pradžią visiškai naujai nacijai, kurią mes šiandien pažįstame kaip Pietų Afrikos afrikanerius. Pradžiai būtina suvokti, kad tai buvo ganėtinai drąsūs žmonės, išdrįsę leistis į tokią pavojingą tais laikais kelionę – beveik per visą pasaulį į visiškai nepažįstamą ir pavojingą vietą. Antra, tai buvo kalvinistai, pačios griežčiausios protestantų grupės atstovai, ne tik neišpasakytai darbštūs, bet ir dėl savo tikėjimo principų pasiryžę galvas padėti. Biblija buvo vienintelis jų gyvenimo kelrodis, o iš Europos atkeliaujantys metropolijos nurodymai, kaip elgtis, juos tik erzindavo. Jie nedalyvavo vergų prekybos versle, nors patys laikė vergus, jų užsiėmimas buvo žemdirbystė ir medžioklė, todėl olandiškas žodis „būras“ („boer“), reiškiantis „ūkininką“ tapo jų bendriniu pavadimu. Būtent būrai brovėsi gilyn į Afriką, būtent jie kariavo su vietiniais gyventojais, ir būtent šių karų žiaurumas (abi pusės žudydavo visus iš eilės, nepasigailėdami nei moterų, nei vaikų) suformavo ištisus amžius trukusią abipusę neapykantą bei nepasitikėjimą.

 

Po šimto metų būrai įsigijo naują priešą iš ten, iš kur net ir nesitikėjo – tai buvo tie patys baltieji žmonės – britai, okupavę Iškyšulio koloniją, nelaukdami, kol olandai persimes į Napoleono pusę ir perkirs kelius į svarbiausią Britanijos Karūnos brangakmenį – Indiją. Pasibaigus karams su Napoleonu, Anglija įsigijo Iškyšulio koloniją už šešis milijonus svarų ir tai buvo naujo konflikto pradžia. Mat, anglai 1820 metais panaikino vergiją savo imperijos teritorijoje, ir Pietų Afrikoje tai reiškė pasikėsinimą į jau du šimtus metų gyvuojančią gyvenimo tvarką. Būrai su savo vergais traukėsi gilyn į žemyną, kūrė ten savo respublikas, anglai mynė jiems ant kulnų, ir būrai visada jautė nuoskaudą naujiesiems kolonizatoriams, nesuvokiantiems, kaip turi gyventi baltieji žmonės Afrikoje, mat, patys būrai niekada netikėjo rasine lygybe. Juoba kad vieno būro ūkyje atradus neišsemiamus deimantų klodus (vėliau netolies buvo atrasti ir milžiniškos aukso gyslos), anglai pradėjo gvieštis ir šių turtų. XIX-XX amžiuose būrai kariavo su anglais du kartus ir galų gale buvo nugalėti. Britai tapo dominuojančia kolonijine jėga visame Afrikos žemyne.

 

TRYS “C”

 

Britanija tuo metu buvo didžiausia pasaulyje kolonijinė imperija, tačiau skaudi patirtis su kolonijomis vertė juos vertinti tokias teritorijas kur kas atsargiau, nei tai darė kitos didžiosios Europos valstybės, XIX amžiuje entuziastingai besiveržiančios atsiriekti Afrikos teritorijų, kurios juridiniu požiūriu buvo “res nullius” – “niekieno žemė”. Europos valstybių vadovams Afrika atrodė turtingas žaliavų šaltinis ir, anot V.Lenino, “rinka perteklinei produkcijai realizuoti” – būtent todėl Afrikos kolonizavimas įgijo pagreitį Industrinės revoliucijos metu XIX amžiaus pabaigoje. Britanija gi žinojo, kokias problemas gali kelti kolonijos, ir kiek kainuoja jas išlaikyti. Imperijai, kurios kūrimas XIX amžiuje buvo grindžiamas susisiekimo su Indija užtikrinimu, buvo kur kas svarbiau nutiesti teritorinį barjerą Rytų Afrikoje “nuo Iškyšulio iki Kairo”, apsaugojant Sueco kanalą ir Indiją. O užkariautose ar taikiais būdais įsigytose Afrikos teritorijose Britanijos politiką sąlygojo trys kertiniai principai, taip vadinamosios „Trys C“ raidės: „Christianity“, „Commerce“, „Civilization“ – krikščionybė, komercija ir civilizacija.

 

Krikščionių misionieriams Afrikoje tradiciškai teko sunkiausia dalia. Jie dažniausiai būdavo pirmieji, prasibrovę į gūdžiausias džiunglių vietas, jie pirmieji ir žūdavo nuo afrikiečių rankos. Tie laimingieji, išlikę gyvi ir spėję įkasti kryžius į žemę, dažniausiai mirdavo nuo baltuosius šienavusių ligų. Juos pakeitusieji statė bažnyčias ir ligonines, steigė mokyklas, dalino Biblijas ir skleidė Viešpaties žodį, kuris šiaip ar taip vertė žmones būti geresniais vienas kitam. Todėl būtent jie ir jų ganomieji tapdavo pirmaisiais taikiniais musulmonų interventams ar sukilėliams – ir dėl to neretai britų armija būdavo priversta susikibti su kitatikiais. Ir vis dėlto tie Naujųjų laikų kryžiuočiai iš esmės atnešė taiką į Afriką, išmokė Afriką rašto ir savo pasiaukojimu nusipelnė didžiausios afrikiečių pagarbos. Krikščionių šventųjų vardais pavadintos Afrikos ligoninės ir mokyklos, juodaodžiai kardinolai Vatikane, mirtinas ligas išgydžiusios vakcinos, galų gale, tvarkingos kapinės – visa tai Europos misionierių palikimas.  Šiandien Afrika knibždėte knibžda amerikietiškųjų pentekostalinių bažnyčių misionieriais, tačiau jiems bent jau nebereikia kęsti tų sunkumų ir pavojų, kuriems su Viešpaties vardu lūpose į akis žvelgė škotų ir anglų vienuoliai dar prieš tris šimtus metų.

 

Lengvesnis, bet vis tiek nelengvas gyvenimas atiteko Europos verslininkams ir ūkininkams. Jiems jau nuo XV amžiaus buvo aišku, kad tradiciniai verslo santykiai, priimtini Europoje ne visada veikia Afrikoje. Nuo ankstyvųjų vergų pirklių iki šiuolaikinių geologų ir naftininkų – ištisos europiečių kartos laikėsi paternalistinio ir įtaraus požiūrio savo partnerių atžvilgiu. Meilikavimu, grasinimais, neretai – armijos, tačiau dažniausiai banalios korupcijos pagalba jie kūrė Afrikos ekonominę infrastruktūrą. Bet tai būtent jie atrado tuos neišsemiamus Afrikos mineralų klodus, kuriais Afrika gyva ir šiandien (tiesa, dabar juos dažniausiai eksploatuoja Kinijos įmonės), jie nutiesė geležinkelius ir telefono linijas, jie sukūrė tas unikaliąsias keliasdešimt tūkstančių žmonių įdarbinusias „industrines fermas“, kurios darė ištisus regionus „Afrikos maisto aruodais“. Ir tai nebuvo geriausi imigrantai – Afrika baltuosius skurdžius bei avantiūristus žavėjo kur kas mažiau nei Amerika ir Australija. Ir tie tūkstančiai britų, verbuojamų darbui kasyklose Afrikoje arba tiesiog susižavėjusių legendomis apie deimantus, „išlendančius į žemės paviršių po kiekvieno lietaus“, atvykę, žinoma, greitai nusivildavo tikrove, tačiau Afrikoje jie atrado neįtikėtino derlingumo vietas, kur bet kuri agrokultūra augdavo it piktžolės, duodanti kelis derlius per metus. Juoba kad ta žemė buvo „niekieno“, tiesiog kartais tekdavo dėl jos pakariauti su vietinėmis gentimis, kurios šiaip ar taip tos žemės dažniausiai nedirbdavo. Taip atsirado tokios agrarinės valstybės kaip Rodezija (dabartinė Zimbabvė) ir Kenija, kurios išvis buvo vadinamos „Baltojo žmogaus šalimis“, nes ten bet kuriam apsukriam žmogui vėrėsi neįtikėtinos galimybės. Kenijoje neturėti pinigų europiečiui buvo praktiškai vienintelė neatleistina nuodėmė (tokie buvo ištremiami į Indiją), o savaitgaliniams baltųjų lėbavimams sostinėje Nairobyje neprilygdavo net dabartiniai Holivudo vakarėliai (populiariausia pramoga buvo arklių lenktynės centrinėmis miesto gatvėmis ir šaudymas iš revolverių į miesto žibintus – pinigų užteko viskam). Paskutinius 10 savo gyvavimo metų Rodezija, smaugiama Jungtinių Tautų ekonominių ir politinių sankcijų, kariaudama karą trijuose frontuose su dešimteriopai didesniu priešu, dar sugebėjo būti didžiausia pasaulyje tabako eksportuotoja ir grūdų tiekėja kitoms „nepriklausomoms“ Afrikos valstybėms. Būtent baltųjų ūkininkų politinė galia ir lėmė tai, kad jose afrikiečiams dėl savo nepriklausomybės teko kovoti ilgiausiai. Šiandien jų palikuonių galima sutikti Kenijoje ir Zimbabvėje (buvusioje Rodezijoje).

 

Ir, žinoma, civilizacija, kuri paliko Afriką tokia, kokia ji yra šiandien, netgi su dabartinėmis valstybių sienomis, kadaise nubraižytomis Londone, Paryžiuje ar Berlyne, su valstybinėmis kalbomis ir vakarietiškomis tradicijomis. Nuo karo su vergų pirkliais (dažniausiai musulmonais), dėl ko tūkstančiai britų jaunuolių padėjo galvas,  iki humanišku teismų sistemos kūrimo – dėl ko ir šiandien buvusiose britų kolonijose teisėjai nešioja senovinius baltus garbiniuotus perukus. Nuo kovos su kanibalizmu ir poligamija, iki gyventojų surašymo – viskas gulė ant britų kolonijinių pareigūnų pečių. Bet kuris britų valdininkas buvo ir geografas, ir teisėjas, ir inžinierius, ir gydytojas viename asmenyje. Išsekintas ligų ir karščio, valdantis teritoriją, kuri dydžiu galėjo prilygti dabartinei Lenkijai, ir biudžetus, didesnius už dabartinės Lietuvos, sprendžiantis turtinius ginčus ir tiriantis žmogžudystes – kolonijinis pareigūnas iš esmės savo gyvenimą aukojo Afrikai ir visą savo gyvenimą statė Afriką. Ir tai buvo XIX amžius, kai vienintelė jam prieinama pramoga buvo rankinis gramofonas arba poezijos tomelis. Netoliese galbūt gyveno kito pareigūno šeima, įgrįsusi tiek, kad vien ją išvydus norėdavosi apsivemti, bet vis tiek reikėjo matytis ir bendrauti, nes Afrika visus vienišius pamažėle galėjo išvesti iš proto, kaip tai vaizdingai aprašė J.Konradas savo knygoje „Tamsos širdis“.

 

Tačiau Afrika buvo civilizuota jų dėka. Likimo ironija, bet būtent jų iškeltiniai, gabiausieji afrikiečiai, krimtę mokslus Europoje vėliau tapo aktyviausiais revoliucionieriais ir pačios imperijos kolonijų duobkasiais, vadovvę nacionaliniams išsivadavimo judėjimams.

 

KITI KOLONISTAI

 

BELGAI

 

Belgijos karalystė turėjo vienintelę koloniją Afrikoje – dabartinę Kongo Demokratinę Respubliką (tokia jau ta likimo ironija, kad pačios nedemokratiškiausios šalys pasivadina pačiais demokratiškiausiais pavadinimais), tais laikais vadinamąjį Belgijos Kongą. Ši kolonija buvo 75 kartus didesnė už Belgiją ir bene turtingiausia pusiaujo Afrikos teritorija. Kongas iki pat XX amžiaus pradžios buvo Belgijos karaliaus nuosavybė, ir tas ja naudojosi visiškai kaip savo nuosavybe, kitais žodžiais, Kongą kasė, siurbė, lupo, skabė ir pardavinėjo po visą pasaulį savo piniginei papildyti, negailestingai triuškindamas visus vietinius, kurie tik išdrįsdavo jam paprieštarauti ar pamaištauti. Kongo žemių turtai nepriklausė nei vienam kongiečiui, neturėjo jie ir jokios  politinės galios, o ir pradinis išsilavinimas, nors ir laikomas „geriausiu Afrikoje“, vis dėlto buvo sukurtas šiek tiek raštingai darbo jėgai tiekti. Todėl skelbiant nepriklausomybę 1960 metais, Kongas neturėjo nė vieno juodaodžio karininko, vos kelis savivaldybių administratorius ir tik du paštininkus – absoliučiai visi valdžios ir adminstracijos postai buvo baltųjų rankose. Ilgus metus slopintos afrikiečių nuoskaudos ir įniršis netruko prasiveržti pačiomis žiauriausiomis formomis – nepriklausomame Konge, kuris netruko subyrėti į keturis savo nepriklausomybę besirengiančius skelbti regionus, nuo ko juos sulaikė tik Jungtinių Tautų  įsikišimas, baltieji gyventojai buvo ryškiausi ir prasmingiausi taikiniai žudyti, plėšti ir prievartauti. 50 tūkstančių baltųjų pabėgėlių netruko palikti pilietinio karo draskomą šalį, dauguma jų grįžo į Europą, palikdami Kongą visiškai be kvalifikuoto valdžios personalo. Kongas, žinoma, išgyveno – patys galite pamatyti, iki ko.

 

PORTUGALAI

 

Pirmiesiems Afrikos eksploatatoriams portugalams po “Afrikos dalybų” XIX amžiaus pabaigoje liko vos trejetas kolonijų Angoloje, Mozambike ir Pusiaujo Gvinėjoje. Tiesa, portugalai niekada savęs nelaikė kolonizuojančiąja nacija ir savo užjūrio teritorijas visame pasaulyje vertino labiau kaip nuotykį, nei įsipareigojimą. Portugalai buvo bene patys liberaliausi kolonizatoriai – jie niekada nevengė mišrių santuokų su vietine populiacija, neskatino segregacijos, juoba kad ir visi jų kolonijų gyventojai turėjo Portugalijos pilietybę. Tačiau portugalai taip pat buvo laikomi ir godžiausiais kolonizatoriais, jie Afrikos turtus laikė savo nuosavybe ir plėšė kolonijas kaip beįmanydami. XX amžiaus viduryje visose Portugalijos kolonijose kilo Sovietų Sąjungos ir Kinijos remiami “išsivadomieji karai”, dėl kurių Portugalija buvo priversta laikyti ten 100 tūkstančių karių armijas. Tačiau po 1974 metų „gvazdikų revoliucijos“ pačioje Portugalijoje, nuvertus „fašistinį“ diktatoriaus Antonio Salazaro režimą, demokratinė Portugalija iškart suteikė nepriklausomybę visoms trims savo Afrikos kolonijoms. Dėl prsidėjusių naujų, dabar jau pilietinių karų Angolojoje ir Mozambike, į kuriuos įsitraukė ir Kuba bei Pietų Afrikos Respublika, iš buvusių kolonijų atgal į Europą išvyko apie 350 tūkstančių portugalų.

 

VOKIEČIAI       

 

Vokietijos kolonijinis periodas Afrikoje truko palyginti neilgai – vos trisdešimt metų (neskaičiuojant fragmentiškų pakrančių teritorijų, trumpam įgytų XVII-XVIII amžiuose), ir visos keturios kolonijos – dabartinėje Namibijoje, Kamerūne, Togo ir dabartinėje Tanzanijoje buvo atimtos iš Vokietijos pagal Versalio sutartį po Pirmojo pasaulinio karo. Lig tol kolonijose buvo spėję įsikurti vos dvidešimt tūkstančių vokiečių, kuriuos kancleris Bismarkas vadino „geriausiu Vokietijos krauju“. Vokiečiai pagarsėjo ne tik efektyviu kulkosvaidžių panaudojimu malšinant hererų sukilimą Namibijoje (100 tūkstančių žuvusiųjų), bet ir ypatingai sparčia kolonijų industrializacija, ir po jų pasitraukimo nei Kamerūne, nei Namibijoje nebuvo nutiestas nė vienas nei geležinkelio, nei asfaltuoto kelio kilometras. Vis dėlto Afrikoje gyvenantys vokiečiai nuoširdžiai tikėjo „rasių teorija“, save, žinoma, laikė „aukštesniaja rase“, ir jų palikuonys (kurių yra apie 10 tūkstančių) lig šiol garsėja radikaliomis dešiniosiomis pažiūromis, o Namibijoje gyvenančių vokiečių namuose lig šiol galima rasti ant sienos kabančių A.Hitlerio portetų.

 

PRANCŪZAI

 

Prancūzija buvo antra didžiausia kolonizuojančia valstybe Afrikoje ir tradiciškai visas savo kolonijas laikė neatsiejama metropolijos dalimi, todėl afrikiečiai turėjo savo renkamus deputatus Nacionalinėje asamblėjoje. Prancūzai tikėjo, kad jų kultūra yra pajėgi asimiliuoti kitų rasių atstovus ir “civilizuoti” afrikiečiai gali pavirsti prancūzais. Ir nors jie buvo griežti ir aršūs kolonizatoriai, tačiau taip pat toleravo mišrias santuokas ir visus kolonijų gyventojus skirstė į “civilizuotus” ir “necivilizuotus”, nepriklausomai nuo jų odos spalvos. Didžiausia jų kolonija buvo sukurta 1830 metais užkariautame Alžyre, kuris net nebuvo ypatingai nutolęs nuo pačios Prancūzijos – ten gyveno milijonas baltųjų prancūzų, vadinamųjų “pied noir” (“juodakojais” – nuo kadaise juodų išblizgintų dykumose kariaujančių prancūzų kariškių batų), kurie sudarė ir trečdalį sostinės Alžyro gyventojų (šiek tiek primena veidrodinę situaciją šiandienos Paryžiuje, ar ne?). Prancūzams, beje, teko ne tik ilgiausi ir sunkiausi kolonijiniai karai Vakarų Afrikoje, bet ir pats nesveikiausias klimatas, pavertęs baltuosius gyventojus išties užsigrūdinusiais kovotojais, kurių vis dėlto laukė tragiškas likimas. Afrikos dekolonizacijos prieaušryje aštuonerius metus trukęs baltųjų “juodakojų” karas su nepriklausomybės siekiančiais Alžyro musulmonais nusinešė ne tik pusę milijono gyvybių. Jis baigėsi ir tuo, kad 1962 metais, Paryžiuj suteikus Alžyrui suverenitetą, iš kolonijos atgal į Prancūziją per tris dienas išvyko visas milijonas baltųjų, su savimi galinčių pasiimti tik tai, kas tilpo į lagaminus – naujosios Alžyro valdžios grasinimas susidoroti su kiekvienu „kolonizatoriumi“ buvo nedviprasmiškas. Tai buvo didžiausias baltųjų žmonių „eksodas“ iš Afrikos žemyno per visą jos istoriją. Tų kelių šimtų baltųjų „juodakojų“, kurie išdrįso likti Alžyre, likimas nežinomas. Bet užtat žinomas likimas tų 20 tūkstančių alžyriečių, kurie tarnavo kolonijinėje administracijoje – jie visi buvo išžudyti.

 

ITALAI

 

Italija iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Afrikoje turėjo tris kolonijas – Libijoje, Etiopijoje (kartu su dabartine Eritrėja) ir Somalyje, kur nuolat gyveno apie 50 tūkstančių italų. Tai buvo liberaliausios kolonijos, į kurias iš Italijos vykdavo ir padieniai darbininkai sezoniniams darbams naftos verslovėse, statybose arba kavos ūkiuose. Italai taip pat sparčiai industrializavo savo kolonijas, spėdami nutiesti geležinkelius ir afaltuotus kelius, tačiau jų grandioziniams planams paversti bent jau Etiopiją „didingiausia Afrikos valstybe“ sutrukdė Antrasis pasaulinis karas, per kurį Italijos kolonijas okupavo britai.

 

AFRIKANERIAI

 

Vienintelė išlikusi didelė baltųjų žmonių bendruomenė Afrikoje, apie keturis su puse milijono yra išlikusi Pietų Afrikos Respublikoje – ir ją daugiausiai sudaro britų bei būrų palikuonys, vadinamieji afrikaneriai (gražuolė aktorė Charlize Theron – būtent tokia ir yra).

 

Pietų Afrikos Respublika visada buvo pati turtingiausia ir efektyviausiai eksploatuojama Afrikos valstybė, svarbi Šaltojo karo dalyvė ir strateginių žaliavų tiekėja laisvajam Vakarų pasauliui. Tiesa, egzistavo vienas nedidelis nesusipratimas – PAR garsėjo kaip rasistinio “apartheido” režimo valstybė, su kuria palaikyti santykius buvo ekonomiškai naudinga, bet politiškai – visiškai nepatogu. Patys afrikaneriai tiek sovietinėje, tiek vakarietiškoje spaudoje buvo vadinami “kietakakčiais ir siaurapročiais rasistais”, visiškai nesuvokiančiais XX amžiaus realijų ir rasinės lygybės postulatų – “visi mes vienodi, visi mes lygūs”. “Apartheido” architektai išties laikėsi kiek kitokio požiūrio – “lygūs, bet skirtingi”, ir tai lėmė paties termino “apartheidas” (“atskirtas”) atsiradimą. Mat, afrikanerių požiūriu, Afrika neišvengiamai buvo juodųjų žmonių teritorija, tačiau juodaodžiai neturjo galimybių susilieti su baltaja rase ir tegalėjo vystytis tik pagal savo afrikietiško gyvenimo schemą. Jungtinių Tautų ir likusio pasaulio ekonominės sankcijos Pietų Afrikai ilgai buvo nė motais, juoba kad su ja slapta prekiavo beveik visos sankcijų besilaikančios šalys, o ir Vakarams PAR buvo reikalingas kaip strateginis partneris kare su komunizmu. PAR armija kariavo Angoloje ir Mozambike, Rodezijoje ir Namibijoje – net juodųjų afrikiečių afrikaneriai nekentė taip smarkiai kaip komunistų-ateistų, juoba kad ir jų palikuonys prieš 400 metų vadovavosi vien Biblija.  Vis dėlto 1994 metais „apartheido“ režimas žlugo, valdžia perėjo afrikiečių daugumai, ir tik išmintingos Nelsono Mandelos politikos dėka buvo išvengta susidorojimo su vakardienos kolonizatoriais. Afrikaneriai liko Pietų Afrikoje, jie tebėra versle, armijoje ir politikoje. Gal pas kurį gausite ir retą suvenyrą, kadaise daug kur kabojusią lentelę su įspėjimu „Slegs blankes“ – afrikanso kalba „Tik baltiesiems“?

 

(Straipsnis spausdintas žurnale PLAYBOY)


KOMENTARŲ NĖRA