ŽMONĖS IŠ LIETUVOS – PASAULIUI

ŽMONĖS IŠ LIETUVOS – PASAULIUI

lapkričio 5, 2009 10:27 PM, rašė Giedrius Drukteinis

Vienos Jungtinių Tautų misijos metu buvau priverstas pelnyti gausios albanų grupės palankumą. Tai buvo tamsūs žmonės (tiesiogine ir perkeltine prasme), kuriems ūmiai užsinorėjo sužinoti, kas ta Lietuva ir kas yra žymūs tos šalies atstovai. Lietuva? Viskas aišku – lopinėlis prie Baltijos jūros. Žymūs Lietuvos žmonės? O štai jų tiems irgi europiečiams surasti pasirodė ne taip paprasta. Kalbant pokerio terminais, “Sabonio ir Marčiulionio korta nesulošė”. Adamkaus nuopelnų aplinkosaugai jie nebuvo pajutę, o ir Ukrainos politinės krizės sureguliavimas dar skendėjo tolimoje ateityje. Pakso skandalas dar nebuvo prasidėjęs. Ir buvo akivaizdu, kad Česlovas Milošas ar M.Čiurlionis dar niekada nesibeldė į jų sielas. Ir Jono Meko filmų jie nebuvo matę.

Mane, kaip ir buvusį JAV prezidentą Billą Clintoną kadaise nuo vienatvės ir nevilties, išgelbėjo ne kas kitas, o Monica Lewinsky – “jos seneliai buvo kilę iš Lietuvos”, – pareiškiau visišką teisybę. To užteko. Paraudo albanų veidai užtinę, prašviesėjo jų drumzlinos akys. Monicą Lewinsky jie pažinojo.

Lietuva ir jos žmonės. Kas jie pasaulyje?

O juk prieš 40 metų Juozas Baltušis savo nemirtingoje knygoje “Tėvų ir brolių takais” rašė: “Afrikoje nebuvau. Indijoje – irgi. Po Kiniją taip pat neteko pasidairyti. Ir vis dėlto esu tikras: jei nuvykčiau kada, būtinai sutikčiau tenai lietuvių. Bombėjaus ar Šanchajaus įkaitintuose skerstgatviuose, nepereinamose Afrikos džiunglėse ar ugnimi kvepiančioje Sacharos dykumoj ausis tikriausiai pagautų gimtą ir brangią lietuvių kalbą, pamatyčiau juos pačius – aukštaūgius, žydraakius, mielus ilganosius. Kiek teko keliauti, kokias šalis lankyti, kokius reiškinius stebėti ir jausmus išgyventi – viskas rodo, kad būtent taip ir įvyktų, o ne kitaip. Istorijos posūkių blaškomi, pabiro jie, broliai ir sesės lietuviai, po visą platų ir margą pasaulį, lyg rudeninio vėjo nešami lapai, daugelį pasaulio tautų nustebindami savo darbštumu ir taupumu, dora ir taikingu būdu, visai žmonijai gero linkinčia širdimi, greitu susigyvenimu su naujaisiais kaimynais (…)”.Šiuos idealistiškus žodžius rašytojas, matyt, rašė, pasiremdamas taikliu liaudišku pastebėjimu: “visur sutiksi žvirblį ir lietuvį”. Šį pastebėjimą iš tikrųjų galima šiek tiek perafrazuoti – Lietuvos žmonės pasaulyje – tai ne vien darbštūs apelsinų ar braškių rinkikai, patyrę automobilių vagys, kruopštūs statybininkai, negailestingi suteneriai ar perspektyvūs garsių bankų klerkai. Iš tikrųjų Lietuvos žmonių pėdsakas pasaulyje yra kur kas gilesnis nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Okupacijos metais ir Atgimimo prieaušriu bene vieninteliu ryškesniu išeivijos veiklos pavyzdžiu buvo laikomi jos pasiekimai Vakarų kultūros ir meno srityse. Be abejo, pasaulyje, ypač JAV veikė ir tebeveikia gausus lietuvių dailininkų, poetų, skulptorių, rašytojų, publicistų, lingvistų, fotografų, dvasininkų ir kinematografininkų būrys. Deja, kad ir kaip jais besididžiuotumėme, jie taip ir liko tik kamerinės aplinkos garsenybės. Nors ir iškilūs savo srityse, bet, deja, jų kūriniai ar nuopelnai pasaulinių rinkų mastu nelabai ir težinomi.

Tačiau faktas yra tas, kad kiekvieną dieną pasaulis valgo, žavisi, rengiasi ar gyvena produktais bei prekių ženklais, kuriuos įkūrė ar sukūrė ne kas kitas, o būtent žmonės iš Lietuvos. Kad ir kas jis buvo – lietuviai ar žydai, rusai ar lenkai – jie visi (arba jų tėvai) buvo kilę iš čia, negana to, tai pabrėžiama ir jų biografijose, net jeigu jiems gimti teko ir kur nors Niujorke ar Sibire. Tie žmonės kvėpavo tuo pačiu oru, kaip ir mes, grožėjosi tais pačiais Dainavos vaizdais, kaip ir mes, ir, kas yra visiškai realu, vaikystėje turbūt netgi spardė kamuolį tame pačiame “Žalgirio-Marakanos” stadione, kaip ir mes…

Kokiais vardais mes galime šiandien didžiuotis pasaulyje? Kokius pavadinimus mes galime oriai sviesti ant stalo užsieniečiui, kad jo akys sublizgėtų, o mes nors kartą nuoširdžiai pasididžiuotumėme esantys iš Lietuvos? Galbūt A.Saboniu, galbūt “Maxima”? Ar mes, kuriuos J.Baltušis vadino “ilganosiais mėlynakiais”, turime kuo pasigirti pasauliui, kuris, labai abejotina, ar žinos tokį Čiurlionį, mongolų totorių antplūdžio į Europą sulaikymo aplinkybes, Molotovo-Ribentropo paktą, Lietuvos krepšinio rinktinės pergalę prieš JAV “Svajonių komandą”, ir kitus istorinius įvykius, kuriais mes didžiuojamės kaip kokiais antikos stebuklais ar dėl kurių liūdime ir susikaupiame bene dvidešimt šešias dienas per kalendorinius metus? Kur jie, tie vardai, kuriais pavadinamos kalnų aukštikalnės ir žvaigždės (Visatoje, ne žurnale “Žmonės”)?

Ir jeigu mes tik turėtumėme šiek tiek tolerancijos kitoms tautybėms, galbūt pavyktų pamatyti tą ryškų Lietuvos žmonių pėdsaką, kuris yra labai akivaizdus bet kurioje veiklos srityje – ne tik tarp menininkų, sportininkų, aktorių ar kariškių. Šiurpstame skaitydami apie “ježovščiną” 1937-1939 metais Sovietų Sąjungoje? Ką gi, tuometinis NKVD generalinis komisaras Nikolajus Ježovas, pravardžiuotas “kruvinuoju nykštuku” – lietuvės sūnus, kilęs nuo Marijampolės (vienas iš jo teismo metu iškeltų kaltinimų netgi buvo tai, kad jis šiek tiek mokėjo lietuviškai).

Mes dar neturime NBA čempiono. Tačiau turime amerikietiško futbolo NFL (Nacionalinės futbolo lygos), pasaulio beisbolo, profesionalų bokso, golfo ir bilijardo čempionų, kurių lietuviškumo net nebūtina įrodinėti – tai padaro jų pavardės, pravardės bei pačios Vakarų visuomenės meilė. Ir ne visada lietuviai vaidino masinėse “B kategorijos” Holivudo kinofilmų scenose – nors Oskarų ir nesame gavę, tačiau buvusių joniškiečių ar kybartiškių veidai ilgus metus žavėjo ne vieną milijoną pasaulio vyrų ir moterų – netgi pati Aleną Deloną…

Mes buvome visur – pasaulinėse kompanijose, karuose, politikoje, profsąjungose, anarchistų būreliuose, Holivude, didžiausiuose pasaulio stadionuose (dar išsamiau patyrinėjus Lietuvos žmonių emigraciją, gal bus įmanoma prie to pridurti ir kosmosą…). Šiandienos tėvyninės žiniasklaidos pagalba matome save kalėjimuose, statybose, braškių plantacijose, Amerikos senukų butuose. Bet gal vieną dieną mes vėl būsime garbingieji žmonės iš Lietuvos – ką gali žinoti?

EMIGRACIJA

Masinės emigracijos iš Lietuvos bangos (neskaitant žydų išvarymų įvairiais amžiais) prasidėjo antroje XIX amžiaus pusėje. Lig tol lietuviai išeiviai įvairiose pasaulio šalyse pasirodydavo kaip atskiri keliautojai, amatininkai, pirkliai ar studentai, o ne grupinės emigracijos dalyviai.

Pavyzdžiui, pats pirmasis oficailus Niujorko (nors miestas tais laikais dar vadinosi Nju Amsterdamu) “vidurinės mokyklos mokytojas” 1659 metais buvo lietuvis Aleksandras Karolis Kuršius, pagal darbo sutartį su olandų kompanija lotynų kalba mokęs vietinę liaudį iki pat 1661 metų.

Po 1850 metų bado, 1831 metų ir 1863 metų sukilimų tūkstančiai Lietuvos gyventojų, kurie nebuvo ištremti į Sibirą, laimės ieškoti patraukė į Vakarus, daugiausiai Ameriką ir Didžiąją Britaniją – būtent šitose šalyse Lietuvos išeivija ir pasireiškė daugiausiai. Amerikoje lietuviai kūrėsi Pensilvanijos valstijoje, anglies kasyklų miesteliuose ir Naujosios Anglijos fermose. Didžiojoje Britanijoje – Londone ir Škotijoje. Apytiksliais paskaičiavimais, 1868-1914 metais į JAV imigravo pusė milijono žmonių iš Lietuvos, tačiau tikslų skaičių sunku nustatyti, nes imigrantai buvo klasifikuojami kaip lenkai arba rusai, ir lietuviais buvo pradėti vadinti tik 1931 metais (o žydais ir dar vėliau). XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios emigrantai pradėjo ir garsiosios “litvakų” bendruomenės Pietų Afrikoje istoriją.

XX amžiaus pradžioje Amerikoje gyveno 275 tūkstančių lietuvių. Beveik 75 tūkstančiai jų gyveno anglies kasyklų regionuose Pensilvanijoje bei Vakarų Virdžinijoje, 10 tūkstančių gyveno Filadelfijoje bei Baltimorėje, o 1904 metais Čikagoje gyveno 30 tūkstančių lietuvių. Būtent šie XIX amžiaus imigrantai ar jų antros kartos palikuonys ir buvo daugiausiai reikšmingų postų ar sėkmingų verslų pasiekę Lietuvos žmonės. Antruoju JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriumi 1912-1919 metais buvo tūlas Aleksandras Bielaskis (Bialskis) (1864-1946), save visada vadinęs “lietuviu iš Lenkijos”. Šiuolaikinių JAV centų dizaino “tėvu” yra laikomas Viktoras D. Brenneris (1871-1924), tikrovėje – Viktoras Baranauskas, sukūręs pirmąją dabartinės JAV valiutos monetą 1909 metais. Tais metais visi 28 milijonai centų monetų buvo pagamintos su jo inicialais priekinėje monetos dalyje – VDB.

Kaip žinia, lietuviai visada buvo geri kariai. Ne vien V.Putnos ir J.Uborevičiaus tipo karvedžiai, Rusijos pilietinio karo metu pagarsėję beginklių valstiečių žudynėmis. Lietuviai dalyvavo ir JAV pilietiniame kare, kuriame buvo sprendžiamas dabartinių JAV likimas – pilietiniame kare 373 lietuviai kovėsi Sąjungos pusėje už vergijos panaikinimą, 44 tarnavo konfederatams, kovodami už vergijos išsaugojimą. Ir ką gi – pačia pirmąja karo slauge-moterimi istorija vėlgi fiksuoja lietuvę – tai buvo sesutė Marija Veronika Klimkevičiūtė. Kaune gimęs JAV armijos brigados generolas Abelis Davis Pirmojo pasaulinio karo metu vadovavo 132-ajai divizijai. Dar du lietuviai kiek vėliau padarė karjerą JAV ginkluotose pajėgose – Antrojo pasaulinio karo dalyvis Frank J. Simokatis tapo JAV karo aviacijos generolu majoru, o Peter Moncy (Moncevičius) tapo JAV karinio jūrų laivyno admirolu, 1942 metais “už heroizmą” apdovanotu aukščiausiu kariniu medaliu – “Navy Cross”.

Vietnamo karo memoriale Vašingtone tarp 60 tūkstančių juodame bazalte iškaltų pavardžių yra ir 50 akivaizdžiai lietuviškų, tokių kaip Kęstutis A. Petrauskas, Edward Atkochunas, Richard Balukonis, Peter Blažonis, Francis Kairaitis, Paul Kupchinskas, John Levulis, John Matulonis, Theodore Misheikis, Joseph Saukaitis, Anthony Virbickas ar Stanley Yurgaitis. Dviejų vilniečių sūnus Deividas Frankas-Kamieneckis buvo vienas iš “Manheteno projekto” mokslininkų, kūrusių pirmąją atominę bombą. O tūlas Antanas Bukota jau XIX amžiaus viduryje buvo sukonstravęs pirmąjį karinį tanką, tiesa, kitame žemyne – Prancūzijoje (galbūt dėl to tas tankas niekada ir netapo masinės gamybos produktu…) Būta ir geriečių – 1926 metais Vilniuje gimęs Andrew Shally 1977 metais gavo Nobelio taikos premiją už tyrimus medicinos srityje.

VERSLO PALIKIMAS

Dabar jau dažnas lietuvis, apsilankęs Didžiojoje Britanijoje, puikiai pažįsta tokias drabužių parduotuves, kaip “Marks & Spencer”, “John Lewis”, šiais laikais gal kiek mažiau – “Burton”. Kuri moteris, apsilankiusi Amerikoje, nesimatavo rūbų “Lane Bryant” ar “Elder-Beerman” prekybos tinkluose? Pakelkite rankas tie, kas dar nėra praleidęs nė vienos nakties “Hyatt” viešbutyje? Perkate “Merrild” kavą, o batus valote “Kiwi” tepalu? Lankėtės Pietų Afrikoje ir ten gyvenote “Southern Sun Hotels” viešbutyje?

Tarp visų šių pavadinimų ir pekių ženklų egzistuoja tamprus ryšys – Lietuva.

Bene žinomiausio lietuviams (o ir ne tik) Didžiosios Britanijos drabužių parduotuvių tinklo “Marks & Spencer” istorija prasidėjo 1859 metais nedideliame Slonimo miestelyje (dabartiniame Lietuvos-Baltarusijos pasienyje), kur gimė Mikelis Marksas. Jo vaikystė prabėgo Vilniaus turguje, kur jis padėjo savo tėvui, keliaujančiam prekijui. M.Marksas niekada nesiuvo drabužių, tačiau, kaip ir būdinga daugeliui žydų, turėjo neįtikėtiną savybę įkalbėti pirkėjus nusipirkti vieną ar kitą daiktą. Imigravęs į Didžiąją Britaniją ir pasikeitęs vardą į Michael, M.Marksas pasekė savo tėvo pėdomis ir tapo keliaujančiu pardavėju, prekiaudamas gatavais drabužiais. Būdamas trisdešimties, M.Marksas turėjo nuosavą prekystalį Lydso turguje, kuriame pirmasis pasaulyje pradėjo prekiauti savo sukurtu “viskas už vieną pensą” principu. Jam sekėsi, ir 1894 metais M.Marksas pradėjo ieškoti partnerio augančioms prekybos apimtims suvaldyti. Vietinis Lydso britas Tomas Spenceris galų gale sutiko investuoti savo asmenines santaupas – 300 svarų į M.Markso kompaniją. Taip gimė “Marks & Spencer”. M.Markas ieškojo vietų parduotuvėms ir pirkėjų, o T.Spenceris prižiūrėjo buhalteriją ir sandėlį. 1897 metais jie turėjo jau 36 parduotuves visoje Didžiojoje Britanijoje. Užsidirbęs pakankamai pinigų, Tomas Spenceris pasitraukė iš verslo, kompanijai palikęs tik savo vardą. M.Marksas nenuilsdamas toliau dirbo, kol 1907 metais jo nepakirto infarktas. Jų verslą perėmė M.Markso sūnus Simonas.

Dabar ši Lietuvos žydo įkurta kompanija turi 540 parduotuvių visame pasaulyje, darančių 7,3 milijardų svarų sterlingų apyvartą.

Ir prieš kelis metus M.Markso dvasia vis dėlto grįžo atgal į Lietuvą. Nors artimiausia lietuviams “Marks & Spencer” parduotuvė yra atidaryta Varšuvoje, tačiau ne viena Lietuvos tekstilės įmonė sėkmingai tiekia šiais kompanijai gatavus rūbus ir aksesuarus, parduodamus su “Marks & Spencer” prekės ženklu “St.Michael’s”.

Tačiau dar iki M.Markso kelius iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją nutiesė kitas vilnietis – Johnas Lewis (1844-1928), pirmąją parduotuvę Londone, Oskfordo gatvėje atidaręs dar 1864 metais. Johnas Lewis pirmasis sukūrė ir pritaikė vieną iš universalinių parduotuvių principų – šalia drabužių ar aksesuarų pardavinėti ir maisto produktus. Pirmąją dieną jo parduotuvėje buvo parduota prekių vos už 16 šilingų, tačiau dabar kompanija daro 5 milijardus svarų sterlingų kasmetinės apyvartos, joje dirba 60 tūkstančių darbuotojų, o visame pasaulyje veikia beveik 200 “John Lewis” universalinių parduotuvių.

Kiek mažesnės, tačiau savo laiku garsios ir didelės Didžiosios Britanijos tekstilės kompanijos “Burton” istorija prasidėjo taip pat Lietuvoje – 1885 metais Kurkliuose, kur gimė Mešė Davidas Osinskis. Jis gyveno Kaune, mokslus išėjo Slobodkės ješivoje (religinėje žydų mokykloje). 1900 metais emigravo į Didžiąją Britaniją, kur po ketverių metų atidarė savo pirmąją drabužių parduotuvę. M.Osinskis pasivadino Montague Burtonu, kuo pavadino ir savo parduotuvių tinklą. M.Burtonas rado “aukso gyslą”, pradėjęs prekiauti gatvais-pritaikomais kostiumais. Jo verslas ypač suvešėjo per Pirmąjį pasaulinį karą – “Burton” kompanija pagal valstybinį užsakymą ketverius metus siuvo uniformas Didžiosios Britanijos armijai. 1929 metais “Burton” tapo pripažintu prekės ženklu visoje Europoje ir pradėjo diktuoti vyriškų kostiumų madas, tobulindama džentelmenų stilių. 1931 metais “už nuopelnus industrinių ryšių srityje” Montague Burtonui buvo suteiktas riterio titulas. 1936 metais seras M.Burtonas Didžiojoje Britanijoje atidarė didžiausią siuvyklą Europoje, ir iki pat savo mirties 1952 metais valdė imperiją geležine ranka. Vėliau “Burton” kompanijai vadovavo kitas taip pat Lietuvoje gimęs žydas Lionelis Jacobsonas, kadaise įkūręs savo laiku žinomą Didžiojoje Britanijoje siuvyklų tinklą “Jackson The Tailor”. Deja, šiuo metu visos 381 “Burton” parduotuvės priklauso “Arcadia Group” (kartu su tokiais tinklais, kaip “Top Shop”, “Dorothy Perkins” ir lietuviams gerai pažįstama BHS) savininkui Philipui Greenui, su Lietuva neturinčiam nieko bendra (prie viso to jis neseniai bandė už 9 milijardus svarų sterlingų įsigyti ir “Marks & Spencer”).

Išeiviai iš Lietuvos diktavo madas ne vien Europai. Kaunietė Lena Himmelstein (1879-1951), vos atvykusi į Ameriką 1895 metais, ir ištekėjusi už Leono Bryanto, įkūrė moteriškų drabužių kompaniją “Lane Bryant” (anot legendos, įkūrėjos vardas “Lena” pavirto į “Lane”, kai imigrantė iš Lietuvos klaidingai užpildė banko popierius, nevalingai sumaišydama raides). L.Himmelstein buvo pirmoji moteris pasaulyje, 1904 metais sukūrusi drabužių liniją nėščioms (besilaukiančioms) moterims, kas tais laikais buvo visiškai neįprasta ir nesuprantama. To dar niekas lig jos nebuvo daręs, ir pasaulis pripažino jos idėją tik 1911 metais. Šiais laikais “Lane Bryant” prekinis ženklas ir linijos tebeegzistuoja, tačiau iš storumo kultas jau nebedaromas. Antrasis Lenos vyras taip pat buvo žydas imigrantas iš Lietuvos.

Kitas imigrantas iš Lietuvos, Arthuras Beermanas įkūrė universalinių paduotuvių tinklą “Beerman” (šiais laikais žinomą kaip “Elder-Beerman”).

Tai dabar Lietuvos žmonės neskaito knygų? O juk kadaise vienas imigrantas, Benjaminas Bassas (1901-1978), išvykęs iš Lietuvos 1927 metais, Niujorke pradėjo perkiauti knygomis, ir netrukus įkūrė didžiausią Amerikoje padevėtų knygų parduotuvę “Strand Bookstore”, kurioje, anot žinovų, buvo sukrautos “8 mylios knygų”. Kitas imigrantas iš Lietuvos Martinas Radtkė paliko visą palikimą Niujorko viešąjai bibliotekai (jo garbei prie šios bibliotekos įėjimo puikuojasi memorialinė lenta).

Vienos didžiausių pasaulyje pakuotų produktų ir pusfabrikačių kompanijų “Sara Lee”, kuri turi tokius lietuviams pažįstamus prekių ženklus, kaip “Ambi Pur”, “Kiwi”, “Wonderbra” bei “Merrild” kava, sąsajos su Lietuva yra ypač glaudžios ir dvipusės.

Pirmoji kompanijos istorijos dalis prasidėjo 1896 metais, kai emigrantai iš Lietuvos laivu patraukė į Niujorką. Savo sūnų, kompanijos įkūrėją Nathaną Cummingsą tais pačiais metais jie vis dėlto pagimdė Kanados mieste Sent Džone, kuriame išsilaipino, manydami, kad tai ir yra Niujorkas. Vėliau, suvokę savo klaidą, Cummingsai vis dėlto pateko į JAV, apsistojo Masačiusetso valstijoje, kur atidarė nedidelę batų parduotuvę. Verslas nesisekė, ir šeima vėl grįžo į Kanadą.

Jaunasis N.Cummingsas visada svajojo būti verslininku, tačiau neturėjo tam reikiamo išsilavinimo, tik viziją. Jis buvo viso labo tik batų pardavėjas, be to, bankrutavęs 1932 metais. Nuo tol N.Cummingsas nusisuko nuo prekybos batais ir niekada nebežiūrėjo atgal. Artėjant keturiasdešimtmečiui, jis už kreditan paimtus pinigus įsigijo Kanadoje sausainių kepyklą, kuri netikėtai suklestėjo. Ši sėkmė paskatino jį plėtoti gatavų maisto gaminių verslą, ir netrukus N.Cummingso kompanija “Consolidated Foods Corporation” pradėjo supirkinėtio maisto gamyklas. Jis puikiai suderino laikmečio konjuktūros sąlygotą pusfabrikačių gamybą ir tiekė Šiaurės Amerikai, o vėliau – ir visam pasauliui lengvai paruošiamus maisto produktus.

O tuo metu Čikagoje gyveno kepėjas Charlesas (Pranas) Lubinas, nuo 1949 metų savo rajone garsėjęs kepamais sūrio pyragais, dukters garbei pavadintais Sara Lee. 1956 metais Č.Lubino kompaniją “Kitchens of Sara Lee” įsigijo “Consolidated Foods”. Po N.Cummingso mirties 1985 metais kompanija pasirinko būtent šį lietuvaitės (ir nebūtina šiam vardui prikišinėti žydiškumo) vardą ir tapo “Sara Lee”. Šiuo metu kompanijos gaminiai parduodami 180 pasaulio šalių, sudarydami 20 milijardų dolerių kasmetinės apyvartos.

O ką lietuviško turėjo Anglijos karalienė Viktorija, Albertas Enšteinas, Levas Tolstojus ir Piotras Čaikovskis? Ne vien tai, kad kai kurie iš jų turėjo dvarus Lietuvoje. Jų stalus, rankas bei liemenes puošė prabangūs „Patek Philippe“ laikrodžiai, kurių istorija taip pat prasidėjo mūsų Tėvynėje, iš kurios kilęs lenkas Antonis Patekas 1839 metais Šveicarijoje įkūrė laikrodžių kompaniją, prie kurios vėliau prisijungė ir vietinis laikrodininkas bei inžinierius J. A. Philippe. Būtent šio inžinieriaus išradimai, taikomi mechanizmuose, padėjo pagrindus sudėtingųjų kompanijos laikrodžių gamybai. Šių žmonių dirbtuvėse buvo atrastas būdas prisukti laikrodį karūnėle, o ne raktu, čia sekundinė rodyklė buvo išmokyta šokinėti kas sekundę. Na, ir praėjus beveik 200 metų pristatinėti “Patek Philippe” prabangos laikrodžių net ir nebūtina.

“Forbes” žurnalo 400 turtingiausių JAV žmonių sąraše 45 vietą užimantis Eli Broadas (g.1933 m.), turintis 6,1 milijardo JAV dolerių vertės turto, kadaise buvo eilinis imigrantų iš Kauno šeimoje gimęs vaikutis, kurio svajonė buvo tapti tiesiog buhalteriu. Vis dėlto likimas lėmė, kad buhalterijos ir audito konsultacijų verslas jam ypač sekėsi, ir jau sulaukęs 28 metų jis tapo milijonieriumi – Amerikoje viskas įmanoma. Prieš 51 metus pirmą kartą pradėjęs spekuliuoti nekilnojamuoju turtu, 1971 metais E.Broadas įsigijo vieną didžiausių JAV draudimo bendrovių “Sun Life Insurance”, pervadino ją “SunAmerica” ir 1998 metais pardavė “American International Group” kompanijai už 18 milijardų dolerių.

Didžiausių pasaulio viešbučių tinklų penketuke įsitvirtinusios “Hyatt Hotels Corporation” kompanijos saga prasidėjo 1880 metais, kai į Čikagą atvyko devynerių metų amžiaus imigrantas iš Vilniaus – Nicholas Pritzkeris.

Nicholas J. Pritzkeris yra laikomas tipišku “amerikietiškos svajonės” įsikūnijimo pavyzdžiu. Jis baigė Harvardo Teisės akademiją ir kartu su savo broliu Jacku įkūrė nekilnojamojo turto firmą “Pritzker & Pritzker”, supirkinėjusią namus bei žemės sklypus Čikagoje. Jie buvo pakankamai gudrūs, kad išsaugoti savo pinigus nuo mokesčių, sukurdami eilę legalių schemų ir trestų, taip ištobulindami ir JAV teisinę sistemą. Ir uždirbami pinigai buvo skirti ne pravalgymui. Priztkerių šeima yra pagarsėjusi visoje Amerikoje savo filantropine veikla ir paramos fondais (beje, ne vienas lietuvis yra gavęs jo paramą). 1957 metais N.Priztkerio anūkai iš Hyatto R. Von Dehno įsigijo nedidelį viešbutį “Hyatt House” tarptautiniame Los Andželo oro uoste. Šis viešbutukas ir tapo “Hyatt Hotels Corporation” imperijos pradžia. Šiuo metu korporacija visame pasaulyje turi 212 viešbučių.

Vienas įspūdingiausių ir turtingiausių Pietų Afrikos entreprenerių Solas Kerzneris, pasaulio žiniasklaidoje pagarbiai tituluojamas “Saulės karaliumi” yra taip pat kilęs ne iš tokio saulėto, bet vis dėlto Kauno. Šis 70-metis verslininkas, taip pat vadinamas ir “Pietų Afrikos Donaldu Trumpu” pagal žinomą JAV nekilnojamojo turto magnatą, jau 40 metų stebina visą pasaulį savo užmojais – pavyzdžiui, šiuo metu jo kompanija “Kerzner International Ltd.” planuoja pirmojo šešių žvaigždučių viešbučio Keiptaune statybą.

Litvakų šeimos palikuonis Solas Kerzneris savo pirmąjį pabangų viešbutį pastatė būdamas vos 29 metų amžiaus. Verslas jam taip sekėsi, jog vėliau jis dažnai buvo vadinamas žmogumi su “auksiniu Mido prisilietimu”. S.Kerzneris sukūrė “Southern Sun Hotels” frančizę, išaugusią iki 31 viešbučio vien Pietų Afrikoje. Tačiau tikrasis aukso amžius Kerzbneriui atėjo, kai 1979 metais Pietų Afrikos kurorte Sun City buvo leista statyti kazino. Jis statė kazino ir vandens parkus, jo ekstravagantiški ir fantastiniai projektai stebino visus. Tačiau toks ir buvo jo sumanymas – “priblokšk klientą” – tokiu moto vadovaudamasis S.Kerzneris susikrovė turtus.

O kas sieja garsųjį dizainerį Gianni Versace ir Lietuvą? Deja, tik tragedija – tiek G.Versace, tiek didžiausias ir garsiausias lietuvių nekilnojamojo turto magnatas Lee Miglinas 1997 metais žuvo nuo vieno žudiko – Andrew Cunanano rankos. Tada šiam lietuviui buvo 72 metai, ir gyvenimas atrodė ypač gražus. Lee Miglinas gimė ir užaugo Davilyje, Ilinojaus valstijoje, lietuvių darbininkų šeimoje. Savo verslą pradėjo nuo patalpų biurams nuomos. Vėliau kartu su partneriu J.Paul Beitleriu įkūrė kompaniją “Miglin-Beitler” ir pradėjo statybų nuomai verslą. Jų kompanijos statytame 45 aukštų “Madison Plazza” pastate, beje, įsikūrusi ir “Hyatt Hotels Corporation” būstinė. Iki savo mirties Lee Miglino kompanija buvo pastačiusi 32 milijonus kvadratinių pėdų ploto patatų ir ištisą industrinį parką netoli Čikagos O’Hare oro uosto. Beje, jis taip pat planavo ir buvo suprojektavęs Čikagoje pastatyti aukščiausią pasaulyje pastatą “Spyglys”, tačiau svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Nors ir ne lietuvė, tačiau jo žmona Marilyn yra gerai žinoma JAV “Home Shopping Network” televizijos žiūrovams – ten ji parduoda kvepalus ir kosmetiką.

Be abejo, ne visi išeiviai iš Lietuvos siekė turtų, buvo ir tokių, kurie kovojo prieš turtuolių klasę. Uždraustąjai Pietų Afrikos komunistų partijai vienu metu, bet ilgai vadovavo litvakas, gimęs Kaune, Joe Slovo, 1994 metais netgi tapęs pagrindiniu tarpininku per baltųjų ir juodaodžių partijų derybas dėl valdžios perdavimo Nelsono Mandelos šalininkams. Toje pačioje Pietų Afrikoje kaip arši kovotoja prieš aparteido režimą garsėjo ir Helen Suzman, dar maža mergaite atvykusi iš Vilniaus. Taip pat vilnietis, Sidney Hillmanas (1887-1946) net 33 metus vadovavo JAV tekstilės įmonių darbuotojų profsąjungai – Suvienytai siuvėjų sąjungai. Nors ir aktyvus kovotojas už darbininkų teises, jis buvo neįtikęs sovietinei propagandai, nes Sovietų Sąjungos publikacijose buvo minima S.Hillmano suburta “mušeikų gauja” kovai su komunistais, einančiais “už teisingą reikalą”. S.Hillmanas išgarsėjo savo teorija apie streikus, “kaip laukinių žmonių priemone spręsti darbinius ginčus”.

O garsioji “Amerikos anarchijos motina” – Emma Goldman (1869-1940), taip pat gimė Kaune ir emigravo į JAV 1886 metais. Amerikoje ji nėjo dirbti senukų prižiūrėtoja, o skaitė paskaitas išsižiojusiems amerikiečiams apie ateizmą, skatino abortus ir… propagavo “laisvą meilę”. 1905 metais kaunietė E.Goldman pirmoji viešai pareiškė, kad “žmonės turi teisę vogti duoną, jei nori valgyti”. Už tai gavo metus kalėjimo. Nuo 1906 metų E.Goldman redagavo anarchistų žurnalą “Mother Earth”, kuriame vėlgi propagavo “laisvą meilę”. 1917 metais ji buvo suimta ir 1919 metais deportuota į Sovietų Rusiją. Grįžusios iš ten į JAV 1934 metais E.Goldman entuziazmas jau buvo priblėsęs, ir nuo to laiko ji JAV žmonėms sakė: “tiesą sakant, vis dėlto jūs esate iš tiesų laisvi…”

Nors pasaulio politikoje išties galima surasti nemažai lietuviškų ar išeivių iš Lietuvos pavardžių, tačiau būta ir veikėjų, pakilusių aukščiau nei senatoriaus ar kongresmeno postas – penktajame dešimtmetyje turėjome netgi valstybės premjerą (neskaičiuojant Izraelio premjerų, kurių bene vienintelis Arielis Šaronas neturi jokių sąsajų su Lietuva), nors joks išeivis iš Lietuvos turbūt nėra tapęs jokios valstybės prezidentu, kaip V.Adamkus. Tiesa, tas premjeras buvo jau nebeegzistuojančių valstybių – Pietų Rodezijos (dabar – Zimbabvė), Šiaurės Rodezijos (dabar – Zambija) ir Njasalendo (dabar – Malavis) – federacijos premjeras Roy Welensky (Rolandas Wilenskis), mėgęs save vadinti “pusiau žydu, pusiau lietuviu, bet visu šimtu procentu – britu”. Nors to laikmečio ir regiono politinė istorija yra neįtikėtinai sudėtinga ir, kaip paprastai, lietuviams tolima ar svetima, tačiau bent jau būtina žinoti, kad R.Welensky Afrikos dekolonizacijos prieaušriu buvo laikomas to regiono “baltųjų žmonių vadu”. Gan reikšmingas postas.

LIETUVIŠKASIS HOLIVUDAS

Lietuvos nesėkmės Eurovizijoje ir iš holivudinių masinių scenų neišsiveržiančių aktorių gausa iš tiesų nereiškia, kad Lietuvoje kada nors trūko tikrų talentų. Ką gi, be mūsų net ir “The Beatles” nebūtų tapę tokiais, kokiais tapo – jų vadybininko Briano Epšteino seneliai buvo imigrantai iš Lietuvos. Kas tokia būtų Oprah Winfrey be lietuvių kilmės šou redaktoriaus Johno Strolio? Būtent “Pat Metheny Group” būgnininkas Paulas Wertico (Vertelka) buvo tas, kurio dėka grupė pelnė 6 “Grammy” apdovanojimus. O kas toks buvo vadinamas “geriausiu Amerikos rašytoju-fantastu po H.G.Wellso”? Teisingai – Pasaulio fantastų šlovės muziejaus narys Algis Budrys, kuriam net ir “siaubo romanų karalius” Stephenas Kingas savo autobiografijoje “On writing” nešykšti gerų žodžių. Dar 1963 metais, kai šešiolikametis S.Kingas buvo niekas, o A.Budrys – didžiausio Amerikos fantastinių apsakymų žurnalo “Popular Science & Fiction” redaktorius, lietuvis pastebėjo būsimojo daugiamilijoninių bestselerių autoriaus talentą, ir skatino jį rašyti toliau.

Ir kitą kartą, kai žiūrėsite su savo vaikais “Warner Bros” animacinius filmukus apie kiškį “Bugs Bunny” ar ančiuką “Duffy Duck”, žinokite, kad jų įgarsintojo Melo Blanco (prsiminkite garsųjį “What’s up, Doc?”) tėvų pavardės buvo Blažiai, ir buvo jie kilę iš Vilniaus.

Net ir okupacijos laikais buvo žinomos tokios lietuvių kilmės aktorės, kaip Rūta Lee-Kilmonytė, bei su Alenu Delonu vaidinusi Joanna Shimkus (filmai “Les aventuriers”, “The Marriage of a Young Stockbroker”, “The Virgin and the Gypsy” ir kt.). J.Shimkus yra laikoma daugiau Prancūzijos kinematografo žvaigžde, tačiau jai tekę vaidinti ir su tokiomis superžvaigždėmis, kaip Elizabeth Taylor, Richardas Burtonas ar juodaodžiu Sidney Poitier, kurio žmona, beje, taip pat buvo lietuvė.

Tačiau lietuvių kilmės aktorių sąrašą galima tęsti iki begalybės. Jo viršūnėje, be abejo, tesipuikuoja seras Johnas Gielgudas (Gelgaudas), ilgametis Didžiosios Britanijos teatro korifėjus, bei 1928 metais Joniškyje gimęs Laurynas Škinkis, pasauliui geriau pažįstamas kaip Laurence Harvey. Škinkių šeima emigravo iš Lietuvos į Pietų Afriką, iš ten persikėlė į Didžiąją Britaniją, vėliau – į JAV. Nuo 1947 metų Laurence Harvey visame pasaulyje išgarsėjo Šekspyro sukurtų personažų vaidmenimis (filmai “Of Human Bondage”, “Manchurian Candidate”, “Walk on the Wild Side”), ir nuo jo grožio alpstančioms gražuolėms belieka priminti, kad tai buvo tiesiog vaikinukas iš Joniškio (kuom joniškiečiai dar pasižymi užsienyje?). Lietuviškųjų aktorių Olimpe vietos atsirastų ir Kazimierui Bučinskui, pasauliui pažįstamam, kaip Charles Bronsonas (beje, ir jo etninę priklausomybę kėsinasi ir lenkai).

Kinofilme “The Last Safari” įsimintiną vaidmenį sukūrė Kaz Garas (Gaižutis). Keletą kartų Tarzanu teko pabūti ir lietuvių kilmės Ronui Ely. Garsusis Walteris Matthau sukūrė keliolika unikalių vaidmenų (kinofilmai “Odd Couple”, “Grumpy Old Men”), nuo jo neatsiliko Jack Palance (“City Slickers”, “Tango & Cash”). Taip pat lietuviško kraujo turi ir Jackas Sernas, George Mikell, Ann Jillian, Ruth Roman, Tino Grossi. Nors lietuvių kilmės yra ir garsusis Robertas Zemeckis (Žemeckis), kinofilmų “Forrest Gump” bei “Back to the Future” režisierius. Iš Lietuvos buvo kilęs ir garsus Holivudo scenaristas bei režisierius Garson Kanin (1912-1999).

Lietuvos žydai visada buvo geri komikai. Jack Benny, David Brenner, John Candy, Alan King, Howie Mandel ir Andy Kaufmannas, kurį puikiai suvaidino Jim Carey filme “A Man on the Moon” (šioje vietoje pravartu prisiminti ir nemarųjį jo impresarijaus Danny de Vito klausimą – “Are you from Lithuania?”).

SPORTAS

Jis buvo tikrasis Čempionas.

Krepšinyje tai buvo Michaelas Jordanas, bokse – Muhammadas Ali, beisbole – Babe Ruth, futbole – Pele.

Amerikietiškas futbolas, nors ir koks būtų lietuviams nesuprantamas žaidimas, taip pat turėjo savo Čempioną. Kūrėją. Stabą. Žvaigždę. Herojų.

Ir jis buvo lietuvis.

O mums, jau seniai įpratusiems prie titulo “legendinis”, Lietuvos žiniasklaidoje klijuojamo prie bet kurio vyresnio nei 30 metų iškilesnio asmens pavardės, būtų pravartu žinoti, kad Jis buvo išties “legendinis”.

“Geriausiu pirmųjų 50-ies amerikietiškojo futbolo metų žaidėju” tituluojamas Johnny Unitas (Jonas Jonaitis) – yra bene vienintelis lietuvis, kurio atvaizdas net keturis kartus puikavosi ant “Sports Illustrated” žurnalo. “Time” žurnalo nekrologe, skirtame šiam 2002 metais mirusiam sportininkui buvo parašyta: “Jo pavardė buvo lietuviška, bet reikšmė – amerikietiška – Džoni, suvienyk mus! (angl. – “Unite us”). Nuo 1956 iki 1972 metų Baltimorės gyventojai susivienydavo kiekvieno sekmadienio popietę unikaliai progai – miesto stadione arba televizorių ekranuose stebėti modernaus amerikietiškojo futbolo gimimo procesą, kurį kūrė Baltimorės “Colts” įžaidėjas Johnny Unitas”…

Johnny Unitas buvo žymiausias visų laikų JAV lietuvių kilmės sportininkas, tikra amerikietiškojo futbolo legenda, kuriam, kol kas vieninteliams lietuvių sportininkui yra pastatytas paminklas – prie Baltimorės M&T stadiono Baltimorėje (kaip ir M.Jordanui Čikagoje ar Sylvesterio Stallones sukurtam Rocky personažui Filadelfijoje). Kadaise kartu su A.Saboniu Portlende rungtyniavęs S.Pippenas apie Arvydą atsiliepė, kaip apie žmogų, su kuriuo aikštelėje – “visiems ramiau”. Apie J.Unitą jo komandos draugai sakė: “Žaidimas drauge su Johnny – tai tarsi buvimas spūstyje su Dievu”.

Dukart NFL čempionas (1958 ir 1959 metais), dukart naudingiausias lygos žaidėjo titulas (1959 ir 1967 metais), 10 kartų patekęs į simbolinę “Pasaulio” rinktinę, nuo 1979 metų įtrauktas į NFL Šlovės muziejų. Dėl savo elegantiškų ir neįtikėtinai tikslių perdavimų žurnalistų ir sporto komentatorių pramintas “auksine ranka” J.Unitas yra laikomas geriausių įžaidėjų (“quarterback”) per visą NFL istoriją, tokiu jis buvo išrinktas tiek 1969 metais, tiek 2000 metais vykusiose apklausose. Savo karjeros pabaigoje 1973 metais Johnny Unitas turėjo 22 NFL rekordus, iš kurių dauguma nesumušta lig šiol. Pats įžymiausias rekordas – 47 rungtynes iš eilės J.Unitas padarė maksimalų taškų skaičių leidžiančius pelnyti rezultatyvius perdavimus (antrosios vietos laimėtojas buvo tai padaręs tik 30 rungtynių iš eilės). J.Unitas buvo pirmasis NFL istorijoje futbolininkas, karjeros metu rezultatyviai kamuolį perdavęs 40 tūkst. ir daugiau jardų (36,6 km arba 36,6 tūkst.) atstumu. Šis rekordas nepagerintas ligi šiol. 1958 metais J.Unitas su Baltimorės “Colts” tapo pirmą kartą NFL čempionu, pirmajame finale, rodomu per nacionalinę televiziją. Tas 1958 metų finalas laikomas pačiu gražiausiu ir didingiausiu žaidimu per visą NFL istoriją, ir J.Unitas perdavimas padėjo “Colts” išplėšti pergalę prieš namuose žaidusius Niujorko “Giants”. Būtina paminėti, kad“Baltimore Colts” rungtyniavusio J.Unito karjera sutapo su futbolo transliacijų per televiziją pradžia. Televizijai buvo reikalinga superžvaigždė ir jis puikiai atliko jos vaidmenį. Amerikietiškas futbolas yra JAV populiariausia labiausiai stebima per televiziją sporto šaka Amerikoje, ir J.Unitas (tariamas “Junaitis”) buvo žinomas milijonams amerikiečių.

O šios žvaigždės istorija buvo tipiška, kaip ir tūkstančių lietuvių, atsidūrusių Amerikoje. Johnny Constantine Unitas gimė 1933 metais Pitsburge, Leono ir Elenos Jonaičių šeimoje. Tėvai “suamerikonino” pavardę dėl jos tarties sunkumų (amerikiečiai Unitas pavardę skaito “Junaitis”). Augo be tėvo, kuis mirė, kai Jonukui buvo 5 metai. Į NFL pateko 1956 metais (metinis kontraktas – 7 tūkstančiai dolerių). Mirė 2002 metais, rugsėjo 11-ą.

Anot jį pažinojusių Amerikos lietuvių, J.Unitas nebuvo aktyvus lietuvių bendruomenės veikloje, tačiau viešai pasisakydavo esąs lietuvis. Kaip priimta Amerikoje, kartą JAV graikai jį apdovanojo kaip “labiausiai pasižymėjusį Amerikos graiką”. Tačiau J.Unitas atsisakė apdovanijimo, pareiškęs, kad yra lietuvis, o jo pavardė – Jonaitis, kurią tėvai pakeitė dėl tarties sunkumų. Pasak liudininkų, sekmadieniais prieš rungtynes su keliais “Colts” nariais J.Unitas ateidavo į Baltimorės lietuvių parapijos bažnyčioje laikomas Šv.mišias.

Kartu su J.Unitas amerikietiško futbolo Šlovės muziejuje nuo 1979 metų puikuojasi ir kito lietuvio – Dick Butkus, ilgamečio Čikagos “Bears” žaidėjo pavardė. Jo nuotrauka ant “Sports Illustrated” viršelio puikavosi tik du kartus (daugiau iš lietuvių niekam nepasisekė ten patekti). Jis buvo renkamas į simbolinę NFL “pasaulio rinktinę” aštuonis kartus. Du kartus pripažintas geriausiu NFL sezono gynėju.

Johhny Podres (Jonas Poderis), žaisdamas profesionalų beisbolo komandoje “Brooklyn Dodgers” 1955 metais ir 1959 metais tapo “World Series” pasaulio čempionu. Karjerą baigė turėdamas 6 MLB (Major League Baseball) rekordus.

“Lietuviškasis liūtas” Vytas Gerulaitis buvo žinomas Lietuvai net ir okupacijos laikais. 1977 metais ketvirtaja pasaulio rakete tituluojamas V.Gerulaitis, deja, tikru čempionu tapo tik vieną kartą – 1975 metais kartu su Pitsburgo “Traingles” pasaulio komandų žaidynėse.

Lietuvos žmonėms krepšinis turbūt iš tiesų yra įaugęs į kraują. JAV moterų krepšinio pradininke laikoma 1868 metais Vilniuje gimusi D.Abbot. Golfo šlovės muziejuje puikuojasi 1931 metų pasaulio golfo čempiono Bill Burke (Burkauskas) pavardė. 1932 metais pasaulio profesionalų bokso čempionu sunkiasvorių kategorijoje tapo Jack (Juozas) Sharkey (Žukauskas). O kur Pranas Lubinas, 1936 metų olimpinės JAV komandos kapitonas ir čempionas (savaime suprantama, ir Europos čempionas su Lietuvos rinktine)?

Lietuviams tikrosios bilijardo atmainos atsivėrė ne vien Nepriklausomybės laikais. 1968 metų ir 1974 metų pasaulio vyrų biliardo čempionu tapo Joe Balsis (1921-1995), nuo 1982 metų įtrauktas į Biliardo šlovės muziejų. O moteris-žaidėja, apie kurią komentatoriai susiažvėję sakydavo, jog “ji žaidžia kaip vyras” – Jean Balukis (Balukas) “US Open” pasaulio moterų biliardo čempione tapo penkis kartus iš eilės pirmąjį kartą, būdama vos 12 metų). Iš viso ji buvo septynis kartus US Open čempione ir 6 kartus “World Open” čempione.

O Jūsų mylimoji “Manchester United” futbolo komanda? Kas ji būtų buvusi be lietuvio įsikišimo? Po Antrojo pasaulinio karo “Machester United” klubas buvo beveik bankrutavęs, kol 1945 metais jam nepradėjo vadovauti Škotijos lietuvių sūnus Mattas Busby (1909-1994), vėliau už nuopelnus futbolo vystymui tapęs seru Matthew Busby. Nors norint gerai išmanyti Didžiosios Britanijos futbolo klubų istoriją ir vadybą, būtina būti gerai susipažinus su komplikuota Škotijos ir Anglijos masonų ložių sistema, tačiau bet kuriuo atveju joje dalyvavo ir lietuvis – M.Busby pirmaisis įvedė madą futbolo komandų treneriams bei vadovams vilkėti sportinę aprangą, o jo vedama “Manchester United” 1968 metais pirmą kartą tapo Europos klubų čempione.

Todėl… Kai kitą kartą būsite JAV ar Didžiojoje Britanijoje, dar kartą įsižiūrėkite į tenykščius žmones – sočius, apdraustus, einančius į stadioną po taikiu dangumi, gyvenančius ar dirbančius dangoraižiuose, vilkinčius kokybiškais rūbais, nugalėjusius visus priešus ir žinančius savo teises. Įsižiūrėkite į jų gerbūvį. Ir žinokite – tai sukūrėme mes – žmonės iš Lietuvos.

(Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė“)


1 komentaras

  1. sako:

    Netiesa, turime ir NBA čempioną. :)
    Deja nepamenu pavardės, bet jo tėvas irgi buvo krepšininkas- imigrantas, o sūnus- čempionas.
    Dar Brentas Baris- vienintelis, neskaitant geriausio visų laikų krepšininko Jordano- nuo baudų įdėjęs :) )))

Komentuoti