ATATIURKAS: „ATEITIS SLYPI DANGUJE“

ATATIURKAS: „ATEITIS SLYPI DANGUJE“

464
0
DALINTIS

Šiuolaikinės Turkijos respublikos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas yra miręs jau 80 metų, tačiau tuo pačiu šiandien, rodos,  jis tebėra gyvesnis už gyvuosius. Ne vien dėl jo portretų, paminklų ar biustų gausos toje įdomioje ir gražioje šalyje – praktiškai joks turkiškos kasdienybės elementas nėra atsietinas nuo jo vardo. Stambulo gatvėmis vaikšto dailios merginos trumpais sijonais – Atatiurkas nuo jų nuplėšė parandžas. Turkijos vyriausybei stoja vadovauti demokratiškai išrinkta moteris – Atatiurkas jai kaip moteriai atvėrė kelius į valdžios viršūnes. Gatvės prekeivis jums atseikėja kilogramą datulių – Atatiurkas įvedė šalyje europietiškus svorio matus. Susipažįstant turkas jums prisistato pavarde – Atatiurkas įsakė jam turėti pavardę. Nobelio premijos laureatas rašytojas Orhanas Pamukas teisiamas už kelerius žodžius, išreiškiančius simpatiją armėnams ir kurdams – jį baudžia Atatiurkas. Vyriausybė vėliau reabilituoja rašytoją Orhaną Pamuką – jam malonę suteikia  Atatiurkas. Ir kai prabangiame turkiško pajūrio viešbutyje jūs mėgaujatės raki ir alumi, atminkite – irgi tik Atatiurkui leidus!

Nes būtent Atatiurkas pavertė Turkiją vienintele pasaulietine musulmoniškosios sferos šalimi. Geruoju, piktuoju, jėga ar įkalbinėjimais – tačiau akivaizdų tų pastangų rezultatą matome visi. Netgi dabartinis šalies sienų kontūras ir pavadinimas „Turkija“ – taip pat Atatiurko išradimai, be gailesčio nurašę į nebūtį Osmanų imperiją. O kai kylate į orą kelionei po visą planetą su viena didžiausių pasaulio aviakompanijų „Turkijos avialinijomis“ („Turkish Airlines“), nesunku numanyti, kad tai – taip pat Atatiurko kūrinys, šiandien simbolizuojantis turkišką veržlumą ir siekį būti civilizacijos dalimi. Tai, dėl ko visą gyvenimą – ginklu ir žodžiu – kovojo Atatiurkas.

Savo pirmosios pažinties su aviacija pėdsaką Atatiurkas nešiojo visą gyvenimą – 1912 metais per karą Libijoje italų lėktuvo numestos bombos skeveldra sužeidė kairiąją Atatiurko akį (dėl ko savo oficialiose nuotraukose jis yra visada šiek tiek nusisukęs į šoną – kad paslėptų tą randą, kuris, beje, visai nesutrukdė jam būti „pačiu fotogeniškiausiu XX amžiaus diktatoriumi“, anot tuometinių aukštuomenės kronikų). Žmogaus valia danguje – tai buvo naujosios, galingesnės civilizacijos ženklas  – ir jai Atatiurkas jautė fanatišką potraukį.

Lig tol turkai, tiesa, irgi turėjo savo „Ikarą“ – dar 1630 metais Hezarfenas Ahmetas Čelebi nušoko nuo garsiojo Konstantinopolio (dabartinio Stambulo) Galatos bokšto su pritaisytais ant savo pečių erelio sparnais. Kuo baigėsi tas skrydis – nuomonės išsiskiria. Vieni šaltiniai teigia, kad drąsuolis tiesiog nukrito ir susižeidė. Kiti – kad apskrido keletą ratų apie bokštą. Treti išvis rašo apie raketinį įrenginį, primontuotą ant nugaros ir pakėlusį Čelebi į 200 metrų aukštį (dėl ko dar 1925 metais Atatiurkas pirmosios Turkijoje aviacijos mokyklos atidarymo iškilmėse teigė: „nereikės laukti dar 200 metų, kol turko koja palies Mėnulio paviršių“). Akivaizdu tik viena – tuometinis sultonas, apdovanojęs Čelebi aukso monetų kapšu, visgi nusprendė atsikratyti „tokio laisvo žmogaus“ ir ištrėmė jį į Alžyrą – ateities baimė  pasirodė stipresnė už raminantį tamsumą. Tai buvo tipiškas, daugelį amžių trukęs Osmanų imperijos požiūris į technologines naujoves.

Su kuo visą savo gyvenimą ir kovojo Mustafa Kemalis Atatiurkas.

Būsimasis „visų turkų tėvas“ išsigalvojo sau ne tik vardą, bet ir gimimo datą – 1881 metų gegužės 19 diena (po daugelio metų būtent tą dieną jis pakilo kovai už šiandieninės Turkijos nepriklausomybę). Tikroji jo gimimo diena nėra žinoma. Tačiau neginčytina tai, kad jis gimė Salonikuose kaip Mustafa – Ali Rizos sūnus, Graikijos pasienyje, kur jo tėvas tarnavo muitininku. Savo vardą, kaip ir karjerą bei reputaciją jam teko lipdyti po dalelę (oficialiai „Atatiurku“ – „visų turkų tėvu“ jis buvo pavadintas tik 1934 metais).

Osmanų imperija, tais laikais jau vadinama „Europos ligoniu“ buvo atsilikusi, biurokratiška ir tamsi valstybė, nuolat pralaiminti karus ir vis prarandanti savo teritorijos gabalus tai anglams, tai prancūzams, tai rusams. Chaotiški bandymai ją modernizuoti tradiciškai baigdavosi krachu dėl galingo islamo dvasininkų pasipriešinimo. XIX amžiaus pabaigoje prasidėjęs „Jaunųjų turkų“ sąjūdis, siekęs bet kokia kaina pakeisti ydingą imperijos santvarką ir atsilikimą, kėlė Atatiurko simpatijas. Jis pats, greitai pasibodėjęs mokslais religinėje mokykloje, ir vietoje Korano labiau mėgęs istorijos knygas bei pasakojimus apie didžius žmones, sugebėjo įkalbėti motiną leisti jam mokytis karo mokykloje Salonikuose. Ten matematikos mokytojas, sužavėtas jo gabumų, suteikė Mustafai antrą vardą – Kemalis („Suaugęs/brandus“). Gabus studentas baigė dar vieną karo mokyklą Makedonijoje ir Generalinio štabo akademiją Stambule, tačiau jo karjerai kliudė priklausymas „Jauniesiems turkams“, iki to meto jau uždraustajai organizacijai – Mustafa Kemalis tris mėnesius netgi praleido kalėjime „už netinkamas kalbas apie sultoną“. Kaltinimai visgi subliuško, nors iš kalėjimo jis išėjo dar aršesniu respublikonu. Jam pavyko išsaugoti karininko laipsnį, tačiau buvo pasiųstas tarnauti į atokų garnizoną Sirijoje, po to permestas į Makedoniją.

XX amžiaus pradžioje didžiosioms Europos ir Azijos imperijoms kuriant atviras ir slaptas sąjungas, karininkas Mustafa Kemalis su karinėmis misijomis apsilanko Vokietijoje, Austrijoje ir Prancūzijoje, kur galutinai įsitikina, kokio pasaulio dalimi turi būti jo šalis – tik su pažangia ir civilizuota Europa. Todėl, kai 1908 metais imperijoje prasidėjo „Jaunųjų turkų“ revoliucija, reikalaujanti demokratijos, Mustafa Kemalis stoja į jos pusę, o dar po metų dalyvauja 100-tūkstantinės „Nacionalinės armijos“ žygyje į Stambulą malšinti kontrevoliucinio maišto, nuvertusio „jaunaturkių“ vyriausybę. Ateinančius 14 metų jis kariaus be pertraukos.

1910 metais imperijos karininkas Mustafa Kemalis malšina sukilimą Albanijoje, 1911-1912 metais kovoja su italais Libijoje, 1912-1913 – su graikais ir serbais Balkanų karuose. 1915 metais pulkininkas Mustafa Kemalis 300 dienų ir naktų gelbėja tą patį Stambulą jau nuo anglų-prancūzų desanto, išlaipinto Galipolyje. Ten jis susilaukia generolo laipsnio, aukšto „paša“ titulo ir visos armijos pagarbos.  Vėliau jis kovoja su rusais Užkaukazės fronte, o karo pabaigos sulaukia Sirijoje.

Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojos Anglija, Prancūzija, Italija ir Graikija pradeda dalintis nugalėtosios Osmanų imperijos likučius, be naujai kuriamų „mandatinių teritorijų“ planuojama sukurti dar ir naujas valstybes – Armėniją ir Kurdistaną. Mustafa Kemalis-paša tokiems planams atvirai prieštarauja, ir naujasis sultonas Mehmetas V, paklūstantis Antantės valiai (Turkija, beje, vienintelė kare pralaimėjusi valstybė, su kuria nugalėtojai dar derėjosi), įsako jį suimti. Kemalis-paša pabėga į rytinę šalies dalį, kur 1920 metais, sultonui pasirašius su Antante Osmanų imperijos padalijimo sutartį, atsisako ją pripažinti, ir Ankaroje suburia naują parlamentą – Didžiąją Nacionalinę Asamblėją, kuri paskelbia naujosios valstybės – Turkijos įkūrimą. Jis pradeda telkti savo armiją iš „naujos nacijos“ – turkų, kuo tuometinės imperijos elitas vadino visą prastuomenę. Naująją kariuomenę sudaro buvusiosios imperijos ginkluotųjų pajėgų likučiai, partizanų ir banditų gaujų nariai. Kažką įkalbėdamas geruoju, kažkam grasindamas, kažką papirkdamas (į pagalbą jam ateina Sovietų Rusija, atsiuntusi aukso ir ginklų), Kemalis sugeba suburti šią margą „turkų“ minią ir pradeda karą dėl Nepriklausomybės su naujais naujosios Turkijos priešais.

Kariauti jam tenka iškart keturiais frontais – su graikais ir italais, išsilaipinusiais pietrytinėje Turkijos dalyje, armėnais, susitelkusiais šiaurės rytuose, vakaruose Stambulą užėmusia Antantės kariuomene ir pietuose aktyviai veikiančiomis sultono vyriausybės pajėgomis. Per dvejus metus jis nugali ir išvaro iš Smyrnos (dabartinio Izmyro) graikus, priverčia beveik be kovos iš Antalijos pasitraukti italus, sutriuškina Prancūzų armijos „armėnų“ legioną, ir gauna maršalo laipsnį. 1922 metais Lozanoje pasirašoma sutartis tarp Antantės ir Didžiosios Nacionalinės Asamblėjos, panaikinusi ankstesnįį padalijimo planą ir pripažinusi naująją Turkijos vyriausybę. 1923 metais Turkijos kariuomenė įžengia į Stambulą, karas baigiasi ir Turkija tampa respublika su pirmuoju jos prezidentu Mustafa Kemaliu-paša. Dabar jis turi galimybę įgyvendinti savo viziją ir pabandyti padaryti tai, kol daugelį šimtmečių nepavyko jokiems reformatoriams.

Jis tai daro ir… padaro. Per 15 metų iki savo mirties Atatiurko atliktas reformas būtų sunku ir išvardinti. Aišku viena – „modernizacija“ jam reiškė „vesternizaciją“. Atatiurkas atšaukė šariato teismus, pereidamas prie vakarietiškų teismų modelio, uždraudė daugpatystę, daug musulmoniškos aprangos elementų, atsiejo religines institucijas nuo valstybės (religinės reformos pagrindu buvo naudojama Atatiurko tezė: „musulmonais jūs esate mečetėje, o visur kitur – piliečiai“). Vyrams buvo įsakyta nusiimti raudonas feskas (likimo ironija, bet būtent feskos XIX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje buvo įvestos kaip modernizacijos priemonė, keičianti tradicinius galvos apdangalus – tiurbanus) ir užsidėti skrybėles, kepes ir katiliukus.  Atatiurkas įvedė šalyje europietiškus svorio matus, 5 dienų darbo savaitę, kalendorių ir pavardes, buvo panaikinti aristokratiški titulai. Per kalbos reformą  arabiškąją abėcėlę pakeitė lotyniškoji. Unifikuota švietimo sistema, pastatyta šimtai naujų mokyklų, įvesti privalomi neraštingumo likvidavimo kursai. Moterys įgavo teisę mokytis, užsiimti verslu, balsuoti, būti išrinktomis į parlamentą (Atatiurkas iš esmės mylėjo moteris, ir dažnai kartojo: „Viskas, ką mes matome šiame pasaulyje, yra moterų kūrybiško darbo vaisius“).

Oficiali jo sukurta „kemalizmo“ ideologija rėmėsi lozungu „viena šalis – viena nacija“. Visi Turkijos gyventojai buvo pavadinti turkais, mažumų kalbos paskelbtos už įstatymo ribų. Turkai buvo paskelbti „seniausia tauta pasaulyje“, visais būdais buvo skatinamos ir puoselėjamos liaudies tradicijos – šokiai, dainos, menas, tradicinės sporto šakos. Visos likusios Turkijos tautos, kovojančios už savo nacionalinį identitetą, buvo negailestingai slopinamos. (Beje, Atatiurkas netgi buvo atsiuntęs turkų kalbininkus į Trakus susipažinti su vietinių karaimų išlaikyta senąja kalbos forma, kurios pagrindu oficialioji naujosios Turkijos kalba būtų apvalyta nuo svetimžodžių).

Žinoma, Atatiurko valdymo laikotarpis – Europos diktatūrų laikotarpis, ir jis pats savo valdymo metodais dažnai buvo aršus ir negailestingas savo politiniams bei reformų priešams. Jos nėjosi lengvai, savaime suprantama. Tačiau Atatiurkas iš esmės skyrėsi nuo savo laikmečio kolegų – europietiškųjų diktatorių. Taip, jis buvo provincialesnis, netgi operetiškesnis, nei jie. Rodės, kad net energiją švaisto ne ten, kur reikia (vienu metu didelei miniai keturias valandas sakė aistringą kalbą, skirtą, rodos, tokiai neesminei problemai – oficiantų, galinčių padengti Turkijoje stalą taip, kaip Paryžiuje. Jo nuolatiniai skundai tuometine prasta Turkijos aptarnavimo kokybe pavirto garsiąja fraze: „aš pakeičiau mūsų naciją iš pagrindų, išskyrus viena – turkų neįmanoma paversti tarnais!“ ). Tačiau, skirtingai nuo kitų Europos diktatorių, jo reformos ne stūmė šalį šimtmečiais atgal, o ginė į priekį, verčiant buvusį „Europos ligonį“ lygiaverte tautų šeimos nare.

Ir būtent jo pastangomis naujosios nacijos išvaizda pasikeitė akivaizdžiausiai – Atatiurkas diktavo ne tik įstatymus, bet ir madas. Jis privertė turkus skustis ūsus, rištis kaklaraiščius ir avėti lakuotus štibletus. Įsakė damoms šokti baliuose, o karininkams – gerti konjaką, užkandant jautienos griežinėliais. Pats dažnai vadinamas „pirmuoju Turkijos europiečiu“, Atatiurkas, rodos, spėjo prisimatuoti visus europietiškus kostiumus. Ir su jais atrodė gerai. Vilkėdamas smokingą atrodė salonų liūtu, o su cilindru ant galvos, skirtingai nei dauguma europietiškų lyderių – išlietas aristokratas, tarsi su juo ir būtų gimęs. Atatiurkas puikiai suprato – Rytus lengviau galima palenkti ne tiek karine galia, kiek stiliumi. „Aš – ne diktatorius“, – dažnai sakė jis, – „Aš noriu valdyti ne daužydamas širdis, o jas užvaldydamas“.

Gal dėl to jis ir paskelbė vaikus „didžiausiu Turkijos turtu“ – dėl ko Turkija ir tapo pirmąja Europos valstybe, švenčiančia Vaikų dieną, suderintą su kita svarbia valstybine Nacionalinio suvereniteto švente – pirmojo parlamento sukūrimo diena – balandžio 23-iąja. Nuo žodžių – prie darbų: Atatiurkas ir pats įsivaikino septynias mergaites bei berniuką.  Beje, jo vaikai tapo jo reformų atspindys: viena duktė ištekėjo už nemusulmono. Kita tapo pirmąją Turkijoje moterimi-istorike. O dar viena – Sabiha Giokčen (1913-2001)– pirmaja ne tik Turkijoje, bet ir visame pasaulyje moterimi-karo lakūne. Ir ne bet kokia karo lakūne – bombonešio pilote.

Pats Atatiurkas nematė svarbesnio šalies progreso simbolio, nei aviacija. Jis fanatiškai domėjosi lėktuvais, skaitė užsienyje leidžiamus specializuotus žurnalus ir stengėsi iškart diegti šalyje svarbiausias oro transporto naujoves (būtent Turkija tapo pirmąja Europos šalimi, priėmusia aviacijos reguliavimo įstatymą dar 1925 metais). Tais pačiais 1925 metais jo pastangomis buvo įkurta valstybinė „Turkijos aeronautikos asociacija“ bei visuomeninė draugija „Turkiškas paukštis“ su tikslu skatinti aviacijos populiarumą ir pradėti turkiškų lėktuvų gamybą. Tai, beje, įvyko netgi anksčiau, nei Turkija ėmėsi kapitalinių investicijų į kelių bei geležinkelių tiesimą. Atatiurkas, nors ir propaguodamas motociklus bei automobilius, vis dėlto labiausiai ambicingai troško, kad šalis, kurioje dauguma gyventojų dar jodinėjo asilais ir jaučių traukiamais vežimais, iškart persėstų į „geležinius paukščius“ – lėktuvus.

Pirmasis pasaulinis karas ir karas dėl Nepriklausomybės pademonstravo Atatiurkui aviacijos galią ir tai, kaip pavojinga priklausyti nuo kitų, labiau pažengusių šalių technologinės valios. Atatiurkas žinojo, kad „ateitis slypi danguje. Ir tos nacijos, kurios neišgali apginti savo dangaus, niekada negalės būti užtikrintos dėl savo ateities (…) Mūsų geležinį paukštį reikia išleisti iš narvo“. Visi šalies atlyginimai buvo apmokestinti specialiu mokesčiu turkiškos aviacijos plėtrai, jai buvo rengiamos loterijos ir skatinamos aukos. Nusižiūrėjus nuo sovietų, visoje Turkijoje dygo parašiutininkų bokštai, kuriamos sklandytuvų dirbtuvės ir mechanikų mokyklos, karo lakūnai puikavosi nauja žydra uniforma – ir šalį apėmė aviacijos manija. Taip iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Turkijos padangę raižė jau 300 lėktuvų, nors visi valstybės dosniai subsidijuojami bandymai pagaminti ir turkišką lėktuvą baigėsi nesėkme…

Tačiau įdukros Sabihos Giokčen karjera tapo Atatiurko svajonės išsipildymo simboliu – kartu su tėvu 1935 metais apsilankiusi aviacijos šou susižavėjo sklandytuvais ir parašiutizmu. Išimties tvarka ji mokėsi karo mokyklose Turkijoje ir Sovietų Sąjungoje, iš kur grįžusi apsivilko specialiai jai sukurtą uniformą ir stojo rikiuotėn. Pasak Guinnesso rekordų knygos, tapusi pirmąja pasaulyje karo lakūne, Sabiha Giokčen atliko 32 kovinius skrydžius, o šiandien jos vardu yra pavadintas antras pagal dydį Turkijos oro uostas Stambule (didžiausias – taip pat Stambule, yra pavadintas, žinoma, Atatiurko vardu).

Tačiau ne vien karinė aviacija buvo Atatiurko galvoje. 1933 metais jis nurodė Turkijos Gynybos ministerijai sukurti ir civilinės aviacijos padalinį, pavadintą „Valstybinių avialinijų administracija“. Taip buvo suformuotas mažas penkių amerikietiškų ir rusiškų propelerinių transporto lėktuvų parkas, pavadintas „Turkijos oro pašto tarnyba“ („Turk Hava Postalari“) – „Turkijos avialinijų“ pirmtakas, gabenęs pašto siuntas tarp Stambulo ir Ankaros – asmeniniu Atatiurko nurodymu, lėktuvus pilotavo tik turkų lakūnai.

1938 metais po Atatiurko mirties civilinės aviacijos padalinys buvo perduotas Turkijos transporto ministerijai ir pradėtas vadinti „Turkijos avialinijomis“ („Turk Hava Yollari“), įsigyta naujų lėktuvų, pradėta skraidinti ir keleivius. Pirmasis tarptautinis skrydis buvo atliktas tik 1947 metais maršrutu Ankara-Stambulas-Atėnai. Nors prie „Turkijos avialinijų“ tvarkaraščio greitai prisidėjo ir tokie miestai, kaip Kairas, Nikozija ir Beirutas, tačiau iki pat šeštojo dešimtmečio vidurio kompanija daugiausiai skraidė tik Turkijos teritorijoje. 1956 metais su JAV vyriausybės ir oro bendrovių pagalba „Turkijos avialinijos“ buvo reorganizuota į valstybinę aviakompaniją, pradėjusią plėtoti savo tarptautinių skrydžių tinklą, atnaujintas jos lėktuvų parkas ir kaip nacionalinis Turkijos vežėjas, „Turkish Airlines“ stojo į kovą dėl tarptautinės rinkos.

Aišku, kad tai nebuvo paprasta. „Turkish Airlines“ plėtra „reaktyviniame amžiuje“ turėjo savo nuopolių ir pakilimų. Aviakompanija pergyveno sunkius laikus aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose: naftos krizes, terorizmą, aviacinio saugumo iššūkius, finansinius nuostolius, nuolatinius skundus dėl prastos aptarnavimo kokybės.

Iš esmės kompaniją pradėta reorganizuoti 1990 metais – tada Turkijos valstybė pardavė 5 procentus „Turkish Airlines“ akcijų. Pradėta privatizacija pasiteisino kaip priemonė spręsti naujų laikų iššūkius (šiuo metu tik 49 procentai „Turkish Airlines“ akcijų priklauso valstybei, o 51 procentas – privatiems savininkams). Investicijos į naują lėktuvų parką, skrydžių saugumą, aptarnavimo kokybę, vadybos technologijas lėmė tai, kad 2012-2015 metais „Turkish Airlines“ pagal įvairius kriterijus užimdavo tvirtas vietas geriausių pasaulio aviakompanijų dešimtukuose, ir šešerius metus iš eilės pagal įvairius kriterijus buvo pripažįstama „geriausia Europos aviakompanija“, kuriai suteiktas „penkių žvaigždučių“ statusas – ką gali patvirtinti bet kuris, kada nors savo gyvenime skridęs jos reisais.  Šiuo metu kompanijos lėktuvai skraido į 301 miestus 121 šalį ir yra viena pagrindinių rinkos žaidėjų.

Šiais metais yra baigiamas statyti trečias Stambulo oro uostas, kuris tuo pačiu taps ir pačiu didžiausiu pasaulyje (galintis aptarnauti 200 milijonų keleivių per metus). Nes akivaizdu, kad Turkijos reikšmė planetos transporto sistemoje yra milžiniška – virš šalies teritorijos vyksta 20 procentų viso pasaulio komercinės aviacijos skrydžių, ir Stambulas tikisi tapti pagrindiniu šio srauto tranzitiniu tašku. Su turkišku svetingumu bei draugiškumu. Nes, kaip kadaise minėjo tos vizijos iniciatorius Atatiurkas: „Silpnieji visada užleidžia kelią stipriesiems. Ir tik pats stipriausias užleidžia kelią visiems“.


KOMENTARŲ NĖRA