8 MITAI APIE CIGARUS

8 MITAI APIE CIGARUS

4381
6
DALINTIS

Šiuo metu, kai rūkymas restoranuose ir baruose yra ribojamas vyriausybės potvarkių, cigarai mums asocijuojasi su dūmais kvepiančiais “cigarų namais”, taure gero viskio ar konjako ir kitais neatskiriamais rūkymo aksesuarais. Visgi cigarai per savo ilgą gyvavimo amžių, apaugo nemažu kiekiu įvairių legendų, kurias kai kurie nepatyrę rūkoriai priima kaip „gero tono taisykles“. Kažkuriuos mitus šiandiena pasistengsime  paneigti.

 

1 mitas: Prieš pradedant rūkyti cigarą, jį reikia sušildyti.

 

Retkarčiais tenka pamatyti, kaip žmonės, prieš pradedant rūkyti, stengiasi sušildyti savo pasirinktą cigarą. Laikydami cigarą vienoje rankoje, o kita uždegtą degtuką vedžioja po cigaru. Jie sukioja cigarą, taip stengdamiesi tolygiai įkaitinti cigaro paviršių. Šio ritualo mėgėjai tvirtina jog taip paruoštas cigaras geriau atskleidžia savo aromatines ir skonio savybes. Kiti tvirtina, kad taip pašildytas cigaras, lengviau rūkosi ir skonis yra švelnesnis.

 

Gražus mitas, tiesa ? Viskas ištiktųjų atrodo labai patraukliai, tačiau šis „ritualas“ nepadaro cigaro stipriau kvepiančiu, nepagerina jo skonio ir netgi nepadaro jo lengviau rūkomu. Vienintelis dalykas kurį galime pasiekti kruopščiai kaitinant cigaro paviršių –  jį sugadinti. Taip atvira liepsna kaitinant cigarą, liepsna lengvai gali „pagauti“ viršutinio tabako lapo kraštus ir jis pradės smilkti. Tokį smilkimą labai lengva užgesinti, tačiau cigaro skoniai ir aromatai bus sugadinti.

 

Šis mitas, kaip ir daugelis kitų, turi pakankamai logišką istorinį paaiškinimą. Daugelis cigarų yra sukami rankomis, tampriai suspaudžiant tabako lapus o juos sutvirtinant surišamuoju lapu, o vėliau suvyniojant į labai aukštos kokybės specialiai atrinktą vyniojamąjį lapą – “wrapper” (ang. padengimas). Ankščiau jį priklijuodavo specialiais klijais ir nudažydavo cikorija (trūkažolės ekstraktu). Žinoma,  šie priedai savo kvapu gadindavo cigaro skonines ir aromatines savybes. Būtent tam, kad suminkštinti klijus ir panaikinti nemalonų kvapą, cigarą rekomenduodavo truputį pakaitinti. Tai buvo daroma su rizika galutinai sugadinti cigarą, padegant vyniojamojo lapo kraštus. Sėkmingai atlikus šį ritualą, buvo gaunamas pašaliniais kvapais nesugadintas cigaras.

 

Šiandien naudojama kitokia cigarų sukimo technika ir klijuojama tik cigaro kepurėlė. Be to, nuo to laiko pasikeitė ir klijai. Pavyzdžiui Kuboje tai – krakmolas sumaišytas su vandeniu ir tabaku, o Brazilijoje klijų gamybai naudojami specialūs jūros augalai Agar-Agar. Šios medžiagos neturi pašalinio kvapo ir skonio, todėl nebėra būtinybės prieš rūkymą kaitinti cigarą. Tuo tarpu šį ritualą vis dar naudoja nemažai rūkorių, taip rizikuodami sugadinti cigarą.

 

2 mitas: Kai cigaro galą pamirkome konjake arba viskyje, jis tampa aromatingesnis.

 

„Taip rūkydamas cigarą visuomet darydavo Vinstonas Čerčilis“ – sušunka rūkoriai tikintys šia tradicija. Jie cigaro dūmo ir konjako esančio ant cigaro galiuko mišinyje jaučia kažką malonaus. Kodėl ? Gal jie tiesiog nežino, jog tai dar vienas mitas, o rūkomą cigarą Vinstonas Čerčilis mirkydavo konjake… dėl būtinybės.

 

Esmė tame, jog Vinstonas Čerčilis beveik niekuomet nesiskirdavo su cigaru. Jis pirmą cigarą prisidegdavo iškarto po pusryčių geriant kavą, o paskutinį dienos cigarą palikdavo peleninėje, prieš užgesinat šviesą miegamajame. Per dieną šis ponas surūkydavo iki dvidešimties nemažiausio formato cigarų ! Žinoma, toks cigarų  kiekis teikė ne tik rūkymo malonumą, tačiau ir visą eilę problemų. Pavyzdžiui, šį poną visuomet kamuodavo lūpų uždegimas, kurį sukeldavo aliejai ir dervos esančios tabako lapuose. Šių medžiagų prieskonis malonus ir nesijaučia ilgai, jei per dieną surūkome du-tris cigarus, tačiau jei cigaro iš lūpų neišimame visą dieną, tai gali sukelti dideles problemas. Tam, kad V.Čerčilis visą dieną galėtų rūkyti,  jis cigaro galiuką apvyniodavo tabako spalvos popieriumi. Tai darydavo niekam nematant, jog niekas neįtartų apie tokį keistą įprotį. Tačiau jis susidurdavo su kita problema: skonis, kurį ant lūpų palikdavo popierius būdavo gerokai nemalonesnis, nei nuo tabako lapo. Šios problemos sprendimas buvo atrastas konjako taurėje. Kaišiodamas cigarą su apvyniota galvute į taurę su konjaku, Čerčilis įmirkydavo popierių skysčiu. Jausti ant lūpų saldų konjako skonį ir švelnų aromatą būdavo gerokai maloniau, nei jausti nemalonų šiurkštaus popieriaus skonį ar justi nuolatinį lūpų uždegimą.

 

Nežinodami visų priežasčių, dėl kurių Vinstonas Čerčilis cigarus mirkydavo konjake, cigarų ir šio įžymaus anglo gerbėjai perėmė šią jo tradiciją. Motyvuodami, jog toks „ritualas“ pagerina cigaro skonio savybes. Iš tikrųjų cigaras niekada negali turėti tiesioginio kontakto su jokiu skysčiu. Net ir pačiame brangiausiame konjake ar viskyje mirkomas cigaras bus sugadintas. Gerokai teisingiau rūkyti cigarą ir ragauti konjaką tuo pat metu. Tik nuo burnoje susimaišiusių cigaro dūmo ir viskio ar konjako aromato ir skonių, pajusite tikrą šių dviejų produktų derinį.

 

3 mitas: Geriausius cigarus mulatės moterys susuka ant savo šlaunų.

 

Tai turbūt pats gražiausias ir labiausia paplitęs mitas. Pasak daugelio legendų, cigarų sukimas visuomet buvo vyriškas darbas. Kad gerai ir tvirtai susuktum cigarą, reikalingos stiprios rankos ir pirštai, o tokia jėga pasižymi nedaugelis moterų. Todėl Kuboje cigarus visuomet sukdavo tik vyrai. Pirmoji moteris sukanti cigarus atsirado Havanos cigarų fabrike La Africana tik XVIII a. pabaigoje (1878). Be to, cigarų sukimui reikalingas kietas ir tvirtas paviršius, o mulatės klubai yra visai kitokios sudėties.

 

Šio mito autoriumi vadinamas rašytojas Prosperas Merime. Besiruošdamas rašyti apysaką „Karmen“ (Carmen) , kad geriau suprastų ispanus ir jų gyvenimo būdą, prancūzų rašytojas išsiruošė į kelionę po Ispaniją. Būdamas išvaizdžiu vyriškiu P.Merime užmezgė meilės romaną su jauna ispane. Tokioje religingoje šalyje, kokia XIX a. buvo Ispanija, už nevedybinius santykius griežtai bausdavo, todėl įsimylėjėliams reikėjo kruopščiai slėpti savo santykius nuo aplinkinių žmonių. Merime išnuomavo nedidelį butą slaptiems susitikimams su savo mylimąją, į kurį jie ateidavo skirtingu laiku ir skirtingu išeidavo. Jiems buvo nuo ko slėptis, nes į gražuolį prancūzą krypo daugelio žvilgsniai.

 

Ilgas valandas Prosperas Merime praleisdavo mažame kambariuke, laukdamas kol ateis jo draugė, bei laukdamas galimybės išeiti po jos išėjimo. Ir tai nieko – nes laukimo valandos, buvo vertos susitikimo su karšta ispane. Merime buvo užkietėjęs cigarų rūkorius ir mėgdavo cigarus pirkti kiekvieną dieną. Tačiau, kuomet ilgas valandas praleisdavo mažame kambarėlyje, neturėdavo galimybės kasdien papildyti savo cigarų atsargas. Problemos sprendimas buvo surastas labai greitai. Išradingoji ispanė nupirkdavo tabako lapų ir ilsėdamasi lovoje po aistringų meilės valandų, sukdavo pavargusiam Merime cigarus ant savo šlaunų. Cigarų sukime ispanė pasirodė esanti labai gabi, todėl jos susukti cigarai būdavo puikūs. Jis surūkydavo ką tik susuktą cigarą ir viską pradėdavo iš naujo…

 

Tokie nuotykiai rašytojui paliko neišdildomą įspūdį, todėl grįžęs į Paryžių, jis tai pasakodavo savo draugams. Po poros savaičių jau visas miestas kalbėjo apie nuostabiuosius cigarus, kuriuos ant savo apnuogintų šlaunų suka mulatės. Prabėgo šiek tiek laiko visi užmiršo apie Merime bei apie jo meilės nuotykius Ispanijoje, o mitas išliko.

 

Visgi šis mitas turi ir truputį tiesos. Cigarų gamyboje  yra periodas, kuomet iš tabako lapo šalinama pagrindinę lapo gysla. Tabako lape ši gysla gali būti apie poros milimetrų storio, todėl jokiu būdu negali pakliūti į cigarą. Susukta į cigarą jinai maišytų tolygiam traukimui ir sugadintų skonį.

 

Kaip taisyklė, šiame ceche daugiausia dirba moterys. Kiekvieną tabako lapą jos rūšiuoja bei pasideda ant kelių, ir staigiu judesiu pašalina lapo gyslą. Galbūt iš čia ir kilęs šis mitas, jog cigarus suka moterys ant savo šlaunų. Iš tikrųjų  nesuka cigarų, o tik iš tabako lapo pašalina gyslas. Be to, moterys tai daro ne ant apnuogintų šlaunų, nes tabako lapai labai gerai sugeria prakaitą, ir iš tokio lapo susukus cigarą, jis tikrai geresnis netampa. Merime atvejį galime vadinti išimtimi, nes cigaras susuktas ant mylimos moters šlaunų, jam būdavo dvigubai malonesnis.

 

4 mitas: Kuo tamsesnis cigaras, tuo jis stipresnis.

 

Daugelis mano, jog cigaras turintis tamsų viršutinį lapą, bus stipresnis, nei turintis šviesesnį. Ganėtinai plačiai paplitusi nuomonė yra neteisinga. Cigaro stiprumas jokiu būdu nepriklauso nuo viršutinio lapo spalvos. Praktika parodo, jog cigaras turintis beveik juodą viršutinį lapą gali būti labai lengvas ir priešingai, šviesus – stiprus.

 

Cigaro spalva priklauso nuo tabako lapo rūšies ir tipo, kuris buvo naudojamas cigaro sukimo viršutiniam lapui. Pasaulyje dažniausia išskiriamos šešios-aštuonios cigarų spalvos: nuo šviesiai žalio (“double claro” arba “candela”) iki beveik juodo (“oscuro”). Pavyzdžiui, Kuboje specialistai išskiria iki septyniasdešimt įvairių atspalvių. Viršutinis lapas nežymiai įtakoja cigaro skonį ir gerokai daugiau aromatą. O cigaro stiprumas tiesiogiai priklauso vidinių lapų (“ligiero”) savybių.

 

Viename tamsiame tabako lape, lyginat su šviesiu, yra gerokai daugiau įvairių aliejų ir dervų, todėl rūkant tokį cigarą ant lūpų lieka daugiau įvairių medžiagų, tame tarpe ir nikotino. Tamsesni, “Maduro” spalvos lapai atlaiko ilgesnę fermentaciją, kurios metu kaip tik pašalinamas nikotinas, dervės ir kitas brudas…  Kuo ilgesne fermentacija – tuo tamsesnis ir švelnesnio skonio bus “maduro” ar “oscuro” padengimo lapas. Galbūt todėl cigarai su tamsiu viršutiniu lapu priimami kaip stipresni.

 

5 mitas: Cigaro storumas ir ilgumas įtakoja jo stiprumą.

 

Paplitusi nuomonė, jog švelnaus dūmo mėgėjams reikėtų rinktis ilgus ir siaurus cigarus, yra ne visuomet teisinga. Dažniau netgi priešingai – neteisinga. Dūmas traukiamas per didesnio diametro cigarą turi geresnę galimybę atvėsti, todėl tokio cigaro rūkymas bus gerokai švelnesnis. Siaurame cigare dūmas vėsinamas prasčiau ir toks rūkymas bus gerokai aštresnis ir karštesnis. Jei kalbėtume apie cigaro ilgumą, tuomet jis visiškai nieko nepasako apie stiprumą. Pagal cigaro ilgį galime nuspėti tik cigaro degimo trukmę, tai yra, ir cigaro rūkymo malonumo trukmę. Tačiau kiekvienas, nors kartą rūkęs cigarą, rūkymo eigoje pastebi, jog kuo arčiau degantis cigaro galiukas artėja prie lūpų, tuo karštesnis tampa dūmas. Taip nutinka, nes dūmas nukeliauja trumpesnį atstumą ir nespėja atvėsti, todėl truputį „degina“ o tai asocijuojasi su aštrumu.

 

6 mitas: Cigaras – buržuazinio gyvenimo atributas.

 

Šis mitas susiformavo komunizmo eros pradžioje ir gyvavo iki devyniasdešimtųjų.

 

Sovietinės valdžios priešai – kapitalistai ir darbo liaudies išnaudotojai propagandiniuose plakatuose, kuriuos platindavo sovietinės ideologijos propaguotojai, buvo vaizduojami su cigarais dantyse. Todėl liaudies masės, kurios buvo auklėjamos sovietiniu pavyzdžiu, manydavo, jog cigaras netinkamas paprastam darbuotojui,  ne mažiau, nei nepatinka  jį išnaudojantis gamyklos šeimininkas, vilkintis juodą fraką.

 

XX a. viduryje šis keistas mitas pavirto į keistą paradoksą. Po Kubos revoliucijos pergalės, Sovietų Sąjungoje pasirodė cigarai iš broliškosios Laisvės salos. Juos su malonumu ir nesislapstydami pradėjo rūkyti tuometinis partinis elitas. Tai matydama paprasta darbo liaudis cigarus ir toliau priimdavo kaip neatskiriamą buržuazijos atributą…

 

Atrodytų, tuo metu jau visi žinojo jog cigarus rūko ir Fidelis Kastro ir Ernestas Če Gevara ir paprastas darbuotojas  Manuelis dirbantis tabako laukuose. Ir visgi cigarai buvo priimami vienareikšmiškai… neteisingai.

 

Šiuo metu, žinoma, mes esame nugalėję šį keistą mitą. Žinome, kad rūkytum cigarą, nebūtina būti Rokfelleriu ar tyčiotis iš juodųjų vergų. Reikia tiesiog mylėti gyvenimą ir mokėti juo džiaugtis.

 

7 mitas:  “Cuban seed” (ang. iš kubietiškų sėklų išaugintas tabakas) – yra aukštos kokybės garantija.

 

Tas mitas atsirado po 1962 metų  JAV paskelbto embargo Kubai. Kubos cigarų meistrai pradėjo masiškai bėgti iš šalies ir kontrabanda išveždavo kubietiško tabako sėklų. Emigrantai įkurdavo naujas fabrikus ir tam, kad pritrauktų naujus pirkėjus, sukūrė šitą mitą. Kadangi JAV cigarų mėgėjai liko be kubietiškų cigarų, „cuban seed“ tabakas tapo tam tikru garantu, kad cigarai bus „beveik tokie pat geri, kaip kubietiški“ .  Iš tikrųjų, iš “cuban seed” sėklų auginamas tabakas, ar Kuboje, ar kitose šalyse, gali būti ir nuostabiu ir niekam tikusiu.

 

8 mitas:  Ispaniškas kedras yra vienintelė ir nepakeičiama medienos rūšis  kuri tinka cigarų įpakavimui, laikymui, brandinimui ir t.t.

 

Iš tikrųjų, ispaniškas kedras (Cedrela odorata) – nėra nei ispaniškas, nei kedras. Tai yra raudonmedžio šeimos atstovas, kuris gausiai auga Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Karibų baseino šalyse. Istoriškai ir geografiškai susiklostė taip, kad šiuos rūšies medieną buvo patogiausiai naudoti cigarų dėžučių gamyboje. “Cedlera odorata” tai pat pasižymi savo hidroskopinėmis savybėmis ir atsparumu įvairių vabzdžių atakoms. Ispaniškas kedras – ganėtinai brangi medžiaga, todėl cigarų gamintojai įpakavimams neretai  naudoja fanerą, fibrolitą, tik-medį arba kitas pigesnes alternatyvas, kurie ne ką prasčiau apsaugo cigarus nuo išorinių faktorių.

 

Daugiau informacijos:

 

www.viskioakademija.lt

www.tabakas.eu


6 KOMENTARAI

  1. Ištiktųjų – ištikrųjų (matyt, norėta pasasakyti). Skyrybos klaidas pateiksiu kitame komentare.

    Pagarbiai,
    Portalo gerbėjas,
    Paulius

  2. labai įdomus straipsnis, tačiau už nakių užkliuvo tokia viena smulkmena – tai ar amžius blogas ar metai “Pirmoji moteris sukanti cigarus atsirado Havanos cigarų fabrike La Africana tik XVIII a. pabaigoje (1878)”? nes jei XVIII a. pab., tuomet metai turėtų būti 1978, o jei 1878 m. – tai amžius jau XIX 🙂

  3. Labai įdomus straipsnis. Tik va norėčiau sužinoti, kokios rūšies ar kokios cigarus gaminančios bendrovės produkcija yra labiausiai mėgstama, vertinama tabako “gurmanų”, Holivudo žvaigždių ar verslo pasaulio ryklių 🙂

  4. Skaitinys įdomus, bet kalbos klaidų gausa skaitymo malonumą apkartina. Džentelmeniškiau atrodo mokantis rašyti, nei cigarą vien rūkyti 🙂

Comments are closed.