SAGA – NE PRABANGOS, O SUSEGIMO PRIEMONĖ

SAGA – NE PRABANGOS, O SUSEGIMO PRIEMONĖ

sausio 8, 2010 11:00 AM, rašė Giedrius Drukteinis

Kai jos visos yra savo vietoje, mes nesijaudiname. Kai jos susegtos, mums ramu ir šilta. Tačiau, kai vienos jų nėra, ar jos atsegtos ne taip, kaip derėtų, visa mūsų išvaizda keičiasi iš esmės ir beveik visada – tik į blogąją pusę. Todėl šios mažytės ir beveik nepastebimos aprangos dalelės – sagos yra tokios svarbios. 

 

Manoma, kad jos mūsų garderobe atsirado prieš tris tūkstančius metų, Bronzos amžiuje. Tiesa, tų laikų džentelmenai jų nenaudojo kaip savo aprangos susegimo priemonės (tam buvo skirti diržai ir virvelės), bet tiesiog nešiojo kaip prisiuvamą papuošalą. Ir antikos laikais vyriškiai taip pat mėgo savo drabužius papuošti kaulinėmis, medinėmis ar metalinėmis sagomis, kol kažkuriam romėnui nešovė į galvą prie sagos priderinti ir kilpelę. Deja, tokia naujovė neprigijo tarp likusios Europos barbarų, ir tikrąją savo paskirtį sagos surado tik Azijoje. Apie 1200 metus sagas su kilpelėmis atgal į Europą parnešė kryžiuočiai, nusižiūrėję tokį principą nuo mongolų bei turkų.

 

Susegamos sagos sukėlė tikrą drabužių dizaino revoliuciją, ir tik jų dėka viduramžiais siuvami drabužiai tapo labiau pritaikomi prie kūno linijų, ir tik jų dėka žmonės išmoko greičiau apsirengti ar nusirengti. Tačiau jos nebuvo prieinamos visiems. Pačių sagų gamybą netruko monopolizuoti įvairios gildijos, ir tais laikais aristokratija laikė sagas statuso simboliu, kaip ir papuošalu dėl brangiųjų medžiagų naudojamų jų gamybai, dėl ko prastuomenei nebuvo leidžiama jų naudoti. Apie XIV amžiaus pradžią žmonija taip pamilo sagas, jog jos buvo siuvamos visur, kur tik įmanoma. Tuometinė sagų manufaktūrų lyderė buvo Prancūzija, ir ten siuvėjai ėjo iš proto kurdami sudėtingus apdarus su ištisomis eilėmis sagų ir kilpelių. Apsirengti ir nusivilkti tokį rūbą tapo tikru ritualu, būtent dėl to atsirado ir tokios profesijos, kaip freilinos bei valetai, padedantys monarchui ar ponui susisagstyti tokią sagų gausą. 1520 metų metraščiai mini Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I apdarą, prie kurio buvo prisiūta net 13 600 sagų, tad tampyti tokį svorį išties tegalėjo tik monarchai…

 

Sagos turėjo ir savo priešų – jas smerkė bažnyčia, ypač dėl priekyje susagstomų moteriškų suknelių, kaip gundančių „velnio žabangų“. Nepatiko sagos ir Anglijos puritonams, o ir šiais laikais JAV gyvenanti amišų bendruomenė nenaudoja sagų, nes laiko jas „puikybės ženklu“. Tokia bažnyčios nemalonė, beje ir lėmė priežastis, kodėl šiandien moteriški drabužiai yra susagstomi į skirtingą pusę, nei vyriški. Pati tradicija vyriškus rūbus segti iš kairės į dešinę atsirado XIII amžiuje iš būtinybės dešiniarankiams džentelmenams lengviau savo aprangos klostėse pasiekti ir išsitraukti kardą. Tačiau moteriškuose rūbuose sagos atsirado tik XIX amžiuje, iki tol moterys savo aprangą tvirtino kabliukais, raišteliais ir segtukais. Pradėjus siūti susagstomus moteriškus drabužius, sagos atsidūrė kitoje jų pusėje, nei vyriškuose. Manoma, kad tai atsitiko dėl gamybininkų siekio atskirti masiškai vienoje vietoje siuvamus drabužius, pavyzdžiui, marškinius. Kita versija tvirtina, kad moterys taip norėjo sukurti savo aprangos išskirtinumą. Trečių šaltinių tvirtinimu, „moterišką“ susegimo pusę lėmė tai, kad XIX amžiaus aukštuomenės moteris rengdavo kiti asmenys, pavyzdžiui, freilinos, todėl susegimo kryptis ir buvo sukurta atsižvelgiant į tai.

 

XVIII amžiaus pabaigoje prasidėjus europiečių karinėms ekspedicijoms po visą pasaulį, kariškių uniformos sukūrė ne tik naujus vyriškos aprangos modelius, bet ir dabartinę sagų pritaikymo simetriją. Uniformoms tiesiog jų reikėjo kur kas mažiau. Pavyzdžiui, britų laivyne buvo sukurtas dvieilis švarkas, kaip apsaugos priemonė apsaugoti krūtinę nuo žvarbaus vėjo. Vėliau šį fasoną perėmė Britanijos armija, ir šiandieniai mūsų švarkų atlapai bei jų forma yra karinių uniformų liekana, evoliucionavusi karštuose kraštuose, tokiose, kaip Indija, kur kariškiai, vilkintys dvieilius švarkus stačiomis apykaklėmis, jas atsisegdavo ir atlapodavo (pakėlus šiuo metu atlenktus savo švarko atlapus, gausite vaizdą, panašų į kariškus XVIII amžiaus kitelius). Vėliau atlapuose atsirado ir kilpelės atlenktoms dalims prisegti prie mundurų (šiais laikais tikruose angliškuose klubiniuose švarkuose yra išlikusi tradicija padaryti kilpeles abejuose atlapuose, o masonai įvedė madą šias kilpeles dar ir apsiūti). Tais laikais kariški dvieiliai švarkai buvo vilkimi iš abiejų pusių (priklausomai nuo to, kuri pusė švaresnė…), todėl ir sagų reikėjo mažiau, idant juos būtų patogu vilkėti.

 

Iš tų laikų iki mūsų dienų taip pat yra išlikusios ir dar dvi svarbios vyriškų sagų detalės – juoda sagų spalva ir sagutės ant švarko rankovės. Juodos kostiumo sagos, kaip ir juodos kojinės bei juodi kostiumai ar kaklaraiščiai džentelmenų aprangos tradicija tapo XIX amžiaus viduryje, kai Anglijoje ištisus metus truko visuotinis gedulas dėl mylimo karalienės Viktorijos vyro princo Alberto mirties – būtent per tą ilgą gedulo laikotarpį rimti žmonės įprato atrodyti rūsčiais ir susikaupusiais. 

 

Kalbant apie sagutes ant švarko rankovių, manoma, kad pirmasis jas ten prisiūti savo kareiviams įsakė Napoleonas žygio į Egiptą metu. Tokio sprendimo priežastis buvo paprasta – atgrasinti karius valytis varvančias nosis į rankoves, nes dykumos sąlygomis tai galėjo sukelti nenumatytų ligų ar sanitarijos problemų. Kitų šaltinių teigimu, sagutės ant  švarkų rankovių atsirado dar anksčiau – Liudviko XIV laikais – tuometiniai švarkai išvis turėjo labai siauras rankoves, kurios buvo susagstomos iki pat alkūnės. Raiteliai prie tų sagučių prisisegdavo ilgas pirštines, tačiau taip pat teigiama, kad sagučių atsiradimo priežastis – galimybė atraitoti švarko rankovę, idant jos neišteptų žirgo prakaitas. XIX amžiuje sagutės ant švarkų rankovių tapo išskirtinių gydytojų švarkų elementu – taip jie galėdavo atlikti savo funkcijas atsisegdami švarkų rankoves ir atraitodami jas kartu su marškiniais iki alkūnių, nenusivilkdami viršutinių drabužių. Ypač tai buvo aktualu akušeriams, tad nuo anų laikų atsagstomos rankovės sagutės ir yra vadinamos „chirurgo rankove“.      

 

Bet kuriuo atveju, tai yra vienas iš atavistinių švarko elementų, jau seniai praradusių savo tikrąją paskirtį. Nors švarko rankogaliai nebėra susagstomi jau beveik šimtas metų, tačiau viena prisegama, bet atsegta rankovės sagutė dar visai neseniai buvo vienu iš masonų atpažinimo ženklų – ir šiandien tai tapo prabangių pagal užsakymą siuvamų kostiumų standartu. Gatavų kostiumų gamintojai niekada neleistų sau tokios prabangos dėl sudėtingumo ir papildomų gamybos išlaidų, tačiau bet kuris geras siuvėjas Jums lengvai prakirptų kilpelę rankovėje. Tačiau tokiu atveju privalu ir nešioti švarką su atsegta rankovės sagute, kad aplinkiniai tai pastebėtų ir įvertintų.

 

Šiais laikais taip pat yra praradęs prasmę ir sagučių ant rankovės skaičius. Tačiau anuomet, kai žmonės dar rengdavosi atsižvelgdami į savo statuso, aplinkos ar renginių reikalavimus, sagučių skaičių ant rankovės visada lėmė švarko tipas. Viena sagutė buvo siuvama tik ant XIX amžiaus smokingų bei Anglijos privačių mokyklų uniforminių švarkų (tiesa, tai buvo saga, kur kas didesnė nei mums įprasta sagutė, ir būtinai su įspaustu mokyklos herbu). Dvi sagutės – labai reta sutinkama kombinacija, kuri būdavo naudojama siekiant pabrėžti pagal užsakymą siuvamą švarką. Dvi sagutės taip pat buvo pritaikomos prie švarkų, susegamų priekyje vos viena saga, taip pat – amerikietiško stiliaus švarkuose (tokiuose tarp sagučių turėdavo būti vienos sagutės dydžio tarpelis). Trys sagutės buvo siuvamos ant vienaeilių sportinių bei vakarinių švarkų rankovių. Keturios – labiausiai paplitusi kombinacija, siuvamos ant bendro stiliaus bei formalių renginių švarkų. Penkios arba šešios sagutės atsirado tik šiais laikais, ir yra gana paplitusi kombinacija, – tačiau šie skaičiai jokios reikšmės nebeturi ir yra tik asmeninė švarko siuvėjo užgaida.

 

Kaip ne visada turi reikšmę ir tai, kas sukelia karštas diskusijas, t.y., kurias švarko ar marškinių sagas reikia užsisegti, kurių – ne.

 

Pradžiai būtina atminti vieną šiuolaikinę taisyklę – vilkėti drabužius su „ne taip“ atsegtomis sagomis gali tik tas, kuris gali jas atsisegti. Pavyzdžiui, marškinius su atsegtais rankogaliais (netgi dvigubais „prancūziškais“) nešiojo savo laiku garsiausias Europos dendis Giannis Agnelli, FIAT koncerno vadovas, ir niekas ne tik kad tuo nesipiktino, bet ir žavėjosi. Tačiau visada buvo akivaizdu – samdiniams taip niekada nepatartina daryti, bent jau darbo ar formalių renginių metu. Samdiniai negali ryšėti „nematomo kaklaraiščio“, t.y., nesirišti kaklaraiščio prie kostiumo – tai turtingųjų privilegija. Ant boso kaklo atsegta viršutinė marškinių sagutė visada atrodys stilingai, suteiks nešiotojui atsipalaidavimo bei laisvumo įspūdį. Ant samdinio kaklo prasegta marškinių sagutė visada atrodys netvarkingai ir neatsakingai. Tačiau jei esate nusiteikęs mesti iššūkį neteisingai pasaulio hierarchijai ir norite nešioti marškinius su prasegta viršutine sagute, rinkitės amerikietiškojo stiliaus rūbą su prisegamais apykaklių kampučiais – tik tokių marškinių apykaklės yra sukonstruotos taip, kad geriau „stovėtų“ po švarko apykakle arba išvis be jo.  

 

Nemažai aistrų sukelia ir svarstymas, ar apatinė susagstyto švarko saga turi būti atsegta, ar ne. Tai senų laikų tradicija, kurią pradėjo, beje, psichiškai ne visai sveikas žmogus. Legenda teigia, kad besotis Anglijos karalius Edvardas VII buvo toks storas, jog negalėjo susisagstyti apatinių savo švarko ir liemenės sagų. Pasak kitos legendos, tas pats karalius buvo toks užuomarša, jog tiesiog užmiršdavo apatines sagas susisagstyti. Tokią karaliaus švarko nešiojimo manierą dvariškiai pradėjo kopijuoti, ir taip ji paplito po kitas šalis. Kitų šaltinių teigimu, apatinę švarko sagą atsegdavo visi raiteliai, vilkintys švarkus be praskiepų, kad būtų patogiau sėdėti balne, ir taip šis įprotis virto taisykle.

 

Tokie paaiškinimai visgi neišsprendžia šiandien dažnai iškylančių situacijų, pavyzdžiui, ar būtina sagstyti švarką sėdint, taip pat – kaip sagstyti dvieilius švarkus ar vienaeilius švarkus su keturiomis ar daugiau sagų?

 

Išvis, kaip sagstyti švarką – diskutuotinas klausimas. Pavyzdžiui, Tomas Fordas visada pabrėžia, kad sagstytis reikia visas švarko sagas (ypač fotografuojantis), nes tik tada kūnas yra įrėminamas ir įgauna padoriai atrodantį siluetą. Storuliams ir stambesniesiems patariama sėdint užsisagstyti visas švarko sagas, ypač, kai vilkimas dvieilis švarkas, atminkite, atsegtas švarkas storina (atsisegus švarką geriau atrodo tik tie, kurie turi idealią atletišką figūrą). Beje, kartais patartina prisėsti ir savo švarko skvernus, idant pats siluetas atrodytų tiesesnis, o švarko bei marškinių apykaklės būtų prigludusios viena prie kitos. Tačiau vilkint sportinio kirpimo švarką, sėdint patartina palikti atsegtą viršutinę sagą – taip pats švarkas geriau guli ant kūno. Pabandykite pats. Tik Jūs pats galite rasti sau labiausiai tinkantį variantą.

 

Stovinčio vyro švarko susegimas priklauso nuo paties švarko fasono. Tradiciškai dviejų sagų švarkuose viršutinė saga turi būti tiesiai virš skrandžio, apatinė – virš bambos (krūtininė kišenėlė tiesiai ant širdies, atlapai – dengti užpakalį). Jei vilkite būtent tokį švarką, yra logiška palikti apatinę sagą neužsegta. Jei švarko sagos yra išsidėsčiusios kitaip, derinkite susegimą taip, kaip Jums patogiau – tokiais atvejais gali būti atsegta kad ir viršutinė saga, nes iš esmės ji neturi jokios įtakos siluetui. Svarbu tik atsižvelgti į tai, segamoji apatinė saga būtų kuo arčiau juosmens, nes tik taip įmanoma sukurti liauno liemens vaizdą.

 

Trijų sagų švarko viršutinė saga gali būti atsegta, o apatinės užsegtos tais atvejais, kai švarkas turi minkštus ir tiesius atlapus, pvz., sportinio kirpimo švarkuose. Jei trijų sagų švarkas turi aukštai iškeltą viršutinę sagą ir standžius  prie krūtinės prispaustus atlapus, tada logiška būti atsisegus apatinę sagą, o viršutinės turi būti užsegtos. Keturių sagų švarkuose viršutinė saga bus neabejotinai aukštai iškelta, todėl atsegta gali būti tik apatinė.

 

Vilkint dvieilį švarką su keturiomis arba šešiomis sagomis elgtis būtina taip pat, kaip ir su vienaeiliu – nesegti apatinės dešinės sagos. Tačiau itin senoviški ir itin šiuolaikiški dvieiliai švarkai su aštuoniomis sagomis vieninteliai turi privilegiją būti nešiojami tik su visomis susagstytomis sagomis – tai uniforminės aprangos taisyklė, kurios nevalia pažeisti. Jei nešiojate liemenę, apatinę jos sagą taip pat galima palikti atsegtą – tokia mada irgi yra storulio karaliaus Edvardo VII palikimas.     

 

Šiuolaikinis jaunimas gan abejingai (o ir be reikalo) vertina kitą nykstantį senų laikų reliktą – auksines ar metalines sagas, kuriose tradiciškai būna įspausti herbais ar kitokie ženklai. Manoma, kad tai senamadiška, tačiau prisiminkite, ar laivų kapitonai blogai atrodo vilkėdami švarkus su tokiomis sagomis? Auksinės ar metalinės sagos tradiciškai nešiojamos su klubiniais švarkais, nes tai puikus pakaitalas tamsiam kostiumui, ir ypač tinkamas „smart casual“ aprangos stiliui. Žinia, mūsuose tokių tradicijų dar nėra, tačiau net ir Lietuvoje kiekvienas mūsų turime savo hobius, priklausome klubams, būreliams ar „alumniams“, ir tos sagos visada gali aplinkiniams pademonstruoti, pvz., kad esate jachtklubo ar karinės sąjungos narys.

 

Dar vienas dažnai iškylantis klausimas apie marškinių sagas – kam reikalingos dvi papildomos sagutės, prisiūtos prie skverno galo? Dar prieš šimtą metų tos dvi sagutės rodydavo aukštą marškinių klasę (kaip ir būtent tik septynios sagutės marškinių priekyje bei kilputės sagoms rankovėse – aukštos klasės marškiniuose jos visada būna yra horizontalios, o ne vertikalios.) – tačiau šiandien tai yra visuotinis standartas. Iš pirmo žvilgsnio visada atrodo, kad tai – atsarginės sagutės, tačiau tikrovėje jos primena, kad marškiniai turi būti nešiojami sukišti į kelnes, o kelnėse atlieka stabilizatoriaus vaidmenį.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale „Stilius“)


1 komentaras

  1. Sio sako:

    Straipsnis įdomus, tačiau labai trūksta prie kiekvienos pastraipos parinktų nuotraukų, nes dabar skaitai ir bandai fantazuoti, kaip gi tos masoniškos prisiūtos kilpelės galėtų atrodyti ir pan. Žodžiu, rašo apie vaizdinius dalykus, o nuotraukų nulis. Tas pats, kas rašyti apie Malaizijos peizažus be jokių nuotraukų!

Komentuoti