TETRA PAK – DEŠRA, PIKTA ŽMONA IR GEOMETRIJA

TETRA PAK – DEŠRA, PIKTA ŽMONA IR GEOMETRIJA

124
0
DALINTIS

Pirmą kartą „Tetra Pak“ pavadinimą išvydau perestroikos prieaušriu ant  okupuotos Lietuvos parduotuvėse pasirodžiusių naujoviškų mėlynai baltų vertikalaus stačiakampio formos pieno pakelių su įmantriu atidarymu, paverčiančiu pakuotės galus piltuvėliu. Tada jie atrodė neįtikėtinai modernūs, o jų fone stikliniai buteliai bei į užmarštį nuėję trikampiai kartoniniai pieno pakeliai (beje, gaminami pagal tos pačios „Tetra Pak“ licenciją, nors sovietai nesidrovėjo to fakto neminėti) dvelkė gūdžiais viduramžiais. Ir retas mūsų žinojo, kad rankose laikome daiktą, kuriam sukurti vienas žmogus paaukojo 30 savo gyvenimo metų, o tie sodininkai ir gėlininkai, plačiai naudoję tuos tuščius r patvarius pakelius nukirpta viršutine dalimi, nė nenutuokė, kad tas patvarumas bei pakelio konstrukcija pavertė jų sukūrėją ir jo palikuonis vienais turtingiausių žmonių visame pasaulyje.

„Tetra Pak“ ir šiandien su mumis. Tiesą sakant, šios kompanijos gaminį šiandien Jūs jau neabejotinai lietėte arba dar paliesite – per dieną jų planetoje sunaudojama 200 milijonų – ir būtent „Tetra Pak“ gaminamos pakuotės yra laikomos daugiausiai pasaulyje išmetamu daiktu. Iš esmės „Tetra Pak“ yra vieninintelė pasaulyje pakuočių kompanija, gaminanti laminuoto kartono tarą absoliučiai visiems maisto produktams – apie šimtą skirtingų formų. 23 tūkstančiai darbuotojų, 12 milijardų dolerių metinė apyvarta. Ir viena vieno žmogaus idėja.

KODĖL VERTA GYVENTI SANTUOKOJE?

Rubenas Rausingas (1895-1983) gimė kaip Rubenas Anderssonas mažame Roo žvejų kaimelyje netoli Rauso miestelio pietinėje Švedijoje, gana pasiturinčioje dažytojo ir mokytojos šeimoje. Mokykloje nieko nepasižymėjo ir buvo toks neišsiskiriantis iš savo bendraamžių,  jog net atliekantį karinę tarnybą kariškiai Rubeną vadino Rausingenu („tuo vaikinu iš Rauso“). Beje, tokia pravardė jam taip patiko, jog netrukus jis ir pasikeitė savo pavardę į Rausingą.

Remiamas turtingo dėdės pinigais, R.Rausingas 1918 metais baigė tik ką įkurtą Stokholmo Ekonomikos ir verslo administravimo mokyklą ir įsidarbino dar lig šiol tebeveikiančioje „Esselte“ spaustuvėje vadybininku. 1919 metais kompanija jį pasiuntė gilinti žinių į JAV, Niujorko Kolumbijos universitetą, kur 1920 metais R.Rausingas įgijo ekonomikos mokslų magistro laipsnį.

Nors visas R.Rausingo būsimasis gyvenimas bus susijęs su popieriumi ir kartonu, tačiau būtent JAV jis išvydo Europoje dar nematytą dalyką – universalines maisto parduotuves, organizuotas savitarnos principu. Nuojauta jam kuždėjo, kad tai – ateities prekybos sistema visam pasauliui. O savitarna reiškė ir atitinkamas maisto produktų pakuotes. Tais laikais Švedijoje, o ir praktiškai visoje Europoje gėrimai parduotuvėse daugiausiai buvo pilstomi į masyvius butelius arba ąsočius, birūs produktai – sveriami ir supilami į popierinius maišelius, skardines bei medines dėžutes. Tai buvo nepatogu, nepraktiška, tiesiog nehigieniška.

Į Švediją R.Rausingas grįžo užsidegęs idėja sukurti naujo tipo (kalbant šių laikų terminais, „ergonomiškas“) pakuotes visiems šalyje parduodamiems produktams. Tačiau jis atrodė tik dar vienas keistuolis, parsivežantis iš Amerikos kažkokio absurdiško įkvėpimo (iki amerikiečių išpopuliarintos kramtomosios gumos ir dantų pastos Europai reikės laukti dar 20 metų). Tik 1929 metais jam pavyko savo vizija įtikinti pramonininką Eriką Åkerlundą, su kuriuo 1929 metais Malmėje jie kartu įkūrė kompaniją „Åkerlund & Rausing“ kartono pakuotėms gaminti. Tačiau Didžiosios depresijos kamuojama Švedijos rinka naujas pakuotes sutiko abejingai, kompanija kapanojosi nuostoliuose, ir 1933 metais E.Åkerlundas pardavė savo akcijų dalį R.Rausingui.

Visgi „Åkerlund & Rausing“ po truputį plėtėsi ir netrukus tapo viena didžiausių Europoje kartoninių pakuočių sausiems ir biriems produktams gamintoja. R.Rausingas nenuilsdamas įtikinėjo maisto gamintojus, kad svarbiausia – produktų saugumas, higiena ir patogumas platinti, ir jo verslo kredo „pakuotė turi sutaupyti daugiau, nei ji talpina“ pamažu keitė šalies vartojimo įpročius.

Tačiau R.Rausingui žmona Elisabeth nuolat kvaršino galvą skundais, kaip nepatogu naudoti stiklinius pieno butelius, ir kaip sutalpinti skysčius į kartoninę pakuotę tapo jo kasdieniniu klausimu, o ir viso gyvenimo aistra. Oficiali kompanijos legenda teigia, kad pagrindinę idėją R.Rausingui pametėjo ta pati jo žmona, gamindama Kalėdoms dešreles. Matydamas faršą, kišamą į žarną, kurios galai buvo užsukami, taip sukuriant hermetišką dešrelę, R.Rausingas pamanė, kad tokį patį principą būtų galima pritaikyti ir skysčiams pakuoti. Kita legenda teigia, kad R.Rausingo žmona įsipjovė ranką, sudaužiusi pieno butelį ir skandinaviškos moters įtūžį išliejo ant savo vyro, pareikalavusi sukurti nepavojingą pakelį pienu.

Bet kuriuo atveju, pradžia buvo padaryta – naujos pakuotės idėja pradėta plėtoti nuo popierinio vamzdžio, primenančio dešrų gamybai naudojamą žarną. Tačiau kas toliau?

Ties tuo popieriniu “dešros” vamzdžiu R.Rausingas ir jo kolegos kamavosi beveik 10 metų, kol kompanijos inžinierius Erikas Wallenbergas pasiūlė paprastą išeitį – vamzdį sulenkti per pusę ir pasukti atitinkamu kampu, taip sukuriant piramidės formos pakuotę. Ji buvo ne tik lengvai pagaminama, bet ir lengvai transportuojama, kas labai rūpėjo R.Rausingui. Šis principas buvo toks paprastas, kad net buvo genialus. Po daugelio metų kompanijos būstinę aplankęs Nobelio premijos laureatas fizikas Nilsas Bohras E.Wallenbergo išradimą pavadino “idealiausiu geometrijos pritaikymu maisto pramonėje”.

Pats E.Wallenbergas už šią idėją gavo premiją – tris tūkstančius kronų, sumą, prilygstančią jo šešerių mėnesių atlyginimui, o R.Rausingas 1944 metais savo vardu užpatentavo piramidės formos pakelio konstrukciją. Vis dėlto džiaugtis dar buvo anksti. Į klausimą, kaip tą pakuotę užpildyti ir užklijuoti R.Rausingas atsakymo ieškojo dar šešerius metus. Ilgai net nebuvo aišku, iš ko tokią pakuotę gaminti, kol R.Rausingas sugalvojo vietoje nepatikimo ir kenksmingo vaškuoto popieriaus naudoti plonu polietileno sluoksniu padengtą kartoną, kuris buvo saugesnis skysčio atžvilgiu, nepralaidus vandeniui ir nekeičiantis formos jį užlydant aukštoje temperatūroje.

Taip galiausiai 1951 metais R.Rausingas įkūrė naują „Åkerlund & Rausing“ padalinį su šešiais darbuotojais, pavadintą „Tetra Pak“ („tetra“ graikiškai reiškia „keturi“, taip simbolizuojant keturis piramidės kampus). Pirmieji piramidės formos 100 ml talpos pieno ir grietinėlės pakeliai, pavadinti „Tetra Classic“, pasirodė 1952 metais, o jiems gaminti mašina – pristatyta į pirmąją pieninę.

Iš pradžių „Tetra Classic“ pakelius rinka sutiko su įtarimu. Pienas popierinėje pakuotėje atrodė keistai ir netgi pavojingai. R.Rausingas blaškėsi po visą šalį, rengdamas prezentacijas ir įkalbinėdamas pienininkus pirkti iš jo naujos pakuotės mašinas, o pardavėjus – priimti tokius pakelius prekybai. Vienas jo argumentų – tai buvo tiesiog pigiau, nei pilstyti pieną į stiklo butelius. Tai truko ištisus trejus metus, kol „Tetra Pak“ pakuotės paplito po visą Švediją, tačiau investicijos sukėlė kompanijai nemažų finansinių sunkumų.

1954 metais “Tetra Pak” technologija susilaukė ir tarptautinio pripažinimo – tais metas pavyko parduoti įrangą į Vokietiją ir Prancūziją. 1956 metais – į Italiją, 1959 metais – Sovietų Sąjungai (tuos pakelius, manau, atsimena ir dažnas vyresnio amžiaus skaitytojas), 1962 metais – net į Japoniją.

Nepaisant pradinės komercinės sėkmės, „Tetra Pak“ netapo pelningu padaliniu, nes daug lėšų surydavo tolesni tyrimai, kaip patobulinti šią pakuotę, dėl ko 1960 metais visa „Åkerlund & Rausing“ buvo atsidūrusi ant bankroto slenksčio. 1961 metais buvo sugalvota pakuotės vidų padengti plonu aliuminio sluoksniu, kas suteikė galimybę sterilizuoti pakuojamą pieną aukštoje temperatūroje ir vakuume. Ši antibakterinė technologija, pavadinta “Aseptic” tapo vienu svarbiausių amžiaus pakuočių išradimų, nes leido ilgą laiką laikyti pieną ir kitus gendančius skysčius bei produktus (vaisius ir daržoves) ne šaldytuve, o tai išplėtė jų transportavimo galimybes (dėl to “Tetra Pak” pakuotės buvo itin naudingos ir mėgiamos Trečiojo pasaulio šalyse). Ir pagaliau 1963 metais pristatyta „Tetra Brik“ („Tetra plyta“) – stačiakampio formos pakuotė 1969 metais tapo pasauline sensacija (ir lig šiol yra pats populiariausias kompanijos gaminys – Jūs jį patys matote visur), į ją buvo galima pilti bet ką – nuo sulčių iki vyno („Tetra Classic“ piramidės pamažu nunyko ir dabar yra naudojamos kaip mažos talpos grietinėlės bei vaikiškų sulčių pakuotės). 1965 metais sukurta „Tetra Rex“ stačiakampio formos pakuotė su suspaudžiamu vršumi (tokioje po 20 metų ir buvo parduodamas pienas okupuotoje Lietuvoje). 1965 metais R.Rausingas pardavė motininę „Åkerlund & Rausing“ kompaniją, ir susikoncentravo tik ties savo tikrąja aistra – „Tetra Pak“.

PALIKIMAS IR PALIKUONYS

1981 metais “Tetra Pak” kompanijos būstinė persikėlė į Lozaną Šveicarijoje, siekiant išvengti drakoniškų Švedijos mokesčių (pats R.Rausingas jau nuo 1969 metų dėl tos pačios priežasties gyveno Romoje). Dar po trijų metų kompanijos turtas ir sąskaitos buvo perkeltos į Nyderlandus. 1991 metais „Tetra Pak“ įvykdė didžiausią Švedjos istorijoje korporacinį pirkinį, už 2,5 milijardo dolerių įsigijusi kontrolinį Švedijos žemės ūkio technikos ir reikmenų gamybos kompanijos „Alfa-Laval“ akcijų paketą, ir netrukus po to, 1993 metais buvo paskelbta grąžinti restruktūrizuotą “Tetra Laval Group“ verslą į Švediją. Šiandien kompanja yra valdoma iš dviejų būstinių Lozanoje ir Lunde.

Po kompanijos patriarcho Rubeno Rausingo mirties 1983 metais, kompaniją paveldėjo du jo sūnūs Gadas  (1922-2000) ir Hansas (g. 1926 m.). Jie abu nuo 1982 metų gyveno Anglijoje, ir savo tuometiniu 6,5 milijardo dolerių vertės turtu lenkė net pačią Karalienę. 1995 metais Gadas už septynis milijardus dolerių išpirko brolio Hanso dalį ir tapo vienvaldžiu „Tetra Laval“ savininku. Tai buvo logiška seka – būtent pats Gadas ir jo vaikai aktyviai dalyvavo kompanijos valdyme, skirtingai nuo nuo Hanso ir jo palikuonių.

2000 metais, po Gado Rausingo mirties, kompanija atiteko jo vaikams – Kristen, Finnui ir Jornui. Šiuo metu vyriausioji G.Rausingo duktė ir įkūrėjo anūkė Kristen (beje, netekėjusi) valdo „Tetra Laval“, o likę sūnūs gyvena Londone nuošaliau nuo visuomenės dėmesio ir užsiima investicijomis.

Hansas Rausingas, pardavęs savo turėtą kompanijos dalį, tapo turtingiausiu Jungtinės Karalystės valdiniu (2015 metais jo turtas buvo vertinamas 12,5 milijardo dolerių), kol šio titulo iš jo nepaveržė Rusijos oligarchas Romanas Abramovičius. Jis užsiėmė savo fermoms Anglijoje ir Portugalijoje, o vaikai Sigrid, Lisbet ir Hansas staga atsdūrė didelių išbandymų akivaizdoje, sprendžiant iš prmo žvilgsnio tokį malonų klausimą – ką daryti su gautais pinigais?

Tokią dilemą sprendė ne viena verslo dinastija. Getty, Guinnessai, Rotschildai, Kennedžiai, Hiltonai – visi turėjo „juodų avių“ savo tarpe. Dukterys Sigrid ir Lisbet tapo garsiomis filantropėmis, o štai sūnus Hansas nuėjo šunkeliais. Jis vedė vieno iš „Pepsico“ kompanijos vadovų dukterį Evą, su kuria aktyviai dalyvavo veikloje, nukreiptoje prieš narkotikus, buvo ne vieno karališkojo fondo kovai su narkotikais nariai ir mecenatai. Tiesa, žodžiai šiek tiek skyrėsi nuo darbų. Iš pradžių pati Eva Rausing buvo sulaikyta su narkotikais JAV ambasados vakarėlyje, o po to 2008 metais ji buvo rasta negyva savo namuose, mirusi nuo narkotikų perdozavimo. Jos vyras, įkūrėjo anūkas Hansas buvo suimtas už narkotikų laikymą, priverstinai buvo gydomas reabilitacinėse klinikose. Tokios keistos kombinacijos mums pažįstamos. Prancūzų dainininkas Bertrand Cantat, iki Vilniuje nužudydamas savo mylimąją Marie Trintignant, kadaise irgi aktyviai dalyvavo muzikos festivaliuose „Rokas prieš smurtą šeimoje“, nuo scenos kviesdamas pasmerkti smurtautojus, o pats namuose nevengdamas pasišvaistyti kumščiais. Ką ten supaisysi, ką iš tikrųjų galvoja tie turtingieji ir įžymūs!

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)

 

 


KOMENTARŲ NĖRA