KLAUSIMAI-ATSAKYMAI apie moteris (IX)

KLAUSIMAI-ATSAKYMAI apie moteris (IX)

406
0
DALINTIS

NĖRA TOKIO DALYKO KAIP KVAILI KLAUSIMAI, YRA TIK KVAILI ATSAKYMAI. DRĄSIAI KLAUSKITE. GIEDRIUS DRUKTEINIS JAU IR TAIP SPRENDŽIA DAUG JŪSŲ PROBLEMŲ, IŠSPRĘS IR DAR ŠIĄ VIENĄ.

Kl: Tik pavergiu vieną merginą, ir iškart norisi kitos. Ką daryti?

Ats: Matau čia du gana akivaizdžius variantus – arba merginos Tau pasitaiko ne tos, arba Tu pats esi šelmis, nelabai norintis kurti ilgalaikius santykius. Bet kuriuo atveju, prasmingiausia būtų vertinti šį dabartinį savo gyvenimo etapą kaip patirties rinkimo projektą. Ir nesiparinti. Pagal dialektikos dėsnius, kiekybė vis tiek neišvengiamai peraugs į kokybę. Vengti meilės yra tokia pat kvailystė, kaip ir jos ieškoti. Tiesiog plauk pasroviui, nežarstyk bereikalingų pažadų ir neužmiršk apie kontracepciją.

Kl: Draugė sako, kad aš neturiu charizmos. Ką tai reiškia, ir iš kur ją gauti?

Ats: Tokių pasakymų atveju akivaizdu, kad mergina Tavyje nemato visos eilės vyriškų archetipinių bruožų (ryžtingumo, pasitikėjimo savimi, jėgos, valdingumo ir t.t.). Ko pasekoje ir prieina tokių išvadų, kad vietoje brutalaus mačo jai atiteko kažkoks menkysta su cukraus vatos debesėliu kelnėse. Be to, vyriškasis neryžtingumas, apatija, minkštumas – kas, beje, labiausiai ir sufleruoja merginai apie charizmos trūkumą – pražūtingai atsiliepia ir sekso kokybei: jei mergina gerbia vyrą ir jaučią jo galią, kojos pačios skečiasi. Arba atvirkščiai.

Tačiau gera naujiena yra ta, kad charizmą lengva įgyti. Pirmiausiai, privalai nustoti elgtis „nevyriškai“: nebūti smulkmenišku, piktą menančiu ir kerštingu, ginčytis be reikalo ir vaizduoti nukentėjusį, neturėti idealų ir negerbti svetimų pažiūrų, tyčiotis iš silpnesniųjų, skųstis ir kentėti. Man sunku atspėti, kokios nuodėmėlės supa Tave patį, bet manau, mano mintį pagavai. Bloga naujiena yra ta, kad moterys tradiciškai yra labai konservatyvios savo pažiūrų klausimu. T.y., jei mergina jau sykį nusprendė, kad jos vaikinas – slabakas, mėmė ir zyrzlys, bus sudėtinga ją perkalbėti ir įtikinti, kad Tu vis dėlto esi kietas – kad ir kiek kūdikių išneši iš degančio namo ar persodinsi širdžių klinikose. Ir kartais lengviau rasti kitą merginą ir pasirodyti jai vaikinu su geležiniais kiaušiais, nei įrodinėti dabartinei, kad augini charizmą, ir tuoj tapsi tuo, kuo reikia, tuoj, tuoj…, tokiu, kokiu ji galėtų Tavimi didžiuotis.

Kl: Aš patinku merginoms, kurios kimba prie manęs ir nori koketuoti, bet man dar vis nesinori su jomis prasidėti. Kaip elgtis, kad niekam nesukelčiau nepatogumų?

Ats: Geriausia būtų šiek tiek pasimaivyti prieš veidrodį ir atidirbti šiokią tokią atstumiančią šypsenėlę: mandagią, šiek tiek paslaptingą, bet jokiu būdu nerodančią susidomėjimo, kuri reikštų „ačių, bet aš užimtas“. Galų gale, bet kuris vyras gali turėti masę pateisinančių priežasčių nesimesti ant praeinančių gražuolių kaip katinas ant kačių per morčių (pavyzdžiui, yra „rimtuose santykiuose“ arba išvis yra vedęs). Beje, jei kartais prieisi išvados, kad reikiama šypsenėlė taip ir nebuvo sukurta, gali nešioti vedybinį žiedą – dėl ko anksčiau Tavo atstumtos moterys lengviau atsidus: „va, dabar aišku, kame reikalas“, ir nustos graužtis, atstatydamos savo vidinį fengšui. O toms, kurios dar nespėjo kristi Tavo velniško patrauklumo aukomis prie Tavo kojų, Tu tapsi beveik nematomas.

Kl: Man patinka mano dėstytoja. Kaip man, paprastam studentui, ją sužavėti?

Ats: Tam, kaip minimum, reikia tapti ypatingu studentu. Tai galima padaryti dviem būdais. Vienas – tapti pačiu nedrausmingiausiu ir triukšmingiausiu studentu, nuo kurio elgesio raudoja pats dekanas, ir, pasak gandų, laukiasi jau pusė pirmakursių. Antras – atvirkščiai, tapti pačiu geriausiu studentu ir užversti ją referatais (apie Drukteinio kūrybinį kelią, pvz.), pretenduojančiais į disertaciją, ir blyksėti protu taip, kad visi apaktų, tame tarpe ir ji taip pat. Tiesa, yra ir trečias variantas. Jam dėstytojos labiausiai jaučia silpnybę – tai  operacija „Transformacija“, t.y., iš blogiausio studento pavirsti geriausiu – taip, kad ji sau prisiskirtų tuos pedagoginius nuopelnus. Rinkis.

Kl: Gyvename kartu. Viskas OK, išskyrus vieną aspektą – poilsį. Aš esu ekstremalaus turizmo mėgėjas, o ji yra pasinešusi ant ramaus, klasikinio poilsio – ekskursijos, muziejai ir pan. Atvirai sakant, mano pramogos jai net fiziškai nepriimtinos. O jos man – nuobodžios. Važiuoti kur nors atskirai per patį santykių apogėjų būtų kažkaip keista. Ką daryti?

Ats: Pradžiai, sakau Tau kaip džentelmenas džentelmenui  – svarbiausia santykiuose yra JI. Nuo nuobodulio dar niekas nemirė, o štai nuo nušalimų, kritimo, greičio, įkandimų ar apsinuodijimo – daug kas. Taigi, nusileisk. Svarbiausia, kad Tavo mergina suprastų – jei jau važiuojate į Paryžių, o ne į raftingą, tai Tavo meilės jai auka. Beje, netgi turi teisę lengvai pazirsti šiuo klausimu. Nebijok, nusileidęs jai šį kartą, Tu netapsi pasmerktas visą gyvenimą vaikščioti po muziejus. Nenustebčiau, jei po poros metų (neplėsk nustebusių akių – jei planuoji su šia mergina sutikti Parkinsono ligą, du metai yra niekis), ji leistų Tau išvežti ją pačią kuo toliau nuo civilizacijos. Arba išleis Tave su berniukų kompanija į kokias nors eilines džiungles, o pati viena išvyks prasinešti per milanietiškus seilsus.

Kl: Gyvename kartu jau tris mėnesius, norime rimtų santykių, bet kai aš jos klausiu apie praeitį, ji sako: „nelįsk“, apie draugus nekalba. Siūlausi su jais susipažinti, o ji meluoja, kad, girdi, „jie nieko naujo į savo kompaniją nepriima“.

Ats: Trys mėnesiai – pakankamas laikas suvokti tikruosius merginos ketinimus. Tavo pateiktas klausimas apie jos draugus yra gana iškalbingas. Žmonės, su kuriais ji bendrauja – tai dalis šiandienos, o tai reškia, kad su Tavimi – jos oficialiu vaikinu, tai yra susiję tiesiogiai. Laikydamos santykius „rimtais“, merginos, kaip paprastai, arba randa būdų kaip integruoti vaikiną į savo kompaniją, arba palaipsniui pačios atsisako nuo savo kompanijos. Stebėk, kam ji yra galiausiai pasiryžusi, ir, ar išvis pasiryžusi apsispręsti  – ar ji Tavo draugė, ir tada daryk lemiamą sprendimą.

Kl: Mes permiegojome, bet padarėme tai būdami girti. Po to ji graužėsi, sakė, kad „tai buvo klaida“, mes, girdi, pasielgėme negerai ir pan. Tačiau aš galvoju, kad, jei jau tai įvyko, vadinasi, turėjo kažkokią priežastį? Juk, kaip sakoma, „kas blaiviam galvoje, tas girtam ant liežuvio“. Ar aš neteisus, ir tai tiesiog įvyko be jokios prasmės?

Ats: Šiaip nemėgstu kėsintis į rožinius laimingų žmonių akinius, kol jie dar nesulaužyti, tačiau, deja, nieko nepadarysi…  Esmė tame, kad padauginti alkoholio, atsijungti nuo realybės ir priskaldyti malkų sugeba bet kurios lyties žmogus. Taigi, ir moteris taip pat. Žinoma, aš nesakau, kad Tavo draugė seksą su Tavimi išties laiko tikra katastrofa ir klaida, ir nuoširdžiai atgailauja dėl įvykusio. Iš kitos pusės, žmones iš principo labai užveda mintis, kad jie daro kažką neleistino ir draudžiamo. Taigi, jos replikos apie „baisią klaidą“ gali būti tiesiog mintys apie autostimuliaciją. Pabandyk atsidurti jos lovoje dar kartą. Jei pavyks atlikti dar vieną nuodėmę su arba minimaliu arba išvis nuliniu alkoholio kiekiu, – vadinasi, viskas teisingai ir gerai. Vadinasi, tai merginai tiesiog patinka jaustis „įstatymo pažeidėja“, ir „moralinių nuostatų“ griovėja.

 


KOMENTARŲ NĖRA