APIE TIKĖJIMĄ IŠ ESMĖS (VIII): ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ – KIEK DIEVŲ TURI KRIKŠČIONYS?

APIE TIKĖJIMĄ IŠ ESMĖS (VIII): ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ – KIEK DIEVŲ TURI KRIKŠČIONYS?

325
0
DALINTIS

Sykį viena pasaulietiška musulmonė iš Prancūzijos, besisvečiuojanti Lietuvoje, manęs draugiškai paklausė, kam krikščionims yra reikalinga Švenčiausioji Trejybė? Girdi, kodėl mums neužtenka vieno Dievo, kaip, pvz., islame ar judaizme? Kam trys? „Nesu savo gyvenime nė vieno krikščionio sutikusi, kuris į tokį klausimą aiškiai ir paprastai atsakytų“, – pridūrė gudriai šypsodamasi.

Žvelgiau į ją tyru žvilgsniu ir jutau krūtinėje kylant neaiškų nerimą, nes staiga suvokiau, kad per pastaruosius dvidešimt metų aš irgi nesu sutikęs nė vieno Prancūzijos piliečio ne musulmono arba ne komunisto. „Ką gi, nelaimingoji“, – tariau jai, to keisto nerimo nusikratęs, – „tikrovė yra dar sudėtingesnė nei sakai, nes dažnas krikščionis papildomai šaukiasi ir Dievo Motinos, ir Švenčiausios Panelės Marijos, taigi, tų mūsų dievų yra dar daugiau… O ką jau bekalbėti apie visą plejadą šventųjų, kurių užtarimo žvelgdami į jų atvaizdus ar statulas taip pat dažnai ieškome? Ir puikiai suprantu Tavo nusivylimą dėl nevykusio Trejybės doktrinos aiškinimo – apie ją kalbantys krikščionys dažniausiai jos tiesiog nesupranta, kiti slepiasi už mistikos (nes tai lengviausia), treti tvirtina, kad šiai doktrinai suvokti reikalingas atitinkamas teologinis išsilavinimas arba fanatiškas tikėjimas, ketvirti – tuščiažodžiauja, pilsto iš tuščio į kiaurą (kurgi ne, jei net lietuvių kalba išleistuose teologijos vadovėliuose ir žinynuose Trejybės esmė apibūdinama vartojant žodį „paini“!), penkti vengia atsakymo, o šešti suvis daro didžiausią nuodėmę, pateikdami tas aiškinimo versijas, kurios jau daugelį amžių yra klasifikuojamos kaip erezijos (pavyzdžiui, Trejybę lygindami su vandeniu, garais bei ledu arba dobilu trilapiu – tenudžiūsta jų liežuviai!). Likimo ironija, bet Švenčiausiosios Trejybės doktrinos atžvilgiu egzistuoja net dešimt oficialių erezijų, tačiau tik vienas teisingas tos doktrinos paaiškinimas, kuris aš Tau mielai pateiksiu“.

„Taigi“, – pradėjau lygiu balsu, kai mes abu patogiai įsitaisėme ant suolelio, dar krikščioniškos Europos dalies pavasario saulutės nušviesti, – „Trejybės istorija prasidėjo labai seniai, ir ji kaip teologinė doktrina su visu trejeto misticizmu egzistavo jau seniausiose pagoniškose visuomenėse – Egipte, Graikijoje ar Romoje, kur dievai dažniausiai buvo skirstomi į taip vadinamąsias ‚triadas‘, pvz., vienas dievas laikė dangaus skliautą, kitas valdė viską, kas ant žemės, trečias – jūros gelmes ir t.t. Ta trejeto kombinacija natūraliai integravosi ir į Bibliją (abu Testamentus), nors neišmanėliai šiais laikais mėgsta tvirtinti, kad Naujajame Testamente nerasi tokių terminų kaip ‚katalikas‘, ‚popiežius‘, o ypač – ‚Trejybė‘, girdi, tai yra dirbtinai sukurti pavadinimai, net ir ne dieviškos kilmės! Ir išties – sąvoka „trejybė“ krikščionių rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo pavartota tik apie 100-uosius Dievo malonės metus, o dar vėliau – 215 metais vienas Bažnyčios tėvų Tertulianas sukūrė naują teologinę doktriną, lotyniškai pavadintą „Trinitas“ – kaip sąsają tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Todėl net ir nebūtina Biblijoje ieškoti paties termino, nes joje randama kur kas svarbesnė senovinė kombinacija, pritaikyta krikščioniškam mokymui. Evangelijoje pagal Matą Jėzus prašo Jo sekėjus krikštyti ‚trijų‘ vardu: „Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu“ (Mt 28:19), ir ta pati kombinacija taip pat minima „Antrajame laiške korintiečiams“.

„Tačiau iškyla natūralus klausimas – kodėl ta trijų kombinacija savaime neišnyko kaip pagoniškas tikėjimo elementas? Paprasta – nebuvo priežasties jai išnykti, nes tai buvo Dievo iš anksto paruošta dirva sudaiginti žmonijos suvokimą ape Trejybę, nors iki jos dar buvo tolimas kelias. Norint geriau suvokti, kaip ji įsismelkė į mūsų širdis ir protus, būtina prisiminti istoriją ir Kristaus gyvenimo epochos psichologinį kontekstą“, – iškėliau aukštyn pirštą, – „Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Bažnyčiai reikėjo išlaikyti trejetą krikštijant pagonių tautas, idant anie geriau suprastų tikrąjį mokymą, tačiau teologinės priežastys buvo gilesnės ir sudėtingesnės. Mat, pirmiesiems krikščionims buvo iškilęs toks keistokas klausimas, ‚o kas, tiesą sakant, savo prigimtimi buvo Jėzus Kristus? Žmogus ar Dievas? Iliuzija ar būtybė?‘ Šiandien mes atsakymą visi puikiai žinome, tačiau prieš du tūkstančius metų jis nebuvo toks lengvas ir paprastas. Pirmieji krikščionys buvo žydai, kilę iš judaistinės kultūrinės aplinkos, kuri neteikė nė menkiausio akstino pagalvoti, kad Dievas yra ne vienas ‚asmuo‘ ar būtybė. Todėl natūralu, kad ir Jėzus Kristus jiems negalėjo atrodyti lygiavertė būtybė Dievui. Čia ir prasidėjo visa sumaištis dėl Trejybės, kurios pasekmes jaučiame ir šiandien.“

„Spėjama, kad net visų keturių Evangelijų autoriai nemanė, jog Jėzus yra Dievas, ir ne visi tikėjo, kad Jis egzistavo ‚visada‘ kaip tikrasis Dievas“, – suraukiau antakius, – „Evangelijose Kristus vadinamas skirtingai – pvz, Jonas vienur Jėzų vadina „Mesijumi, atsiųstu vienintelio tikrojo Dievo“ (Jn 17:3), tačiau ten pat vėliau Jėzus yra pavadinamas  „mano Viešpačiu, mano Dievu“ (Jn 20:28). Greičiausiai net ir Paulius, laikomas pirmuoju krikščionių popiežiumi, žinojęs, kad Jėzus yra Dievybė, visgi netikėjo, kad yra Dievybė to paties kalibro kaip ir Dievas! Pirmieji Bažnyčios tėvai taip pat buvo vienatinio Dievo šalininkai, tikėję, kad Jėzus buvo pradėtas tik laike, o ne amžinybėje, kaip derėtų tikram Dievui. Jie teigė, kad Jėzus yra „beasmenės žmogiškosios prigimties“, todėl nebuvo žmogus, bet buvo „kaip žmogus“ (beje, toks dieviškojo asmens susidvejinimas ateityje taps pagrindine krikščionių Bažnyčios skilimo priežastimi). Remiantis tokia logika, Jėzus yra itin arti Dievo, tačiau nėra lygus Dievui.“

Ergo“, – nepraleidau progos įterpti lotynišką žodį, tuomi pabrėždamas, kad šias tiesas byloja mokytas žmogus, o ne koks prasčiokas blėnius tauzyja, – „ankstyvosiose krikščionių sektose pradėjo plisti toks įsitikinimas, kad Jėzus nebuvo Dievas, o tai savo ruožtu pagimdė daug erezijų. Įtakingiausias tų laikų eretikas buvo Baužalio bažnyčios Aleksandrijoje (Egipte) ganytojas Arijus (250-336), mokęs, kad Jėzus Kristus buvo ‚daugiau nei žmogus, bet kažkas mažiau nei Dievas‘, taip pat tvirtinęs, kad Dievas iš pradžių buvo vienas ir neturėjo Sūnaus, tačiau vėliau tą Sūnų sukūręs. Arijus buvo ‚efektyvus pardavėjas‘, kaip sakoma šiais laikais, dainavęs savo pamokslus, sukurdavęs jiems nesudėtingas, bet uždegančias melodijas, o taip pat sąmojingus rimus. Tokia pamokslavimo forma labai patiko neseniai atsivertusiems į krikščionybę pagonims, juoba kad Arijaus erezija jiems padėjo lengviau išvesti paralelę tarp pagoniškųjų ir naujųjų dievų – atseit, vienas didelis Dievas sukuria mažesnius, kurie atlieka darbą už Jį, kursuodami aukštyn žemyn.“

„Tačiau ar galėjo krikščionybė išplisti vien tik flirtuodama su pagonybe?“, – nutaisiau rūškaną miną, – „Žinoma, ne, ir buvo prakeikti bei sunaikinti neigusieji Jėzaus dieviškumą! O taip, žydai norėjo matyti Jėzų tik pranašu, pagonys – dievuku, mažesniu už Dievą, tačiau Dievas neišvengiamai atvedė pasimetusiuosius į tiesos kelią. Ir tai buvo imperatoriaus Konstantino Didžiojo (272-337) -tebūnie pašlovintas jo vardas! – nuopelnas. Būtent jo dėka krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, tuo dvasiniu vieningos visuomenės pamatu, ant kurio statomas vienybės ir santarvės rūmas. Kuriam pastatyti reikėjo atlikti vieną veiksmą – įrodyti Kristaus dieviškumą.“

„Dar šiek tiek grįžtant atgal, būtina priminti, kokia išvis buvo pagrindinė krikščionybės atsiradimo priežastis?”, – tęsiau romiu balsu, – “Ji buvo elementari – vieninteliai tuometiniai monoteistai žydai elgėsi blogai, todėl Dievas, pademonstravęs savo atlaidumą, nenubaudė jų eiliniu tvanu, bet atsiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų jiems parodyti naują kelią ir nušviesti naują kryptį. Bet judaizmas kaip tikėjimas neturėjo jokios koncepcijos, kuri apibūdintų tokį mesiją – paniekintą ir žuvusį, tačiau vėliau prisikėlusį nematerialaus kūno, t.y., jų įsivaizdavimu, ‚vaiduoklio‘ pavidalu. Todėl natūralu, kad ir ankstyvieji krikščionys buvo veikiami judaizmo stereotipų, teigiančių, pavyzdžiui, kad Mesijas dar neatėjęs, arba to, kad Dievas yra idealiausia būtis, todėl tegali būti vienas, nes jei Jo būtų daugiau nei vienas, Jis nebebūtų idealus ir pan. Ką ten judėjai! Pats Jėzaus Kristaus vardas „Išrinktasis“ ankstyviesiems krikščionims reiškė skirtingus dalykus – vieni manė, kad tokiu Jis tapo gimęs, kiti – pasikrikštyjęs, treti – pagal Jo viešą veiklą ir mokymą, ketvirti – tik prisikėlęs… Naujasis Testamentas kupinas bandymų paaiškinti Jėzaus virsmą nuo ‚Žmogaus sūnaus‘ į ‚Dievo sūnų‘, nors daugelis anais laikais tai suprato arba interpretavo skirtingai. Ir tie patys arijonistai teigė, kad neigdami Jėzaus dieviškumą jie tik gina Dievo vienumą, ir daugelis krikščionų jiems pritarė.“

„Todėl nenusidėsiu, pavadindamas Jėzų savotišku judaizmo korektoriumi ar redaktoriumi“, – nusišypsojau, – „bet Konstantinui buvo aišku, kad Romos imperijos gyventojams Juo buvo privalu patikėti, kad ir kaip Jo mokymas prieštarautų Senojo Testamento ar kitų tikėjimų nuostatoms. Ankstyvoji krikščionybė vis dar tebebuvo pavojaus zonoje, iš kurios vedė vingiuoti ir gundantys keliai – išsigimti, tapti neteisingai interpretuojama, paskęsti judaizme, pasekti netikrais pranašais. Konstantinas suvokė, kad jo kaip imperatoriaus pareiga buvo įtvirtinti Jėzaus autoritetą ir teisingas Jo mokymų interpretacijas, įveikti sparčiai plintančią arijonizmo ereziją, todėl Jėzaus dievybės klausimui išspręsti jis ir sušaukė pirmąjį visuotinį Bažnyčios susirinkimą, įvykusį 325 metais Bitinijos mieste Nikėjoje“.

„Pikti liežuviai plaka, kad Konstantinas tebuvo sumanus politikas ir šią situaciją panaudojo savo asmeniniams interesams apginti“, – nusišaipiau, – „Manoma, kad jis siekė centralizuoto Bažnyčios valdymo, pagrįsto vieninga tikėjimo doktrina, o ne atskirose sektose bei visuomenėse sklandančiomis interpretacijomis. Net jei tai ir yra teisybė, bendram reikalui tai nepakenkė. Konstantinas žinojo, kad ‚nesutarimas Bažnyčioje yra blogiau nei karas‘, o religinis susiskaldymas kelia pavojų imperijos stabilumui ir vienybei. Todėl jis pareikalavo, kad Bažnyčios autoritetai išspręstų šį iš pirmo žvilgsnio paprastą, bet neišpasakytai gilų klausimą – kas yra Jėzus Kristus? – kartą ir visiems laikams.“

„Ankstyvieji Bažnyčios tėvai buvo pažėrę visą rinkinį filosofinių išvedžiojimų atsakant į šį klausimą, tačiau po du mėnesius trukusių debatų, pats Konstantinas pasiūlė Nikėjos susirinkimui esminę formuluotę – ‚savo esme lygus Tėvui‘“, – pabrėžiau kapodamas orą dešine plaštaka, – „Bijodami imperatoriaus rūstybės, susirinkime dalyvavę visi 300 vyskupų (išskyrus du) pasirašė po šiuo teiginiu, nors dauguma jų juo, beje, net netikėjo. Bet Konstantino valios užteko – galutinis Nikėjos Tikėjimo išpažinimas teigė, kad Jėzus Kristus yra ‚Tikras Dievas iš Dievo, gimęs, bet ne sukurtas, vienos prigimties su Tėvu‘, kitas žodžiais, egzistavęs visada. Taip Jėzus tapo ne vien ‚ecce Homo‘, Jis tapo ‚Homoousion‘ („vienos prigimties“), ir pagal galutinai suformuluotą ir visiems privalomą Nikėjos kredo, kuriuo išpažįstamas tikėjimas „Vienas Viešpats Jėzus Kristus… tikras Dievas iš tikro Dievo‘“.

„Naivu būtų tikėtis, kad eretikai lengvai pakluso Nikėjos susirinkimo išvadoms, ir arijonizmas bei kitos erezijos grūmėsi su tiesa dar beveik šimtą metų. Bažnyčios priešai šaiposi, kad per keletą metų po Nikėjos susirinkimo nuo tikrųjų krikščionių, diegiančių suvokimą apie Jėzaus dieviškumą, rankos žuvo daugiau krikščionių nei per visą romėnų persekiojimo laikotarpį”, – nenuleidau žvilgsnio nuo tamsių musulmonės akių nė akimirkai, – “jei ir taip buvo, belieka pasidžiaugti, kad tie žuvusieji pateko tiesiai į dangų, kur galiausiai galėjo pažinti tiesą. Ir tik 451 metais vykusiame Chaldekono susirinkime Bažnyčios tėvai galutinai ir vieningai pripažino, kad Jėzus yra tikras Dievas, viename asmenyje suderinęs žmogiškąją ir dieviškąją prigimtį. Kitais žodžiais, Dievas, pasirodęs žmonėms su ‚gerąja naujiena‘“.

„O štai Trejybė kaip doktrina buvo patvirtinta 381 metais, kito didžio imperatoriaus Teodosijaus I sušauktame Konstantinopolio susirinkime“, – tęsiau pakylėtas, – „Pikti liežuviai plaka, kad Teodosijus, menkai išmanęs teologiją, vis dėlto norėjo palikti savo pėdsaką istorijoje, todėl ir nusprendė įprasminti savo valdymą naujo privalomo tikėjimo elemento – Šventosios dvasios, kaip paskutinio Trejybės elemento įvedimu. Toks iš pirmo žvilgsnio tuščiagarbiškas akstinas puikiai sutapo su dieviškuoju planu galutinai atskirti krikščionybę nuo judaizmo, baigti eretiškas, skirtingas ir krikščionybę diskredituojančias Dievybės interpretacijas, galutinai modifikuoti Naujojo Testamento postulatus ir pateikti kompromisą skirtingoms tuo metu kovojančiomis filosofinėms srovėms – nuo neoplatonistų  iki machenėjų. Būtent Trejybė baigė konstruoti dieviškojo plano mechanizmą, Šventosios Dvasios pagalba padedantį mums tinkamai suprasti Kristaus mokymą, einantį iš paties Dievo. Padedantį mums susivokti savo tiksluose, atskirti Gėrį nuo Blogio, tapti unikaliais, pavirsti galingiausia pasaulio civilizacija – nes tai buvo įmanoma tik žinant, vardan ko ir kaip mes tai darome.“

„Taigi, pagaliau priėjome prie esminio klausimo, kam reikalinga Trejybė!” – sušukau pakylėtas, – “Pati puikiai žinai, kad žmonės nuo seniausių laikų įsivaizdavo savo gyvenimą kaip sudarytą iš dviejų dalių, pvz., dangaus ir žemės, atskirtų, tarkime, barikada, kuri yra riba tarp gyvenimo ir mirties, arba mūsų, materialaus žmogiškojo pasaulio ir to pasaulio, kurį valdo Dievas. Šis pasaulėžiūros dualizmas sukūrė ir Jėzaus misiją – ryšį tarp Dievo ir žmonių. Dievui nereikėjo kurti Jėzaus, Jėzus egzistavo visada, kaip visada egzistavo ir Dievo ryšys su žmonėmis. Nes, kaip teisingai rašė šv. Augustinas, Jėzus nebuvo Dievo Kūrinys, Jis buvo Dievo Žodis. O ir kaip parašyta pačioje Evangelijos pagal Joną pradžioje: „Pradžioje buvo Žodis (…) ir Žodis buvo Dievas“. Paprasčiau tariant, Jėzus yra Dievo intelektas, Jo Žodis, pavirtęs kūnu. O štai trečiasis elementas – Šventoji Dvasia – tai Dievo motyvacija. Ji yra reikalinga kaip prasmės įkūnijimas, nes patylomis pasako mums, kaip gyventi. Ji veda mus, padeda suvokti, ką daryti, o ko ne, net ir nepriklausomai nuo to, ką Tau diktuoja racionalus protas. Jei nori, vadink tai intuicija, „šeštuoju jausmu“. Ir ta intuicija tampa Žodžiu“.

„Taip vienas Dievas ir yra trys“, – pareiškiau iškilmingai, – „Mat, Trejybė yra mūsų minčių konstrukcija, padedanti suprasti atskirties ir vienybės tarp materialių žmonių ir nematerialaus Dievo paradoksą – ko niekada neaiškino kitos religijos. Krikščionims gi pasidarė viskas aišku – Dievas be Žodžio (Kristaus) neperduotų mums savo galių. Žodis be Dvasios (kriterijų suvokimo) nieko nereiškia. Dvasia be šaltinio (Dievo) yra bejėgė. Ratas užsidaro, nes jo dalys negali veikti be viena kitos, tačiau yra skirtingos savo paskirtimi. Tai tarsi šviesa – vienokia ji išeina iš šaltinio (pvz., lempos), kitokia sklinda erdvėje, o dar kitokia atrodo ant sienos – nors visais atvejais tai yra ta pati šviesa, kurios dalys yra neatsiejamos viena nuo kitos. Štai kodėl krikščionys šaukiasi daugelio dievų ar vardų – nes jie visais atvejais šaukiasi vieno Dievo, turinčio daug paskirčių, neatsiejamų vienos nuo kitų. Galų gale, ir mūsų, žmonių gyvenimas turi prasmę tik tada, kai jis siejasi su kitų žmonių gyvenimais, ar ne? Mes priklausomi vienas nuo kito, ir, atkreipk dėmesį, mes visi sutariame, kai norime sutarti. Mes esame viena bendra širdis, vienas bendras protas, viena bendra siela. Mes esame trys. Mes esame vienas.“

„Ir, skirtingai, nuo kitų monoteistinių religijų, neturinčių Trejybės, mes, krikščionys, esame vieninteliai tie, kurie diskutuojame ir ginčijamės, ieškome įkvėpimo ir prasmės, kompromiso ir tiesos – vardan Gėrio. Nes mes turime daugybę vieno tikrojo Dievo veidų ir formų, lydinčių mus kiekvieną gyvenimo akimirką, įkvepiančių mus, saugančių mus, suteikiančių mums pasirinkimą – kaip greičiau pasiekti Gėrį. Nes krikščionybė yra vienintelis pasaulyje dvasiškai stiprių žmonių tikėjimas, nebijantis ieškoti ir klysti, siekti ir nepasiduoti – kaip to mokė Jėzus Kristus – kad pasaulyje įsivyrautų Gėris. Pažvelk į šitą gražų pasaulį – tai mes jį padarėme tokiu gražiu, visiems pasaulio žmonėms. Kokios religijos atstovai nutapė gražiausius pasaulio paveikslus, pastatė architektūros šedevrus ir sukūrė muziką, kurią vadiname klasikine? Pažvelk į mudu – argi mes galėtumėme taip draugiškai ir lygiavertiškai bendrauti kito tikėjimo aplinkoje? Pagalvok, kokios religijos atstovai Tau pačiai suteikė teisę balsuoti ar vairuoti automobilį? Mes įveikėme ligas, mes suskaldėme atomą, mes pakėlėme žmogų į kosmosą – mes skiepijame svetimus vaikus net ir musulmoniškose šalyse, kur jais nesugeba pasirūpinti jokia valdžia, mes pasidalinome savo sukurtomis technologijomis su visu pasauliu, net atidavėme jas savo vakardienos politiniams priešams bei kritikams. Vardan ko? Žinia, dėl ko“, – geraširdiškai nusišypsojau ir apie mano akis susimetė raukšlės, – „Nes mes visada žinojome, kas yra Gėris, kas jį įkvėpia, ir kaip jo siekti. Iš kur žinojome? Atsakyk į šį klausimą pati, tiesiog pagalvodama, kam Dievui prisireikė mus sukurti? Kam mes Jam reikalingi? Kai pajusi atsakymą, pajusi ir Trejybės esmę“.

„Kadaise Bažnyčios tėvai ne visada žinojo teisingus atsakymus, bet jie visada teisingai formulavo klausimus“, – pasakiau užsisvajojęs po ilgokos pauzės ir nukreipęs žvilgsnį į Lietuvos tolius, – „Vienas tų klausimų buvo toks – kodėl Dievas pasiuntė savo Sūnų Jėzų pas mus? Atsakymas paprastas – iš Meilės. Gėris yra Meilė. Viskas yra Meilė. Jis norėjo su mumis pasidalinti meile ir žiniomis. Ir mes ją priėmėme. Žinome, kad Dievas mus stebi ir teisia. Žinome, kad Jo Dvasia motyvuoja Jo Sūnų suteikti mums galimybę mylėti. Šv. Augustinas kadaise rašė, kad “Dievas nekalba, Dievas dainuoja”, nes, jo paties žodžiais tariant, ‘tas, kas myli, dainuoja’. Nes religija yra poezija. Ir net nebūtinai ji turi viskam turėti loginį paaiškinimą. Tam ji ir yra religija. Kitaip ji būtų tiesiog istorija.“

(Straipsnis spausdintas portale Lrytas.lt)

 


KOMENTARŲ NĖRA