„VOLKSWAGEN“ ISTORIJA: KAIP FERDINANDAS PORSCHE KŪRĖ „LIAUDIES MAŠINĄ“

„VOLKSWAGEN“ ISTORIJA: KAIP FERDINANDAS PORSCHE KŪRĖ „LIAUDIES MAŠINĄ“

274
0
DALINTIS

Kol gyvas, Ferdinandas Porsche (1875-1951) buvo vadinamas “Didžiuoju inžinieriumi”, o po mirties pripažintas ir “amžiaus automobilių inžinieriumi”. Jis sukūrė pirmąjį pasaulyje hibridinį automobilio variklį. Jis sukonstravo Vermachto tankus “Tigras” ir savaeigį pabūklą, “tankų naikintoją” “Elefant”, mums taip pažįstamus iš kino filmų. Jis sukūrė lėktuvus Liuftvafei ir Londoną griovusių “raketinių sviedinių” dizainą. Ir padovanojo pasauliui savo žymiausią kūrinį – “automobilis-vabalą” – “Volkswagen Beetle“.

Ferdinandas Porsche gimė folksdoičių šeimoje Maffersdorfo mieste Bohemijoje, Austrijos-Vengrijos imperijoje (dabar – Vratislavice nad Nisou miestas Čekijoje). Tėvas Antonas Porsche buvo kalvis ir turėjo metalo dirbtuves, o kai vyresnysis sūnus žuvo per nelaimingą atsitikimą, tėvas amato pradėjo mokyti jaunesnįjį Ferdinandą. Tačiau metalas vaiko nežavėjo – jį traukė tik elektra. Gretimame miestelyje esančios hidroelektrinės savininkas sykį aprodė ją mažajam Ferdinandui, ir po to jis pradėjo eksperimentus su rūgštimis ir akumuliatoriais – jau vaikystėje būsimasis „amžiaus inžinierius“ demonstravo neeilinius gabumus ir imlumą. Būtent jo eksperimentų dėka Porsche šeima pirmoji Maffersdorfe jau 1893 metais turėjo elektrą…

Ferdinandas Porsche baigė technikumą Reichenberge (dabar – Liberecas), o sulaukęs 18 metų, išvyko į Vieną. Tėvai tikėjosi, kad jis tęs studijas Vienos Technologijos universitete, tačiau Ferdinandas Porsche pasirinko praktiką vietoje teorinių žinių – jis įsidarbino laborantu „Bela Egger Elektrik“ kompanijoje (vėliau virtusioje „Brown Boveri“ – dabartinio ABB koncerno dalimi). Universitete jis apsilankydavo kartais ir tik vakarais – tai ir buvo visas jo aukštasis inžinerinis išsilavinimas (beje, vėliau tai nesutrukdė tam pačiam universitetui suteikti Ferdinandui Porsche garbės daktaro laipsnį). Per kelerius metus F.Porsche buvo paaukštintas iki Bandymų ir eksperimentų departamento vadovo posto, kuriame pradėjo kurti elektrinį variklį. Ten atsitiko dar vienas reikšmingas įvykis – Ferdinandas Porsche vedė kompanijos buhalterę.

1898 metais Ferdinandas Porsche buvo priimtas į „Jakob Lohner & Co“ firmą, gaminusią karietas ir kitas transporto priemones imperatoriui Pranciškui Juozapui I, taip pat Anglijos, Švedijos bei Rumunijos karališkosioms šeimoms. Ten pat jau porą metų buvo bandoma gaminti ir automobilius, tačiau reikalai pajudėjo į priekį, atėjus F.Porsche. 1898 metais kompanija pristatė savo pirmąjį automobilį „System Lohner-Porsche“ – į karietą panašią mašiną, kurią varė du akumuliatoriniai varikliai. Žinoma, ta mašina buvo mažos galios, tačiau vėliau joje įmontavus ir Daimlerio vidaus degimo variklį, pasaulį išvydo pirmasis hibridinis automobilis, be to, tai buvo pirmasis automobilis, priekiniais varomaisiais ratais. „Lohner-Porsche“ automobilis pasiekė Austrijos greičio rekordą, pasiekęs svaiginančius 56 km/h, ir jo buvo parduota 300 vienetų. 1900 metų Paryžiaus automobilių šou ši mašina buvo pats populiariausias eksponatas. O 1905 metais Ferdinandas Porsche už jį buvo pripažintas „geriausiu Austrijos automobilių inžinieriumi“.

Nepaisant jį užgriuvusios šlovės, Ferdinandas Porsche 1902 metais buvo pašauktas atlikti būtinosios karinės tarnybos Austrijos armijoje, kurioje tarnavo vairuotoju ir vežiojo patį imperijos erchercogą Francą Ferdinandą, kurio nužudymas po dešimties metų įžiebs Pirmąjį pasaulinį karą… Po tarnybos armijoje grįžęs į „Lohner“ kompaniją, F.Porsche kūrė visiškai neįprastos varomosios sistemos sunkvežimį, kurio elektros motorai buvo įtaisyti ratuose.

1906 metais F.Porsche pradėjo dirbti vyriausiuoju dizaineriu „Austro-Daimler“ automobilių kompanijoje. Ten jis išdirbo 17 metų ir pirmą kartą išbandė jėgas ginklų kūryboje. F.Porsche sukonstravo pirmuosius sunkiosios artilerijos pabūklus, tobulino lėktuvų variklius ir savo garsųjį didelės talpos sunkvežimį „Kelio traukinį“, kurio darbus pradėjo dar „Lohner“ kompanijoje. 1916 metais Ferdinandas Porsche buvo paaukštintas iki generalinio direktoriaus posto, tačiau paliko kompaniją 1923 metais dėl nesutarimų su akcininkais – išsiskyrė jų ateities vizija. Po karo F.Porsche tikėjosi, kad firma imsis gaminti mažus, masinio vartojimo automobilius, „Model T“ pavyzdžiu, kokiais Henry Fordas užtvindė Ameriką (F.Porsche išvis žavėjosi H.Fordo sukurta sistema, ir stengėsi kuo daugiau jo išradimų perkelti į Vokietiją. Tačiau apsilankius gamykloje Detroite,  labiausiai jį nustebino demokratiška atmosfera darbininkų ir vadybininkų santykiuose, kas buvo visai neįprasta Vokietijoje. F.Porsche buvo apstulbęs, kai jam, garbingam gamyklos svečiui, didelės kompanijos generaliniam direktoriui teko pačiam nusinešti padėklą su nešvariais indais valgykloje…)

Tačiau „Austro-Daimler“ akcininkai nepritarė amerikietiškam plėtros modeliui ir tikėjosi, kad komercinė sėkmė slypi troleibusuose. Konfliktas tarp F.Porsche ir akcininkų pasiekė piką, kai Ferdinandas Porsche garsiam Austrijos aristokratui, pleibojui ir filmų kūrėjui Sacha Kolowratui pagamino automobilį „Sascha“ – atvirą dviejų vietų sportinę mašiną, pasiekdavusią 130 km/h greitį, kas tais laikais jau buvo labai ekstremalu. Vis dėlto tai patraukė kitos „Daimler“ kompanijos, tik šį sykį jau vokiškos dėmesį. „Daimler Motor Gesellschaft“ dominavo sportinių automobilių rinkoje, ir Ferdinandą Porsche jie priėmė išskėstomis rankomis – techniniu direktoriumi gamykloje Štutgarte, kur buvo susitelkęs tuometinės Vokietijos automobilių pramonės centras (Ir Štutgarto universitetas vėliau F.Porsche suteikė garbės daktaro vardą).

1926 metais susijungus su „Benz“ kompanija, F.Porsche dirbo su naujausiais sportiniais „Mercedes“ automobiliais, tačiau dėl konfliktų su vadovybe (F.Porsche nepakentė prieštaravimų), 1929 metais perėjo į Austrijos automobilių kompaniją „Steyr Automobile“, kuris staiga bankrutavo, prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei. Ferdinandas Porsche taip pat staiga tapo bedarbiu.

Tada jis ir nusprendė liautis dirbus kitiems, o pačiam tapti nepriklausomu dizaineriu. 1931 metais Ferdinandas Posrche su savo sūnumi Ferdinandu Antonu Ernstu (1909-1998) Štutgarte įkūrė savo dizaino firmą „Dr.Ing.h.c.F.Porsche GmbH“, Konstruktionen und Beratung fur Motoren und Fahrzeuge“ (jis taip didžiavosi „profesoriaus“ titulais, jog net juos įtraukė į kompanijos pavadinimą „Dr.Ing.h.c.“ ir reiškė „Inžinerijos daktaras honoris causa“), ir subūrė joje daugelį savo buvusių darbuotojų. F.Porsche pasiskelbė pasiruošęs dirbti bet kam, kas tik mokės jam pinigus, ir laiškus su tokiu siūlymu išsiuntinėjo visiems Vokietijos ir Austrijos automobilių kompanijoms.

Pirmoji kompanija, užsakiusi jam sukurti automobilio modelį vadinosi „Wanderer“. Vengdamas įspūdžio, it tai būtų jo pirmasis užsakymas, Ferdinandas Porsche naująjį modelį pavadino „Type 7” (jokių pirmųjų šešių net nebuvo). Vėliau atsirado ir “Type 8“, kuris ilgus metus buvo paties F.Porsche asmeninis automobilis. Būtent šis automobilis tapo pagrindiniu gaminiu su „Audi“ ženklu, kuris atsirado susijungus „Wanderer“ ir dar dvejoms bankrutuojančioms Vokietijos automobilių firmoms suformavus ‚Auto-Union“ koncerną (o F.Porsche gaudavo komisinius už kiekvieną pagamintą „Wanderer“ automobilį). 1931 metų gruodį F.Porsche aplankė motociklų kompanijos „Zündapp“ savininkas, turėjęs ambicingą svajonę – sukurti tokį automobilį, kokio dar niekas nebuvo matęs. Ferdinandas Porsche jam sukūrė „Typ 12“ – tai buvo tai, kas vėliau pavirto „Volkswagen Beetle“ automobiliu…

1932 metais Ferdinandas Porsche apsilankė Sovietų Sąjungoje, kur susitiko su Stalinu. Sovietinis diktatorius jam pasiūlė persikeltį į Rusiją, kur žadėjo suteikti vilą, užtikrinti sotų ir laimingą gyvenimą visiems jo darbuotojams iš Štutgarto ir neribotą finansavimą sukurti mažą masinio vartojimo automobilį. Tai buvo gundantis pasiūlymas, tačiau F.Porsche jo atsisakė, nes Sovietų Sąjungoje nebuvo automobilinių lenktynių, o tokios malonumo jis nebuvo nusiteikęs atsisakyti nė už ką.

Tačiau kitas diktatorius – Adolfas Hitleris, atėjęs į valdžią Vokietijoje 1933 metais pateikė Ferdinandui Porsche tokį pasiūlymą, nuo kurio tas negalėjo atsisakyti.

Savo gyvenime taip ir neišmokęs vairuoti, A.Hitleris savo politinėje programoje automobilių pramonei nubrėžė dvi kryptis. Viena, pasiekti, kad kiekvienas vokiečių šeima po dešimties turėtų savo automobilį arba traktorių. Antra – pasiekti didžiausią vokiškų automobilių greitį.

Ferdinando Porsche greitis ypatingai nedomino, bet Hitlerio vizija dėl „liaudies automobilio“ sutapo su paties dizainerio ilgamete puoselėta svajone. Ferdinandas Porsche susitiko su Hitleriu keletą kartų, ir 1934 metais pats fiureris suteikė dizaineriui užsakymą sukurti tokį automobilį Tiesa, F.Porsche nebuvo vienintelis, dalyvavęs šiame projekte ir konkursuose, tačiau kitos automobilių kompanijos dalyvavo jame be ypatingo entuziazmo, nes tokio automobilio – pagal fiurerio reikalavimus, talpinančio du tėvus ir tris vaikus, nekainuojančio daugiau kaip tūkstančio markių ir siekiančio 100 km/h greitį, kūrimo kaštai buvo dideli, o ir ateitis gana miglota. Tačiau Ferdinandas Porsche fiureriui pasiūlė tokio automobilio prototipą, sukurtą pagal jo paties 1932 metų „Typ 12“ modelį. Du pirmieji bandomieji modeliai buvo baigti 1935 metais, o 1938 metais dviduris apvalainų formų sedanas (sakoma, kad pats fiureris prikišęs nagus prie jo išvaizdos), pakiliai pavadintas „Volkswagen 38“  („1938 metų pavyzdžio liaudies automobilis“) buvo pristatytas ir paruoštas serijinei gamybai.

Reichas sumokėjo Ferdinandui Porsche 1,7 milijonus markių už tokį kūrinį ir suteikė jam Vokietijos Nacionalinį apdovanojimą už Meną ir Mokslą, ypatingai retą ir aukštą apdovanojimą.

1938 metų gegužį prasidėjo „Volkswagen“ gamyklos statyba – jai vieta buvo parinkta Žemutinėje Saksonijoje netoli Fallerslebeno miestelio, kuris netrukus buvo pervadintas į „Stadt des KdF-Wagens“ (šiandien miestelis yra pervadintas Wolfsburgu pagal netoliese esančią pilį, ir joje yra įsikūrusi „Volkswagen“ koncerno būstinė). Abreviatūra „KdF“ reiškė nacistinį šūkį ‚Kraft durch Freude“ („Galia per džiaugsmą“). Gamykla, kainavusi 50 milijonų markių, iškilo, tačiau vis dėlto „liaudies automobilių“ gamyba buvo vis atidėliojama, o prasidėjus karui, net ir nepradėta, nes teko gaminti vien karinius automobilius „Kubelwagen“ ir „Schwimmwagen“.

1944-1945 metais sąjungininkų aviacija sunaikino daugiau kaip pusę tos „Volkswagen“ gamyklos, tačiau „Kubelwagenų“ gamyba joje nenutrūko nė akimirkai – prie konvejerių, apsuptų griuvėsių nežmoniškomis sąlygomis darbavosi karo belaisviai ir specialistai, nacių surinkti iš koncentracijos stovyklų (1945 metų pavasarį tik kas dešimtas gamyklos darbininkas buvo vokietis). Tiesa, Ferdinandas Porsche toje gamykloje apsilankydavo retai – jis vadovavo Vokietijos Tankų Komisijai, atsakingai už naujos ginkluotės kūrimą ir daugiau laiko praleisdavo okupuotoje Prancūzijoje, prižiūrėdamas „Peugeot“ gamyklas, tiekiančias karinę produkciją Vermachtui.

Būtent vizitai į Prancūziją ir buvo akstinas pokarinei okupacinei prancūzų administracijai areštuoti Ferdinandą Porsche. Dižono kalėjime Prancūzijoje jis ir jo žentas, kaltinami karo nusikaltimais praleido 20 mėnesių (F.Porsche, savanoriškai įstojęs į nacių partiją 1937 metais, simpatizavęs Hitleriui, vis dėlto tvirtino, kad nėra „susitepęs rankų krauju“, o „vergų darbas“ „Volkswagen“ gamykloje buvo tiesiog neišvengiama būtinybė, na, juk „visi Vokietijoje“ tokiu priverstiniu darbu naudojosi…). F.Porsche sūnus, Italijoje pardavęs sportinio automobilio modelį, surinko pakankamai pinigų užstatui, kad tėvas būtų paleistas (kaltinimai F.Porsche vėliau buvo panaikinti, tačiau užstato šeima neatgavo).

Ferdinandas Porsche apsigyveno Gmiunde, pietų Austrijoje, kur iš Štutgarto nuo bombardavimų buvo evakuotas jo konstruktorių biuras. Jam buvo uždrausta įvažiuoti į Vokietiją, ir „Volkswagen“ evoliuciją F.Porsche buvo priverstas stebėti iš tolo.

Tuo metu po karo į nuniokotą „Volkswagen“ gamyklą pamažu pradėjo grįžti išsilakstę darbininkai. Okupacinė britų valdžia jiems pasiūlė dvi išeitis – arba atkurti automobilių gamybą, išleidžiant tūkstantį automobilių per mėnesį, arba gamyklą uždaryti. Vokiečių darbininkai pasirinko pirmąjį variantą. Taip pagaliau atėjo laikas ir „Volkswagen Beetle“ užkariauti pasaulį. Jau 1946  metais gamykla išleido tūkstantį šiek tiek modernizuoto prieškarinio „Volkswagen 38“ automobilių, o dar kitais metais penki jų vienetai buvo parduoti į Nyderlandus – taip Vokietija vėl tapo automobilių eksportuotoja. Pačioje liaudyje dėl savo formų pakrikštytas „vabalu“, 1948 metais „Volkswagen Beetle“ pasirodė ta forma, kuri nesikeitė iki pat 2003 metų, kol jų gamyba nebuvo nutraukta (jų buvo pagaminta 20 milijonų, ir pats “vabalas” jau buvo spėjęs tapti tikra stiliaus bei dizaino ikona).

Pats Ferdinandas Porsche 1948 metais taip pat atgaivino ir savo kompaniją,  tačiau verslui vadovavo jo sūnus. Tais metais kompanija pagamino pirmąjį automobilį su „Porsche“ ženklu, jis vadinosi „Porsche 356” – o pirmieji 49 automobiliai su aliumininiu korpusu buvo surinkti vien rankomis (nuo to laiko „Porsche“, skirtingai nei įkūrėjo vizija, orientavosi į prabangių sportinių  automobilių mėgėjus). Po dviejų metų „Porsche 356“ su plieniniu korpusu jau buvo masiškai gaminami Vokietijoje, kur šis vardas kėlė pagarbų susižavėjimą ir lėmė gerus pardavimus (ant 2010 metais gimtajame konstruktoriaus Vratislavico mieste atidengto paminklo Ferdinandui Porsche postamento ir stovi būtent „Porsche 356” automobilis). 1952 metais pasirodęs dabartinis „Porsche“ logotipas taip pat buvo orientuotas į Vokietijos rinką – raudona ir geltona skydo spalvos atitiko Viurtembergo-Badeno žemių spalvas, o atsistojęs piestu žirgas simbolizavo Štutgartą, kurio simboliu ir yra žirgas, o ir pats pavadinimas ir yra kilęs nuo senovinio žodžio „Stuotgarten“, reiškiančio „arklides“…

Ferdinandas Porsche prieš mirtį visgi sulaukė galimybės apsilankyti „Volkswagen“ gamykloje Volfsburge ir savo akimis išvysti nuo konvejerio riedančius „Beetle“ automobilius. Tai įvyko 1950 metų lapkritį, o po kelių savaičių jis gavo infarktą, ir jau nebeatgavęs sąmonės mirė 1951 metų sausio 30 dieną, praėjus lygiai 18 metų nuo tos dienos, kai Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, atsinešdamas politinį siekį, pavertųsi F.Porsche svajonę realybe.

 

 

 

 


KOMENTARŲ NĖRA