APIE TIKĖJIMĄ IŠ ESMĖS (V): O KODĖL JUDAS TURĖJO IŠDUOTI JĖZŲ?

APIE TIKĖJIMĄ IŠ ESMĖS (V): O KODĖL JUDAS TURĖJO IŠDUOTI JĖZŲ?

288
1
DALINTIS

Taip jau susiklostė, kad vieno iš Jėzaus Kristaus mokinių ir sekėjų Judo Iskarijoto vardas tapo išdavystės sinonimu. Už tai jis mirė vienišas, graužiamas sąžinės, pasmerktas visų, ir, beje, skurde, nepaisant gautųjų trisdešimties sidabrinių. Apsaugok, Viešpatie, kiekvieną mūsų nuo tokio likimo!

Ir ar tie Judo gauti 30 sidabrinių už tą išdavystę buvo daug? Tuometiniai pinigai minimi Naujajame Testamente – tai buvo Romos denarijai, kurių vienas ir atitiko sidabrinį. Evangelijoje pagal Matą parašyta, kad denarijus buvo dienos uždarbis (Mt 20:1). Taigi, trisdešimt sidabrinių buvo penkių savaičių atlyginimas (tais laikais darbo savaitę sudarė šešios dienos). O pagal šių laikų perkamąją galią denarijus yra lygus 20 eurų. Aritmetika paprasta – Judas gavo 600 eurų. Nors tais laikais pragyvenimas buvo pigesnis nei šiais, tačiau vis tiek suma nedidelė, kad dėl jos rizikuotum užsitraukti gerosios žmonijos dalies rūstybę…

Be to, Judo išdavystės istorija iš esmės yra viena keisčiausių Naujojo Testamento epizodų, tap pat ir viena prieštaringiausių (negana to, egzistuoja versija, kad Judas kaip istorinis veikėjas tikrovėje net neegzistavo). Mes žinome, kad jis išdavė, tačiau, kaip bebūtų keista, retas mūsų atsakytų, kodėl jis taip padarė, o ir Biblijos tyrėjams tokio Judo poelgio motyvacija yra visiškai neaiški ir savaip interpretuojama. Ir dar skirtingai perpasakojama visose Evangelijose.

Jei išvis perpasakojama. Judas yra visiškai neminimas apaštalo Pauliaus laiškuose, anksčiausiuose krikščionybės raštuose. Pirmą kartą Judo vardas probėgšmiais buvo paminėtas tik Evangelijoje pagal Morkų („ir Judą Iskarijotą, kuris jį ir išdavė“ (Mk 3:19)), kaip vienas iš “Dvylikos” (mokinių).  Ši Evangelija, beje, buvo parašyta anksčiausiai iš visų Evangelijų, ir ja akivaizdžiai rėmėsi Evangelijų pagal Matą ir Luką autoriai. O ir kitas Judo vardo paminėjimas Evangelijoje pagal Morkų taip pat trumpas: „Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų. Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti“ (Mk 14:10-11).

Vis dėlto Evangelijos pagal Morkų autorius nemini jokios priežasties, dėl ko Judas nusprendė Jėzų Kristų išduoti. Galimas tokio poelgio motyvas galėjo slypėti istorijoje apie moterį, patepusią Jėzaus galvą brangiu gryno nardo tepalu. Kai kurie dalyvavusių “susierzino” dėl “tepalo eikvojimo” ir “murmėjo prieš tą moterį”, priversdami Jėzų ją apginti (Mk 14:3-9) – kai kurie Biblijos tyrinėtojai mano, kad tai ir buvo priežastis, dėl ko Judas pradėjo galvoti apie išdavystę. Suk kaip nori, bet reikia pasitelkti visą vaizduotę tokiame trumpame episode rasti motyvą savo mokytoją, todėl vis tiek lieka neaišku, dėl ko.

Naudodami Evangeliją pagal Morkų kaip šaltinį, „Mato“ ir „Luko“ autoriai įvedė vieną papildomą elementą ir suteikė šiek tiek daugiau paaiškinimo, kodėl lig tol jų neminėtas mokinys nuprendė Jėzų išduoti. Mato istorija šiek tiek skiriasi nuo Morkaus: „Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duoste, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešmt sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų“ (Mt 26:14-16).

Taigi, pagal Morkų Judas pasisiūlė išduoti Jėzų be jokios atlygio, o pagal Matą jis jau klausė apie atlygį ir suderėjo jį. Ir nors Evangelija pagal Matą Judo poelgio motyvacija nurodo pinigus, tačiau Evangelija pagal Luką pateikia dar vieną, jau trečią versiją: „O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos. Tas nuėjęs tarės su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip jį išduoti. Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų. Judas apsiėmė ir pradėjo ieškoti progos išduoti jiems Jėzų taip, kad minia nesužinotų“ (Lk 22:3-6).

Taip ir pirmųjų trjų Evangelijų darosi visai neaišku, ar priežastis išduoti Jėzų buvo asmeninis nepasitenkinimas, pinigai, ar dar aukštesnė, nežemiška jėga – Šėtonas.

Neaišku buvo ne tik pirmųjų Evangelijų skaitytojams, bet ir jas perpasakojantiems. Judo istorija pradėjo apaugti legendomis ir interpretacijomis, kurios sugulė į paskutiniąją, vėliausiai parašytą Evangeliją pagal Joną, kurioje Judas tapo reikšmingesnė ir dažniau minima asmenybė. Akivaizdu, kad šios Evangelijos autoriai neturėjo priėjimo prie pirmųjų trijų Evangelijų, todėl ir naujos versijos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmųjų. Jonas taip pat pateikia moters patepimo istoriją, bet kiek kitaip nei ją aprašė pirmųjų Evangelijų autoriai: Morkaus istorijos versijoje viskas įvyko Simono Raupsuotojo namuose (Mk 14:3), o štai anot Evangelijos pagal Joną, veiksmas vyko Jėzaus draugo Lozoriaus ir jo seserų Mortos bei Marijos namuose. Evangelijoje pagal Joną, tepalą ant Jėzaus galvos išpila ne nežinoma moteris, bet pati Marija. Todėl Jono istorijos versijoje nepatenkintuoju tampa ne kažkokie “dalyvavusieji”, bet pats Judas:

“Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: “Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?” Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas” (Jn 12:4-6). Jonas taip pat priduria ir tai, kad “velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto Judo sūnaus širdin sumanymą išduoti jį” (Jn 13:2).

Taigi, pagaliau paaiškėjo, kad Judas dar buvo ir vagis (it koks mafijos “obščiako” laikytojas), o jo motyvacija paprasta – gobšumas ir velnias. Tokios versijos dažniausiai laikotės ir Jūs, gerbiamieji skaitytojai.

Bet ne mažiau prieštaringesnės yra ir Judo mirties versijos. Evangelijoje pagal Morkų Judas pasirodo labia trumpai ir išnyksta greitai it kometa. Po išdavikiško pabučiavimo Evangelijoje pagal Morkų Judas daugiau nebeminimas (Mk 14:45). Evangelija pagal Matą pateikia daugiau detalių apie Judo likimą po išdavystės – Judas suvokia nusidėjęs, po trumpo dialogo su aukštaisiais kunigais Šventykloje išmeta gautus pinigus, išbėga ir pasikaria (ant šeivamedžio, anot kai kurių Bažnyčios tėvų raštų) – tragiškas likimas. Kunigai už jo išmestus pinigus nusiperka puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. „Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva“ (Mt 27: 3-8).

Tačiau antrosios Evangelijos pagal Luką knygos (parašytos kaip istorinis šaltinis) autorius pateikia kitą Judo mirties versiją: “Bet jis niekšybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, plyšo pusiau, ir visi jo viduriai išėjo. Tai pasidarė žinoma visiems Jeruzalės gyventojams, ir anas sklypas jų kalba buvo pavadintas Hakeldamach, – tai reiškia: ‘Kraujo Sklypas” (Apd 1:18-19). Kaip matote patys, dabar jau Judas  įsigyja savo sklypą, tačiau jo mirties laikas, būdas ir vieta nebesutampa su Mato versija.

Apie Judo mirtį II amžiuje rašė ir vienas iš ankstyviausių Bažnyčios tėvų Hierapolio miesto vyskupas Papijas: “Judas vaikščiojo po pasaulį kaip apgailėtinas bedieviškumo pavyzdys, jo kūnas taip išpampo, kad jis nepraeidavo ten, kur pravažiuodavo vežimas, ir jis buvo sutraiškytas vežimo, ir jo viduriai buvo ištaškyti” (Fragmentas 3:1742-44). Vidurių ištaškymas lyg ir sutampa su Luko versija, tačiau dabar iš kažkur atsiranda ir vežimas, sutraiškęs Judą.

Viena aišku – ankstyvosios krikščionių sektos norėjo, kad Judas mirtų kuo baisiau, todėl ir buvo pasirinkti visi niekingiausi to meto elementai. Kūno ištinimas (išsipūtimas) simbolizavo korupciją, “ištiškę viduriai” – nuodėmę.

Ir vis dėlto iš visų aukščiau išvardintų istorijų sunku rasti vieną, vieningą Judo motyvaciją išduoti Jėzų – ji vis tiek iki galo neaiški. Belieka remtis Biblijos tyrinėtojų išvadomis.

Judas pirmą kartą buvo paminėtas Evangelijoje pagal Morkų, tačiau apie jį kaip asmenį beveik nieko neparašyta. Vienintelė užuomina slypi jo pavardėje – Iskarijotas. Biblijos tyrinėtojai sugaišo nemažai laiko aiškindamiesi, ką reiškia ši pavardė. O ji turėjo nemažai reikšmių – nuo hebrajiško “neteisingas” iki aramėjiško “raudonplaukis”. Tikru detektyvu dvelkė versija, kad pavardė “Iskarijotas” yra kilusi nuo lotyniško žodžio “sicarius”, kuriuo buvo vadinami ano meto žydų teroristai – “durklo žmonės”, priešinęsi Romos valdžiai valdininkų žudynėmis ir sabotažu (beje, Holivudas neseniai išleido filmą pavadinimu “Sicarius”, nesunku numanyti apie ką – samdomus žudikus ir asasinus). Ir tam pačiam Holivudui dar anksčiau patiko Judo kaip “sicarius” versija – pagal ją Judą galima laikyti revoliucionieriumi, nusivylusiu Jėzaus nenoru nuversti Romos valdžią – tokiais jausmais persunktas ir aktoriaus Harvey Keitelio sukurtas Judas filme “Paskutinis Kristaus gundymas”.

Deja, tokią versiją griauna elementari chronologija. Jėzaus laikais “sicarius” dar nebuvo atsiradę, ir pats terminas pirmą kartą paminėtas tik prieš Žydų karą (66-70 m.e. metais). Labiausiai tikėtina, kad pavardė Iskarijotas reiškia “žmogus iš Kerijoto” (taip buvo vadinami net du miestai tuometinėje Judėjoje). Tokią versiją šiek tiek palaiko ir Evangelija pagal Joną, mininti ne “Judą Iskarijotą”, bet Judą – “Simono Iskarijoto sūnų” (Jn 13:2).

Tačiau, neturint jokių konkrečių žinių apie Judą, pasalūniškai iškyla ir klausimas – ar jis išvis egzistavo? Kaip jau minėta, Judas visiškai neminimas Pauliaus laiškuose, nei vadinamajame „šaltinyje Q“ (apaštalo Mato surašyti Viešpaties posakiai (ta logia) žydų kalba; kuriuos paskui kiekvienas vertė kaip sugebėjo. Todėl manoma, kad „šaltinis Q“ – tai apaštalo Mato aramėjiškai parašytos evangelijos graikiškas vertimas, bet jokiu būdu ne dabartinė Evangelija pagal Matą – spėjamas parašymo laikas 50-60 mūsų eros metai.). Akivaizdu, kad pasakojimai vsuose šaltiniuose apie Judą nesutapo, o net ir prieštaravo vieni kitam. Paulius „Pirmajame laiške korintiečiams“ mini Jėzų „tą naktį, kai buvo išduotas“ (1 kor 11:23), nors jo vartojamas žodis „išduotas“ gali būti verčiamas ir kaip „paliktas“, ir kaip „atmestas“. Ir Judo tame epizode nėra. Keista ir tai, kad tame pačiame laiške kalbama apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymą Dvylikai: “jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15:5), o tai visiškai prieštarauja Evangelijų pagal Matą or Morkų pasakojimams, kuriuose minimas pasirodymas Vienuolikai (nes, anot jų, Judas jau buvo miręs arba kažin kur dingęs). Paulius ne tik nemini Judo, jis išvis net neteigia, kad Dvylika kokiu nors būdu buvo sumažėję, ir visi jų (tame tarpe ir Judas) matė Jėzų prisikėlusį.

Manoma, kad Pauliaus darbais buvo naudojamasi rašant Evangelijas pagal Matą ir Luką, tai įrodo abejose Evangelijose minimas Jėzaus pasakymas savo mokiniams (tarp jų ir Judui): „iš tiesų sakau jums, pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sedėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Iizraelio giminių“ (Mt 19:28, taip pat Lk 22:28-30). Taigi, Judo istorija tokiame kontekste atrodo visiškai išgalvota. Iš ko išplaukia dar viena versija – Judas buvo viso labo literatūrinis personažas. Jo sukūrimo logika atrodo paprasta: Judo vardas simbolizuoja žydus bendrai ir jo vartojimas atspindi faktą, kad žydai beveik visuotinai atmetė Jėzaus mokymą, kuriuo susižavėjo kitos tautos, ypač romėnai.

Tai iš esmės ir paaiškintų, kodėl Judo asmeniniai motyvai išduoti Jėzų nėra aiškūs ir vieningai pateikiami. Tai paaiškina, kodėl Judas neminimas ankstyvuosiuose krikščionybės tekstuose. Galima laikytis dar vienos versijos – Judas buvo tarpininkas išvaduojant iš romėnų žydus, suimtus per riaušes, kilusias po Jėzaus pasišvaistymu lazda, išvejant pinigų keitėjus iš Šventyklos – mainais į patį Jėzų (manoma, kad todėl Jėzus nepasmerkė Judo per Paskutiniąją Vakarienę, vienoje kalboje minėdamas ir išdavystę, ir “dvylika sostų”).

Galiausiai, aišku tik viena. Jėzaus mirtis įvyko Dievo valia, nes tai buvo Dieviškojo plano dalis – ar jį išdavė Judas, ar kažkas kitas, nelabai ir svarbu, šiaip ar taip daug žmonių siekė Jėzaus mirties. Kažkas vis tiek turėjo išduoti Jėzų. Vien tam, kad išsipildytų Išganymo paslaptis.

(Straipsnis spausdintas portale lrytas.lt)

 

 

 


1 KOMENTARAS

Comments are closed.