LET’S PARTY! (I)

LET’S PARTY! (I)

gruodžio 26, 2011 1:44 PM, rašė Giedrius Drukteinis

KAI ŠEIMININKAS – JŪS

 

„You’ve got to fight for the right to party!“ – prieš dvidešimt penkerius metus rėkė į mikrofonus baltųjų reperių grupė „Beastie Boys“. Šiandien jau galima ramiai pasakyti ir atvirkščiai – „dabar reikia šiek tiek pakovoti, kad į Tavo vakarėlį ateitų svečių“. Ir ne bet kokių. Protingų, išauklėtų, smagių ir iškalbingų – tokių, kaip Jūs pats. Nes, kaip žinia, pasakyk, kas Tavo draugai, ir aš pasakysiu, kad esi Tu.

 

Žinoma, daugeliui nusisekęs vakarėlis reiškia tai, kad ryte pabundi šalia nepažįstamo policininko, o virtuvės kriauklės, unitazo ir akvariumo neįmanoma atskirti vieno nuo kito. Kitam pavykęs vakarėlis – tai neapsakomas džiaugsmas vieninteliam prisiminti, kokias bjaurastis naktį kalbėjai ir niekus krėtei, o svečiai to nepamena (o ir išvis greičiausiai svečių buvimą primena tik policijos kreida apibrėžti kontūrai ant grindų). Tačiau padoriam vyrui geras vakarėlis – tai visiška savęs ir įvykių kontrolė, gera svečių nuotaika ir didžiausia kiekvienam džentelmenui pridėtinė vertė – išlaikyta gera reputacija. Kitais žodžiais, kad geri svečiai su Jumis gerai ir jaustųsi.

 

„Kvailys rengia puotas, protingas sėdi už stalo“, – sako sena angliška patarlė. Kad ir kaip bepažiūrėsite – vakarėlio rengimas yra darbas, todėl į tai reikia atsižvelgti išties rimtai. Ir esmė netgi ne gėrimų kainoje ar rafinuotame maiste. Pagrindinė kiekvieno vakarėlio puošmena – žmonės.

 

Pradžiai, neįkyrėkite pasauliui teminiais vakarėliais. Iš pirmo žvilgsnio, vakarėlis su tema visada atrodo įdomiai, tačiau tikrovėje jis reiškia vienus nepatogumus. Ar daugelis mūsų turi pirato aprangą? O viduramžio vienuolio abitą? Lyg ir linksma tokį vilkėti, tačiau teminė apranga dažniausiai būna tikrai nepatogi, ypač nešiojant ją visą vakarą – juk nesušoksi džigo nei su popiežiaus tunika, nei su meškos kostiumu. Juoba kad pusė svečių dažniausiai net nesivelka to, kas turėtų sukurti smagią vakarėlio atmosferą, o tai reiškia, kad likusi pusė atrodys ir jausis kvailai, o teminių kostiumų neapsivilkę – kaltai. Vienu žodžiu, negerai. Nors visada stenkitės nurodyti aprangos kodą, jei svečiai klausia, kaip apsirengti.

 

Antra, kai sudarinėjate svečių sąrašą, atminkite du pagrindinius didžių žmonių išradimus. Romos imperatorius Kaligula žinojo, kad vakarėlyje turi būti vienodas moterų ir vyrų skaičius. O Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pridėjo antrą būtiną sąlygą – „kuo daugiau tuo geriau“. Todėl nevenkite kviesti kuo daugiau vienas kito nepažįstančių žmonių, ir kuo įvairesnių – jiems tai patiks. Nevenkite netgi jaunesnių žmonių, nes kuo jaunesni svečiai, tuo jauniau ir pats atrodysite.

 

Tačiau kvieskite į vakarėlį tik tinkamus žmones. Cinikai teisingai sako, kad „svarbu ne tai, ką žinai, o tai, ką pažįsti“. Tačiau dar svarbiau, ką Jūs žinote apie tuos, kuriuos pažįstate ir ar pažįstate tuos, kuriuos pažįsta tie, kuriuos pažįstate Jūs. Ir, žinoma, tuos, kuriuos privalote pažinti.

 

Nes gyvenimas yra nepaliaujamas kopimas į viršų, todėl nėra nieko gėdingo skirstyti svečius pagal jų luomą ir rangą. Tai evoliucijos požymis. O ieškoti savųjų pagal socialinį statusą nėra gėdingas ar žeminantis užsiėmimas. Galų gale, tai yra kur kas saugiau nei laipioti uolomis. Lipimas į viršų yra tas pats, kaip ir kopimas į Himalajus, skirtumas tik tas, kad užkopęs į socialinę viršūnę, gali ten likti ir mėgautis komfortu. Tai nuotykis. Tai smagus užsiėmimas, beveik kaip sportas. Tik reikia išmokti tai vertinti su skoniu, diskretiškumu ir etiškai.

 

Visi mes žinome, kad geriausi mūsų draugai yra panašūs į mus pačius – protingi, kultūringi ir „cool“.  Mums gera su jais, nes jie yra „laimėtojai“. Mums gera su jais, nes jie žino, kaip susikurti malonumą. Juoba kad, anot Talmudo, „geriausi draugai yra davėjai, o ne gavėjai“. Žmonės bendrauja su mumis, o ir mes su jais tik todėl, kad tai malonu ir lengva. O mes juk visada ieškome sąjungininkų šiame Kryžiaus žygyje po pasaulį (ir jei pakviestieji klausia, ką atsinešti, atsakymas į tai yra visada standartinis: „tik gerą nuotaiką“ – padorūs žmonės visada suvokia, ką atsinešti ir patys).

 

Todėl nebijokite į savo rengiamą vakarėlį nekviesti žmonių. Nes žmonės keičiasi ir dažniausiai net ne į gerąją pusę. Jei tai įvyksta, mes turime į tai reaguoti. Viena, dėl to, kad tai mums rūpi. Antra, dėl to, kad tai mus erzina. Todėl nebijokite abejingumu bausti žmonių – buvusių draugų, giminių ar pan. Tokia draugystė ar tokie ryšiai nieko verti, jei jie pavertė meilę neapykanta. Tiesiog nekelkite jiems telefono ragelio. Taip, Jėzus kadaise sakė: „mylėkite savo priešus“. Iš tiesų Jis turėjo galvoje: „užmirškite juos“. Kilkite aukštyn. Iš aukščiau Jūs jų nebematysite.

 

Todėl, kai ir Jūsų svečiai kalba apie Jūsų nedraugus arba priešus, nesivelkite į pokalbį. Ignoruokite juos. Atminkite, jei turite priešų, vadinasi, turite savo principus ir savo vertybių skalę. Tačiau nepamirškite, kad tai asmeninis, o ne visų reikalas. Neskleiskite savo neapykantos, nes atrodysite tiesiog pavydus. Jei kas pamini kažkieno vardą, tiesiog atsakykite: „mes nebendraujame“. Nes kuo vyresniais mes tampame, tuo didesnes teises turime būti laisvesniais nuo stererotipų diktato.

 

Neužmirškite, kai kurie svečiai gali nemėgti, o ir nekęsti vienas kito. Kiekvienas iš mūsų turime sudėtingų istorijų. Tačiau visada tikimės, kad jie elgsis civilizuotai, elgsis taip, kaip krikščionys, susitinkantys po vienu stogu. Tam, beje, ir buvo sukurtos kortelės su vardais, dedamos ant stalų.

 

Nevenkite į vakarėlius kviesti draugų su vaikais. Vaikai turi anksti pažinti suaugusiųjų gyvenimą, išmokti kalbėti kitų žmonių akivaizdoje, kovoti už save, naudotis pasaulio paslaugomis ir derėtis socialinėse situacijose. Vakarėliai yra puiki socialinė terpė. Be to, vaikai tiesiog ir mus pačius įpareigoja elgtis padoriau.

 

Nepykite, kai svečiai vėluoja – tai šiais laikais madinga. Taip pat atminkite, kad statistiškai bent pusė svečių prisigers dar iki vakarėlio pabaigos, nestabdykite šio proceso, nes tai neįmanoma. Žmonės tiesiog turi gerą laiką. Vadovaukite vakarėlio eigai, būkite geras šeiminkas, pažindinkite juos. Organizuokite šokius arba žaidimus. Kuo daugiau fotografuokite, pamatysite, spėriai ateina laikas, kai iš gyvenimo liks tik nuotraukos. Nebijokite flirtuoti – svečiai mėgsta žinoti, kad jie yra seksualūs ir patrauklūs.

 

Organizuokite stalą kuo paprasčiau, ir kuo švariau (kas yra išties svarbu). Neperkraukite jo visokiais niekučiais – dažniausiai jie neprideda jaukumo, tik blaško žmonių dėmesį. Be to, jei manotės esąs išties madingas – kuo daugiau žvakių ir kuo daugiau gėlių  – tai paskutinė vakarėlių mados tendencija Vakaruose.

 

Visus be išimties svečius galima susikirstyti į tokias kategorijas: „plepiai“, „pelytės“ ir „kietuoliai“. „Plepiai“, žinoma, kalba daugiausiai, dažniausiai apie save arba savo artimuosius. „Pelytės“  – tradiciškai būna kažkieno žmonos ar moterys, tokių jau esate, be abejo, atsižiūrėję. „Kietuoliai“ iš esmės visada turi daugiausiai ką pasakyti, bet dažnai nesižemina kalbėti, nors turi savo nuomonę visais klausimais ir, kaip paprastai, valdo tikrąją informaciją. Taigi, sodinkite „plepius“ vieną prieš kitą, prie jų „pelytes“, ir visa tai atskieskite „kietuoliais“. Tada pokalbis prie stalo bus natūraliai greitas ir turiningas visiems.

 

Vis dėlto prie stalo nekalbėkite apie verslo reikalus, tam yra savas laikas ir savo vieta. Nesugebėjimas netgi laisvalaikiu atsijungti nuo einamųjų reikalų – vienas ryškiausių žmonių neorganizuotumo požymių. Pakilkite virš to.

 

Jei svečiai negeria, arba negeria daug, nekreipkite į tai dėmesio, o ne demonstruokite savo miesčioniškumą, ragindamas juos gerti.. Nespauskite jų ir neįkyrėkite klausimu „kodėl negeri?“ – kiekvienas tam turi savų priežasčių. Šeimininkas visada turi būti galantiškas. Jei nesmagu Jums pačiam, bus nesmagu ir svečiams.

 

Kalbant apie gėrimus, atminkite svarbiausią taisyklę – kuo daugiau ledo. Ir kuo daugiau gaiviųjų gėrimų. Slėpkite tuos didelius mineralinio vandens butelius – pilkite svečiams gaiviuosius gėrimus iš didelių ąsočių, kaip senais gerais viduramžiais, netruksite pamatyti, kaip tai patogu ir estetiška.

 

Taip pat paprasta yra atminti, kad alus yra maistas. Vynas – tai priedas prie maisto. O maistas – priedas prie kokteilių. Kokteiliai visada atrodys tauriau bet kuris vynas. Tačiau atminkite, mokėti mėtyti butelį sau už nugaros dar nieko nereiškia. Tiesiog dar reikia turėti ir skonį. Nes kokteilių gamintojai yra estetai, o ne šoumenai. Jie turi žinoti kokteilio išvaizdos, skonio ir priedų subtilumus. To pakaks. Tiesiog atminkite, ironija ir artistiškumas – du pagrindiniai įnagiai, kurie padeda išspręsti visas šio pasaulio bėdas.


2 komentarų

  1. ingrida sako:

    Labai gerai surašyta, ir pasijuokiau, ir jau beveik žinau, kaip švęsiu nenumaldomai artėjantį jubiliejų.

  2. Rolas sako:

    Kvepia saves aukstinimu ir veikia atstumianciai. Man kur kas labiau patinka rusiski trumpiniai, nei visokie amerikoniski ‘coo’. Ir pagrindinis principas, kurio turetumet nepamirst – nuo ‘laimetojo’ iki valkatos tik vienas zingsnis. Nors koks jus cia laimetojas.

Komentuoti