AUKA KORPORACINIAM KONVEJERIUI

AUKA KORPORACINIAM KONVEJERIUI

116
0
DALINTIS

Grįžus iš kelionių įprasta pasakoti įspūdžius tik iš įdomių vietų ar susitikimų. Neturiu galimybių būti “mėgstančiu keliauti”, kaip daugelis Seimo narių, tačiau per savo gyvenimą esu nemažai laiko praleidęs viešbučiuose, ir manau, kad klysta tie, kurie sako, kad viešbučiai yra skirti tik daiktams pasidėti ar pernakvoti. Gyvenimas viešbučiuose taip pat gali būti ištisinis nuotykis arba puiki vieta gyvenimui pažinti. Pavyzdžiui, man visada kėlė nuobodulį Skandinavijos šalių miestai, ir per paskutinį savo vizitą Stokholme, abi dienas pratūnojau oro uosto viešbutyje, nes neturėjau nė menkiausio noro važiuoti į tą pilkai žalią sostinę. Ir per tas dvi dienas turėjau retą galimybę perskaityti begales literatūros, susipažinau su simpatiškais žmonėmis ir praturtinau savo gurmaniškus pojūčius.

“Privatumas yra svarbiausia”, – sakydavo draugo dėdė iš Amerikos, okupacijos laikais apsigyvendamas “Lietuvos” viešbutyje, užuot apsistojęs pas gimines kur nors Viršuliškėse, – “viešbutyje galiu vaikščioti kad ir nuogas, tai mano teritorija”. Aš tam pritariu. Smagu gyventi tokiuose trumpalaikiuose namuose, kuriuos gali sujaukti, laipioti sienomis ir niekas tau už tai nepasakys nė pusės žodžio.

Aš visada mylėjau viešbučius. Jei kelionė savaime plečia bet kurio žmogaus akiratį, tai juose galima patirti ne ką mažiau emocijų. Honkonge ilgai nežinojau, ką daryti su tarpduryje trypčiojančiu “bell bojumi”, atnešusiu mano lagaminus (tada dar nebuvau matęs pakankamai kinofilmų ir nesuvokiau, kad pono Byno pavyzdžiu jam reikia į delną įbrukti ledinuką). Seūle klaidžiojau apie savo viešbutį pusę valandos, ieškodamas paties viešbučio, nes visi užrašai buvo vietiniais rašmenimis (ypač maloniai nuteikė mano kambaryje deganti tik blausi raudona šviesa ir prezervatyvų aparatas ant sienos…). Dubline gyvenau viešbutyje, kurį kadaise sprogdino protestantų teroristai iš Šiaurės Airijos. Izraelyje, prie mano gyvento viešbučio Netanijoje sprogo automobilis su sprogmenimis (praėjus trims metams po mano išvykimo, beje). Pakistane, prie Karačio “Holiday Inn” mane kasryt stabdydavo policininkai (kaip ir kiekvieną iš viešbučio išeinantį baltaodį), patikrinti mano turimų banknotų, ar jie nekvepia narkotikais… Maskvos viešbutyje atėjęs į savo vienvietį kambarį, ten radau per klaidą (o gal ir ne) jau apgyvendintą gruziną. 1995 metais Belfaste buvau iš viešbučio evakuotas su kitais svečiais, gavus grasinimą apie padėtą bombą. Viešbučiuose išmokau miegoti “valetu”, mačiau šniaukščiamą kokainą, tarakonus, nuogas moteris ir vyrus, kraują ir išnešamus lavonus (nemačiau tik milijono dolerių viename lagamine ir gaisro). Aš menu kai kuriuos valstybės tarnautojus, apsigyvenimą viešbučio kambaryje pradedančius nuo muilo ir dušo kepuraičių susirinkimo (juos pakeisdavo iš namų atgabento muilo gabalas – kam naudoti gerą daiktą, kai jis taip tinka lauktuvėms?), tiesą sakant, ir pats jų turiu visą maišą. Aš esu matęs “pasisavinamas” pelenines, chalatus, virdulius ir netgi Biblijas (dėl pastarųjų niekaip nesuprasdavau, kam jų reikia, juk jos parašytos senąja anglų kalba?). Kai “Penta” dar buvo “Penta”, aš ten buvau. Praėjus porai dienų po “Sheratono” atidarymo Taškente, aš ten gyvenau. Nesu matęs nešvaresnių viešbučių, nei “Ramada” ir nuobodesnių, nei “Radisson SAS”.
Bet niekada gyvenime nebuvau susidūręs su “Hiltonu”.

O juk “Hiltonas” – tai pavadinimas, okupacijos laikais gniauždavęs kvapą ir simbolizavęs nepasiekiamą vakarietiškąją prabangą. “Hiltonuose” gyveno Holivudo aktoriai, “The Beatles” ir Rokfelleriai. Tarybiniai žmonės nė nemirktelėję išduodavo Tėvynę ne tik už “Ronson” žiebtuvėlį, bet ir už naktį, praleistą “Hiltone” (kas labai įtikinamai aprašyta J.Semionovo knygoje “TASSas įgaliotas pareikšti”).

Ir tai ne vien graži legenda. Ne tik “Peršingai” Šaltojo karo metu buvo Vakarų pasaulio ginklai (juoba niekada ir nepanaudoti). “Hiltono’ viešbučiai taip pat buvo ginklas – tikras ir naudojamas. “Hilton” korporacijos įkūrėjas, aršus antikomunistas Conradas N. Hiltonas (1888-1979) prieš mirtį Harvardo universiteto absolventams kalbėjo: “pasakysiu jums, vyručiai, štai ką – mes statome viešbučius užsienyje dėl tos pačios priežasties, kaip ir čia – uždirbti pinigų akcininkams. Tačiau, jei mes iš tiesų tikime į tai, ką kalbame apie laisvę, komunizmą, laimę, turime, kaip didžioji nacija, gėrio kovoje prieš blogį parodyti savo tikrąją jėgą. Jei mes iš tiesų tikime į tai, tai kiekvieno iš mūsų, mūsų organizacijų ir mūsų industrijų pareiga aukotis šiam reikalui visais ištekliais ir sugebėjimais (…) Sakau jums nuoširdžiai, vien satelitais ir vandenilinėmis bombomis karo nelaimėsi.”

Conradas Hiltonas gal ir nelaimėjo Šaltojo karo, tačiau jis, kaip ir “McDonald’s” ar Peliukas Mikis nusipelnė komunizmo žlugimui daug daugiau nei visi NATO generolai kartu sudėjus. Amerikos korporacinė istorija kupina keistų, bet neišpasakytai patriotiškų sprendimų. Sovietams paleidus pirmąjį sputniką, “McDonald’s” vadovas Ray Krocas įsakė prie visų esamų ir būsimųjų kompanijos restoranų pastatyti stiebus JAV vėliavoms, kurios plėvesuodamos sugrąžintų amerikiečiams nacionalinės savigarbos jausmą. O “Hilton” viešbučiai Europoje ir Azijoje buvo statomi kuo arčiau prie “geležinės uždangos” (pavyzdžiui, prie Berlyno sienos) ar TSRS ambasadų ir specialiai projektuojami kaip prabangą spinduliuojantys pastatai, turintys komunistams pademonstruoti Amerikos modernumą ir turtingumą. “Hiltonai” taip akivaizdžiai simbolizavo amerikietiškas vertybes, kad net ir jiems teko sudėti savo auką – ne tik Šaltojo karo metu (prarasti viešbučiai Havanoje), bet ir šiais laikais – nuo musulmonų ekstremistų (nacionalizuotas viešbutis Teherane, kiti susprogdinti – Beirute, ir tik ką – Egipte).

Šiandien “Hilton“ viešbučiai, deja, jau nebe architektūriniai kapitalizmo bastionai, ir apie juos dažniau išgirsi, kaip netrukus priklausysiančius “rašytojai” Paris Hilton arba kaip priklausančius korporacijai, išgyvenančiai sunkius laikus. Todėl, siekdamas ne vien atiduoti pagarbą jų kovai su komunizmu, ar paremti krizės ištiktą UAB “Hilton”, bet ir nors kartą susipažinti su kompanijos siūlomu produktu, su kolega planuodami savo kelionę po Didžiąją Britaniją, užsisakėme “Hiltonus”.

Niekada nepasitikėjau kelionių agentūromis, todėl kambarius “Hiltonuose” rezervavome internetu – pasinaudojome pažangiomis technologijomis, kurios, kaip parodė praktika, vis tiek yra kupinos netikėtumų. Pavyzdžiui, užsisakant automobilį iš “Avis” internetu, kompanijos tinklapyje nėra paminėta visa eilė papildomų mokėjimų, apie kuriuos sužinai tik su visais lagaminais atėjęs į nuomos punktą pasiimti savo mašinos, už kurią šiaip ar taip iš anksto sumokėta kreditine kortele, ir nori tik vieno – greičiau išvažiuoti savais keliais, užuot ieškojęs kokios nors alternatyvos. Rezultatas – vietoje tikėtųsį 120 svarų sterlingų tenka sumokėti 167 svarus sterlingų (neskaitant benzino)…

Tačiau kas galėtų bet kurį keleivį nuteikti maloniau už pažadus, išsakytus korporaciniuose “Hiltono” leidiniuose? Ir tai ne vien banalūs “pasijausite kaip namuose” ar “palikite savo rūpesčius namuose”. Anot leidinių, kad ir kur bekeliautumėte, kad ir ką bedarytumėte, “Hiltonas” bus pasirengęs išpildyti menkiausią Jūsų užgaidą ir padarys viską, kad Jūsų viešnagė bus kupina neužmirštamų įspūdžių. Pataikyta kaip pirštu į akį – gyvenimas “Hiltonuose” buvo kupinas neužmirštamų išgyvenimų… Į kurį aš atvažiavau pirmą kartą – ir šį kartą, kaip oficialus europietis.

LONDONAS-MANČESTERIS-GLAZGOU

Kas gali skambėti išdidžiau už pavadinimą “Hilton London Metropole”?

1994 metais “Hilton” tapo pirmieji viešbučiai pasaulyje pilnai automatizavę visų kambarių užraktus, juos pakeisdami elektroninėmis spynomis. Tačiau nuo kambario durų gėdingai teko grįžti į registratūrą, nes manasis elektroninis raktas neveikė, po to su tuo pačiu raktu, bet ir viešbučio tarnautoju grįžti į viršų, dar kartą įsitikinti, kad iš tikrųjų neveikia, vėl leistis žemyn, ir, tik praėjus 30 minučių po įsiregistravimo, galų gale patekti į savo kambarį.

Tame pačiame kambaryje nustebino ir “minibaras” – niekada nebuvau tokio matęs – tiesą sakant, tokio užrašo ant jo: “DĖMESIO. Gerbiamas svety, prie visų minibare esančių daiktų yra prijungti specialūs davikliai, ir Jums pajudinus bet kurį iš tų daiktų, jo kaina bus automatiškai įrašyta į Jūsų sąskaitą”. Atsargiai it koks išminuotojas atidariau minibaro duris, ir iš tiesų, prie kiekvieno buteliuko ar šokolado prijungti davikliai, kurie turbūt tikrai praneš į registratūrą, kad paėmei “Coca-Cola” buteliuką ir po to niekaip negalėsi mieste nusipirkęs trigubai pigiau, jo padėti atgal į vietą (“mėgstantieji keliauti” puikiai įvaldę šį triuką). “Galbūt tai pažangi technologija, sukurta tiesiog patogesnio atsiskaitymo labui?” – pasakysite. Galbūt, tačiau raudonų šauktukų tame skelbime buvo truputį per daug, o trūko tik vieno – pagarbesnio tono. Mane jis nuteikė tiesiog priešiškai – tarsi korporacija mane, kaip ir kiekvieną gyvenantį tame kambaryje laikytų vagimi.

Ir vis dėlto, ar yra Londone viešbutis arčiau miesto centro nei “Hilton London Metropole”?

Šis faktas, tiesą sakant, tikrovėje menkai paguodė, nes per kambario langą buvo galima pasigrožėti neseniai užstatyto papildomo viešbučio korpuso siena, esančia praktiškai už dviejų metrų. Į mano reikalavimą pakeisti kambarius registratūra atsako tradiciniu: “viešbutis pilnas, pone”. Negana to, šiuose viešbučiuose išvis nesutikau tokių darbuotojų, kurie ką nors apie ką nors žinotų, na, gal nebent, kur yra tualetas ar restoranas. Tiesą sakant, man susidarė įspūdis, kad net ir tikras anglas, dirbantis Londone “Hiltone” – jau šiek tiek retenybė.

20-ies metų kelionių praktika parodė, kad mano doro tarybinio žmogaus veidas niekaip taip ir neįtiko nė vienos pasaulio šalies muitininkams – mane kažkodėl stabdydavo ilgesniam laikui visuose pasieniuose be išimties – nuo Singapūro iki Vašingtono – klausinėdami, ko čia atvažiavau? Ne išimtis ir “Hilton London Metropole” – mane ir mano bendrakeleivį, vakare oriai žengiančius į viešbučio foje esantį “Executive Lounge” barą pasimėgauti “arbata su brendžiu”, konseržjė sustabdo užgauliu klausimu – “Ar jūs šio viešbučio svečiai?”

“Ne, jokiu būdu, ne”, – nusivylusiu balsu atsako mano kolega, ir kai konseržjė šypseną veide keičia šaltas pasiryžimas mus išvaryti, bendrakeleivis kyšteli jam panosėn savo “svečio kortelę”: “Ne, mes ne šio viešbučio svečiai. ‘Būti svečiu’, mano supratimu, reiškia mėgautis tam tikru svetingumu ir jau beišnykstančiu paslaugumu”, – rėžia jam kolega, – “ Mes gyvenam šiame viešbutyje, taip, tačiau prašau mūsų nevadinti svečiais…”

Išvykstant dar kelioms valandoms paliekame savo lagaminus viešbučiui pasaugoti bagažo skyriuje, kuris yra kitame fligelyje. Ir net norisi verkti – taip gaila tų Vakarų – bagažo priemėjas, matydamas mus pirmą kartą, net neklausia, ar mes “šio viešbučio svečiai” ir nepraleidęs lagaminų pro skanerį, padeda juos “saugoti”. Net mano veidas įtarimo jam nesukelia, kaip ir veidai keliolikos kitų, tik daug tamsesnio gymio vyrukų, taip pat netikrinamai atiduodančių savo kelioninius krepšius “saugojimui”. O juk viešbutis – “pačiame Londono centre”.

Tačiau, kaip žinia, Londonas – tai dar ne Anglija. Ir Mančesterio priemestyje esantis “Hilton Moorside Grange” nostalgiškai priminė mūsų “Villon” – tikra užmiesčio rezidencija. Tačiau, matyt, skirta tik vietiniams gyventojams, nes jokių pakelės ženklų, kaip jį pasiekti kaimo keliukais, nėra. Turime iš interneto atspausdintas nuorodas, kaip jį pasiekti, tačiau iš to jokios naudos. Išsukus iš pagrindinio keliuko, naktį esame priversti orientuotis pagal laukuose blyksinčias šviesas.

Galų gale jį suradę dar sykį įsitikiname, kad tai viešbutis vietiniams – jame vyksta vestuvės. Natūralu – viešbutis užmiestyje. Palinkėję jauniesiems “gerai praleisti laiką” (provincijos sąlygotas šiltumas ir artumas), netrukus pajuntame savo palinkėjimo padarinius – vestuvių šėlsmas vyksta tiesiai po mūsų kambarių langais. Ir ne šiaip paprastas šėlsmas, o ištisa diskoteka su didžėjumi, smagiai ir garsiai leidžiama aštuoniasdešimtųjų muzika bei tryptiniu. Prasivartęs lovoje nuo šono ant šono vėlgi kaip koks ponas Bynas skambinu į registratūrą ir reikalauju linksmybes nutraukti, atseit trukdo miegoti. “Kažkas” registratūroje pažada, kad po pusvalandžio muzika nutils. Tačiau po dviejų valandų aš jau vėl kaltinu “kažką” registratūroje, apeliuodamas į “Hiltono” standartus, it koks tolimųjų reisų vairuotojas primindamas aštuonias valandas trukusį vairavimą bei laukiančias aštuonias valandas už vairo kitą dieną. Ir vis dėlto palaimingai užmiegu triukšme.

Ryte sočiai papusryčiavęs suku tiesiai į registratūrą. “Gal Paris Hilton vakar buvo atvykusi į svečius?” – klausiu administratorės, kaip man atrodo, pašaipiai, ir reikalauju iškviesti pamainos vadybininką. Šiam prisistačius kaltinu “Hiltoną” politiką triukdžiusią man išsimiegoti ir reikalauju satisfakcijos, grasindamas “parašyti skundą korporacijai”. Pamainos vadybinkas ramiai man paduoda skundų lapą ir rašiklį – rašyk. Tada siūlau kompromisą – galiu ir nerašyti, jei gausiu “full refund” už vakarykštę naktį. Vadybininko įgaliojimai pilno pinigų grąžinimo neleidžia, suderam tik 30 procentų nuolaidą.

Glazgou “Hiltonas” mus pasitinka “nuogomis” voniomis – jose nėra nė vieno rankšluosčio. Skambinu į registratūrą, kažkas pažada išsiaiškinti ir juos atsiųsti. Po pusvalandžio skambinu ir reikalauju atsiųsti pažadėtuosius rankšluosčius. Kažkas “kitas” sakosi nieko apie tai nežinąs, bet taip pat pažada, kad dar kažkas juos netrukus atneš. Apsitrynęs šlapią kūną antklode, taip ir nesulaukęs rankšluosčių, ryte sužinau, kad ir pusryčiai man nepriklauso – ne tas tarifas. Arba gali pavalgyti už 17 svarų sterlingų. Vėl apeliuoju į klaidingą informaciją “Hiltono” Interneto tinklapyje, į tai atsakoma mandagia šypsena. Mojuoju “Hiltono” bukletu, kuriame aiškiai parašyta, “mes Jumis pasirūpinsime”. Aišku, pasirūpins – už papildomus 17 svarų sterlingų.

Bet juk aš – europietis, žinantis savo teises! Skambinu į “Hilton Reservations Worldwide” ir čia pasijaučiu tik beveidžiu segmentu – po begalinių autopoeratorės nurodymų “spausti vieną”, “spausti du”, “spausti keturis”, taip ir nerandu net tik kad numerio, kuriame galėčiau oficialiai išsakyti savo skundą, bet ir nė vienos laisvos operatorės.

Supraskite mane teisingai – aš nesu skundikas, tačiau pastebiu keistą tendenciją – kuo viešbutis gražiau atrodo nuotraukoje, kuo jis labiau giriamas savo brošiūrose, tuo daugiau problemų jame yra užprogramuota. Galbūt aš neįsiskaitau į tai, kas parašyta interneto tinklapyje ar tiesiog nebesuprantu, kas ten parašyta? Tebūnie taip – mes nutraukiame kambarių rezervacijas “Hiltonuose”.

LE MERIDIEN

Ir vėl mes Londone. Ir, galų gale, užsisakome kambarius mano mylimiausio tinklo – “Le Meridien” viešbutyje “Park Inn”, kuris, tiesą sakant, jau pusę metų priklauso kitai – “Rezidor SAS” korporacijai (kuriai taip pat priklauso ir “Radisson SAS” prekės ženklas).

Ar kas nors iš “tinklinių” viešbučių gali būti prabangesnis ir snobiškesnis už “Le Meridien”? Galima ginčytis dėl šiam tinklui priklausančio “Villono”, bet, galų gale, jis yra labiausiai į šiaurę nutolęs “Le Meridien” taškas. Aš menu buvusiojo “Le Meridien Hotels” vadovo Jurgeno Bartelso viešnagę Lietuvoje 2002 metais, kur jis pristatė naują savo viešbučiuose diegiamą “Art+Tech” viziją. Už šią viziją bei investicijas į jos realizavimą, jis, beje, praeitais metais buvo išmestas iš savo pareigų, o daugelis “Le Meridien” viešbučių perėjo kitų korporacinių tinklų priklausomybėn. Akcininkai J.Bartelsą apkaltino nepagrįstai besaikėmis investicijomis į viešbučių modernizavimą ir būklės gerinimą, užuot rūpinusis kaštų mažinimu, kai pasaulio turistų srautas mažėjo.

Tačiau gerbiamojo J.Bartelso pėdsakai akivaizdūs – viešbutis, kokių reta – LCD ekranai, moderni XXI amžiumi dvelkianti aplinka (tik minibaras kambaryje kažkodėl tuščias – nejaugi koją kiša ta pati prakeikta internetinio rezervavimo sistema?). Nenustembu kambaryje išvydęs ir vieną naujausių “Philips” modelių televizorių su skystųjų kristalų ekranu – matosi, pinigų investicijoms išties nepagailėta.

Tačiau proga sukelti skandalą išlieka. Registruojantis viešbutyje sužinome, kad pusryčiai bus pateikiami nuo 6 iki 10 valandos ryto. Tačiau mano bendrakeleivis SAS lėktuvu iš Hitrou į Kopenhagą išskrenda 6.45. Prašome pusryčius patiekti anksčiau. Į mūsų prašymą atsakoma, kad tai neįmanoma. Prašome “individualaus” sauso davinio išvykstantiems anksčiau. Sulaukiame atsakymo, kad tokio pusryčiams nėra – kažkodėl tik pietums ir vakarienei. Ar yra išeitis? Nėra. Važiuokite alkani. Pavalgysite lėktuve.

Tada išrėžiu kalbą: “Mes esame SAS verslo klasės keleiviai. SAS kompanija skraido šiuo laiku iš Hitrou jau 20 metų. Jūsų viešbutis priklauso SAS grupei. Mes esame ant ‘SAS korporacinio konvejerio’. Kiekvienas SAS bukletas tvirtina, kad mumis, kaip keleiviais bus pasirūpinta. Tačiau kažkodėl mes, kompanijos verslo klasė keleiviai turime ‘SAS konvejeriu’ judėti alkani. Kaip tai suprasti? Duokite skundų knygą.” Į tai gauname sklandų atsakymą, kad viešbutis SAS tinklui priklauso tik (!) pusę metų, ir “sistema dar neperprogramuota”.

Aišku, ryte SAS “verslo klasės” keleivis išvyko iš SAS viešbučio alkanas.

Nuramindamas jo ir savo sąžinę, bent jau aš ten papusryčiavau už du. Ir sotus vykdamas į Gatviko oro uostą galvojau, kodėl pasaulis taip pasikeitė? Kur dingo senasis gerasis kapitalizmas? Argi netapo visi viešbučiai vien konvejeriu, praleidžiančiu milijonus statistinių gyventojų? Ar kam nors rūpi, kad aš grįžčiau į “Hiltoną” ar vėl nuomočiau automobilį iš “Avis”? Korporaciniu požiūriu, gal ir taip. Manau, bet kuris akcininkas, darbuotojas ar kompanijos leidinys oficialiai pasakytų, taip, mums rūpi. Tačiau taip pat bet kuris akcininkas ir darbuotojas žino, kad įkandin manęs žengia milijonai naujų “svečių” ar “klientų”, kurių ateityje tik daugės. Ir kas belieka – vėl pasijusti eiliniu “segmentu”, likimo bloškiamu į tą patį korporacijų konvejerį? Nes jo išvengti vis tiek neįmanoma – jei ne man, tai Jums.

Ir kai grįždamas į Vilnių “Lietuvos avialinių” lėktuvu leidies į tirštą tamsą “šviesiausioje Europos dalyje”, kur tave pasitinka nelinksmi pasieniečiai, skersvėjų traukiamas nejaukus oro uostas ir minia pilkai apsirengusių miestelėnų, vis tiek suvokiu, kad esu namuose – ten, kur geriausia. Čia tu – nebe statistinis vienetas. Čia manęs laukia, čia aš priklausau.

(Straipsnis spausdintas žurnale “Verslo klasė”)


KOMENTARŲ NĖRA