„SWAROVSKI“ – KAIP STIKLIUKAI PAVIRTO PRABANGA

„SWAROVSKI“ – KAIP STIKLIUKAI PAVIRTO PRABANGA

489
0
DALINTIS

„Deimantai yra geriausi merginos draugai“, – kadaise dainavo Marilyn Monroe. Tiesa, ji gyveno tais laikais, kai brangakmeniai buvo taip buvo vadinami, nes jie buvo „brangūs“ ir „akmenys“. Nūdiena parodė, kad brangiu gali būti ne tik akmuo, bet ir tiesiog paprasčiausio stiklo gabaliukas, žinoma, gražiai nušlifuotas bei atitinkamai apdirbtas. Tokių gražiai apdirbtų ir brangių stikliukų per metus pasaulio rinkoje pasirodo apie 200 milijonų – ir 80% jų visų gamina visiems gerai pažįstama kompanija „Swarovski“.

Apie šios kompanijos įkūrėją Danielį Swarovskį (1862-1956) galima pasakyti daug dviprasmybių. Pavyzdžiui, jį galima laikyti kičo pradininku, pavertusiu europietišką stiklapūtystės meną masiniu konvejeriniu produktu. Galima jį išvadinti „nevykėliu smuikininku“, „sukčiumi“ ir „gabiu kopijuotoju“.

Tačiau tuo pačiu Danielį Swarovskį galima vertinti ir kitaip: estetas, giliai tikintis katalikas, inžinierius, sėkmingas ir padorus verslininkas, „auksarankis meistras“ ir romantikas, padovanojęs žmonijai stebuklingą krištolo pasaulį. Ir, beje, niekada neslėpęs, kad gamina deimantų imitacijas iš paprasčiausio stiklo. Nes argi negali dirbtinė šviesa būti ryškesnė už natūraliąją, o dirbtinis briliantas – užgožti tikrąjį?

Žinoma, nuo pat seniausių laikų brangakmenių pakaitalus pirko tik tie, kuriems neužteko pinigų įsigyti originalųjį. Tačiau šiandien ir pasaulio turtingieji perka „Swarovski“ stiklinius gaminius, pagarbiai vadinamus „kristalais“, kurie dažnai kainuoja brangiau, nei tikri brangakmeniai. Gal tai įrodymas, kad kopija galiausiai nugalėjo originalą? Jei taip, tai kodėl? Danieliaus Swarovskio istorija padės rasti atsakymą.

Visais laikais brangakmenių kopijos buvo gaminamos iš daugelio medžiagų, kurių pačia populiariausia jau senovėje tapo stiklas su švino arba kalio priemaišomis. Švinuotą stiklą pradėta gaminti dar Mesopotamijoje – stiklo lopšyje (yra išlikęs netgi babilonietiškas švinuoto stiklo gamybos receptas, datuotas 1700 metais pr. Kristų). Senovėms meistrams jis patiko, nes šviesos spinduliai tokiame stikle lūžta gražiai ir įspūdingai. Juoba kad švinuotas stiklas buvo lengviau apdirbamas, nei tikras kristalas. Viduramžiais  jis buvo vadinamas „žydišku stiklu“, nes būtent žydai atvežė tokio stiklo gamybos paslaptį į Europą – ir ten jo gamybos technologijos taip ištobulėjo, kad iš jo pradėta masiškai gaminti deimantų pakaitalus, ir gana sėkmingai. Siekdami pastiprinti šviesos spindulių žaismą, meistrai apatinėje tokio padirbinio dalyje tvirtindavo folijos lapelį, dėl ko šviesa, einant per stiklą, atsispindėdavo joje tūkstančiais lūžtančių spindulių, ir toks „stiklinis akmuo“ švytėjo kaip tikras brangakmenis.

Atgimimo epochoje padirbinėtojų amatas taip išsiplėtė, kad bet kokie ne brangakmeniai tapo apgaulės ir pasipelnymo simboliu, kad ir kaip meistriškai jie bebūtų pagaminti. Todėl tikrųjų deimantų paklausa dar labiau išaugo, o turtuoliams ir aristokratams nebederėjo nešioti nieko, išskyrus tikrus brangakmenius. Tačiau XVIII amžiuje padirbinių paklausa vėl išaugo, nes tai tuometinė aprangos mada vertė tuometinius kavalierius ir damas švytėti nuo galvos ik kojų. Taip stiklinius briliantus pradėta siūti ar klijuoti prie visko, net ir ant, pvz., vyriškų batų sagtelių.

Juoba kad imitacijos sprendė ir kitą problemą. Padirbiniai leido savininkams palikti savo brangenybes namuose, taip išvengiant apiplėšimo pakeliui į balių. Ir trečia, gero padirbinio gamyba reikalavo tiek pat kantrybės ir meistriškumo, kaip ir papuošalų su tikrais brangakmeniais gamyba. Todėl kartais stiklinė imitacija galėjo kainuoti brangiau už originalą, ir aukštos klasės padirbinius netgi ne kiekvienas aristokratas galėjo įpirkti.

„Stiklinių deimantų“ paklausa augo ir dar dėl vienos priežasties – juos buvo lengviau apdirbti, taip pat – suteikti praktiškai bet kokią spalvą, formą arba sulieti vieną su kitu. Europoje atsirado net didelė nauja pramonės šaka – švinuoto stiklo gamyba, kurioje sužibo elzasiečio juvelyro Georgo Friedricho Strasso (1701-1773) žvaigždė. Jis sukūrė ypatingą talio ir bismuto metalų mišinį – geresnį folijos pakaitalą. Tačiau G.Strassas neskubėjo dalintis savo išradimu su pasauliu, ir naujo pavyzdžio bei geresnių atspindžių „stiklinius akmenis“ gamino vienas pats. Savo imitacijų spalvas paryškindavo metalų druskomis, ir gamino tokius įspūdingus pakaitalus, kad net išrado terminą „imitacinis brangakmenis“. Už savo indėlį į juvelyrikos kokybės kėlimą, G.Strassas 1734 metais gavo garbingą Prancūzijos imperatoriaus Liudviko XV „rūmų juvelyro“ vardą ir milžiniškos dirbtinių brangakmenių rinkos kontrolę. Sulaukęs 52 metų, jis savanoriškai išėjo į pensją, ir likusius 20 savo gyvenimo metų pragyveno šlovėje bei prabangoje.

Jo garbei visos brangakmenių imitacijos buvo pavadintos “strazais”, kurie po Didžiosios Prancūzų revoliucijos tapo kiekvienos moters puošmena, nes XIX amžiaus pradžioje nešioti didelius brangakmenis buvo laikoma vulgarumu. Strazų kaina buvo prieinama bet kam, jie, skirtingai nei tikri deimantai, galėjo būti įvairiausių spalvų, ir karalienės Viktorijos eroje merginos iš puritoniškų šeimų, derindamos savo papuošalus, buvo sukūrusios netgi slaptą spalvinę “meilės kalbą”, kura bendraudavo su kavalieriais operose ar salonuose.

Taip “strazų revoliucijai” buvo paruošta gera dirva, ir pirmas, o gal ir vienintelis, ją tinkamai išnaudojo būtent Danielius Swarovskis.

Jis gimė Austrjos-Vengrijos imperijos šaurinėje dalyje, dabartinės Čekijos Bohemijos kalnuose įsikūrusiame kaimelyje Žiretin pod Bukovou. Bohemiškas stiklas, garsinęs tuos kraštus, ten buvo gaminamas ir apdirbamas dar iki pramoninės revoliucijos. Kiekvienas bent kiek save gerbiantis bohemietis turėjo savo stiklo dirbtuvę. Ne išimtis buvo ir Danieliaus tėvas, gaminęs stiklinę bižuteriją, ten Danielius ir išmoko stikladirbystės amato.

Jis kelerius metus padirbėjo tėvo dirbtuvėje, o tada pradėjo nuobodžiauti. Laisvalaikiu griežė smuiku, bandė stoti į muzikos mokyklą, tačiau nesėkmingai. Bet bent jau suvokė, kad „dideli reikalai yra daromi dideliuose miestuose“, ir, jo nuomone, rimtai veiklai Paryžius visai tiko. Ten jis ir išvyko studijuoti chemijos, fizikos, mechanikos ir kitų inžinieriui būtinų dalykų. 1883 metais apsilankė Pasaulinėjė elektrotechnikos parodoje Vienoje. Ten tarp paslaptingų mechanizmų ir dar paslaptingesnių išradėjų D.Swarovskis pirmą kartą susimąstė, ar nebūtų įmanoma pritaikyti elektros srovės galimybes stiklo šlifavimu, procesui, kuris tuo metu buvo atliekamas rankomis? Pasirodė, kad įmanoma. 1892 metais po ilgų bandymų Danielius Swarovskis sukūrė ir užpatentavo pirmąsias pasaulyje elektrines stiklo šlifavimo stakles.

Ši mašina leido dideliais kiekiais ir kokybiškai apdirbti bet kokius akmenis ar stiklą. Žmonija dar nesuprato, kas įvyko, tačiau D.Swarovskis nujautė, kad tai iš pagrindų pakeis visą pasaulio papuošalų rinką. Nusprendęs nekonkuruoti su broliškaisiais Bohemijos meistrais, 1895 metais jis persikėlė į Austriją ir tyliame Tirolijos Vattenso kaimelyje, kur tuo metu gyveno vos 744 žmonės, kartu su investuotojais Armandu Kosmannu bei savo žmonos broliu Franzu Weisu įkūrė kompaniją „A.Kosmann, D.Swarovski & Co.“ (vėliau pervadintą “K.C. & Co.“), kuri pradėjo štampuoti krištolinius papuošalus.

Savo verslą Danielius Swarovskis laikė visiškai legaliu, tad imitacijos gamybos fakto visai neslėpė. Juoba kad jo krištolo gaminiai atrodė taip pat puikiai, kaip ir tikri deimantai, vadinasi, galėjo atlikti tą pačią socialinę funkciją, kaip ir bet kuris brangakmenis. D.Swarovskio konvejeriu paleistas raktas į aukštuomenės spindesį, prestižą, išskirtinumą ir kitas iliuzijas, kuriuos supa žmones, nešiojančius brangakmenius, greitai susilaukė tinkamo įvertinimo. Sakoma, kad tikras briliantas pats išsirenka, kurį pirštą jam lemta papuošti, dabar žmonės patys galėjo nuspręsti, kuo papuošti save strazu, atrodančiu ne prasčiau už tikrą briliantą. Tačiau elitarizmo era greitai traukėsi į nebūtį, ir D.Swarovskio masinės gamybos sumažintos savikainos dėka netgi vidutinis valdininkas galėjo padovanoti savo žmonai elegantišką krištolinį aksesuarą, nebijodamas būti apšauktas korumpuotu parazitu.

D.Swarovskio  fabrikas greitai buvo užverstas užsakymais, ir jam teko išplėsti patalpas ir pasamdyti dar 200 papildomų darbininkų. Per keletą metų D.Swarovskis su savo sūnumis ištobulino stiklo apdirbimo ir šlifavimo technologijas. Tada ir pasirodė, kad pasaulyje tik jis vienintelis težino, kaip išgauti ypatingą krištolo skaidrumą. Pagrindiniai jo konkurentai, garsieji Venecijos stiklo fabrikai, tūžo, nes pagaminti ką nors panašaus jiems niekaip nepavyko, kad ir kiek bebandytų. Netgi gimtieji Bohemijos stiklapūčiai nesugebėjo perspjauti savo žemiečio, nors tuo bandė užsiimti daugelis. Tada ir paaiškėjo, kad D.Swarovski galybė – ne tiek staklėse, kiek formulėje, kurią jis sukūrė virti savo krištolą. Ir šiuo metu ta paslaptinga formulė yra itin uoliai saugoma, nors buvo daugmaž aišku, kad D.Swarovskis į savo stiklą įliejo daugiau švino (iki 32 procentų), tuo sustiprindamas šviesos srautą bei spndulių lūžio aštrumą, o taip pat sukūrė „vakuuminį dangalą“ iš sidabro ir aukso mišinio apatinei stiklo daliai, vietoje folijos ar G.Strasso naudojamo mišinio.

Tačiau D.Swarovskis, skirtingai nuo savo konkurentų, dar buvo ir geras marketologas. Jis jau gamino unikaliai kokybišką produkciją, tačiau suvokė, kad daugelis žmonių, ypač turtuoliai, strazus vis tiek laiko „tiesiog stikliukais“, apgavystės ir sukčiavimo simboliu, todėl nusprendė tą požiūrį pakeisti. Jis sukūrė legendą, kad „Swarovski“ strazai visomis optinėmis charakteristikomis priygsta tikriems deimantams, ir jų padirbti yra neįmanoma. Tokiems gaminiams žymėti buvo sukurtas unikalus logotipas – edelveisas, kuris nuolat keitėsi iki kol 1988 metais juo tapo dabartinė gulbė – tobulybės ir harmonijos simbolis.

Savo krištolinių papuošalų pavyzdžius D.Swarovskis pasiuntė į Paryžių ir Sankt Peterburgą, kur tenykštės modistės sutiko naujoves su garsiais susižavėjimo šūksniais. Tačiau didžiausią postūmį pardavimams nevalingai suteikė trečiojo dešimtmečio Europos mados autoritetas – pati Coco Channel. Ji, beje, savo buduare turėjo daug tikrų brangakmenių, tačiau kur kas dažniau viešumoje pasirodydavo su paprasta bižuterija – ilgais mediniais pakabukais, kauliniais žiedais, emaliuotomis apyrankėmis. Ir nepraleisdavo progos pašiepti brangakmenių mėgėjų: „Šlykštu vaikščioti gatvėmis, nešiojant ant kaklo milijonus tik dėl to, kad tau pasisekė gimti turtinga“, arba „Tos, kas nemoka nešioti bižuterijos, nešioja auksą“. O kas tuo metu galėjo paprieštarauti madmuazelei Coco? Jos dėka atėjo laikas, kad Vakarų Europoje pasirodyti viešumoje be bižuterijos buvo laikoma vulgarios agresijos aktu. O „Swarovski“ kristalai puikiausiai prie tos bižuterijos derėjo – ir moterys neprarado spindesio, ir niekas negalėjo jų apkaltinti bereikalingu prabangos demonstravimu. Ir strazais išsiuvinėtos „Channel“, „Christian Dior“ ar „Yves Saint-Laurent“ suknelės nuo tų laikų išlieka madingos ir elegantiškos.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai dauguma Europos mados namų patyrė finansinį krachą, gudrusis D.Swarovskis sugebėjo savo gamybą perkelti į JAV. Būtent Amerika tapo nauja pasaulio juvelyrikos atgimimo rinka. Amerikietės su malonumu pirko europietišką bižuteriją, nes Senasis pasaulis vis dar buvo apgaubtas paslapties ir romantikos aureole, bet vargu ar jos nujautė, kad ta „europietiška produkcija“ buvo gaminama „Swarovski“ gamykloje mažame amerikietiškos provincijos miestelyje Providense, Roud Ailende.

Amerikos vyrai tap pat neliko nuošalyje nuo „kopijų“ mados. Penktajame dešimtmetyje nedidelėje Los Andželo parduotuvėje pasirodė strazais išsiuvinėtas kaubojaus kostiumas, ir nors jis buvo sukurtas „country“ muzikantams, tačiau netrukus jį pamėgo ir visas Holivudas, kur visada buvo ypač svarbu patraukti auditorijos dėmesį ne vien savo talentu, bet ir išvaizda. Holivudo ir Las Vegaso žvaigždės turėjo švytėti – tikrąja to žodžio prasme. Taip pasirodė auksinis Elvis Presley kostiumas, strazais siuvinėtus apdarus apsivilko Eltonas Johnas, Dolly Parton, Michaelas Jacksonas, Marlen Dietrich, Brianas Ferry, Tina Turner bei Liberace. Pastarasis šoumenas, pianino genijus buvo bene didžiausias pasaulyje strazų gerbėjas. Jis dainavo į strazais nusagstytą mikrofoną, turėjo keturis strazais padengtus automobilius, du rojalius, ir visą garderobą avalynės bei kostiumų (įvertindama jo potraukį, „Swarovski“ Liberace‘iui padovanojo didžiausią tuo metu pasaulyje 27 kilogramus sveriantį strazą). Spalvotais krištoliniais akmenėliais žavėjosi ir to meto sekso simbolis Marilyn Monroe – 1962 metų gegužės 19 dieną ji su tokia 2500 strazais siuvinėta suknele pasirodė JAV prezidento Johno Kennedy gimtadienyje ir sudainavo garsiąją „Happy Birthday, Mister President“ (1999 metais ta jos suknelė aucione buvo parduota už 1,26 milijonus dolerių). Strazai po trumpo nuopolio septintajame dešimtmetyje, sugrįžo į pop kultūros madą kartu su „disco“, o kai atsirado hip-hopas, strazais nusagstyti aksesuarai tapo ir išlieka neatsiejama reperių įvaizdžio dalimi.

Tačiau Danielis Swarovskis to jau nebematė. 1956 metais jis mirė, palikęs sėkmingai veikiančią firmą savo sūnums. Be strazų gamybos, dar 1919 metais „Swarovski“ įkurta „Tyrolit“ kompanija, gaminusi šlifavimo stakles bei reikmenis, varžėsi dėl pasaulinės rinkos lyderės pozicijos. 1949 metais įkurta „Swarovski Optik KG“ kompanija (kurios sukurti žiūronai „Habicht“ („Sakalas“), lig šiol yra laikomi rinkos standartu), karinių užsakymų dėka tapo vienintele pasaulyje firma, gaminančia visus pramonei bei žmonėms reikalingus optinius prietaisus: žiūronus, teleskopus, taikiklius,  elektro-optinius ir tiksliosios mechanikos reikmenis.

Tačiau pagrindine kompanijos veikla, žinoma, išliko strazai („Swarovski Crystal Business“ padalinio metinė apyvarta siekia 2,6 milijardo dolerių). 1965 metais “Swarovski” pradėjo gaminti brangias krištolines liustras, iškart užkariavusias rinką. Tokie kandeliabrai šiandien puošia Metropoliteno operą, Versalį, Vindzoro pilį ir kitas panašias vietas. 1976 metais atsirado naujas verslo padalinys, pavadintas “Silver Crystal”. Jis prasidėjo kaip kolekcinė veikla – iš “Swarovski” liustros pakabukų buvo surinktas peliukas, pavirtęs, kaip ir Walto Disney atveju, visai naujos idėjos pradžia. Nes vėliau atsirado ežiukas, boružėlė, vėžliukas, elniukas, raganosiukas, gulbė… – visas zooparkas iki pat „Disney“ personažų imtinai, ir visai tapo kolekcionierių medžioklės objektu. Taip atsirado ir „Swarovski kolecininkų klubas“, šiuo metu vienijantis pusę milijono narių. Kiekvienais metais kiekvienam kolekcionieriui „Swarovski“ dizaineriai pateikia vis naują figūrėlę, pagamintą pagal specialius eskizus. Tokius „specialius“, kad po jų gamybos visi instrumentai ir eskizai yra negailestingai sunaikinami.

Šiuo metu „Swarovski“ užsiima ne tik krištolo, bet ir natūralių pusiaubrangakmenių, tokių kaip safyrai, rubinai, granatai, ametistai ar topazai apdirbimu. Apie šiuolaikines jų technologines galimybes galima susidaryti įspūdį, apsilankius „Swarovski“ muziejuje Austrijoje, kur yra saugomi pats mažiausias ir didžiausias pasaulyje kristalai, patekę į Guinnesso rekordų knygą. Giganto svoris – 310 tūkstančiai karatų (apie 62 kilogramus), diametras – 40 centimetrų. Pats mažiausias matomas tik per mikroskopą, jo diametras tik 0,8 milimetro.

Tiesa, tas verslas nėra toks jau visai paprastas. Strazų verslas gavo didelį smūgį, kai ekologų pastangomis sumažinti kenksmingojo švino naudojimą  pramonėje, švinuotas stiklas, naudojamas juvelyrikoje jau ištisus tris tūkstančius metų, 2015 metais buvo uždraustas Europos Sąjungoje. Todėl dabar ir „Swarovski“, ir kitiems tenka skubiai ieško pakaitalo.

Tačiau jei strazų sudėtis ir gamybos formos keičiasi, jų paskirtis išlieka nepakitusi. „Swarovski“, pavertęs imitaciją prabangos objektu, savo laiku padarė mažą gudrybę, pervadinę tuos stikliukus „kristalais“. Net pats firmos įkūrėjas kažin kada nujautė, kad moterys anksčiau ar vėliau nebenorės nešiot paprasto stiklo gaminių, tegu ir brangių ar kokybiškai apdirbtų. Ir dauguma moterų šiandien nuoširdžiai tiki, kad nešioja tikrus, dirbtinai išaugintus „Swarovski“ kristalus. O jų perkalbėti kompanija, žinoma, neskuba.

„Swarovski“ uoliai saugo savo gamybos paslaptis dar ir dėl to, kad nuslėptų savo kristalų „plebėjišką“ prigimtį. Nes strazai, nepaisant G.Strasso, D.Swarovskio ir Coco Channel pastangų, vis tiek išlieka tik imitacija. Nors ar tai labai svarbu? Ypač jei savo grožiu ir kaina jie siekia tikrus deimantus… Juoba kad „Swarovski“ gaminių niekas neslepia nuo pasaulio, atvirkščiai, jais didžiuojasi. Nes yra kuo didžiuotis – meistriškumu, skoniu ir, galiausiai, tiesiog nepakartojamu grožiu. Nes buvusio smuikininko Danieliaus Swarovskio nurodymu prieš mirtį, „kiekviename mūsų kompanijos pagamintame krištole turi skambėti muzika“. Krištolo muzika.

(Straipsnis spausdinta

 

 

 

 

.

 


KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI