VALDYK, BRITANIJA!

VALDYK, BRITANIJA!

birželio 5, 2009 9:08 PM, rašė Giedrius Drukteinis

Spėju, kad nė vienam vaikui, kuris tik teikiasi skaityti bet kokias knygas, neįmanoma nepajusti pagarbos anglams. Kur tik kokie keliautojai ar išradėjai – ten anglai. Kur tik fizikai, chemikai ar zoologai – absoliuti dauguma anglai. Ten, kur riteriai, sekliai ar inžinieriai – visur šmėkščioja anglai. Netgi britų nusikaltėlius – Džeką Skerdiką ar daktarą Moriartį – mes pažįstame jau nuo vaikystės.     

Tie, kas žiūri kabelinį „History Channel“ taip pat jau žino – tiek Pirmąjį, tiek Antrąjį pasaulinius karus laimėjo anglai. Kad ir kaip bepasižiūrėsi, kur pergalė – ten taip pat anglai (galų gale, kas nepabijojo Šaltojo karo metu išsiųsti iš savo šalies 102 sovietinius diplomatus ir negrąžinti rusams Lietuvos aukso? Žinoma, anglai). Metams bėgant, manau, kiekvienas taip pat pajunta, kad ten, kur kokybė – ten ir vėl Anglija (kaip svariai kadaise atrodė ženklas „Made in England“!). Ir, galų gale, net ir ten, kur manieros, ten ir vėl sklandė angliška dvasia. Džentelmeniška dvasia.

Gali skambėti dviprasmiškai, tačiau manęs niekada neapleido kažkoks pajautimas, kad visus vaikystėje pažintus anglus – nuo serijinio žudiko iki garvežio išradėjo vienijo kažkoks sunkiai paaiškinamas galantiškumas. Okupacijos laikais, net ir nemačius nė vieno gyvo brito, niekam niekada nekilo abejonių, kad jie yra šaltakraujiški, rafinuoti, santūrūs, dažniausiai bejausmiai, dėvi katiliukus, esti tvarkingai apsirengę ir t.t. Žodžiu, tikri džentelmenai.

Kur slypi „britiško stiliaus“ paslaptis, ir ar toks išvis egzistuoja? Nors ankstesniuose straipsniuose ne kartą minėjau, kad, ten, kur drabužiai ar stilius – ten irgi anglai (galų gale, pirmuosius drabužių dizaino ir mados namus pasaulyje įkūrė ne prancūzai ar italai, o anglas Charles Frederick Worthas (1826-1895), tiesa, Paryžiuje), tačiau šis straipsnis ne apie jų aprangą ar lietsargius. Ne apie Davidą Beckhamą. Ne apie Didžiosios Britanijos ar Anglijos vėliavas ant marškinėlių ir užpakalinių džinsų kišenėlių. Ne apie tedžius, modus, rokerius, pankus ar skustagalvius – galų gale, tai buvo tik šėliojantis jaunimas. Šis straipsnis apie anglišką laikyseną, kurią daugelis linkę stereotipiškai vadinti „arogancija“, tačiau kuri visada padėdavo ir padeda atskirti tikrąjį džentelmeną nuo banalaus nuvorišo.

KAS YRA DŽENTELMENAS?

XIX amžiuje, karalienės Viktorijos valdymo laikais, kai Britanijos imperija išsiplėtė per visą pasaulį ir tapo geografiniu-politiniu dariniu „virš kurio niekada nenusileidžia saulė“, Anglijos visuomenėje įsiplieskė ginčas, kas gi vis dėlto yra tikrasis džentelmenas, kokie jo išskirtiniai bruožai, kas juo gali būti, ir kiek laiko užtrunka vyriškiui tokiu tapti? Į šią diskusiją įsitraukė netgi akademikai bei politikai, nors niekas niekada nekėlė klausimo, kokia gi nauda vyrui išvis būti džentelmenu. Atsakymas į tokį klausimą, matyt, buvo savaime aiškus, nors, tiesą sakant, apčiuopiamos naudos iš to nedaug kas galėjo turėjo, atvirkščiai, būti džentelmenu tais laikais reiškė užsikrauti ant pečių daug prievolių. Jei feodalizmo eroje džentelmenu buvo vadinamas asmuo, turintis teisę nešiotis ginklą, Naujaisiais laikais tai jau nebebuvo aktualu. Viktorijos laikų džentelmenas turėjo daugybę įsipareigojimų, tokių kaip: visada ginti damos ir silpnesniųjų garbę, išlaikyti savo šeimą, nepriekaištingai rengtis ir atlikti savo darbą (nors ir teigiant, kad fizinis darbas yra žemesnių klasių ir valstybės tarnautojų prakeiksmas), negailint savo sveikatos kariauti ar darbuotis užjūrio kolonijose. 

Iki XIX amžiaus Britanijos aristokratai vadino save „džentelmenais nuo gimimo“ (nors dažnai buvo pabrėžiama, kad vien gimti kilmingoje šeimoje neužtenka tapti džentelmenu). XIX amžiuje atsiradęs pramoninis ir prekybinis elitas – istorinė aristokratijos opozicija – reikalavo taip pat būti pripažintais džentelmenais dėl savo augančių turtų ir politinės-kultūrinės įtakos. Trečia visuomenės dalis – aukšti dvasininkai, armijos karininkai, teisininkai ar Parlamento deputatai taip pat norėjo būti laikomi džentelmenais dėl savo garbingų profesijų, nors toks socialinis ratas jų pastangomis buvo labai ribojamas, į jį, pavyzdžiui, nepapuldavo inžinieriai.

XIX amžiaus pabaigoje visuomenei vis dėlto pavyko rasti kompromisą – klasinė kilmė neapsprendžia džentelmeno statuso. Visuotinai buvo sutarta, kad džentelmenu gali būti bet kuris asmuo (nepriklausomai nuo savo socialinių šaknų), įgijęs tradicinį išsilavinimą „viešojoje mokykloje“ (angl. „public school“) ir universitete. Galutinis džentelmeno įvertinimas – elgesio ir laikysenos kodeksas, pagrįstas iš feodalinės praeities atkeliavusi kavalieriškumu.

Taip terminas „džentelmenas“ užėmė savo vietą XIX amžiaus britų sąmonėje.

IMPERIJOS PRIORITETAI

Kodėl britams išvis reikėjo aiškintis tai, kas iš pirmo žvilgsnio ir taip atrodo aišku, tampa aiškiau, prisiminus tuometinį Britanijos imperijos kontekstą.

XIX amžiaus viduryje, po sėkmingų karų, Pramoninės revoliucijos ir visuotinės gerovės kilimo, dauguma britų buvo šventai įsitikinę, kad jie yra „geriausia nacija pasaulyje“. Taip pat buvo teigiama, kad anglai, susimaišę su škotais, valais ir airiais gali sukurti „tautą“, tinkančią administruoti kitų, „ne tokių laimingų tautų“ reikalus. Tokius prioritetus ir puoselėjo tiek XIX-XX amžiaus Britanijos monarchai, tiek valdančiosios klasės – visų pirma, „britų tauta“, antra – pavaldžiosios jai „tautos“ (kolonijos), na, ir trečia, likusi žmonijos dalis.

Britams pavyko išvengti pagundos pasiskelbti „aukščiausiąja rase“, kuriai tarnauti privalėjo kitos tautos (tokią koncepciją vystė Vokietijos nacių ideologai), atvirkščiai, britų „išskirtinumas“ reiškė pašaukimą „tarnauti“ kitoms tautoms, padedant joms pasiekti tinkamą kultūrinį ir ekonominį lygį. Pasak R.Kiplingo poemos „Baltojo žmogaus našta“: „Tarnauti tiems, kurie tarnauja tau“…

Tokia politinė koncepcija buvo tokia priimtina ir taip intensyviai palaikoma, jog ja įtikėjo ne tik patys britai, bet ir jų kolonijų tautos. Britai, skatindami kolonijų socialinę ir ekonominę plėtrą, elgėsi ne kaip plėšikai, o kilniaširdžiai misionieriai, savo laikysena bei elgesiu aktyviai reikalaudami iš čiabuvių tik „pagarbos“ tokiai misijai. Ir tai sėkmingai veikė. Vieniši baltaodžiai vyrai arba jų šeimos galėjo beginkliai ir neužsibarikadavę gyventi tarp tūkstančių karingų afrikiečių, ginkluotų ietimis ir nuodingomis strėlėmis, tačiau jų išreikalauta pagarba tarsi apgaubdavo europiečius nematomais šarvais, ir tai retai nepasiteisindavo. Tokia laikysena buvo tūkstantį kartų efektyvesnė nei galingiausi pasaulyje ginklai (kurie, tiesa, buvo be jokių skrupulų panaudojami, jei tokioje sistemoje tik atsirasdavo menkiausias nepaklusnumo plyšelis). Tai ir paaiškina, kaip palyginti nedidelė britų nacija sugebėjo net porą amžių išlaikyti ketvirtį Žemės sausumos užimančią imperiją be ypatingai didelių armijų ar jėgos demonstravimo. Dauguma čiabuvių kolonijose tikėjo, jog britai išvis yra nemirtingi ar nejaučia skausmo (toks įsitikinimas buvo sugriautas tik per Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame dalyvaujantys kolonijinių armijų kareiviai Prancūzijoje pirmą kartą savo gyvenime pamatė žūstančius ar iš skausmo dejuojančius britus).

Būtina pabrėžti, kad XIX amžiuje, išskyrus airius, britai buvo neįprastai vieninga tauta, kurios tarpe morganatinės santuokos (tarp skirtingų luomų asmenų) nebuvo neįprastas reiškinys. Regioniniai tautos skirtumai buvo gana nežymūs – pati tankiausia ir efektyviausia pasaulyje geležinkelių sistema padėjo sutelkti naciją ir jausti vieniems kitų gyvenimo ritmą. Net ir garsioji, lig šių dienų išlikusi anglų „klasinė“ visuomenė buvo ganėtinai dinamiška, suteikianti galimybes bet kuriam žmogui pakilti į aukštesniąją klasę.

Socialinės piramidės viršūnę užėmė dvi klasės – „aukštoji“ ir „aukštesnioji-vidurinioji“, kurių atstovai iki XIX amžiaus pradžios ir formavo „džentelmenų“ bei „ledžių“ kategorijas.

„Aukštąją“ klasę daugiausiai sudarė dvarininkai, ir išskirtinis šios klasės bruožas buvo jos prieraišumas žemei. Kiekvienas aukštuomenės narys turėjo savo žemės dvarą, paveldimą iš protėvių ir perduodamą įpėdiniui, kuriam taip pat pereidavo ir titulai (jaunesnieji sūnus, kaip žinia, tapdavo dvasininkais bei kariškiais). „Aukštesnioji-vidurinioji“ klasė gyveno miestuose, ir ją sudarė prakutę verslininkai bei pramonininkai, aukšti valstybės pareigūnai ir kitų garbingų profesijų atstovai.

Santykiai tarp šių klasių buvo ganėtinai lengvi ir abipusiai pagarbūs. Dvarininkai ir verslininkai galėjo kartu pietauti ir sėdėti šalimais teatruose, vadinti vieni kitus džentelmenais, subtiliu, bet aiškiu terminu, nusakančiu ne tik turtą, bet ir manierų kodą ar elgesio normas. Ir nors dvi žemesniosios „britų tautos“ klasės – „žemesnioji-vidurinioji“ ir „darbininkiškoji“ sudarė didžiąją visuomenės dalį, būtent dviejų aukštesniųjų klasių atstovai buvo atsakingi ir už Imperijos administravimą.

Tačiau visas klasės jungė tai, kas suteikė galimybes jaunuoliams iš bet kurio socialinio sluoksnio įsilieti į „džentelmenų“ gretas. Tokia jungiamoji grandis buvo „viešosios mokyklos“.

„PUBLIC SCHOOLS“

Atsiradusios XVII-XVIII amžiuose, „viešosios mokyklos“, tokios, kaip Vinčesterio, Vestminsterio, Harrou, Etono, Rugbio tebeveikia ir šiandien. Kaip ir prieš kelis amžius, tai ir dabartiniais laikais jos yra  išlaikiusios pagarbių mokslo institucijų statusą, vertą auklėti ir karališkųjų šeimų atstovus.

Nors jos vadinosi „viešosiomis“, tačiau po tokiu terminu slypėjo privačios mokyklos-internatai berniukams (kiek vėliau kai kurios tapo mišriosiomis). Pagal tipiškai anglišką sampratą, „viešoji“ reiškė tik tai, kad jos skirtos tarnauti „viešam interesui“, t.y., auklėti nacijos elitą ir skatinti gabių berniukų iš žemesniųjų socialinių klasių išsilavinimą.

Tai buvo vietos, kurios „gamino“ džentelmenus. Studijos tokioje mokykloje kainavo vidutinį metinį darbininko užmokestį, tačiau ypač gabių neturtingų vaikų mokesčiu pasirūpindavo filantropai. Absoliuti dauguma moksleivių buvo britai, bet jau XIX amžiuje nebuvo neįprasta matyti ir indusų ar kitų tautybių vaikų.

Vaikai į jas patekdavo, sulaukę 13 metų ir būdavo išleidžiami į pasaulį 18-os. Kaip paprastai, „viešųjų mokyklų“ moksleiviai savo tėvų jau ilgai nebematydavo, ir prieraišumas gimdytojams buvo išgyvendinamas – Imperija dabar buvo naujoji vaikų motina. Vaikai jau nuo mažens suvokdavo, kad jų pašaukimas ir prievolė – tarnauti kitiems, ne tokiems laimingiems, kaip jie. Toks suvokimas ir požiūris vienijo milžinišką džentelmenų kartą, bendrai suformavusią visuotinę britišką sąmonę. Mokyklos savo ruožtu kultivavo griežtas elgesio, kalbos ir laikysenos normas, kas suformavo Britanijos valdininkų etines normas XIX amžiaus pabaigoje. Griežta „viešųjų mokyklų“ sistema buvo tokia efektyvi, jog jos tikslai ir metodai buvo diegiami ir kitose, paprastose mokyklose.

„Viešųjų mokyklų“ direktoriai dažniausiai buvo aukštas pareigas užimantys anglikonų dvasininkai. Kaip tikri protestantai, jie nesidrovėjo diegti vaikų sąmonėje nuostatos, jog „didžiausia gyvenimo dorybė įgaunama ne pasyviai apmąstant amžinybės paslaptis, bet pilnai išnaudojant savo galimybes realiame fiziniame pasaulyje“.

Pagrindinė disciplina, kuriai buvo skiriamas didžiausias dėmesys „viešosiose mokyklose“ buvo senovės Graikijos ir Romos kalbos bei literatūra. Mokymo lygis nenusileido garbingiausiems universitetams, ir iš vyresniųjų klasių moksleivių jau buvo tikimasi, jog jie patys rašys eiles šiomis mirusiomis kalbomis. Buvo manoma, kad artimas ir glaudus ryšys su europietiškos civilizacijos lopšiais buvo esminė sąlyga norint valdyti kitas tautas. Todėl tai buvo kur kas svarbiau, nei matematika, istorija ir kitos užsienio kalbos, kurias galėjo studijuoti ir ne tokie gabūs berniukai.

Taip buvo siekiama dviejų tikslų. Pirma, džentelmenas, ypač, tarnaujantis užjūrio kolonijose, buvo skatinamas kalbėti tiksliai ir be jokių užuolankų. Rezultatas – britų džentelmenas visada sakė tai, ką galvojo, ir galvojo tai, ką sakė. Galbūt todėl karalienės Viktorijos laikų džentelmenai buvo laikomi ypatingai atsakingais ir patikimais žmonėmis, ir „džentelmeno garbės žodis“ buvo galingesnis už šimtą notaro patvirtintų sutarčių.

Naudojant tikslią ir tiesią kalbą, Britanijos valstybė išsiugdė smulkių ir detalių pranešimų tradiciją. Iš pareigūnų visada buvo reikalaujama tikslių raportų. Taip, iškilus bet kokiam klausimui, visada buvo lengva rasti precedentą (kuo ir paremta šiandieninė Britanijos teisinė sistema) ir daryti reikiamas išvadas. Taip britų džentelmenai, namuose ar kolonijose garsėjo pastovumu ir tęstinumu. Tačiau lazda turėjo du galus. Toks visuotinis preciziškumas ar reikalavimas elgtis „pagal knygas“ taip pat išugdė ir tai, ką šiandien mes esame linkę vadinti britų „arogancija“, nelankstumu ar takto trūkumu (su kuo, tikiu, esate ne vienas susidūręs, dirbdamas su britų konsultantais projektuose, vykdomuose Lietuvoje).

Antra, lotynų ir graikų kalbų studijos kūrė „visažinio ir visagalio“ kultą. Klasikinės kalbos buvo laikomos optimalia mankšta, išlavinančia puikų protą, neužgriozdintą kita naudinga, bet vienpuse informacija. Taip lavintas džentelmenas turėjo įveikti bet kurią iškylančią problemą. Buvo manoma, kad, įveikęs mirusiąją kalbą, berniukas sugebės sistemingai įvaldyti daug profesijų, nors ir „po truputį“. Taip ir tarnaudami kolonijose britai stebindavo čiabuvius universalumu – vienas žmogus galėjo statyti tiltą, kovoti su epidemijomis, tirti nusikaltimus ar vykdyti geografinius tyrimus.

Be lotynų ir graikų kalbų, „viešosiose mokyklose“ ne ką mažesnis dėmesys buvo skiriamas kūno kultūrai – kriketas vasarą ir regbis arba futbolas žiemą. Daugeliui berniukų tokie užsiėmimai, be abejo, buvo kur kas mielesni širdžiai, nei akademinės studijos, ir daugelis mokytojų tam nuoširdžiai pritarė. Juoba kad aktyvieji žaidimai buvo skatinami žaisti tokiais principais, jog retas tai galėjo palaikyti maloniu užsiėmimu, greičiau tai būdavo priemonės charakteriui grūdinti (toks požiūris yra gana gerai atspindėtas ir viename pirmųjų kino filmų apie Harį Poterį…). Kiekvienas berniukas buvo skatinamas žaisti pagal rašytas ir nerašytas taisykles, tačiau tuo pačiu reikšti pagarbą oponentui ir nerodyti nusiminimo ar liūdesio pralaimėjimo atveju. Svarbiausia buvo „komandinė dvasia“, kurios pagrindu ir formavosi studentų draugijos bei brolijos.

Žinoma, tokių mokyklų sistema buvo autoritarinė ir skirta gaminti „identiškus produktus“, o ne asmenybes. Fizinės bausmės, dažnai žiaurios, buvo įprastas atpildas už mokyklos taisyklių ar tradicijų pažeidimą, tingėjimą darbuose arba žaidimuose. Rykštės pliaukšėjimas per berniuko užpakalį buvo toks pats įprastas garsas mokykloje, kaip ir kamuolio bumsėjimas jos stadione. Tačiau baudžiami berniukai privalėjo mokytis neišleisti nė garso ir vengti širdgėlos. Vyresnieji buvo skatinami skriausti mažuosius, nes buvo tikima, kad būtina pirma išmokti kęsti, ir tik tada – valdyti. Žinoma, tokios nuostatos vesdavo ir prie sadizmo ar žiaurumo, ypač XX amžiuje, tačiau iš esmės18-mečiai džentelmenai jau dvelkė akivaizdžiu pasitikėjimu savimi ir laikė save pasirengusiais valdyti kitus.

Tačiau svarbiausia, ką įdiegdavo tokios mokyklos jaunuoliams, tai neišdildomą solidarumą su savo mokyklos auklėtiniais. Berniukai, surinkti iš įvairiausių Britanijos ir Imperijos vietų, jautė kur kas mažiau sentimentų savo šaliai ar tėviškėms, nei savo mokykloms. Net ir tapę vyrais, „viešųjų mokyklų“ auklėtiniai nešiodavo kaklaraiščius su savo mokyklos emblemomis. Ir garsusis terminas „old boys“ (angl. – „senieji berniukai“), kuriuo yra vadinami „viešųjų mokyklų“ absolventai, yra skirtas apibūdinti jų nusiteikimą visą likusį gyvenimą išlikti tuo berniuku, kurio gyvenimas buvo paverstas pragaru tokiame brandos amžiuje, kai gyvenimas šiaip ar taip yra pragaras, tačiau vardan kilnaus tikslo – tarnauti tiems, kuriems Dievas nesuteikė privilegijos gimti britu.

Totalitariniai mokyklų auklėjimo metodai nepatikdavo tik nedaugeliui, bet absoliuti dauguma visuomenės jiems pritarė. Vaikai įgydavo tai, ko kitos mokyklos nesugebėdavo duoti – begalinį pasitikėjimą savimi, šaltakraujišką laikyseną ir amžiną vienybės jausmą, įpareigojantį elgtis padoriai ir garbingai. Ir tokios sistemos rezultatai buvo akivaizdūs. XX amžiaus pradžioje vos vienas iš 40 Britanijos berniukų mokydavosi „viešojoje mokykloje“, bet iš jos išeidavo praktiškai visi aukšti valdininkai, armijos karininkai ir imperijos administratoriai (žinoma, tų, kas siekdavo karjeros, laukė Britanijos edukacinės sistemos pasididžiavimas – Oksfordas ir Kembridžas, kurių studentų daugumą sudarė būtent „viešųjų mokyklų“ auklėtiniai). 1918 metais trečdalį konservatorių partijos deputatų Parlemente sudarė „viešųjų mokyklų“ absolventai, 1935 metais jų skaičius pasiekė jau du trečdalius, dabar – apie penkis šeštadalius.

Žinoma, džentelmenų atsirasdavo ir iš paprastų mokyklų, bet jų kelias aukštyn visada buvo nepalyginamai sunkesnis, o ir pasiekę aukštumas jie vis tiek elgdavosi pagal „viešųjų mokyklų“ auklėtinių manieras.

Taip Imperiją ir valdė tokie džentelmenai, tokių mokyklų auklėtiniai – klasicizmo mėgėjai dažniausiai vykdavo į egzotiškąją Indiją, atletiškesni – į kolonijas, ir visi turėjo tą manierų ir laikysenos visumą, kuri buvo visur vienoda – Siera Leonėje ar Honkonge. Tokie džentelmenai ir buvo aprašomi tuometiniuose romanuose.

Nes tokia ir buvo „britiško stiliaus“ esmė.

Žinoma, dabar moterys turi begalę priežasčių dūsauti, kad džentelmenai išnyko, ypač, paskaičiusios riterių romanų ar XIX amžiaus britų klasikų. Ir iškyla klausimas, išties, kur pradingo tie Britanijos džentelmenai, tikrasis britų visuomenės kraujas?

Manau, atsakymas yra paprastas. Tas kraujas ištaškytas Indijoje ir Afrikoje, jis išlaistytas Prancūzijos ir Belgijos laukuose (kur vien mūšyje prie Somės 1915 metais per vieną dieną galvas padėjo 200 tūkstančių jaunų vyrų), jis išpiltas į jūras ir vandenynus, kurių dugne ilsisi milijonai anglų jūreivių. Šiandien britiškas kraujas kunkuliuoja gėjų paraduose ir Tenerifės diskotekose. Sosto įpėdinis kalbasi su medžiais, o jo įpėdiniai nešioja svastikas ant rankovių. Tai, kas liko šiandien, tėra imitacija to, kas buvo vakar… 

Straipsnis spausdintas žurnale „Verslo klasė“


1 komentaras

  1. Mindaugas sako:

    Labai įdomus straipsnis! Tikrai, man jau seniai buvo smalsu sužinoti kur pradingo Anglijos džentelmenai. Man šis sakinys labai taikliai atspindi šių dienų situaciją: „Šiandien britiškas kraujas kunkuliuoja gėjų paraduose ir Tenerifės diskotekose.“ Asmeniškai anglus asocijuoju su girtaujančia ir ištvirkusia tauta. Žinoma, egzistuoja ir mažuma, kuri yra būtent tokia, kokią apibūdinot savo strapsnyje – džentelmeniška. Dabar norėčiau pasitikslinti – elitinėmis mokyklomis yra vadinamos „private schools“, o „public schools“ yra paprastos, nemokamos mokyklos. Ar klystu? Tačiau, kad ir kaip ten bebūtu – šios mokyklos neišnyko ir jose vis dar turėtų būti ugdomi nauji džentelmenai, užimsiantys vietas tų, kurie žuvo karuose. Tai kodėl yra teigiama, kad jie išnyko?

    Pastaba: aš su teiginiu sutinku, tiesiog nerandu jam priežasties.

Komentuoti