NAUJOSIOS PEDAGOGIKOS IŠŠŪKIAI (IV): KURIO PATRIOTIZMO REIKIA TAVO VAIKAMS?

NAUJOSIOS PEDAGOGIKOS IŠŠŪKIAI (IV): KURIO PATRIOTIZMO REIKIA TAVO VAIKAMS?

188
0
DALINTIS
The Statue of Liberty Enlightening the World was a gift of friendship from the people of France to the people of the United States and is a universal symbol of freedom and democracy. Please see my America lightbox:

Kodėl žmogus privalo mylėti savo Tėvynę? – ar uždavėte sau kada tokį šventvagišką klausimą? Ir, beje, ar žmogus, mylintis savo Tėvynę, turi bent kiek vilties, kad į jo meilę bus atsakyta tuo pačiu – nes meilė, kaip žinia, prasmę turi tik tada, kai ji yra abipusė, ane? Ar išties patriotizmas yra keista ir sunkiai paaiškinama nuostata, lemianti, kad valstybę reikia mylėti tik už tai, kad joje gimei, ir ar tikrai jis yra „paskutinė niekšo priebėga“, kaip teigė anglų rašytojas Samuelis Džonsonas?

O dar svarbiau yra tai, kad visais laikais patys geriausi patriotai buvo būtent vaikai, tradiciškai, 8-18 metų amžiaus pypliai. Būtent tokio amžiaus žmonės yra patys imliausi patraukliai pateiktoms idėjoms, būtent tokiame amžiuje žmoguje susiformuoja instinktas ginti savo gentį, būtent tokiame amžiuje paauglys yra linkęs aršiau už suaugusįjį skirstyti žmones į „savus“ ir „svetimus“. Bet tokiame amžiuje dar nėra nei šeimos, nei vaikų, kurių atsiradimas verčia visus tėvus elgtis atsargiau ir egoistiškiau. Yra tik Tėvynė ir patriotizmas, kurį jauni žmonės supranta dar labai miglotai ir dažnai klaidingai. Taigi, kas tas patriotizmas, ir koks jis būna? Ir kuris bus reikalingas Jūsų vaikams?

Pradžiai, patriotizmas – vienas seniausių institinktyviųjų žmogaus jausmų. Ir jo atsiradimas gana grubiai, bet paprastai gali būti paaiškintas remiantis elementariausia biologija. Pavyzdžiui, vaizdingo palyginimo labui –  tigrai ir karvės būtų labai blogi patriotai, o štai iš vilkų išeitų nuostabūs Tėvynės sūnūs.

Reikalas tas, kad žmogus nuo pat savo egzistavimo pradžios gebėjo išgyventi tik nedidelėse, greičiausiai sudarytose iš 6-10 žmonių (poros tėvų su paaugusiais atžalomis) grupėse. Būtent tokia bendruomenės konstrukcija priešistoriniais laikais idealiai tiko mūsų matinimosi ir savigynos būdams.  Be to, tokiose palyginti nedidelėse grupelėse abipusis prieraišumas savo grupės nariams galėjo, o ir buvo toks didelis ir stiprus, kad bet kuris atskirai paimtas žmogus buvo pasiruošęs imtis rizikos likusių narių labui ir gelbėjimui (kalbant apie individo pasiaukojimą didelė minios labui pradeda veikti visai kitokios emocijos ir motyvacija). Tokia strategija nedidelių žmonių grupių išgyvenimui pasirodė vertinga ir prasminga. Nes, štai, pavyzdžiui, žolėdžių, besiganančių didelėmis bandomis (bizonai, antilopės ar gazelės) strategija „mirk, bet gink savuosius“ pasirodė, atvirkščiai, lemtingai pražūtinga. Mat, tik kai kurie iš tų gyvūnų, vietoje to, kad pabėgtų nuo juos medžiojančių liūtų, eidavo ir tebeeina kaktomuša į kontrataką. Dvi trys antilopės gnu, sveriančios apie 250 kilogramų, lengvai gali savo kanopomis užtrypti plėšrūną arba bent jau atbaidyti jį. O jei prie tokių antilopių-didvyrių veiksmų prisijungtų ir visa kaimenė, iš įkyriųjų kačių beliktų tik šlapia vieta. Tačiau visa kaimenė intuityviai pasirinkdavo nešti kudašių kuo toliau nuo kautynių vietos. O tos drąsuolės ir drąsuoliai, kurie stodavo į mūšį su plėšrūnais, už tai mokėjo pernelyg brangiai. Nes kovoje sužeistos antilopės, sugrįžusios į bandą, visgi nebuvo gerbiamos savųjų, nebuvo net seksualiai patrauklios – neberasdavo jų geidžiančių patelių ar patinų  ir kamavosi lėta mirtimi. O štai bailesnieji ir greituoliai-egoistai gyveno kur kas ilgiau ir dauginosi greičiau. Todėl taikiems žolėdžiams visiškai neapsimokėjo išpažinti patriotizmo kaip išgyvenimo strategijos, kaip netiko jis ir stambiems plėšrūnams, kuriems išsimaitinimui individualiomis medžioklėmis buvo reikalingi monopolistiškai valdomi dideli plotai, iš kurių jie stengėsi išginti savo ir kitų rūšių atėjūnus.

O pas mus, žmones, išgyveno ir laimėjo tie, kurie mokėjo kautis petys į petį su savo grupės nariais, buvo pasiruošę rizikuoti ir netgi pasiaukoti kitų labui – tai pelnė likusių narių pagarbą ir meilė. Tos grupės augo, pavirto į gentis, vėliau – į gyvenvietes, dar vėliau – į pirmąsias proto-valstybes, ir galiausiai mes taip ištobulėjome, kad sukūrėme visą civilizaciją.

GRAIKIŠKOJI PRADŽIA

„Patriotizmas“ – graikiškos kilmės žodis, toje kalboje „patria“ reiškia tėvynę, ir pats terminas atsirado graikiškųjų miestų-valstybių epochoje. Kodėl patriotizmas neegzistavo anksčiau, juk pats reiškinys kaip instinktas siekia seniausias žmonijos ištakas? Nes nebuvo būtinybės. Iki antikos graikų patriotizmo idėją tuometiniai ideologai siejo tik su simboliais (dažniausiai savo dievo ar valdovo), dievybės įsikūnijimu, o prie silpnos religijos įtakos kasdieniam gyvenimui (kaip pas šiaurines Europos tautas ar Kinijoje) – su „kraujo“ idėja, t.y., su savo genties atstovų bendrumo jausmu, t.y., su žmonėmis, kalbančiais ta pačia kalba ir priklausančiais tai pačiai „liaudžiai“.

Graikų, sukūrusių miestų-valstybių civilizaciją, ideologiniame fronte vyravo visiška betvarkė. Mat, visi jie – spartiečiai ir atėniečiai, sibaritai ir kretiečiai – buvo graikai. Daugelis tų miestų net neturėjo karalių ar valdovų, o ten, kur jie buvo, demokratiškai nusiteikę graikai nebuvo linkę jų laikyti dievybėmis. Visi jie turėjo tą patį dievų panteoną (nors kiekvienas miestas pasirinkdavo vieną ar du dievus, laikomus ypatingais globėjais), ir galiausiai graikų mitologija pavirto į ištisinių dievų tarpusavio kautynių aprašymą: Apolonas kovėsi Aresu, Afrodite – su Hermiu, Atėnė – su Poseidonu ir t.t  (nes patys miestai savo istoriją kūrė vėlgi per amžinus karus su kitais miestais).

Todėl graikams teko ieškoti kitokios ideologinės bazės savo tautai suvienyti. Ir jie ją greitai rado, paskelbę svarbiausia žmogiškąja vertybe būtent patriotizmą – pasiruošimą aukoti savo interesus ne vardan saulėtojo Mitros, ne didžiojo Ašurbanipalo šlovei, o tiesiog vardan savo bendrapiliečių, savo miesto, vardan tų ašarą spaudžiančių mielųjų Atėnų su savo baltomis sienomis ir senute mama, rymančia prie lango ir laukiančio grįžtančio sūnaus su pergale.

Šis pats pirmasis žmonijos istorijoje patriotizmo tipas buvo vadinamas „polisiniu patriotizmu“ (nuo graikiškojo žodžio „polis“ reiškiančio „miestą“). Beje, kai graikai ėmė reguliariai kariauti su persais, polisinis patriotizmas pas juos kuriam laikui, bet labai operatyviai buvo pakeistas į antrąjį tipą – „nacionalinį patriotizmą“, ir tuometiniai oratoriai, tokie kaip Herodotas, Fukididas ar Ktesijus labai greitai įdiegė į žmonių sąmonę tokius terminus kaip „Didžioji Elada“, „pasmirdėliai persai“ ir „mūsų jėga – vienybėje“.

Beje, pagrindinius viso pasaulio patriotų priešus – kosmpolitus, manančius, kad visa žmonija yra vieninga nacija, o visa planeta yra mūsų Tėvynė taip pat pagimdė graikai. Pačiu pirmuoju kosmopolitu buvo mums visiems gerai pažįstamas filosofas-kinikas Diogenas. Tiesa, šis filosofas, kad ir koks gražbylys bebūtų, visgi atsakančiai pagadino kosmopolitų „markę“, neigdamas ne tik valstybės koncepciją, bet tuo pačiu neigdamas ir kultūrą, civilizaciją, šeimą bei komfortą. Jo manymu, idealiame pasaulyje žmonės turi gyventi kaip gyvuliai, gamtoje, apsieidami su minimaliais patogumais, neturėdami nei žmonių, nei vyrų, būdami visiškai laisvais ir neišsigalvodami visokių kvailysčių, tipo, rašto, skaitymo ar kitų nereikalingų bei sekinančių išradimų.

DIDŽIAUSI PATRIOTAI – ROMĖNAI

Graikišką kultūrą, o ir antikinės Elados etikos normas romėnai vertino kur kas rimčiau, nei patys graikai. Graiko požiūriu, patriotas – tai tas, kuris sąžiningai moka mokesčius, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, nepažeidžia įstatymų ir siunčia savo namų narius į pėstininkus ar raitelius karo atveju. Romos respublikos epochoje patriotizmas vis dėlto tapo žodžio „šlovė“ sinonimu, ir buvo iškeltas aukščiau virš asmeninių nuopelnų ar garbės. Absoliučiu romėnų herojumi buvo ne koks tai Heraklis ar koks nors Persėjus, besismaginantys šlovinguose žygiuose, o tūlas Kurcijus. Šis pusiau mitologinis personažas buvo penkiolikametis jaunuolis, kuris, sužinojęs, kad Romos centre atsivėrusią ugnimi alsuojančią bedugnę galima užverti tik paaukojus jai tai, kas yra brangiausia Romoje, sušuko: „Pats brangiausias dalykas Romoje – tai jos sūnūs-patriotai!“ ir metėsi į bedugnę kartu su savo žirgu (žirgas, beje, buvo ne toks šaunus patriotas, nes, pasak mito, bedugnės akivaizdoje demonstravo silpną charakterį ir bandė išsisukti nuo pareigos, įsispyręs kanopomis į žemę, tačiau toks fintas jam nepadėjo). Aklas paklusnumas įstatymui, atsisakymas savojo „aš“ ir pasiruošimas atiduoti viską vardan Romos, įskaitant savo nuosavus vaikus – štai ideali romėniškojo patriotizmo programa. Ir tokia ideologija pasirodė maksimaliai sėkminga nedidelei romėnų nacijai–agresorei: mažytė Roma iš pradžių pavergė visą Italiją, po to tris ketvirčius Europos, Viduržemio jūros baseiną ir nemažą dalį Azijos bei Afrikos.

Tiesa, tada romėnams teko „nacionalinį patriotizmą“ pakeisti į dar vieną naują jo formą – „imperinį patriotizmą“, kuris pasirodė esąs kur kas silpnesnis ir ne toks patikimas.

Iki šiol Romos respublikos epochos patriotizmas yra laikomas aukščiausios kokybės prekė, ir nemažai šiuolaikinių valstybių ideologų sielos gilumoje svajoja apie tai, kad kaprizingi, egoistiški ir tingūs idiotai, vadinami jų „liaudimi“ ar „tauta“ kur nors išnyktų, o jų vieton stotų milijonai tikrųjų senųjų romėnų.

KRIKŠIONIŠKASIS ANTIPATRIOTIZMAS

Iš pradžių krikščionys buvo aršūs ir aktyvūs patriotizmo priešininkai – bet kurios jo formos. Geriausiu atveju, jie sutikdavo atiduoti tai, kas „priklauso cezariui“, t.y., mokėti mokesčius, bet širdies gilumoje vis tiek buvo įsitikinę, kad nėra nei graiko, nei judėjo, nei skito, nei barbaro, o yra tik Dangaus karalystė, kurios akivaizdoje visos žemiškosios valstybės – tik pelenai ir dulkės. „Bet kuri svetima šalis jiems yra Tėvynė, o bet kuri Tėvynė jiems – svetima šalis“, – taip apie krikščionis rašė vienas Romos vietininkas. Apie tai, kad krikščionis eitų tarnauti į kariuomenę ir kalbos nebuvo, nes bet kokia žmogžudystė – nuodėmė, apie tai aiškiai ir tiesiai parašyta Evangelijoje. Žinoma, Romos imperija kovojo su krikščionybe kaip tik galėjo, nes toks pasaulėžiūros virusas galėjo ilgainiui sugriauti tvirčiausius bet kurios valstybės pamatus. Tačiau, kaip pademonstravo pati istorija, krikščionybė ideologiškai pasirodė esanti labai jau lankstus organizmas. Visų pirma , ji pati suskilo į keletą srovių, kurioms nebuvo taip jau nuodėminga pakariauti su vakarykščiais savo tikėjimo broliais, antra, tapo puikiu įrankiu pakeliant tautas kovai su prakeiktais nekrikštais ir pagonimis, kurių, ačiū Dievui, buvo apstu Lietuvoje, Azijoje, Afrikoje ir Amerikose. Kalbant apie svarbų nurodymą „nežudyk“, tai pasirodė įmanoma apeiti – galų gale, juk neįmanoma rimtai vertint idealių, bet nepasiekiamų moralinių normų (nors ankstyvajį krikščionį turbūt ištiktų širdies smūgis, pamačius, kaip katalikas karo kapelionas meistriškai šventina Lietuvos KOP lėktuvus). O kalbant apie katalikų bažnyčią, iškart padariusią lemtingą ir teisingą sprendimą suartėti su pasaulietine valdžia, tai, jos požiūriu, patriotizmas tapo vertybe ne tik nediskutuotina, bet net ir privaloma.

KOKETĖ IR KRITIKAI

Darnioje ir tvirtoje poroje „patriotas-valstybė“ pastaroji dažniausiai elgiasi kaip žemai puolusi koketė. Tu privalai ją mylėti ir būti pasiruošęs jai pasiaukoti. O jai Tu pats visgi esi tik tuščia vieta. Juoba kad kuo patriotiškesnė Tavo natūra, tuo niekingesnis varžtelis didingame valstybės mechanizme Tu esi. „Tegu aš mirsiu, bet tai niekai, palyginti su Tėvynės gerove“, – pamenate šiuo poeto žodžius, kuris, beje, mirė sava mirtimi, o ne ant barikadų? Taip, remiantis tokiu požiūriu, pasidaro aišku, kad Tu kaip individas esi nulis, Tu – tuščia vieta, nes, kaip rašė kitas poetas „vienišas balsas tyruose – tylesnis už pajūrio smiltelės šnarėjimą“.

Tėvynė turi visišką teisę gana melancholiškai ir metodiškai Tave sukramtyti, suvirškinti ir išspjauti atgal, o šalia esantys patriotai tai tik sveikins – jei Tavo sukramtymas buvo į bendrą naudą valstybės organizmui (rusų humanisto Aleksandro Gerceno žodžiais tariant, „Patriotizmas – tai idealus gėris, dėl kurio buvo pralieta dešimteriopai daugiau kraujo, nei už visas žmonijos nuodėmes“). Šią dviprasmybę piliečio-valstybės santykiuose gerai įvertino rašytojas Džakomas Džoisas savo garsiojoje frazėje „Aš nemirsiu už Airiją, tegu Airija miršta už mane!“ (daugelis Airijos nacionalistų bei IRA teroristų Dž.Džoiso nemėgsta būtent už šią frazę).

Pavojingiausiai patriotizmo esybė pasireiškia ten, kur valdžia, liaudies supratimu, tampa kažkokia valstybės kvintescencija, išvertus į lietuvių kalbą – „susitapatina su valstybe“. Romos respublikonams, kurie laikė savo išrinktą valdžią kažkuo panašiu į samdytus tarnus, valdžia mažai kuo grėsė: jie nuolat polemizavo apie tai, kas yra naudingiausia Romai, ir iš esmė laikė valdininkus paėmę už gerklės. O ten, kur valdžia tradiciškai buvo paveldima, despotiška, ten, kur karalius buvo valstybės simbolis, ten lojalus ir nuolankus daugumos patriotizmas leido suklestėti beprotybei ir žiaurumui, dažnai keliantiems pavojų ne vien piliečiams, bet ir pačios valstybės likimui (pavyzdžių – kiek tik širdis geidžia – nacistinė Vokietija, SSSR ir t.t.).

Todėl jau nuo Renesanso laikų horizonte vis nuolat pasirodydavo išmintingi mąstytojai, bandę pakeisti patriotizmo idėjos paskirtį  – be abejo, ieškodami geriausios formos tobulai visuomenei, atsparios bet kokiems nepageidaujamiems pokyčiams. Kantas, Monteskjė, Volteras, Hobbsas, Torro – šimtai geriausių pasaulio protų bandė sukurti naujas patriotizmo formas. Ir visi iki vieno priėjo vienos ir tos pačios išvados – tai, kad tikras patriotas ne tik neturi būti paklusnus ir aklas, bet svarbiausia jo pareiga yra ieškoti dėmių ant Saulės (čia alegorija, jei ką). Nes tam, kad patriotas atvestų savo Tėvynę į idealią būseną, jam būtina sekti valstybės raidą griežčiau, nei auklėjamą paauglę mergaitę – tegu ir rizikuojant gyvybe, bet akimirksniu užkertant kelią piktadarystėms, niekšybei, trumpiau – bet kurias valstybės pastangas elgtis kvailai, klaidingai ir pavojingai.

Taip atsirado ketvirtoji – „kritinio patriotizmo“ koncepcija, kurios besilaikantis žmogus ne tik negiria savo šalies, bet atvirkščiai – priekabiai apžiūri ją per padidinamąjį stiklą ir garsiai riaumoja, kai mato kokią neteisybę. Vienas iš programinių šios koncepcijos darbų tapo amerikiečių rašytojo Henry Torro knyga „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“, kurioje jis paskelbė pirmiausia ir svarbiausia tikro piliečio ir patrioto pareiga – kategoriškai atsisakyti vykdyti „neteisingus, žalingus ir pavojingus šaliai įstatymus“.

Kritinis patriotizmas, pavyzdžiui, visada pasisakė už absoliučią žodžio laisvę. Už nenutrūkstamą visų rūšių valdininkijos kontrolę. Už sąžiningą istorijos dėstymą, kad ir kokia šlykšti bebūtų savos Tėvynės rolė tam tikruose istorijos tarpsniuose. Nes tik toks žinojimas suteiks visuomenei imunitetą, padedantį išvengti ir nekartoti senų klaidų.

Kaip paprastai, valdžia, o ir dauguma šalies gyventojų nemėgsta patriotų-kritikų ir vadina juos „liaudies“ arba „tautos“ priešais. Dauguma gyventojų vis tiek yra įsitikinę, kad meilė Tėvynei turi būti akla ir nediskutuotina, tad likusių patriotų kritines pastabas priima kaip savo idealų pažeminimą, o dažnai – ir kaip išdavystę.

Tikėtis, kad šie abu patriotų tipai kada nors ras kompromisą, turbūt jau neįmanoma.

ŠIUOLAIKINIAI PATRIOTAI

Akivaizdu, kad šiuolaikiniame pasaulyje patriotizmo suvokimas stipriai pakito nuo Romos laikų. Labai jau nemaloniai arti šalia patriotizmo sąvokos šmėkščioja tokie baisūs terminai, kaip „šovinizmas“, „nacionalizmas“, „nacizmas“ ir „ksenofobija“. Tačiau tvirtinti, kad patriotų laikas praėjo, būtų neteisinga, nes jie šioje planetoje vis dar turi daug reikalų.

Net Europoje, kurią lig šiol krato vien nuo prisiminimų apie tūlą Šiklgruberį, matosi naujos senojo nacionalinio-etninio patriotizmo bangos. Austrija ir Prancūzija, Vengrija ir Lenkija. Tai europietiškas atsakymas į du veiksnius: globalizaciją ir masinę imigraciją iš Azijos bei tos pačios Europos.

„Imigrantai yra neišsilavinę, jie atima iš mūsų darbo vietas, dirbdami už grašius, jie pretenduoja į mūsų pašalpas, jei neša mums svetimą, pasenusią kultūrą, jie prievartauja mūsų dukteris ir ėda mūsų naujagimius“.

„Transacionalinės korporacijos smaugia mažus gamintojus, naikina mūsų įprastą gyvenimo sanklodą, jos verčia mūsų sodus ir laukus užlietas asfaltu aikštelėmis, jie prastumia grobuoniškus įstatymus ir maitina mus savo supuvusiais ‚makdonaldsais‘“.

Tokie štai argumentai sudaro šiandieninio nacionalinio patriotizmo pagrindą, ir jis, kaip atsakas svetimos kultūros/rasės/religijos įtakai, be abejo, yra tinkamas egzistuoti pliuralistiniame pasaulyje, kuris vis dar nori likti įvairus ir demokratiškas. Todėl, kad ir kaip raukytųsi padorūs žmonės, matydami į valdžią žengiančius diktatorius, jie irgi turi  suprasti: kol tokio tipo patriotizmas vis dar tebėra „apačioje“, kol jo nepalaiko įstatymai, kol jis nekviečia kanibalizmui ir atviriems pogromams – jo vaidmens žmonių gyvenime negalima pavadinti išimtinai negatyviu ar neteisingu. Kur kas pavojingiau, kai nacionalinis patriotizmas pradeda žengti koja kojon su valstybiniu patriotizmu.

Pasaulyje egzistuoja vos trejetas valstybių, kuriose valstybinis patriotizmas yra vienas iš būtinųjų valstybinės ideologijos elementų, kruopščiai palaikomų pačios valstybės. Tai JAV, Japonija ir Rusija.

Amerikoje su marga savo gyventojų įvairove, toks patriotizmas veikia kaip cementas, telkiantis visą tą rėksmingą ir kaprizingą kompaniją, kurią mes vadiname amerikiečių nacija. Ir tame nieko blogo, nes nacionalinis-etninis patriotizmas daugianacionalinėje šalyje būtų tiesiog savižudiškas, todėl jo apraiškos yra visiškai netoleruojamos ir naikinamos.

Japonijoje valstybinis-nacionalinis patriotizmas yra priemonė išsaugoti savo specifinį gyvenimo būdą (tačiau būtina pripažinti, kad jis nyksta, nes šiuolaikiniai japonai savo mąstysena yra artimesni postkrikščioniškosioms kultūroms, nei savo seneliams ir bobutėms). Tai yra paprasta, nes Japonijoje gyvena išimtinai beveik vien tik japonai, o kitų tautų kaip ir nėra, todėl didelio pavojaus šūkis „Japonija-japonams“ nekelia. Žinoma, nekelia patiems japonams. Bet jie yra nugalėta nacija, tad su jais ramu ir tvarkoje, tevalgo tą savo tofu.

O dar kitokia forma patriotizmas egzistuoja Rusijoje. Nacionalinis didžiarusiškasis patriotizmas, išsipūtęs kaip grybas po lietaus žlugus SSSR, šiandien koja kojon žengia su valstybiniu patriotizmu, kurį taip širdingai palaiko oficiali ideologija. Tačiau valdžios tikslai – kiek kitokie, nei Amerikoje ar Japonijoje. Rusijoje visada buvo didelis iššūkis sutelkti valdžią viršūnėse, o mobilizuoja tokią valdžią, kaip žinia, tik menamas pavojus iš išorės. Dėl to rusų istorikai nenuilstamai ir meluoja, o TV nuolat svaigsta apie kažkokius blogiukus, galandančius peilius už valstybinės sienos ir besikėsinančius pavergti didžią rusų tautą. Todėl vakarais rusų jaunimas ir eina pjauti uzbekų be tadžikų, kaip „šventos rusiškos žemės“ teršėjų. Rusijos ideologai, žinoma, supranta, kad tai pavojinga, tačiau kol kas negali sugalvoti nieko geresnio.

Taigi, patriotizmo byla dar nebaigta. Greičiausiai jis niekur ir neišnyks, net tada, kai visa planeta laikys save mažų suverenių valstybių konglomeratu, suvienytu į savanoriškas sąjungas, ir apgyvendintas žmonių, besirenkančių pilietybę ne pagal savo gimimo vietą, o pagal asmenines simpatijas. Vis dėlto patriotizmas – tai yra instinktyvus žmogaus jausmas, ir kiekvienas mūsų yra linkę skirstyti žmones į „savus“ ir „svetimus“. Net jei mes visi ir esame „savi“.

Tačiau lieka neatsakytas dar vienas klausimas – o kaip suvokti, kad tavo valstybė daro kažką ne taip? Kaip laiku tam užkirsti kelią? Atsakymas yra paprastas – mokykis, švieskis, gilinkis, ir pats jį surasi.


KOMENTARŲ NĖRA