10 KNYGŲ, KURIOS SUKŪRĖ RAŠYTOJĄ

10 KNYGŲ, KURIOS SUKŪRĖ RAŠYTOJĄ

747
7
DALINTIS

Pastaruoju metu manęs kažkodėl dažnai pradėjo klausinėti, kokias knygas skaitau aš pats, t.y., asmuo, kuris rašo knygas. Neretas iš klausiančiųjų nuoširdžiai ir nustemba, išgirdęs, išties ką aš skaitau – o tai rusiškos knygos apie Antrojo pasaulinio karo pradžią, angliškos knygos apie Kryžiaus žygius, vaikams skirti komiksai, korporacijų istorijos, Grišamas, Kingas. Žodžiu, nieko ypatingo.

 

O ar turėtų būti kas ypatingo? Žmonės, kurie dar ieško atsakymų, tikisi jas rasti knygose. Žmonės, kurie žino atsakymus, tas knygas rašo. Žmonės, kurie nebetiki atsakymais, knygų nebeskaito. Aš jau kelerius metus knygas skaitau tik savo malonumui, nes ir man atsibodo neigti tai, kas jau buvo paneigta, ar įtikėti tuo, kas buvo prieš tai tikinama, bet nelabai įtikinamai.

 

Aš turiu susikūręs teoriją, pagal kurią kiekviena knyga mūsų gyvenime turi savo etapą ir trumpalaikę misiją. Kadaise aš irgi buvau jaunas  ir man „labai patiko“ Dž.Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ ar Keruako „Kelyje“. Neseniai jas pavarčiau, paskaitinėjau – šūdas. Net gėda pasidarė, kad žavėjausi tokiais veltėdžiais ir neurotikais, kaip tų knygų herojai. Bet tai buvo jaunystė. Arba Kurtas Vonegutas… Kas nesižavėjo jo „Skerdykla Nr.5” ar „Čempionų pusryčiais“ okupacijos metais? Paskaitinėji jas šiais laikais ir vemti verčia nuo tų septintojo dešimtmečio naivumu persmelktų pasvaičiojimų apie karą ir taiką. Aš dar pamenu, kokie madingi buvo Džakomas Džoisas ar Ernestas Hemingvėjus, bet kaip tikras pižonas, aš pats jų niekada neskaičiau ir nesu perskaitęs nė vienos jų knygos, nes man jie buvo nuobodūs ir visiškai neįdomūs – tačiau aplinkiniai buvo įsitikinę, kad aš juos neabejotinai buvau skaitęs.

 

Tačiau egzistuoja knygos, kurios mane mokė. Tai jokiu būdu ne vadovėliai, bet, kad ir kada aš jas būčiau perskaitęs, jos išliko su manimi lig šiol. Dauguma jų pateko į mano rankas visai atsitiktinai, kitas rekomendavo vyresnysis brolis, trečias perskaičiau priverstas griežtų dėstytojų ar mokytojų. Tačiau dabar manau, kad tai buvo „likimo pirštas“, nes jos išliko ir nenuėjo į užmarštį. Jos visada su manimi – ar aš jas skaičiau būdamas jaunas, ar skaitau jas dabar – jos jaudina mane vienodai. Aš tai vadinu klasika.

 

1. Fiodoras Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“

 

Keista knyga. Aš buvau priverstas ją perskaityti studijuodamas Vilniaus Universitete – užsienio literatūros kursui. Ir nuo pirmųjų žodžių ji mane įtraukė, lig šiol atsimenu tą keistą klampų jausmą, kurio daugiau ir nebepatyriau – kai skaitai knygą prisiversdamas, bet ir negali sustoti nė akimirkai.  Kitos Dostojevskio knygos tokių emocijų man nebesukėlė.

 

2. Diteris Nolis „Vernerio Holto nuotykiai“

 

Tenesuklaidina Jūsų banalus pavadinimas. Tai, ne vien mano nuomone, bene geriausias grožinės literatūros kūrinys Antrojo pasaulinio karo tematika (lietuvių kalba išleista ji buvo 1964 metais). Nors ir parašyta tikru DDR socrealizmo stiliumi („Dabar eik, – tarė ji. – Gerai, – sutiko jis.“) su impresionizmo intarpais („Kažkas kliunkino išsiderinusį pianiną“), tačiau ją perskaičius „norisi atsikvėpti“, kaip sakė vienas mano draugas. Mano patarimas – jei kur išvysite šią knygą, pirkite nieko nelaukdamas. Pavokite ją. Pasiskolinkite ir negrąžinkite. Sumokėsite baudą – 20 litų, na ir kas? Bet turėsite šedevrą. Nežiūrėkite kino filmo tuo pačiu pavadinimu – negadinkite sau įspūdžio, juoba 580 puslapių sukišti į 90 minučių trukmės juostą nelabai įmanoma, o nelabai ir pavyko. Antrąją šios knygos dalį aš jau perskaičiau rusiškai – lietuvių kalba ji taip ir nebuvo išleista, bet ir aišku, kodėl – yra tokia ideologizuota ir politiškai angažuota, kad net koktu skaityti – pagrindinis herojus Verneris Holtas pokarinėje Vokietijoje „svyruoja“, „ieško savęs“, „nusivilia Vakarų susvetimėjimu ir dekadansu“, galų gale, „jo sąmonėje įvyksta lūžis“, jis pradeda studijuoti Karlą Marksą ir toliau seka vien komunistinės klejonės. Ir, beje, padarydamas gerą darbą, išduoda policijai ir savo buvusį draugą bei bendražygį, užsiimantį spekuliacija juodojoje rinkoje – puiki DDR piliečio savimonės iliustracija. Skaitai tokius paistalus, o fone kažkas riaumoja choru: „Pirmyn, socialistai, suglauskime gretas – trimitai šaukia, vėliavos plazda“. Ir t.t. Ir t.t.

 

3. Juozas Baltušis „Tėvų ir brolių takais“

 

Perskaitęs šią knygą aš tapau antikomunistu, nors abejoju, ar pats Autorius to norėjo. Tačiau turbūt nėra įtaigesnio žodžio meistro lietuvių literatūroje kaip Juozas Baltušis, todėl ir jo aprašyta Amerika sužavėjo mane taip, kad tik į ją mano akys nuo paauglystės ir bekrypo. Zimanas, Laurinčiukas, Kavaliauskas Ameriką aprašinėjo blankiai ir tendencingai. Bet J.Baltušis rašyti mokėjo dar ir gerai, nors mane visada truputį erzino tas jo primygtinai prikišamas kaimietiškumas – ir ryškesnio Amerikos vaizdo niekas iš lietuvių autorių dar nėra nupiešęs. Žmonės šneka, kad už šią knygą Jis nukentėjo. Nieko nuostabaus. Ko verta vien frazė: „Dirbkite, ir tris Amerikas ten pas save turėsite“… Na, ir, žinoma, visos kitos J.Baltušio knygos – visas jas skaičiau, visas jas tebeturiu. O tiems plebėjams, kurie ūdo Rašytoją ar Jo pažiūras, belieka pasakyti – jūs, varguoliai, esate istorijos paraštėse ir šiame gyvenime nieko nereiškiate. J.Baltušis gi yra amžinas, norisi jums to, ar ne.

 

4. Vytautas Petkevičius „Apie duoną, meilę ir šautuvą“

 

Siekiau asmeninės pažinties su šiuo Rašytoju, kad uždėtų Jis savo autografą ant šitos mylimiausios mano jaunystės  knygos – ir tą autografą gavau. Nes vaikystė gi mano praėjo ne vien su V.Petkevičiaus Gile, Kodėlčiumi, Sieksniu – Sprindžio vaiku, Miku Pupkumi, Molio Motiejumi, kurio frazė: „Nebūkite auksiniais, nebūkite mediniais, nebūkite moliniais, būkite žmonėmis“ lydi mane jau 30 metų. Mano vaikystę skaidrino ir „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ – bene pirmoji lietuviška „Action“ knyga (Piliponio romanais galite sau užpakalius nusišluostyti), kurią aš ir šiais laikais pradedu skaityti nuo bet kurios vietos, bet kur būdamas. Žinoma, tik daug vėliau supratau, kad pokario Lietuvos tragedijos – tik pasekmė, o ne siekis. Nebūtų rusai mūsų okupavę, nebūtų viso to įvykę. Bet tada ir šios knygos nebūtų.

 

5. Jonas Avyžius „Į stiklo kalną“

 

Kalba išminčiai kritikai, kad tai – ne pati geriausia Rašytojo knyga, tačiau kam rūpi jų nuomonė? Mane patį ilgai kamavo klausimas, kas vėliau ištiko pagrindinį knygos veikėją Benių. Vaizduotė tvirtina, kad jis kaip deklasuotas elementas sėkmingai išgyveno pirmąją sovietinę okupaciją, užėjus vokiečiams, stojo į esesininkų dalinius savanoriu ir paguldė galvą prie Stalingrado.

 

6. Aleksandras Solženycinas „Pirmajame rate“

 

Šią knygą aš esu skaitęs dvejomis kalbomis – lietuviškai ir angliškai. Pastarosios vertimą radau nei iš šio, nei iš to Etiopijos kaimo mokytojo bibliotekėlėje (jos savininkas net Solženycino pavardės ištarti nemokėjo). Įdomus tas faktas, kad knygą “Pirmajame rate” buvo ruošiamasi pristatyti Lenino premijai, tačiau N.Chruščiovas asmeniškai pareikalavo, kad iš knygos būtų išimtos ir pakeistos vietos, susijusios su atomine bomba. Angliškame vertime vietoje diplomato Volodino ir atominės bombos veikia gydytojas ir vyksta tarptautinė konferencija, kurioje jį ruošiamasi pagrobti. Perdaryta gana grubiai. Tačiau iš esmės lenkiu galvą prieš visą A.Solženycino kūrybą, nors mano pagarbą Jam temdo viena smulkmena – Aleksandras Isajevičius savo knygose neslepė žavėjimosi estais, bet buvo santūrus lietuvių atžvilgiu. Matyt, sovietiniuose lageriuose mes jam kažkuo įkyrėjome. Tai mane visada žeidė ir visada tikėjausi gausiąs progą to paklausti Jo paties. Tačiau Solženycinas mirė ir nusinešė savo paslaptį į kapus. Iš kitos pusės, anokia čia paslaptis – kas nežino, kokie mes, lietuviai esame ir galime būti.

 

7. Irvine Welsh „Porno“

 

Atsimenate prieš penkiolika metų pasirodžiusį kultinį filmą „Trainspotting“? Lietuvoje netgi buvo išleista knyga „Traukinių žymėjimas“ – kažkoks klaikus vertimas. Nežinau, nei kas ją vertė, nei kas ją redagavo (istorija tuos vardus ignoruoja), bet akivaizdu, kad mūsiškiams tada švietėsi, jog angliškas žodis „fucking“ VISADA reiškia „supistas“. Todėl ir šlykštu tą vertimą skaityti, nes akivaizdu, kad vietoje „supistas“ tiktų ir sinonimai daugeliu atvejų, bent jau „sušiktas“ ar „prakeiktas“. Bet kuriuo atveju, „Porno“ yra tos knygos tęsinys, ir tikiuosi, kad lietuvių kalba jis niekada nebus sudarkytas. Tie patys herojai, sudėtingi jų santykiai, skirtingi likimai, bet geismas vienas – bobos, pinigai ir pripažinimas. Patartina skaityti perskaičius „Trainspotting“, kitaip daug kas iškrenta iš konteksto. Beje, žmonės kalba, kad šiuo metu Irvine Welsh rašo knygą „Skagboys“ – „Trainspotting“ pratarmę, apie tų pačių herojų vaikystę.

 

8. Umberto Eco „Rožės vardas“

 

Visada žinojau, kad šią knygą parašė pats Velnias, nes paprastam žmogui taip rašyti yra N-E-Į-M-A-N-O-M-A. Sakoma, kad Umberto Eco galima sutikti Bolonijoje, tiesiog sėdintį prie staliuko lauko kavinėje, buvau, ieškojau Jo, bet neradau. Būčiau pridėjęs kryžių prie kaktos – patikrinimui. Jeigu rimtai, patarčiau šią knygą kiekvienam, norinčiam išmokti retorikos. Nors visada abejojau, ar žmonės išties gali taip įmantriai kalbėti – aš tokių savo gyvenime nesu sutikęs.

 

9. Senasis Testamentas

 

Mane, kaip ir kiekvieną istoriką, visada kamavo tos pačios dvejonės – ar Senąjį Testamentą galima laikyti istoriniu šaltiniu – atmetant visus jame aprašytus stebuklus, ar jį laikyti pasakų knyga – pripažįstant visus joje aprašytus stebuklus. Bet kuriuo atveju, jei užteks kantrybės perskaityti bent dešimtadalį Senojo Testamento, būtinai perskaitysite Jį iki galo. Tikiuosi, netapsite tokiu kaip Rolandas Paksas, kuris „nusiraminimo ieško Biblijoje“ (nors jis greičiausiai mintyse turi Naująjį Testamentą), bet esu įsitikinęs, kad išmoksite sveiko žydiško požiūrio į gyvenimą.

 

10. Juozas Erlickas „Raštai ir kt.“

 

Buvo laikas, kai Erlickas nerašė vien apie įkyrėjusius muitininkus, Seimo narius, policininkus, Briuselį ir vėl apie tą patį. Aš dar pamenu pirmąją Erlicko knygelę „Kodėl?“ iš PK („Pirmoji knyga“) serijos. Tada tai buvo „Erlicko knygos“, o ne konvejeriu kepami “bajeriai” apie muitininkus, Seimo narius, policininkus, Briuselį ir vėl apie tą patį. Džiaugiuosi, kad bent tos, senosios išliko.

 

Peržvelgiau šį sąrašą, ir pradėjo mane graužti sąžinė. Nepaminėtos liko daugelis mano mylimų knygų, tvarkingai sukrautų tualete ar ant spintelės prie lovos. Tai ir Viktoro Suvorovo knygos, ir „Šveiko nuotykiai“, ir Ryano Malano „My traitor’s heart“ (geriausia mano skaityta knyga apie afrikanerių gyvenimą Pietų Afrikoje), ir „Drąsiųjų keliai“, ir „Siluetų“ serija. Ir to paties Irvone Welsh „Marabou Stork Nigthmares“, ir Aido Puklevičiaus „Keturiolika ‚Restitucijos‘ dienų“ (pirmasis lietuvių kalba parašytas „brandų“ žinynas). Visos jos čia, su manimi.

 

Ir, kaip ir patys matote, jos nėra niekuo išskirtinės. Yra lengvai prieinamos, parašytos aiškiai ir suprantamai. Ir jeigu jos patinka ir Jums, brangūs „elegancija.eu“ lankytojai, tebūnie tai patvirtinimas, kad esame vienodi ar daug kuo panašūs. Imlūs, ambicingi, ryžtingi. Turintys savo nuomonę, nebijantys ją pareikšti. Gyvi ir dar ilgai gyvensiantys. Nes, vėl prisimenant Molio Motiejaus pamokymą, mums nereikia būti nei auksiniais, nei mediniais, nei moliniais, mums tereikia būti žmonėmis.


7 KOMENTARAI

  1. Perskaičius keletą jūsų straipsnių, be galo susidomėjau ir dabar kas dieną skiriu laiką šio puslapio publikacijoms 🙂
    Įdomu, kad man taip pat iškilo klausimas, kokią literatūrą skaitote jūs. Manau, jog žmonės, teiravęsi to paties, turėjo omeny tą patį, ką ir aš 🙂 Galbūt neteisingai supratote klausimo esmę ir atsakėte iš kitos pusės, nors taip pat įdomiai ir naudingai.
    Aišku, būtų fantastiška, jei jūsų straipsnius lydėtų literatūros sąrašai. Tuomet, tam tikras sudominusias temas, skaitytojai lengvai galėtų pasinagrinėti plačiau.
    Turbūt daugumai įdomu būtent tai, iš kur jūs žinote, neabejojant jūsų žinojimu apskritai. Juk rašote dažnai apie labai konkrečius dalykus, istorinius faktus, kaip laiko tėkmėje savo vaidmenį sužaidė atitinkamos detalės. Gal galėtumėte sukurti rekomenduojamos literatūros sąrašą tiems, kurie domisi įvaizdžiu, stiliumi, etiketu, mada…?
    Ačiū.

  2. hi,

    meile duona ir sautuva perskaiciau dar pries eidamas i soviet military service, kokiais 85-86 , ir nuo to laiko nepaleido nuojauta ,kad truputi daugiau zinau apie santvarka ir kad tik laiko klausimas kiek tai truks …

  3. ”Keturiolika restitucijos dienų” brangiai pirkčiau būtent už ”brandų” sarašą, ir Marilyn Manson stiliaus įvardyjimą kaip ”industrinis techno rokas”

  4. Kaulas,ten taip buvo ivardyti Rammstein,o ne Manson’as.As ja pirkau neblogos bukles Seskines turgely uz 4LT.Tada ji buvo ivardijama kaip pirmas techno trileris Lietuvoj.

  5. Tendencingas, riboto proto kaimietis ir jo sąrašas “gerų” knygų. Tas dvasios ubagas, nurodinėja ir skeryčiojasi lyg apsiseilėjęs treninginis gariūnuose… Jis nė nežino, kad tą “šedevrą” – Vernerio Holto nuotykiai- komunistai autoriui sudiktavo…

Comments are closed.