Vienintelis vyriško stiliaus, laikysenos ir etiketo portalas

1999 metų gegužė. Karas Balkanuose. JAV karo aviacija bombarduoja Serbijos karinius dalinius ir vyriausybines įstaigas. Viena bomba kliudo Kinijos Liaudies Respublikos ambasados pastatą Belgrade – amerikiečiai teisinasi, kad netyčia, tačiau tuo pačiu puse lūpų užsimenama, kad apgriauta ambasada – pats didžiausias Kinijos žvalgybinis centras Pietų Europoje. Pekine kyla masinės riaušės, nukreiptos prieš amerikietiškas kompanijas ir įstaigas. Studentai daužo parduotuvių stendus su „Coca-Cola“ ir Peliuku Mikiu, nusiaubta tuzinas „McDonald‘s“ ir KFC restoranų. Tačiau nepaliesta nė viena „Pizza Hut“ picerija – kinų studentai nuoširdžiai mano, kad tai itališki restoranai…

Tačiau jie klysta. „Pizza Hut“ – tipiška amerikietiška kompanija su tipiška amerikietiška istorija ir, galų gale, tikras amerikietiškos svajonės įsikūnijimas.

Nuo 1971 metų „Pizza Hut“ yra didžiausias pasaulyje picerijų tinklas tiek pagal restoranų skaičių, tiek pagal užimamas rinkos dalis. Kompanija valdo 7500 restoranų JAV ir dar 5600 restoranų 97 pasaulio šalyse, nuo 2009 metų – netgi du restoranus ir Lietuvoje, Vilniuje bei Kaune. „Pizza Hut“ picerijose kasdien apsilanko keturis milijonus žmonių, suvalgančių 2 milijonus picų. Be to, „Pizza Hut“ yra didžiausias pasaulyje „maisto į namus“ pristatymo paslaugos teikėja ir pirmoji, sukūrusi picos užsisakymo „on-line“ sistemą.

„Pizza Hut“ yra didžiausia pasaulyje sūrio pirkėja, per metus suvartojanti daugiau kaip 1,5 milijono tonų sūrio, kurio gamybai sunaudojama beveik pusantro milijardo litrų pieno (prieš kelerius metus buvo šnekama, kad apie 90 procentų iš Lietuvos eksportuojamo pieno yra skirta būtent „Pizza Hut“ picerijoms). Kompanija per metus taip pat suvartoja 3,5 milijonų tonų „peperoni“ dešros ir 2,6 milijonų tonų pomidorų . „Pizza Hut“ picos yra tiekiamos ne tik Baltiesiems Rūmams Vašingtone, jos puikavosi ir ant buvusios Rusijos prezidento Boriso Jelcino stalo, taip pat buvo gabenamos į kosmosą orbitinėse stotyse dirbantiems amerikiečių astronautams. „Pizza Hut“ yra reklamavę „bitlas“ Ringo Starras ir supermodelis Cindy Crawford, Donaldas ir Ivana Trumpai, paauglių dievaitė Jessica Simpson ir „Formulės 1“ lenktyninkas Damonas Hillas. Ir, beje, buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, 1997 metais gavęs 160 tūkstančių dolerių už minutės trukmės reklaminį „Pizza Hut“klipą. Tačiau tai buvo nevykęs bendradarbiavimas – „tas suskis nesugeba net picos deramai parduoti“, – apie M.Gorbačiovą sakė „Pizza Hut“ reklamos planuotojai, Gorbis uždirbtus pinigus iššvaistė per pusmetį, o pati „Pizza Hut“ po metų paskelbė pasitraukianti iš Rusijos rinkos…

Tačiau kompanijos įkūrėjai su savo pinigais kadaise mokėjo elgtis apdairiau.

AMERIKIETIŠKOS PICERIJOS ISTORIJA

Amerikiečiai mėgsta picą. Taip mėgsta, jog net yra įtikėję, kad jie ją ir išrado.

Nes „Pizza Hut“ neatkeliavo į Ameriką iš Senojo pasaulio, ji netgi neatsirado Niujorko italų kvartaluose. Kompanija buvo įkurta 1958 metais ypač „tipiškoje amerikietiškoje“ valstijoje, Kanzase, ir tais laikais gana provincialiame Vičitos mieste.

Du broliai, o tuo pačiu ir dar geriausi draugai – devyniolikametis Frankas Carney bei 27 metų Danas Carney net neįsivaizdavo, kas per velnias yra pica ar picerija, kol jų tėvų draugas nepapasakojo jiems apie laikraštyje perskaitytą straipsnį apie Niujorke augantį picerijų verslą. Anot minėtojo straipsnio, picos buvo „karščiausia“ sezono naujiena. Koledže nuobodžiai studijuojantiems ekonomikos mokslus broliams „naujovės“ idėja patiko („naujovės“ visada buvo neatsiejama jų verslo dalis), ir nors nė vienas jų nenutuokė, kaip yra gaminama pica, tačiau tokį menką trūkumą kompensavo entuziazmas pasekti JAV Rytinės pakrantės „mada“. Broliai iš savo motinos, nedidelės parduotuvėlės savininkės pasiskolino 600 dolerių ir, susipirkę naudotą virtuvinę įrangą, atidarė Vičitoje pirmąją piceriją. Abu norėjo, kad jos pavadinime būtų žodis „Pizza“, pageidautina, kad dar ir „restoranas“. Tačiau nedidelėje iškaboje buvo vietos tik devyniems simboliams, todėl teko pasitenkinti „Pizza Hut“ – „Picos trobelė“ (raudonasis „trobelės“ stogas prie pavadinimo atsirado kiek vėliau – 1964 metais), nes būtent trobelę tas pastatas ir tegalėjo priminti.

Tai dabar mums picerijos yra įprasta kasdienybės dalis. Tais laikais net Amerikoje, o ypač vidurio, tai buvo kažkas naujo ir neįprasto. Netgi virėją, kuris bent kiek išmanytų picų kepimą broliams pavyko rasti likus dviem savaitėm iki picerijos atidarymo. Atidarymo dieną picas broliai dalino nemokamai, siekdami, kad žmonės bent kiek susidomėtų šiuo valgiu.

Frankas ir Danas visada tikėjo, kad versle galima laimėti tik tinkamai motyvavus pardavėjus bei siekiant kuo aukštesnės parduodamų picų kokybės. Pardavėjų, kuriuos būtų galima motyvuoti, neatsirado daug (tai buvo „auksiniai“ Amerikos ekonomikos laikai, ir rasti darbininkų nebuvo paprasta), todėl pirmajame „Pizza Hut“ restorane dirbo studentų brolijos nariai, kuriuos Frankas ir Danas „motyvavo“ mažu atlyginimu, tačiau gausiu alumi ir draugyste. Aukšta picų kokybė broliams reiškė kuo daugiau priedų, dedamų ant kepamų picų.

Kaip bebūtų keista, tačiau Vičitos žmonėms tokia pica patiko. Verslas sekėsi ir netrukus broliai pradėjo svarstyti plėtros planus. Ir nors pirmąją „Pizza Hut“ frančizę broliai pardavė jau kitais metais, tačiau išsiplėsti toliau už Kanzaso ribų broliam iš pradžių nesisekė – bankai pesimistiškai žvelgė į tokio keisto, kaip picerija, verslo perspektyvas ir nefinansavo galimų naujų frančizės pirkėjų. Todėl pirmąsias „Pizza Hut“ frančizes broliai pardavinėjo neįtikėtinai pigiai – vos po šimtą dolerių, o ir sutartys buvo patvirtinamos rankų paspaudimu ir alaus bokalu, nes pirmieji „Pizza Hut“ partneriai buvo tie patys studentai, siutėję kartu su broliais ar padėję jiems pirmąjame restorane (abu broliai, beje, buvo metę ir nebaigė savo mokslų, nes visą laiką surydavo picerijos verslas – žinoma, tai jiems ateityje nesutrukdė tapti kelerių universitetų garbės daktarais…).

Per dešimt metų nuo įkūrimo „Pizza Hut“ tinklas išsiplėtė iki 310 restoranų po visą Ameriką, o 1968 metais peržengė ir jos ribas – buvo atidarytas pirmasis restoranas Kanadoje. Dabar ji pavirto stambia korporacija, diktuojančia picos madas. Kompanija augo dėl paprastos priežasties – pardavinėdami gerą produktą (su gausybe priedų, skirtingai nei konkurentų gaminamas) už prieinamą kainą. Brolių Carney verslo filosofija taip pat buvo paprasta – „pasirūpink klientu, ir jis pasirūpins tavimi“. Nors broliai ir neturėjo aukštojo išsilavinimo, tačiau dažnai elgėsi taip, it turėtų mažiausiai MBA, todėl kompanija dažnai būdavo vienu žingsniu priekyje nei jos konkurentai – „Pizza Hut“ pirmieji iš visų greitojo maisto tinklų pradėjo daryti lankytojų nuomonės tyrimus, pradėjo tiekti „pristatymo į namus“ paslaugą, įvedė piniginės motyvacijos sistemą, pagal kurią restoranų vadybininkai gaudavo premijas priklausomai nuo aptarnautų klientų skaičiaus bei generuoto pelno, ir, svarbiausia, nebijodavo keisti savo meniu, priklausomai nuo vietovės įpročių, skonio ar tradicijų. Manoma, kad būtent tame ir glūdi svarbiausia kompanijos sėkmės paslaptis – varijuojantis meniu, skirtingai nuo kitų greitojo maisto tinklų meniu. Tai akivaizdu įvertinus įvairiose šalyse parduodamų „Pizza Hut“ picų ingredientus – Vokietijoje dominuoja rūkyta dešra ir špinatai, Honkonge – jautiena, Kanadoje – bekonas, Azijoje ir Australijoje – karis. 1990 metais Maskvoje atidarytame „Pizza Hut“ restorane pica „Moskva“ su sardinėmis, tuna, lašiša bei svogūnais tapo pačiu populiariausiu patiekalu, nors net sunku įsivaizduoti, kaip tokią išvis galima į burną paimti. Netgi Lietuvoje veikia vienintelis „Pizza Hut“ restoranas pasaulyje, kuriame suvalgoma daugiau plonapadžių picų, nei storapadžių – nepaisant kompanijos propoaguojamos „amerikietiškos“ storapadės, lietuviai teikia pirmenybę „itališkai“ plonapadei. Ką gi, tebūnie taip.

1970 metais „Pizza Hut“ tapo biržoje listinguojama kompanija, ir per vieną dieną Vičitos mieste ūmiai atsirado daug milijonierių, kadaise studijavuių kartu su broliais ir priėmusių iš jų „Pizza Hut“ akcijas juokais ir geranoriškai atlaidžiai. 1971 metais „Pizza Hut“, atidariusi tūkstantąjį restoraną, tampa didžiausiu picerijų tinklu pasaulyje. Ir tai dar iki išėjimo į platųjį pasaulį – tik 1973 metais „Pizza Hut“ tampa tarptautine, atidarydama pirmuosius restoranus Japonijoje ir Anglijoje.

1977 metais „Pizza Hut“ kompaniją už 300 milijonų dolerių įsigijo vienas didžiausių pasaulyje gėrimų ir užkandžių konglomeratas „PepsiCo“. Naujieji kompanijos šeimininkai paliko Franką Carney vadovauti „Pizza Hut“ padaliniui, tačiau po trijų metų Frankas paliko kompaniją, besiteisindamas tuo, kad jam „atsibodo picos“ ir jis užsiims „naujų iššūkių paieška“. Tiesa, jo sąlytis su savo kūdikiu „Pizza Hut“ tuo nesibaigė, ir jų keliams ateityje dar buvo lemta susikryžiuoti…

„PepsiCo“ finansiniai pajėgumai suteikė „Pizza Hut“ naują kvėpavimą. Lig tol „Pizza Hut“ jau buvo aplipusi begale imituotojų bei konkurentų, jai ant kulnų minė ir kitas pasaulinis picerijų tinklas „Domino’s“. Pica susidomėjo ir kiti greito maisto tinklai. Nors „McDonald’s“ patriarchas Ray Krocas dievagojosi, kad „McDonald’s“ restoranuose „niekada nebus pardavinėjami nei hot-dogai, nei pica“, tačiau praėjus vos keleriems metams po jo mirties, „McDonald’s“ į savo meniu įtraukė „McPizza“ ir „Pizza Hut“ (kai kuriuose JAV įsikūrusiuose „McDonald’s“ kioskuose buvo bandyta pardavinėti ir tuos pačius hot-dogus, tačiau neilgai) pavyzdžiu, pradėjo teikti „maisto pristatymo į namus“ paslaugą.

Skubiai reikėjo naujos idėjos – taip atsirado „Storapadė“ picą, kepama specialioje naujo pavyzdžio keptuvėje („Deep Pan Pizza“), kurios marketingo kampanija buvo finansuojama kelerius kartus aktyviau ir intensyviau, nei lig tol buvusios – ir tik dėka gausaus „PepsiCo“ finansavimo. Kompanija taip pat pirmoji pasaulyje pradėjo teikti „Personal Pan Pizza“ paslaugą, kuri garantavo, kad bet kuri užsisakyta pica klientui bus pateikta per 5 minutes, ir ji bus karšta – lig tol niekas tokių triukų nebuvo daręs. Pasaulyje kilus sveikatingumo vajui, „Pizza Hut“ pirmoji įtrukė į savo meniu ir „vegetariškąją“ picą bei picas su „sveikuolių“ suvokimą atitinkančiais ingredientais. Galima netgi sakyti, kad „Pizza Hut“ iš naujo išrado picą ir ją padarė „sveikatingesnę“, sumažinant joje esančių kalorijų kiekį, bet nepakeičiant pačios picos skonio. Picos pasiekiamumas „PepsiCo“ finansų dėka pradėjo sparčai plėstis – „Pizza Hut Express“ kioskai pradėjo rastis oro uostuose, ligoninėse, mokyklose bei biurų pastatuose – pasauliui reikėjo picos, ir pasaulis ją gavo.

Apie 1995 metus picerijų verslas pateko į stagnacijos periodą. Konkurentams sumažinus savo patiekalų kainas, pradėjo sparčiai mažėti ir „Pizza Hut“ pelnas, sparčios ir brangios investicijos plėtrai po visą pasaulį mažino ir savininkės „PepsiCo“ pinigines atsargas. Pabandyta atsigriebti pateikus naują gaminį – „sūriu įkeptą picos kraštą“, pasikvietus reklamai Trumpų šeimą bei Michailą Gorbačiovą (nelabai sėkmingai). Nors iš pradžių pasijuto lyg šioks toks reikalų pegerėjimas, tačiau ne tiek, kiek tikėjosi kompanijos vadovai. „PepsiCo“ vis tiek turėjo dugiau pelno iš gėrimų bei užkandžių verlo, todėl 1997 metais buvo nuspręsta „PepsiCo“ restoranų padalinį atskirti kaip atskirą listinguojamą kompaniją – „Tricon Global Restaurants“ (2002 metais pakeitusią pavadinimą į „Yum Brands“) – didžiausią pasaulyje greitojo maisto restoarnų holdingą.

XXI amžių „Pizza Hut“ pasitiko su naujomis problemomis ir iššūkiais – mažėjančiu pelnu dėl ekononminių krizių, augančių sūrio ir miltų kainų. Pica darėsi vis mžiau pelningas valgis, negalėjo grąžinti jos buvusios šlovės nei įmantrūs modeliai (tokie, kaip „The Edge“ pica – kurios visi priedai sudėlioti apie kraštus, vidurį paliekant tuščią), nei vis didėjančios picos. Tačiau „Pizza Hut“ nebūtų „Pizza Hut“, jei nerastų išeities. Atlikus rinkos tyrimus, buvo nuspręsta į meniu įtraukti kuo daugiau vištienos patiekalų (ir nebūtinai picos) bei makaronų. Tokiam žingsniui pabrėžti netgi kompanijos būstinės iškaba vienam mėnesiui buvo pakeista į „Pasta Hut“. Nes įsiklausyti į klientų pageidavimus – tokia ir buvo tos amerikietiškos svajonės esmė bei sėkmė.

TĖVO IR VAIKO KIVIRČAS

Frankas Carney, 1980 metais išėję iš „Pizza Hut“ kompanijos, ilgai dievagojosi, kad niekda nebeužsiims pica, tačiau 1994 metais netikėtai grįžo į picerijų verslą – savo draugo įkalbėtas tapo trečiosios pagal dydį picerijų tinklo „Papa John’s Pizza“ frančizės turėtoju, įsigijęs dugiau kaip 120 kompanijos restoranų („tai buvo pica, kuri mane vėl privertė susidomėti šiuo produktu“, – sakė Frankas). 1997 metais „Pizza Hut“ padavė „Papa John’s Pizza“ kompaniją į teismą už „klaidinančias reklamas“, kuriose buvo sakoma, kad „Papa John’s“ pica yra „skanesnė“ ir gaminama iš „šviežesnių produktų“. „Papa John’s“ atsakė reklaminiu klipu, kuriame „Pizza Hut“ įkūrėjas Frankas Carney atvyksta į „Pizza Hut“ kompanijos akcininkų susirinkimą ryšėdamas „Papa John’s“ picerijos prijuostę ir pareiškia apstulbusiems akcininkams: „atleiskite, vaikinai, bet aš radau geresnę picą“. Nepaisant šio demaršo, kaip ir Franko Carney nuolatinių tvirtinimų, kad „Pizza Hut“ šiais laikais gamina „blogesnę picą“, nei „jo laikais“, „Pizza Hut“ bylą prieš savo įkūrėją laimėjo. Nenuorama vaikas tapo subrendusiu kovotoju – tačiau taip būna ne vien Amerikoje…