MITSUBISHI – „SUKURSIU KOMPANIJĄ, NUO KURIOS AIKTELS VISAS PASAULIS“

MITSUBISHI – „SUKURSIU KOMPANIJĄ, NUO KURIOS AIKTELS VISAS PASAULIS“

54
0
DALINTIS

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad „Mitsubishi“ kompanijų grupė yra viena didžiausių Japonijos pramoninių konglomeratų – bendra visų įmonių metinė apyvarta siekia astronominę 250 milijardų dolerių apyvartą, jose visame pasaulyje dirba apie 350 tūkstančių žmonių. Vis dėlto tai nepriklausomų kompanijų tarpusavio sandrauga, kooperatyvas be motininės kompanijos, kurio įmones vienija tik bendras pavadinimas. Kuris, beje, net nebuvo šio gigantiško konglomerato įkūrėjo pavardė.

Vadinosi jis kitaip – Yataro Iwasaki (1835-1885).

Jis gimė Aki kaime, vargingoje valstiečio šeimoje, kurią be skurdo persekiojo dar ir didelė gėda – būsimojo magnato senelis už skolas buvo praradęs garbingą samurajaus statusą. Dar vaiku būdamas Iwasaki stojo tarnauti provinciją kontroliuojančiam kitam – Tosa samurajų klanui, greitai atkreipusiam dėmesį į jo asmeninį žavesį ir gabumus skaičiams. Tosa klano verslo interesai siekė ir Edo miestą (dabartinį Tokiją), į kurį 19-os metų sulaukęs Iwasaki buvo pasiųstas mokytis buhalterinės apskaitos.

Jo studijos sutapo su Japonijos atsivėrimo pasauliui pradžia, ir Iwasaki susižavėjo tenykščių politinių aktyvistų propaguojama prekybos su Vakarais idėja – verslas jam atrodė vienintelis būdas išsiveržti iš skurdo. Tačiau jaunatvišką Iwasaki pakilimą netrukus aptemdė nelinksma žinia, atkeliavusi iš gimtinės – per kivirčą su kaimo seniūnu buvo sužalotas jo tėvas. Akivaizdu, kad samurajiškas kraujas dar tekėjo Iwasaki gyslomis – jis nedelsdamas grįžo į kaimą ir užsipuolė seniūną, kaltindamas jį korupcija ir beširdiškumu. Už tokį įžeidimą 1856 metais jis septyniems mėnesiams sėdo į kalėjimą.

Atbuvusį bausmę Iwasaki ėmėsi globoti Yoshida Toyo, vienas iš įtakingų Tosa klano vadovų. 1858 metais jis apmokėjo Iwasaki sugrįžimą į Edo miestą ir naujas studijas. Jo dėka Iwasaki baigė mokslus ir pradėjo dirbti mokytoju. Tačiau, kai 1862 metais jo globėjas Toyo buvo nužudytas, Iwasaki prarado ne tik gerą draugą, bet ir finansinę paramą. Priverstas sugrįžti į gimtąjį kaimą, sekančius penkerius metus jis vertėsi prižiūrėdamas miškus ir laukus. Bet neprarado optimizmo ir laukė naujo šanso – „paslydai, nugriuvai… tuo pačiu ir pailsėjai“, – kadaise jį mokė tėvas. Ir 1867 metais, kai Toyo pusbrolis tapo Tosa klano vadovu, Iwasaki gyvenime prasidėjo naujas etapas.

Jo širdis šaukėsi veiklos mieste, šaukėsi verslo, ir klano vadovai tai įvertino. Iwasaki buvo pasiųstas į Nagasakį – triukšmingą ir šurmuliuojantį uostą vadovauti Tosa klano prekybos biurui. Ten jis prekiavo kamparo aliejumi, ginklais, popieriumi, laivais ir amunicija, mezgė reikiamus ryšius ir mokėsi verslo paslapčių. Uždarbio pakako atpirkti prarastą samurajaus titulą, ir Iwasaki tapo gerbiamu žmogumi, juoba kad turėjo retą savybę – mokėjo susidraugauti ir rasti bendrą kalbą su bet kuo.

Prasidėjus „Meidži periodui“, užbaigusiam feodalinę 300 metų gyvavusią Tokugawa šiogūnato valdžią, ir galiausiai oficialiai nutraukusiam šalies izoliacinę politiką, Tosa klanas pasiuntė Iwasaki į sparčiai besiplėtojantį Osakos uostą. Ten gyvenimas jam suteikė dar vieną galimybę – 1870 metais Meidži vyriausybė uždraudė samurajų klanams užsiimti verslu, dėl ko jiems teko skubiai išparduoti savo turtą „saviems žmonėms“. Iwasaki išpirko Tosa klano valdomą Osakos biurą, valdantį tris garlaivius ir pavadino firmą „Tsukumo prekybos kompanija“ („Tsukumo Shokai“). 1873 metais ją pervadino „Mitsubishi prekybos kompaniją“ („Mitsubishi Shokai“).

Šis pavadinimas yra sudarytas iš dviejų žodžių – „mitsu“ („trys“) ir „hishi“ (pažodžiui, „vandens kaštonai“, tokiu terminu japonų kalboje taip pat yra apibūdinami deimantai arba rombai). Vėliau istorikams teko pasiginčyti, sprendžiant klausimą, kodėl Iwasaki nepavadino kompanijos savo vardu? Juoba kad ypatingu kuklumu jis nepasižymėjo, buvo labai savimi pasitikintis ir agresyvus vadovas –„aš sukursiu kompaniją, nuo kurios aiktels visas pasaulis“, mėgo kartoti jis. Tačiau aišku viena – Iwasaki visada jautė dėkingumą Tosa klanui ir pripažino, kad be jo paramos nieko nebūtų pasiekęs. Todėl ir „Mitsubishi“ logotipas buvo sukurtas sujungus paties Iwasaki šeimos herbą – tris rombus, sudėtus vieną ant kito, su Tosa klano lyderių Yamauchi šeimos herbu – trimis ąžuolo lapais. Vėliau buvo teigiama, kad „trys deimantai“ simbolizavo tris pagrindines kompanijos vertybes – atsakomybę prieš visuomeninį interesą, sąžiningumą ir atvirumą tarptautiniam bendradarbiavimui.

Iwasaki buvo aršus nacionalistas, karštai reiškęs paramą Meidži vyriausybės iniciatyvoms, kad ir tokioms, kaip užkariauti naujus žaliavų šaltinius, reikalingus šalies industrializacijai. Nusilpus Kinijos imperatoriaus valdžiai, 1874 metais japonai pasiuntė į Formozos salą (dabartinį Taivaną) karinę ekspediciją palaužti Paivano genčių pasipriešinimą japonų kalnakasybos kompanijoms. „Mitsubishi“ mielai išnuomavo savo keletą turėtų prekybinių laivų pergabenti kareivius ir amuniciją į Formozą, ir netrukus gavo valstybinę paskolą įsigyti jų dar daugiau. Pasibaigus karui Formozoje 1875 metais, vyriausybė tuos už paskolą įsigytus laivus tiesiog padovanojo „Mitsubishi“ kompanijai. Tai nutiesė tamprius ryšius tarp Iwasaki ir tuometinės Japonijos vyriausybės, ir lėmė tolesnę kompanijos sėkmę, kuri tapo neatsiejama nuo moderniosios Japonijos klestėjimo.

Tais pačiais 1875 metais Iwasaki nusitaikė į pelningą maršrutą tarp Japonijos Jokohamos uosto bei kinietiškojo Šanchajaus. Toje jūrų linijoje dominavo amerikietiška kompanija „Pacific Mail“, turėjusi Jokohamoje ir Šanchajuje nemažus terminalus ir sandėlius, be to, ir kur kas daugiau laivų, nei „Mitsubishi“. Didžiausias Iwasaki rėmėjas ir geras draugas, tuometinis Japonijos finansų ministras grafas Shigenobu Okuma, remdamasis Meidži vyriausybės strategine politika, siekusią plėtoti Japonijos laivininkystę, išrūpino jam naują nemažą valstybinę paskolą, už kurią „Mitsubishi“ įsigyti keleiviniai laivai per keletą mėnesių išstūmė „Pacific Mail“ iš to maršruto. Tada atsirado naujas konkurentas – britų kompanija „The Peninsular and Oriental Steam Navigation“. Su ja Iwasaki pradėjo „kainų karą“, dėl kurio jis net susimažino savo ir savo darbuotojų atlyginimą – tokios buvo modernėjančios Japonijos vertybės – viskas buvo verta aukos vardan japoniško dominavimo! Ir toks pasišventimas atsipirko – 1876 metais britai atsitraukė, ir „Mitsubishi“, persivadinusi „Mitsubishi pašto garlaivių kompanija“ („Mistubishi Jubin Jokisen Kaisha“) pradėjo dominuoti jūrų keliuose tarp Kinijos ir Japonijos. Ir ūmiai paaiškėjo, kad tapo didžiausia Japonijos laivininkystės kompanija, valdžiusia 80 procentų jūros verslo rinkos.

1877 metais Iwasaki gavo dar vieną progą įrodyti savo lojalumą Meidži valdžiai, tais pačiais laivais gabenęs kariuomenę ir amuniciją malšinti prieš imperatorių sukilusių Sacuma samurajų. Numalšinus sukilimą, jis buvo apdovanotas Tekančios saulės juostos ordinu, kas padidino jo prestižą ir įtaką, dar labiau padidėjusias po to, kai jo duktė ištekėjo už Japonijos premjero Kijuro Shidehara.

1880 metais senovinis „Mitsui“ prekybos zaibatsu, pakankamai prisikentėjęs nuo monopolistinių „Mitsubishi“ paslaugų kainų, inicijavo naujos laivininkystės kompanijos „Tokyo Fuhansen“ sukūrimą. Per metus jiems visgi nepavyko įveikti „Mitsubishi“ dominavimo rinkoje. Tačiau, 1881 metais žuvus didžiausiam Iwasakio globėjui grafui Okumai, konkurentai pradėjo kelti galvą. Prie „Fuhansen“ buvo prijungta keletas regioninių laivininkystės kompanijų ir naujasis konglomeratas pavadintas „Jungtiniu transportu“ („Kyodo Unyu“) stojo į kainų karą su „Mitsubishi“.

Tačiau Iwasaki buvo ne iš kelmo spirtas, ir būtent tada jo kompanija pati pradėjo virsti zaibatsu, diversifikuojančia savo verslus. Iš esmės tai buvo natūralus ekonominis procesas: „Mitsubishi“ žengė į kalnakasybos verslą, kad gautų anglies savo laivams, tada teko įsigyti laivų statyklą laivų remontui, tada reikėjo įsigyti plieno liejyklą laivų statybai, steigti draudimo kompaniją jūriniam draudimui ir banką veiklai finansuoti… Kompanijos nuosavybės sąrašas plėtėsi taip plačiai, kad jai priklausė netgi alaus darykla (iš kurios kilo ir šiandien populiari japoniško alaus rūšis „Kirin“), o taip pat ir avalynės remonto ateljė tinklas (XIX amžuje tai buvo labai pelningas verslas). 1881 metais „Mitsubishi“ įsigijo anglies kasyklas, 1884 metais, baugindamas vyriausybę tuo faktu, kad rusai atsidarė Vladivostoke didelę laivų statyklą, lengvai nukonkuruojančią japoniškąsias, Iwasaki įsigijo bankrutuojančią valstybinę Nagasakio laivų statyklą, pajėgią statyti didelio tonažo laivus. O 1885 metas visą Japoniją sukrėtė žinia, kad „Mitsubishi“, slapta supirkusi „Kyodo Unyu“ akcijas, staiga pasiskelbė valdanti kontrolinį savo pagrindinio konkurento akcijų paketą – tai buvo didžiausias to meto pasaulyje korporacinis įsigijimas. Iwasaki sujungė abi turimas jūrines kompanijas į dar ir šiandien tebeveikiančią „Japonijos laivybos kompaniją“ („Nippon Yusen Kaishi“ – NYK), ir jo monopolistiniam dominavimui jūrose jau niekas nebekėlė grėsmės. Jis demonstratyviai atleido buvusios „Kyodo“ vadovus, sugniuždytus savo pralaimėjimo. Tačiau pats pergale džiaugėsi neilgai – po poros mėnesių Yataro Iwasaki mirė nuo skrandžio vėžio, sulaukęs vos 50 metų amžiaus.

„Mitsubishi Shokai“ ir NYK verslą perėmė jo jaunesnysis brolis Yanosuki Iwasaki, vėliau – įkūrėjo sūnus Hisaya. 1886 metais „Mitsubishi laivų statykla“ Nagasakyje tapo pirmaja Japonijos kompanija, nuleidusi į vandenį didelio tonažo metalinį laivą su garo varikliu. Tokios „juodųjų laivų“, tinkamų karui ir tolimam susisiekimui gamybos pradžia ūmiai iškėlė Japoniją į jūrinės valstybės statuso lygmenį. O po pergalingo Japonijos-Kinijos karo, 1899 metais NYK reisų geografija išsiplėtė po visą Žemės rutulį. Sekdama valstybės užsienio politika, „Mitsubishi“ zaibatsu dalyvavo Korėjos, Mandžiūrijos ir Taivano kolonizacijos projektuose, kur XX amžiaus pradžioje įsigijo aukso ir sidabro kasyklas. 1917 metais „Mitsubishi“ įžengė į nekilnojamojo turto sektorių, įsigydama 110 akrų pelkės Tokijo rajone, kuris po 70 metų tapo brangiausiu verslo rajonu visoje Azijoje (1937 metais „Mitsubishi Estate“ tapo didžiausia Japonijoje nekilnojamojo turto agentūra ir vystytoja). 1919 metais buvo įsteigtas „Mitsubishi“ bankas (kuris 1996 metais susijungęs su „Bank of Tokyo“, ir 2004 metais – „UFJ Holding“ tapo didžiausiu Japonijos banku).

1921 metais įkurtas buitinės elektrotechnikos gamybos padalinys „Mitsubishi Electric“. Nuo laivų statybos kompanija sklandžai perėjo į lėktuvų gamybą – 1921 metais „Mitsubishi vidaus degimo variklių gamybos kompanijoje“ Nagojoje pradėjo dirbti prisikviestas anglų „aviacinio dizaino tėvas“ Herbertas Smithas, kurio dėka pasaulį išvydo pirmieji „Mitsubishi“ lėktuvai. „Mitsubishi“ interesai driekėsi į popieriaus, plieno ir stiklo gamybą, elektrinę įrangą, naftos gavybą ir statybos įrangos gamybą. Savo pirmąjį automobilį „Model A“ „Mitsubishi“ pagamino dar 1917 metais, nors po ketverių metų jo gamyba buvo nutraukta. Automobiliai tais laikais dar nebuvo geras verslas, nes buvo surenkami rankomis, juoba kad  automobiliai tais laikais Japonijai nebuvo tokie aktualūs, kaip autobusai ir sunkvežimiai. 1918 metais „Mitsubishi“ išleido savo pirmąjį Japonijoje sunkvežimį T1. Ir po to daugelyje sričių buvo „pirmieji“ – pagaminę pirmąjį japonišką dizelinį variklį 1931 metais, pirmąjį japonišką autobusą – 1932 metais ir t.t.

1930 metais „Mitsubishi“ tapo antru pagal dydį Japonijos koncernu po „Mitsui“ ir bene svarbiausiu Japonijos modernizacijos ramsčiu. 1934 metais laivų statykla ir lėktuvų gamykla buvo sujungta į galingą kompaniją „Mitsubishi Heavy Industries“, tapusią didžiausia Japonijos imperinės armijos tiekėja. 1937 metais prasidėjus karui Kinijoje, „Mitsubishi“ pagal valstybinį užsakymą gamino karinius laivus ir lėktuvus, mašinas ir ginklus, amuniciją ir bombas. Kompanijos sukurtas „Mitsubishi A6M Zero“ naikintuvas, tapęs Japonijos karo aviacijos pasididžiavimu ir „kamikadzių“ žirgu, imperijos priešams kėlė baimę ir pagarbą savo manevringumu ir greičiu. Paprasta jų konstrukcija sąlygojo didelę jų gamybą – per Antrąjį pasaulinį karą „Mitsubishi Heavy Industries“ išleido 18 tūkstančių lėktuvų, daugiausiai paties svarbiausio modelio – „Zero“.

Iš pradžių atrodė, kad sėkminga Antrojo pasaulinio karo pradžia žada didelius pelnus ir nesulaikomą Japonijos plėtrą po visą Aziją. Žemyne veikė apie 200 „Mitsubishi“ gamyklų ir kasyklų, kuriose priverstinai dirbo okupuotų Kinijos teritorijų gyventojai, vėliau – ir amerikiečių karo belaisviai (po daugelio metų „Mitsubishi“ vėl tapo „pirmaja“ Japonijos kompanija, oficialiai atsiprašusia už priverstinio darbo jėgos naudojimą savo įmonėse). Atsirado ir nauja verslo rūšis – „Mitsubishi“ visiškai legaliai okupuotoje Kinijoje prekiavo opiumu.

Vis dėlto karo pabaigoje, „Mitsubishi“ vadovas Koyata Iwasaki, trečios Iwasaki kartos palikuonis, valdęs koncerną jau nuo 1916 metų, pajuto, iš kur vėjai pučia ir pradėjo pardavinėti savo zaibatsu įmonių akcijas privatiems investuotojams. Jis netgi viešai pasiūlė vyriausybei pradėti taikos derybas su akivaizdžiai laiminčiais amerikiečiais, tačiau tai jo neišgelbėjo – po karo Iwasaki šeima prarado visą „Mitsubishi“ kontrolę ir nuosavybę.

1946 metais okupacinė amerikiečių administracija konfiskavo „Mitsubishi“ zaibatsu turtą ir suskaldė ją į 139 atskiras kompanijas, kurių akcijos buvo parduodamos viešuose aukcionuose. Šioms kompanijomss ir jų naujiems savininkams buvo draudžiama naudoti „Mistubishi“ pavadinimą ir prekės ženklą, o taip pat ir bendrauti tarpusavyje. Įprastas japonų tautai zaibatsu įmonių pavadinimuose buvęs „Mitsubishi“ buvo pakeistas į paprastesnius, paremtus regioniniu principu terminus: „Central Japan (…)“, „East Japan (…)“, „West Japan (…)“ ir t.t

Tačiau kai komunistinė revoliucija Kinijoje ir karas Korėjoje sugrąžino Japonijos ekonominę svarbą, „Mitsubishi“ pavadinimas susilaukė atgimimo. 1952 metais prasidėjo pirmieji neformalūs buvusių konglomerato įmonių vadovų koordinaciniai susitikimai, o 1953 metais „Chiyoda“ bankas pirmasis susigrąžino savo seną pavadinimą – „Mitsubishi bank“. 1954 metais buvusi „Mitsubishi Shoji“ ir „Mitsubishi Heavy Industries“ susijungė atgal į vieną koncerną senu pavadinimu. Taip pradėjo formuotis dabartinis „Mitsubishi“ keiretsu, šiandien sudarytas iš 44 formaliai nepriklausomų kompanijų, nepriklausančių jokiam holdingui, tačiau valdančioms bent po nedidelę dalį viena kitos akcijų. Bendra korporacijos politika nuo 1952 metų buvo kordinuojama taip vadinamosiose įmonių vadovų „Penktadienio konferencijose“, vykusiose kiekvieno mėnesio antrąjį penktadienį. Tiesa, 1993 metais, JAV spaudimu, tokios konferecijos buvo pripažintos „laisvai rinkai keliančiais grėsmę monopolistiniais susitkimais“, tačiau jie vyksta lig šiol kaip socialiniai renginiai, tik bendros veiklos strategijos juose svarstomos neformaliai.

1971 metais „Mitsubishi Shoji Kaisha“ oficialiai pakeitė savo pavadinimą į angliškąjį „Mitsubishi Corporation“, taip pabrėždama savo tarptautinės plėtros ambicijas. Sėkmingai įsiliejusi į „Japonijos ekonominio stebuklo“ šuolį ir sugrįžusi į įprastą komercinės veiklos ritmą, kompanija vėl pradėjo plėstis už Japonijos ribų. 1985 metais bendra „Mitsubishi Motors“ ir „Chrysler Motors“ grupė trumpam buvo tapusi viena didžiausių pasaulyje kai kurių kategorijų automobilių gamintojų. 1990 metais „Mitsubishi Estate“ už 1 milijardą dolerių perėmė Rokfelerio centrą Niujorke (sukeldama tikrą isteriją amerikiečių visuomenėje, vadinusia japoniško kapitalo invaziją „antruoju Perl Harboru“). Tais pačiais metais kartu su „Daimler-Benz“ įsigijo trečdalį „Volvo“ automobilių koncerno akcijų, iš amerikiečių kompanijos „Eastman Kodak“ įsigijo „Verbatim“ diskečių verslą. O taip pat gausybę kitų pirkinių, tokių, kaip didžiausią Kalifornijos golfo lauką „Pebble Beach“, amerikietišką banką „Union Bank of California“ ir t.t.

Šiuo metu pagrindinės keturios „Mitsubishi“ keiretsu kompanijos yra „The Bank of Tokyo-Mitsubishi UFJ“ (didžiausias Japonijos bankas), „Mitsubishi Corporation“ (prekybos operacijų kompanija), „Mitsubishi Electric“ ir „Mitsubishi Heavy Industries“ (didžiausia Japonijos statybinės technikos gamintoja, taip pat valdanti „Mitsubishi Motors“ – šeštą pagal dydį japoniškų automobilių gamintoją). Keiretsu priklauso kalnakasybos, laivų statybos, telekomo, finansinių paslaugų ir draudimo, elektronikos, statytinės įrangos, sunkiosios metalurgijos, naftos ir dujų gavybos, nekilnojamojo turto, maisto ir gėrimų, chemikalų, plieno, aviacinės įrangos, elektros gamybos ir perdavimo, saulės energijos, sunkvežimių ir autobusų gamybos, plastmasės gaminių kompanijos, o taip pat laivybos kompanija „NYK Line“ bei optikos ir vaizdo technikos kompanija „Nikon Corporation“.

NIKON

1917 metais trys didžiausi Japonijos optikos gamintojai – „Seisakusho“, „Iwaki Glass Co.“ ir „Fuji Lens“ susivienijo įkurti bendrą „Japonijos optinės pramonės korporaciją“ („Nippon Kogaku Kogyo Kabushikigaisha“). Pirmasis užsakovas – Japonijos imperinis karo laivynas, kurio reikiamai įrangai naujoji korporacija tiekė padidinamuosius stiklus.

To meto pasaulinėje optikos rinkoje dominavo vokiškos kompanijos, todėl 1919 metais į „Nippon Kogaku“ atvyko pirmieji 8 pasamdyti vokiečių inžinieriai-specialistai. Po Pirmojo pasaulinio karo korporacija gamino mikroskopus ir teatrinius žiūronus, o 1932 metais sukūrė pirmąsias „Nikor“ linzes fotoaparatams, nors pati jų gaminti nesiryžo. Tuometinėje Japonijoje jau buvo gaminami fotoaparatai – „Minolta“ juos leido nuo 1928 metų, „Canon“ – nuo 1934 metų, tačiau visame pasaulyje pramoniniu standartu buvo laikoma 1925 metais pasirodžiusi vokiškoji 35 milimetrų „Leica“ fotoaparatas. Japonijai prisijungus prie politinės „Ašies“ sąjungos, į šalį paplūdo daug vokiškų optikos licencijų, dėl ko išsiplėtė ir „Nippon Kogaku“, „Minolta“ ir „Canon“ asortimentas. Tuo pat metu „Nippon Kogaku“ tapo „Mitsubishi“ zaibatsu dalimi, dėl ko įgijo geras sąlygas savo „Nikor“ linzių eksportui.

Tačiau pagrindine kompanijos produkcijos vartotoja vis dėlto buvo armija. Per Antrąjį pasaulinį karą 30 „Nippon Kogaku“ gamyklų dirbantys 23 tūkstančiai darbuotojų gamino karinius žiūronus, periskopus ir taikiklius. Po karo amerikiečiai uždarė visas kompanijos gamyklas, išskyrus vieną, reorganizuotą taikios produkcijos gamybai. Ten 1946 metais pasirodė pirmasis kompanijos fotoaparatas „Nikon 1“.

Šis pavadinimas atsirado sujungus „Nippon Kogaku“ su Carl Zeiss kompanijos linzių prekės ženklu „Ikon“ – vėliau tai sukėlė teisinių ginčų Vokietijoje, kai „Zeiss“ kompanija apkaltino „Nippon Kogaku“ be leidimo modifikavus prekinį pavadinimą. Amerikiečiai suteikė pirminę – tiek moralinę, tiek finansinę paramą šiems japoniškiems fotoaparatams pelnyti savo vietą rinkoje – nebrangūs ir patvarūs japoniški aparatai buvo mėgiamas amerikiečių kareivių pirkinys. 1960 metais „Nippon Kogaku“ sugrįžo į „Mitsubishi“ keiretsu ir jau darė pelną, gamindami fotoaparatus ir foto įrangą, linzes ir optines priemones, o vėliau pradėjusi gaminti ir laikmenas. Ypatingo populiarumo susilaukė 1963 metais pradėtas gaminti „Nikon F“ fotoaparatas, lig šiol laikomas „vintažinės klasikos šedevru“ (iki 1968 metų jis buvo vadinamas „Nikor“).

1988 metais „Nippon Kogaku“ oficialiai buvo pervadinta į „Nikon Corporaton“. Skirtingai nuo savo konkurentų „Minolta“ ir „Canon“, pasukusių į naujų verslų eksploatavimą – biuro reikmenų, kalkuliatorių ar kopijuoklių gamybą, „Nikon“ liko ištikima savo tradicinei veiklai – fotoaparatams ir jų reikmenims.


KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI