NAUJOSIOS PEDAGOGIKOS IŠŠŪKIAI (V): TAS PŪVANTIS IR MIRŠTANTIS FEMINIZMAS

NAUJOSIOS PEDAGOGIKOS IŠŠŪKIAI (V): TAS PŪVANTIS IR MIRŠTANTIS FEMINIZMAS

443
0
DALINTIS

Šiaip jau rimti žmonės vengia feminizmo temos. Dėl viso pikto – „kam čia su tomis agresyviomis kvaišomis susidėti?“ Pats juk supranti – su moterimis verčiau nekonfliktuoti.

Tačiau „wow!“ – pasak Jungtinių Tautų, pasaulyje ūmiai sumažėjo moterų, laikančių save feministėmis! Kurgi ne? Normalios moterys juk visada mylėjo vyrus. Ir laikė juos žavingais, gražiais, ilgakojais, jausmingais, nelaimingais, dosniais, kilniais ir narsiais sutvėrimais, be kurių moterų gyvenimas tiesiog neturėtų prasmės. Galbūt dėl to daugelis moterų ir nemėgsta feminizmo? O, pasirodo, likusioms karts nuo karto irgi atsibosta vaizduoti, kad jos pritaria tam visuotiniam melui ir šmeižtui. Gal pagaliau ši ideologija išvis atmirs ir liks mūsų atmintyje kaip keistas ir slogus sapnas? O iki to, kol tai įvyks – tai yra puikiausia proga apie jį parašyti – kad būtų aiškiau, kas tai per fenomenas, ir su kuo jis valgomas.

KOKS BŪNA FEMINIZMAS?

Teisingiau būtų pasakyti, kad nėra dviejų vienodų feminizmų. Nes kiekviena šio judėjimo atstovė turi nuosavą ir visiškai unikalų „auksinį“ feminizmo standartą, kuris jokiu būdu nepuoselėja solidarumo, draugiškumo ar palankumo kitokių feminizmo standartų savininkėms. Feministės visame pasaulyje garsėja savo aršiais ginčais dėl tokių smulkmenų, kaip terminai ar sąvokų etimologija, be perstojo eikvojančios brangų laiką kovai „už moterų teises“.

Formaliai egzistuoja daug feminizmo rūšių ir krypčių: marksistinis, liberalusis, radikalusis, kultūrinis, eko, netgi islamiškasis (yra net ir toks, beje!). Tačiau jokios vieningos ideologijos, programos ar vertybinės bazės feminizmas neturi, o jas bandant sukurti moterys netrunka sukelti ir antrąjį Žalgirio mūšį. Todėl prasmingos diskusijos su feministinėmis yra pasmerktos beprasmybei net neprasidėjusios, nes iš esmės vieningo diskusijų objekto feminizme kaip ir nėra. Na, išskyrus gal tą bendrą sutarimą, kad moterys yra patriarchalinės prievartos aukos, vyrai – daugiau ar mažiau – ožiai, o moteris – buka mizoginistinė višta, vyro vergė ir išvis lėkštas bei paviršutiniškas žmogus.

Šiaip eilinei moteriai yra gana sunku pareikšti, kad ji – ne feministė. Tai praktiškai tas pats, kaip vyrui apsiskelbti rasistu arba pedofilu. Nes kas nors tokios moters būtinai, o ir visai logiškai paklaus: „tu ką, manai, kad moterys nevertos lygiateisiškumo? Tada atiduok savo pasą, kreditines korteles, mašinos raktelius ir varyk į virtuvę!“ Nes kaip galima naudotis feminizmo iškovojimais ir nejausti už tai jokio dėkingumo? Tokią nedėkingą moterį net jos geriausios draugės ir geros pažįstamos amžiams išbrauks iš savo draugų ir kontaktų sąrašo…

Todėl dauguma moterų yra linkusios tylėti arba mandagiai sutikti su feminisčių tvirtinimais, tiesiog vengdamos atrodyti savo lyties išdavikėmis. Arba metasi į kitą kraštutinumą ir pradeda kovoti už savo šventą teisę būti vyro sumušta, basa ir nėščia, vaikščioti tik su parandža arba mini sijonu, ir išvis 24 valandoms per parą tapti vyro valios ir užgaidų vykdytoja – tiesiog visų likusiųjų pykčiui.

LYGIOS TEISĖS, BET NE LYGYBĖ

Vienas iš populiariausių feminizmo tezių –mitų yra tai, kad „vyrai ir moterys yra lygūs“. Ne lygiateisiai, bet būtent „lygūs“, t.y., gebantis vienodai gerai atlikti tą patį darbą. O akivaizdus interesų, skonio ir pasirinkimo skirtumas, pastebimas netgi pačių mažiausių berniukų ir mergaičių tarpe yra paaiškinamas visuomenėje priimtomis ydingomis tradicijomis. Nes jei mergaitėms visuomenė nedovanotų Barbių, ir nekvaršintų joms galvų pasakomis apie princeses, o berniukų neapipiltų „Lego konstruktoriais“ ir mašinėlėmis, tai dabar pusė Nobelio premijų atitektų moterims, o pusę visų pasaulio pampersų mautų gležnos vyriškos rankos.

Kodėl šis mitas egzistuoja šalia net vidurinėse mokyklose privalomų anatomijos vadovėlių – nėra aišku lig šiol. Juk bet kuris bent jau aukštajį išsilavinimą turintis žmogus galėtų išvardinti begales anatominių ir biocheminių skirtumų (įvairiais paskaičiavimais jų skaičius svyruoja nuo 2500 iki 15000), kurie daro vyrus ir moteris visiškai skirtingais sutvėrimais. Pvz., vyrai turi vidutiniškai 20 procentų daugiau raumenų masės, storesnius kaulus ir storesnę odą. Tačiau moterys turi jautresnius pirštus (o vyrams nesukelia jokių problemų rankomis nupjauti Kalėdinę eglutę). Moteriai, netgi labai fiziškai stipriai, negalima nešioti sunkumų, yra pavojinga persišaldyti ir perkaisti. Nes pakilusi į vertikalią padėtį, gravitacijos dėka moteris pavirto gana trapia būtybe, ir ta būtybė, kilnodama štangas Olimpiadose gali prisikilnoti iki visiško gimdos iškritimo. Yra ir dar visa eilė tragiškų dubens organų istorijų, kurių herojės moterys po to visą likusį gyvenimą vaikšto su pampersais. Ir gauti smūgius į krūtinės sritį mergaitei yra kur kas pavojingiau, nei berniukams.

Mes, vyrai ir moterys turime visiškai skirtingas etologines programas (jei nežinai, kas tai, tiesiog žinok, kad tai svarbu), mes skirtingai reaguojame į pavojus, palaikome dialogus, bendradarbiaujame. Moterų ir vyrų smegenys funkcionuoja irgi skirtingai – ne geriau ir ne blogiau, tiesiog – skirtingai. Todėl moterys yra gabesnės užsienio kalboms, o vyrai – šachmatų menui. O štai moterų reakcija yra kaip tik blogesnė, ir tai daro jas blogesnėmis kompiuterinių žaidimų dalyvėmis. Ir moterų trūkumas kiberžaidimų čempionatuose atsiranda ne dėl to, kad joms trukdoma ten dalyvauti (atvirkščiai, reklamos davėjai moterų dalyvavimu yra labai suinteresuoti). Tiesiog merginoms mažiau, nei vaikinams patinka visi tie kompiuteriniai šaudymai, o toms, kurioms tai patinka, nepavyksta sukurti rimtos konkurencijos vyrams: tarp šimto geriausių pasaulio kovinių kompiuterinių žaidėjų nėra nė vienos moters.

Moterys ir vyrai turi skirtingus seksualinio susijaudinimo mechanizmus. Mūsų plaukai yra skirtingi, netgi nagai yra skirtingi. Nekalbant apie tai, kad moterys gali gimdyti ir maitinti vaikus, o vyrai – ne. O dar moterys yra empatiškesnės už vyrus ir geriau supranta kūdikio norus. Jos geriau jaučia kūdikio kūnelio temperatūrą, jo odos būseną, geriau supranta sklindančius nuo jo kvapus. Juoba kad kūdikiai ir maži vaikai blogiau girdi vyrus (moksliškai įrodyta, kad iki pubertacinio periodo vaikai išvis blogai skiria žemus garsus). Šiaip faktelis akiračio praplėtimui – tipiško suaugusiojo vyriškio balso dažnis svyruoja 85-155 hercų diapazone, o tipiškos suaugusios moters – 165-255 hercų diapazone, todėl kūdikiai savo gyvenimo pradžioje tiesiog negirdi savo tėvo, jau nekalbant apie tai, kad tėvas turi labai jau ribotas galimybes dalyvauti vystant vaikelio kalbinius įgūdžius.

Taigi, kalbėti apie vienodas vyrų ir moterų galimybes bei lygiavertį apsikeitimą funkcijomis nėra jokios prasmės. Ir vis dėlto ši „lygių galimybių“ nuostata kažkaip tapo kertine feminizmo diskurso dalimi, o tai veda iki gana kurioziškų situacijų, pvz., tokių, kaip pernai metų „Nike“ reklama: ši kompanija kreipėsi į visai suprantamą ir gerbiamą vartotojų grupę – moteris, įkalbinėdama jas pirkti daugiau sportinio inventoriaus, tame tarpe ir ne pačių populiariausių moterų tarpe šakų – futbolo bei kikboksingo. „Iš mėlynių ir randų, iš narsos ir sugniaužtų kumščių padarytos mūsų mergaitės“ skelbė „Nike“ reklama (vertimas laisvas). Toks teiginys sukėlė Amerikos feminisčių euforiją. Tačiau kodėl tokiu teiginiu, provokuojančiu merginas užsiimti potencialiai jų sveikatai pavojingomis sporto šakomis, taip džiaugėsi moterų teisių gynėjos, buvo sunku suprasti ne tik vyrams, bet ir protingoms moterims…

PRIVILEGIJUOTA LYTIS – KURI?

Pereikime prie antro, dar populiaresnio ir globalaus mito: praktiškai per visą žmonijos istoriją vyrai buvo privilegijuota lytimi, eksploatavusia moteris, ir situacija lig šiol išlieka ta pati – apverktina.

Bet! Jei atidžiau įsižiūrėsime į žmonijos istoriją, atsivertę ant stalo pasaulio žemėlapį, matome šiek tiek kitokią situaciją. Istorija tvirtina, kad kaip tik moterys buvo, yra ir lieka privilegijuota lytimi. Kur kas labiau apginta ir apsaugota, nei vyrai. Turinčia daugiau šansų paleisti į pasaulį palikuonių. Kur kas rečiau žūstanti kariniuose konfliktuose. Lengviau ir mažiau dirbančia…

Netgi primityviausiose Afrikos ir Pietų Amerikos bendruomenėse vyrai jau nuo mažens dirba sunkiau ir ilgiau, nors abi lytys ten tradiciškai naudojasi tomis pačiomis teisėmis. Pvz., tiesiog akiračio praplėtimui – mokslininkų stebėjimų duomenimis, Afrikos bušmenų Doba genties moterys vidutiniškai per savaitę 12,5 valandų praleisdavo maisto paieškoms ir rinkimui, 5,1 valandos – drabužių gamybai ir taisymui, 22,4 valandas – maisto gamybai ir namų ruošai. Viso – 40,1 valandų per savaitę. Tos pačios genties vyrai vidutiniškai dirbo kur kas daugiau: 21,6 valanda buvo skirta medžioklei ir maisto paieškoms, 7,5 valandos –  ginklų ir medžioklės reikmenų gamybai bei remontui, 15,4 valandų namų ruošai. Viso – 44,5 valandos per savaitę.

Judant aukštyn į šiaurę, į šalis su tankesniu gyventojų tinklu, labiau išvystyta žemdirbyste, mūrinėmis statybomis, jūrininkyste ir gyvulininkyste vyrų bei moterų darbinės rolės ir funkcijos pradeda skirtis dar labiau. Taip, moterys didelėse kančiose gimdo palikuonis, tačiau sūriausias prakaitas, kaip ir buvo žadėta Šventuosiuose raštuose, vagoja vyrų veidus. Net žemiausiuose sluoksniuose moterys yra saugojamos nuo sunkaus fizinio darbo, moterys nekerta miško, nestato namų ir pilių, negrindžia kelių, retai pjauna, nežūklauja, nearia, nerausia arykų ir t.t. Žinoma, darbininkių ir valstiečių moterų gyvenimas yra savaime sunkus, tačiau jų sunkumai nepalyginamai mažesni, nei tie, kurie gula ant vyrų pečių. Kur tik bepažvelgsi, visur matai tą patį paveikslą: eksploatuojamos yra ne moterys, o būtent vyrai, jei išvis galima kalbėti apie vienos lyties išnaudojimą kitos lyties sąskaita. Ir ką čia beeksploatuosi, kai kalba eina apie šeimos, genties arba tautos išgyvenimą?

Būtent todėl istoriškai moteriška lytis su savo unikalia galimybe gimdyti vaikus neišvengiamai tampa privilegijuota. Gentis, kuri netausoja ir nesaugo savo moterų, išmiršta. Moterų nešaukia į kariuomenę. Moterys dažnai išvis yra atleidžiamos nuo mokesčių. Moterimi-našle privalo pasirūpinti artimiausias jos vyro giminaitis, beje, taip pat vyras. Trūkstant resursų, puikiai veikia ir poliginija: moteris susilaukia palikuonių nuo stipriausių ir sėkmingiausių karių, o likusieji, tapę pašaliniais jaunuoliai eina likti amžinais senberniais, arba – po nedidelės operacijos – saugoti haremų.

Taip, istoriškai moterys turėjo mažiau laisvių ir teisių (nors tradiciškai jos turėjo ir tebeturi daugiau laisvo laiko, nei vyrai). Bet tokia yra privilegijų kaina: juoba kad dar daugiau draudimų ir tabu užgula pačių privilegijuočiausių vyrų – karalių, karvedžių ir išminčių pečius.

Išvis yra rimta klaida vertinti praeitį remiantis šiandienine perspektyva. Šiuolaikinei merginai atrodys labai jau abejotina privilegija būti atiduotai į vyrus, sulaukus vos 13 metų ir sėdėti vyro namuose užrakintai, o sulaukus 15-os, jau austi kilimus, kol begaliniai nėštumai nenutrauks šio smagaus užsiėmimo bei išvis gyvenimo šventės. Tačiau tos pačios mergaitės brolis, pasiųstas į karinę tarnybą jau 11-os ir šauniai atsisveikinęs su savo nepaklusniąja garbana kartu su savo galva jau per pirmąjį susirėmimą su musulmonais, matyt, mielai būtų apsikeitęs vietomis su savo sesute?

Sužinojus, kad XV amžiuje japonų valstiečiai penėjo ir augino visas mergaites, kurias, sulaukusias vos 5 metukų, parduodavo į miestą darbui viešnamiuose – mums atrodo, kad nieko negali būti baisesnio. Tačiau jei užmestumėte akį į ryžių laukus už tų pačių valstietiškų kibitkų, galėtumėte ten rasti nemažai berniukų skeletų: berniukų tais laikais niekas nepirko, todėl juos valstiečiai ir smaugė iškart po gimimo. Žmogžudyste tai nebuvo laikoma, aukų net nelaidojo, o jų palaikais tiesiog tręšė laukus.

Su „nereikalingais“ vaikais tais laikais išvis mažai ceremonijosi. Ir egzekucijoms dažniausiai atitekdavo būtent berniukai. Ilgai buvo manoma, kad neolito eroje buvo žudomos būtent mergaitės, nes tokią teorinę hipotezę pateikė dar XIX amžiaus etnografai ir antropologai, visai logiškai manydami, kad tos eros gyventojams mergaitės buvo nereikalingos – berniukai juk žūsta medžioklėje , o vietoje jų liks tik netekėjusios nuotakos, kurios savaime yra papildomos burnos? Tačiau neolito kapų tyrimai tokios hipotezės neparėmė, net tiriant tas primityvias gentis, praktikavusias infanticidą. Kūdikius tais laikais arba naikino nežiūrėdami į lytį, arba daugiau – berniukus. Antikos ir viduramžių folkloras knibždėte knibžda berniukais – aukojamais, paliktais miške, numestais nuo uolos ar į upę. Tačiau nužudyta ar išmesta mergaitė – labai retas arba išvis neegzistuojantis tų epochų mitų personažas. Egzistavo ir kultūros (pvz., krito-mikėnų arba indėnų „moče“), kurios savo religiniuose ritualuose aukojo tik berniukus.

Kai Izraelio mieste Aškelone po buvusiomis romėnų termomis kanalizacijoje buvo rasta apie šimtas naujagimių skeletų, paaiškėjo, kad tarp jų mergaitiškų – vos keletas. Šis archeologinis radinys sudavė stiprų smūgį visuotinai paplitusiam mitui apie sistemingą mergaičių infanticidą senovės Romoje. Ką gi, rodosi, kad teks perrašyti nemažai vadovėlių, jei juos išvis dar kas teikiasi skaityti…

Beje, senais laikais buvo kaip minimum viena kultūra, išties praktikavusi masinį mergaičių žudymą. Ir tai darė patys tų mergaičių tėvai. Ta kultūra buvo dabar jau gerai mums pažįstama – arabiškoji. Apie tą barbarišką praktiką mes žinome iš pasakojimų apie aršią pranašo Mahometo kovą su tuo kraupiu papročiu – pranašas pats mergaičių žudymą vadino „baisiausiu nusikaltimu“ ir žadėjo kiekvienam tėvui, kuris išaugins iki vedybinio amžiaus bent jau dvi savo dukteris, tiesų kelią į rojų, nežiūrint į visas jo padarytas nuodėmes.

Versijų, kodėl pas arabus atsirado tokia keista tradicija – keletas. Pačia įtikinamiausia atrodo ta, kuri tvirtina, kad iki IV-VIII mūsų eros amžių (pranašo Mahometo epocha) klajokliai daug laiko praleisdavo mažose palapinėse, kuriose moterų gausa neišvengiamai vedė prie incesto, kuris buvo laikomas tabu, dėl ko vyrai neišpasakytai to gėdijosi ir bevelijo verčiau jau nužudyti savo mažas dukteris, nei su jomis sanguliauti. Tokia versija galima ir tai, kad pranašas Mahometas, ypatingai kaip tiems laikams tolerantiškas moterų atžvilgiu, leido musulmonams tuoktis net su pačiomis mažiausiomis mergaitėmis, kurias buvo galima paimti iš jų tėvų palapinių, tačiau toks jaunikis privalėjo susilaikyti nuo lytinių santykių su jomis iki jų lytinės brandos amžiaus.

Be to, žinoma, nebūtina užmiršti ir apie masinį moterų abortavimą Indijoje ir Kinijoje. Oficiali Kinijos valstybinė politika „viena šeima – vienas vaikas“, praktiškai panaikindama pensijas jos nesilaikantiems asmenims lėmė tai, kad tėvai norėjo tik sūnų – ir tai, beje, turėjo istorinį pagrindą. Sūnus yra tėvų pajamų šaltinis senatvėje, nes kiniečių kultūroje moteris išvis neturi jokios finansinės prievolės ir atsakomybės už savo pasenusius tėvus. Taigi, lyties privilegija Kinijoje suveikė prieš moteris.

Indijoje gi istoriškai turėti dukterį – brangus malonumas, nes lig šiol daugelyje kastų ir sluoksnių tėvai savo ištekančios dukroms privalo duoti didelį kraitį (vėl lyties privilegija). Vyriausybė ten irgi veda gyventojų skaičiaus augimo kontrolės politiką (nors ir ne tokią agresyvią, kaip Kinijoje), ir tėvai linkę labiau turėti sūnus, kurie kažkada atves į namus nuotaką su kraičiu.

KAS KALTAS DĖL VYRŲ AGRESIJOS?

Daugelis feminisčių atsisako net ir galvoti apie tą paprastą faktą, kad vyrus visą žmonijos istoriją žudė, kankino, mušė ir engė kur kas labiau, nei moteris Nes tai darė tie patys vyrai. Savo prigimtimi agresyvi, pikta, sugadinta lytis. Bet kažin kas kaltas dėl vyrų agresijos? Kas daugelį tūkstančių metų siekė susilaukti palikuonių nuo pačių stipriausių ir sėkmingiausių „alfa-patinų“ ir visais įmanomais būdais ginė nuo savęs silpnus, smulkius ir atsargius vaikinukus? Ir ne, moterys nesidaugino patelių prievartos sąskaita, nes merginimas ir flirtas buvo priimtas netgi pačiose primityviausiose gentyse, o senovinė homo sapiens patelė buvo stambi ir pikta būtybė – pati Motina Gamta taip parėdė, kad ji galėtų apsiginti nuo vienišo prievartautojo arba bent jau sutrukdytų jam įvykdyti pilnavertį lytinį aktą. Ne, moterys nekaltos, kad Gamta ir alkis jas vertė kartis ant kaklo patiems stipriausiems ir brutaliausiams mačo. O vyrai nekalti dėl to, kad moterys pačios ir išvedė tokią agresyvių ir brutalių mačo liniją.

NEKALTYBĖS KONTROLĖ

Feminisčių teigimu, dar vienas patriachato nusikaltimas – merginos seksualumo kontrolė. Taip, išties patriarchalinėse kultūrose ši kontrolė yra paplitęs reiškinys. Tačiau sugalvojo jį, deja, ne vyrai, kuriems kaip lyčiai, jis išvis buvo gana nenaudingas.

Vienas iš žiauriausių tokios kontrolės metodų – tai, žinoma, Azijoje ir Šiaurės Afrikoje praktikuojamas moters apipjaustymas (infibuliacija) – klitorio ir lytinių lūpų pašalinimas, o taip pat ir vaginos užsiuvimas. Tokia tradicija kadaise leido gentį valdančioms nimfoms ir senutėms – genties motinoms – kontroliuoti gimstamumą, apribojant nekaltų mergaičių kontaktus su vyrais. Vyresniajai seseriai arba motinai apsimokėjo ir išvis buvo naudinga, kad jų seserys ar dukterys negimdytų savo palikuonių, keliančių konkurenciją nimfai, o padėtų jai auginti jos vaikus, iki tol, kol aukos vaisingumas pradings (po to tai, kas užsiūta, buvo galima prapjauti). Be to, dalinai arba išvis praradus susidomėjimą vyrais, nekaltoji nepatekdavo į jų kontrolę bei įtaką, laikėsi prie moterų namų ir gyvenviečių, ir taip buvo kur kas lengviau suvaldoma.

Tose gentyse, kurios nepraktikavo apipjaustymo, mergaites saugodavo, surišdavo, apkarstydavo sunkiais amuletais ir aprengdavo nepatogia apranga, o neretai ir uždarydavo į namelius, iš kurių jų neišleisdavo ištisus penkerius-šešerius metus. Nepaklusniąsias, o ypač įsigudrinusias peržengti draudimus ir įsigyti kavalierių, neretai ir aukodavo. Ir tai darė vėlgi nimfos ir senutės. O vyrai kaip tik ateidavo pas savo mylimąsias kaip vargšai – kas ne kartą apdainuota mituose, kuriuose vyrai išgelbėja merginas iš raganų, pabaisų ir visokių krokodilų nelaisvės.

Lig šiol kai kuriose bendruomenėse apipjaustymas – išimtinai moteriškas reikalas, ir tėvai-vyrai  dažnai išvis net nežino, kada jo dukra bus atiduota tokiai luošinančiai operacijai. Beje, perkeltine prasme, net ir dabar mergaitės apipjaustymas yra svarbi nimfos funkcija ir užduotis. Būtent tokios Amerikos motinos ir kitokių moteriškų organizacijų atstovės yra karščiausios šalininkės iniciatyvų padidinti brandos amžių, skirti gigantiškas bausmes už seksą su nepilnametėmis, uždrausti „seksualinę paauglių objektizaciją“ (išvertus į lietuvių kalbą – jaunų mergaičių atvaizdus reklamoje) ir t.t. Beje, net visai neseniai – praėjusio lapkričio pabaigoje ar tai gruodžio pradžioje Niujorko Metropoliteno muziejus ir suėjo į konfliktą su tokia aktyviste, pareikalavusia pašalinti iš muziejaus ekspozicijos paveikslą „Miegančioji Teresė“.

PATS DIDŽIAUSIAS MELAS

Tačiau visa tai – tik detalės. Smulkmenos. Niekai. Pagrindinė feminizmo problema slypi kitur – ir net ne savo agresyvume ar nevisiškai teisingoje faktų interpretacijoje. Didžiausia feminizmo bėda yra ta, kad jis yra visiškai nenaudingas ir beprasmis. Feminizmas, kaip ir viduramžių erezijos absoliučiai nieko nesukūrė. Feminizmas savo sąskaitoje neturi absoliučiai nė vienos pergalės.

Taip, moterų padėtis pasikeitė, ir pasikeitė ji neįtikėtinai ženkliai. Tačiau tuos pokyčius pasiekė, deja, ne feminizmas. Tai padarė visiškai kiti veiksniai. Pistoletas sulygino vyrų ir moterų galimybes kautynėse. Vidaus degimo variklis, šiuolaikinė metalurgija ir staklės padėjo moterims įveikti savo raumenų silpnumą. Antibiotikai, antiseptikai ir kontracepcija sąlygojo staigų žmonių kiekio augimą, tačiau reprodukcinis moterų kūno išnaudojimas sumažėjo keletą kartų. Vienas-du-trys vaikai per visą gyvenimą – ir jokių persileidimų, vaikiškų kapelių ir minios alkanų atžalų. Masinės gamybos priemonės ir logistika nutiesė moterims kelius į ofisus. Ir žmonija akimirksniu persiorientavo – visiškai apnuogindama tikrają feminizmo prasmę.

Akivaizdžiausia feminizmo pergalė įvyko Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje, t.y., ten, kur moterų teisų judėjimo faktiškai net nebuvo. Kinijoje moterų teisės buvo sulygintos su vyrų, praėjus vos kelioms savaitėms po Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo. Kinių moterų teisę į visišką savarankiškumą reglamentavo Vedybų įstatymas, o 1954 metais – ir pirmoji Kinijos konstitucija. Kuri damoms, visų pirma, žinoma, suteikė teisę į darbą. Svirduliuodamos ant savo barbariškai subintuotų pėdučių (komunistai iškart uždraudė tą senovinę praktiką) kinės darniai paplūdo į didžiąsias statybas – nešioti plytas ir bėgius, maišyti cementą ir kasti kanalus, ir pagaliau pačios užguičiausios žmonijos istorijoje moterys galėjo džiūgauti – patriarchatas žlugo! Sovietų Sąjungoje moterų klausimas taip pat nebuvo labai jau populiarus valstiečių moteriškių tarpe, kas nesutrukdė joms šviesos greičiu taip pat atsidurti prie staklių, tiesiamų geležinkelių ir rausiamų kanalų.

Teritorijose, kur panašūs klausimai negalėjo būti sprendžiami taip operatyviai, moterys kurį laiką dar prasilaikė dantimis įsikibusios į savo privilegiją sėdėti namuose ir poliruoti dantų krapštukus. Tačiau laiko tėkmė yra nenumaldoma. Visuomenė, norinti vystytis dabartiniais tempais, negali toleruoti dykinėjančios pusės darbo jėgos. Ten, kur anksčiau dirbo vienas šeimos galva, dabar BVP kuria abu šeimos nariai. Ir abu moka mokesčius. Tik 1971 metais Šveicarijoje moterims suteikta teisė balsuoti yra toli gražu ne šveicarų demokratinio atsilikimo požymis – tai yra užsitęsusios moterų kovos rezultatas, padėjęs atitolinti tai, kas neišvengiama. Todėl kol kas pačios seniausios lyčių santykių formos gali išlikti tik atsilikusiuose skurdžiuose regionuose ir ten, kur galima sau leisti gerti naftą ir gamtines dujas.

Formaliai moterys turi pasirinkimo laisvę – dirbti ar būti žmona ir motina, tačiau realybėje dauguma jų šito net nebeturi. Vyro atlyginimo šeimai išlaikyti neužtenka. Skyrybos leidžiamos, ir vyras dabar neprivalo visą gyvenimą išlaikyti savo buvusios moters (keista, bet feministinės tai laiko savo pergale. Hm… Sutinku, skyrybos šiuolaikiniame pasaulyje yra būtinas dalykas, tačiau laikyti jį pergale? Rimtai?).

Taip, moterys kol kas uždirba mažiau, nei vyrai. Feministės neužmiršta apie tą atlyginimų skirtumą nuolat priminti. Tačiau jos užmiršta vieną paprastą smulkmeną. Moterys išties gauna mažiau, tačiau leidžia – daugiau. Šeimyninėmis lėšomis pasaulyje dažniausia tvarkosi būtent moterys. Žinoma, tai natūralu, nes jos yra židinio saugotojos, tai jos sprendžia, kur ir ką šeimai valgyti, ant ko miegoti ir kur važiuoti atostogauti.

Bet visa tai netrukdo feministėms tvirtinti, kad moteris vis tiek yra silpna, istoriškai engiama lytis, būtybė, kuri negali ir nedrįsta pasakyti „ne“, kai girtas prodiuseris griebia jai už šiknos ir žada milijonus dolerių. Kuri dėl savo patriarchalinės visuomenės įkalto ribotumo užsiims prostitucija, nors galėtų tapti atominės fizikos specialiste, jei jai laiku būtų buvęs padovanotas teisingas „Lego konstruktorius“. Kurią lig šio reikia už plaukų tempti iš namų, nuo viryklės ir nuo klombos su ramunėlėmis. Tvirtinti, tai pakartojant  kiekviename filme, kiekviename klipe, kiekvienoje spalvinimo knygelėje, kad ji yra stipri, pasitikinti savimi moteris, kuri gali iš kojytės vyru į snukį – šnai!, iš pistoleto į vyrus – tra-ta-ta! – po to šokti ant motociklo su ugniasvaidžiu ir važiuoti žaisti ledo ritulio, išdaužydama paskutinius Kasparaičio dantis – feministėms labai patinka. Tiesa, tai gali įvykti su nedidele sąlyga – jei feminizmas laimės, nes be feminizmo viso to nebūtų. Taip mano feministės, bet štai protingoms moterims taip galvoti turbūt visai nesinori.


KOMENTARŲ NĖRA