KALBOS ETIKETAS: TAU – PONAS, JUMS – GERBIAMAS GIEDRIUS

KALBOS ETIKETAS: TAU – PONAS, JUMS – GERBIAMAS GIEDRIUS

vasario 28, 2013 10:22 PM, rašė Giedrius Drukteinis

“Būk mandagus, ir užkariausi visą pasaulį”, – šią elementarią tiesą žinojo kiekvienas okupacijos laikų moksleivis. O ir pats mandagumas atrodė elementarus – užteko sakyti “ačiū”, “prašau”, kreiptis “Jūs, tamsta mokytoja”. Tik štai pastarųjų kelių dešimtmečių istoriniai įvykiai iš pagrindų pakeitė mūsų kalbos etiketo normas. Nieko nebestebina parduotuvėje besisveikinanti ir atsisveikinanti pardavėja, įprastas pasidarė kompanijos vadovas, reikalaujantis kreiptis į jį “tu” bei vardu. Kalbos etiketo vėl tenka mokytis iš naujo. Mat, iš tiesų kalbos etiketas visada atspindi ne tik dorybines nacijos vertybes, bet ir šalies politinę sistemą, o pagal kalbos etiketo formules galima ne tik orientuotis visuomenės struktūroje.

 

“TU” IR “JŪS”

 

Dar visai neseniai mes visi žinojome, kad į vyresniuosius amžiumi ar stovinčius aukščiau socialinėje hierarchijoje privalu kreiptis daugiskaitine forma “jūs”. Tiesą sakant, ši pagarbi kreipinio forma mūsų kalboje yra atsiradusi palyginti neseniai, tik XVII amžiuje – Žečpospolitos laikais, ir ją vartoti mus išmokė lenkai. Lig tol lietuviškai kalbantieji ar į karalių, ar į mužiką kreipdavosi vienodai – „tu“. Ir tai nebuvo laikoma nemandagu ar kažkuo ypatinga – nors daugiskaitinis kreipinys „Jūs“ yra minimas dar Senajame Testamente – taip buvo kreipiamasi į Dievą, pabrėžiant Jo galias visame kame – vis dėlto žmonijai artimesnis buvo krikščioniškas kreipinys į Aukščiausiąjį – „tu“, tujino vienas kitą ir visi antikos kūrinių herojai. Daugiskaitinė forma „Jūs“ atsirado tik IV amžiuje – tiesa, taip buvo kreipiamasi tik į Romos imperatorių, mat, dauguma jų tais laikais turėjo vienodas pavardes („augusti“ arba „caesares“), be to, ir pačių imperatorių buvo net du – vienas Romoje, kitas Konstantinopolyje.  V amžiuje toks kreipinys pradėtas vartoti ir kalbantis su popiežiumi, o nuo to laiko daugiskaitinė kreipinio forma tapo metafora valdžiai ir galiai pabrėžti,

 

Galutinai „Jūs“ forma nusistovėjo tik XII-XIV amžiuose, jos vartojimą iš esmės lėmė klasiniai santykiai. Būtina atminti, kad fizinė galia ir politinė valdžia dominavo Europos socialiniame gyvenime iki pat XII amžiaus, t.y., žmonės gyveno pagal principą, „kas stipresnis, tas ir teisus“. Europos valstybėse silpnėjant centralizuotoms karalių valdžioms, bet stiprėjant autonomiškiems  feodams, naujieji didikai karaliaus pavyzdžiu ėmė reikalauti, kad jų pavaldiniai kreiptųsi „Jūs“, nors žemiau stovintiems sakydavo „tu“ – o tarpusavyje vienas kitą taip pat tujino, taip išreikšdami klasinį solidarumą. Lietuviai, žinia, madoms iš Vakarų priešinosi kaip beįmanydami, ir ne prie širdies mums buvo į užkariautojų baroną kreiptis „Jūs“.  Feodalizmas tačiau paliko mūsų leksikone ypatingai nuolankų kreipinį – „tamsta“, atsiradusį iš žodžių „Tavo mylista“, mat, ponai buvo savo pavaldinių likimo viešpačiai. Netgi pagarbusis ispanų kalbos kreipinys „usted“ („Jūs“) taip pat yra kilęs nuo frazės „vuestra merced“ – „Tavo malone“. Lietuvių pagonys vis dėlto nebuvo nuolankūs, ir tik prasidėjus krikščioniškajam ir Vakarų Europos diktuojamam „dvarų gyvenimo“ etapui mūsų istorijoje, Lietuvoje pradėjo sklandyti „Jūs“. Tiesa, jį vartojo tik lenkiškai kalbantieji, juoba kad laikui bėgant retas ponas išvis lietuviškai bekalbėjo. Tie lietuviškai kalbantys mūsų protėviai vienas kitą vis tiek tujino, niekas į juos pačius niekada nesikreipė „Jūs“ (gal todėl ir yra taip sunku mums jį panaudoti šiandieninėse situacijose?) Lenkiškas kreipinys „pan“ – „pone“ taip pat liaudyje visada asocijavosi su kažkuo tolimu ir dažniausiai nekenčiamu – todėl jis ir šiandien tebeturi lengvą ironijos dozę. Neprigijo mūsų kalboje ir lenkų atnešta karališka tradicija kreiptis į pašnekovą trečiuoju asmeniu („ko ponas pageidaus?“), tai lietuviams liko svetima ir šiandien girdima itin retai.

 

Tik XIX amžiuje, per Europą ritantis liberalizmo ir lygybės idėjoms, tik tada, kai inteligentija pradėjo atgimimo ir įkvėpimo ieškoti „liaudyje“, tik tada lietuvis kaimietis pirmą kartą buvo pavadintas „Jūs“. To amžiaus kapitalizmas atnešė  taip pat ir galimybę eiliniam mužikui būti pavadintam „ponu“, ir šis kreipinys kartu su „tamsta“ bei „Jūs“ persikėlė į XX amžių. Tačiau čia mūsų kalbos etiketo normas sukrėtė du esminiai įvykiai – sovietinė okupacija ir Kovo 11-oji.

 

1940 metais panaikintas tradicinis kreipinys „ponas“ pastatė mūsų visuomenę į gana nepatogią padėtį. „Ponai“, kaip buvo sakoma, „pabėgo į užsienį“, bet kas liko Lietuvoje?

 

DRAUGAI IR PONAI

 

Nors sovietiniais laikais nauja socialinė santvarka reikalavo visiško lygiateisiškumo, žmonių pasąmonė vis tiek nepaliaujamai reikalavo hierarchijos. Mat, lietuvių kalbos, kaip ir kitų kalbų mandagumo normos visada išsiskyrė į du aiškias kryptis. Vertikalioji istoriškai pabrėždavo socialinę hierrachiją – „aukščiau stovintis-žemiau stovintis“. Horizontalioji demonstravo gentiškumo principą – „savas-svetimas“. Kuo žmogus savo statusu buvo aukštesnis ir tolimesnis, tuo daugiau formalaus mandagumo jam ir priklausė.

 

Tačiau ką reikėjo daryti visiškai lygiateisiame sociume, kuriame teoriškai neturėjo ir negalėjo būti jokių klasinių skirtumų tarp jo gyventojų? Rusų bolševikai savo valdymo pradžioje Rusijoje buvo pabandę prancūzišku stiliumi įvesti kreipinį „pilietis“, tačiau jis neprigijo. Toks beklasis kreipinys lyg ir atitiko propaguojamą „laisvė, lygybė, brolybė“ principą, tačiau jis visiškai prieštaravo įprastoms rusų, o vėliau – ir lietuvių  kalbos mandagumo normoms (ir tada, ir dabar kreipinį „pilietis“ dažniausiai galima išgirsti tik sėdint teisiamųjų suole). Netiko mums ir kitų socialistinių šalių komunistų išsaugotas kreipinys „ponas“ („pan“ ar „Herr“). Bolševikai vis dėlto rado išeitį, pritaikiusi visuomenei partinį kreipinį „draugas“, ir lietuvių tarpusavio bendravimui jis tiko idealiai – skirtingai nuo rusų, vokiečių, anglų ir kitų kalbų, turėjusių mažiausiai dar vieną šio žodžio sinonimą („tovarišč-drug“, „Kamerade-Genosse“, „friend-comrade“), mes turėjome viską apimantį vienintelį žodį – „draugas“ – juo mes vadinti vienas kitą galime ir šiandien be jokių ideologinių poteksčių.

 

Ir vis dėlto toks kreipinys padarė mūsų visuomenę ne tik politizuota, bet ir beveide. „Draugas“ gatvėje vis dėlto skambėjo kažkaip nesmagiai. Liaudis jo vengė ir sukosi kaip beišmanydama – „dėde“, „teta“, „tamsta“, „kolega“, „vaikine“, „mergaite“, „jaunuoli“ – okupacijos laikais mes turėjo daug kreipinių, kurių niuansų joks užsienietis nesuprato, tačiau jie daug ką reiškė. Juoba kad nebuvo vengiama ir kreipinių „ponas“, „ponia“ ar „panelė“, be to, „ponais“ buvo vadinama ir pati komunistų nomenklatūra.

 

Antroji kalbos etiketo krizė iškilo 1990 metais. Dabar jau „draugai“ nešė muilą į užsienį, ir kas liko Lietuvoje?  Žinoma, lietuvių kalba sugrįžo prie „pono“, deja, šis kreipinys naujose socialinėse sąlygose skambėjo vėl kitaip – lyg ir šiuolaikiškai, bet tuo pačiu kažkaip nenatūraliai. Kur kas artimesnis tapo kreipinys „gerbiamasis“, tuo pačiu oficialiose kalbose pakeitęs ir intymųjį sovietinį variantą „brangus“.

 

KALBOS DEMOKRATIZACIJA

 

Žinia, mes gyvename demokratinėje visuomenėje. Demokratiškėja ir mūsų kalba, kurioje, matyt, skandinavišku principu siekiant išnaikinti socialinę atskirtį, vėl sugrįžo kreipinys „tu“ – draugiškas, žmogiškas, artimas. Bet mūsų kalbos etiketo normos yra nuolat atakuojamos iš dviejų pusių. Iš Vakarų, kurių tradicija teigia, kad „man nesvarbu, kokia tavo kilmė, svarbu, kas esi tu“, ir iš Rytų, kurių tradicija sako, kad „man nesvarbu, kas tu, svarbu, kokiai genčiai tu priklausai“. Įvertinus savo politinę orientaciją į Vakarus, bet absoliutų atsidavimą Rytų kultūrinei įtakai, mūsuose pastebimas savotiškas etiketo normų mišinys. Pavyzdžiui, į madą įėjo demokratiška tradicija kreiptis vardu „Ivanai, Jūs…“, kaip ir pagarbus vardo pailginimas – Vytas tapo Vytautu, Bolekas – Boleslovu. Tačiau rytietiškai mums visada yra svarbu emocija ir artumas su pašnekovu. Mes nevengiame mažybinių vardo formų („Vytuk“, „Liudmilute“), bet po valandos mes jau galime kreiptis į tą patį pašnekovą visiškai kitu kreipiniu, priklausomai nuo aplinkybių ir situacijos – „ponas Vytautai“, „gerbiamoji Liudmila“. Vakarų kalbos kultūroje visada dominuoja  neutralus kreipinys, o Rytuose – atvirkščiai – egzistuoja kur kas daugiau formų, išreiškiančių pašnekovų statusą ir bendravimo emocijas – ir šiuo atžvilgiu mes esame su Rytais. Pavyzdžiui, skirtingai nuo vakarietiškų tradicijų, lietuviams visada svarbu kuo dažniau vartoti pašnekovo vardą, taip pabrėžiant, kad su juo vis dar turime tiesioginį emocinį ryšį. Bet kai kuriose kultūrose tai beveik uždrausta. Pavyzdžiui, japonai išvis vengia vartoti pašnekovo  vardus, nes tai, jų manymu, pernelyg stipriai veikia kitą žmogų. Vakarų-Rytų tradicijų konfliktas akivaizdus ir mūsų reklaminiuose skelbimuose. Plika akimi matyti, kad į pigesnes plataus vartojimo prekes ar paslaugas vartojančius demokratiškai kreipiamasi „tu“ („skubėk“, „apsilankyk“, „skolinkis“), gi į prabangos segmento vartotojus – pagarbiu „Jūs“ . Vakarams paprasčiau – anglų kalboje dominuoja neutralusis „you“, vienodai tinkamas tiek „ponams“, tiek „mužikams“. Vokiečių reklamose taip pat akivaizdus kreipinio „Sie“ („Jūs“) dominavimas, Rytų gi informacinėje-reklaminėje-politinėje erdvėje kreipinių vienaskaitinės ir daugiskaitinės formos yra taip pat pasiskirsčiusos per pusę, kaip ir Lietuvoje.

 

Bet dar didesnę įtaką mūsų kalbos etiketui padarė tas faktas, kad žmonės šiais laikais yra emociškai atjaunėję, taigi, atjaunėjo ir mūsų tarpusavio bendravimas. Visuomenėje yra nusistovėjęs ir madingas amžius – vyrams – iki 40 metų, moterims – iki 35 metų. Ir į tai yra orientuota viskas – mada, apranga, stilius, muzika, bendravimo stilius. Net ir vyresni žmonės šiandien bando elgtis ar rengtis jaunatviškiau. Taip, pavyzdžiui, visiškai išnyko linksmas okupacijos laikų kreipinys „seni“ – nes senu būti nebemadinga. Nyksta kreipiniai pavardėmis – jaunimas to praktiškai nebevartoja, taigi, taip kalbėti su pašnekovu – jau šiek tiek kvepia naftalinu.

 

Taigi, šiuolaikinio kalbos etiketo paradoksas slypi tame, kad ankstesnės normos nustojo būti normomis ateinančiai kartai. Ne jaunesnieji mokosi iš vyresniųjų, bet atvirkščiai, normas diktuoja jaunimas, todėl būtent šitas bendravimo stilius ir bus perduotas mūsų vaikų vaikams. Savo istorijoje mes nesisveikinome taip, kaip europiečiai – klausimas „kaip sekasi?“ buvo gana paplitęs, tačiau dabar mes jau dažnai patenkame į nepatogias situacijas, imdami į jį išsamiai atsakinėti – taip nepriimta Vakaruose, nelabai šiuolaikiškai atrodo ir pas mus. Lietuviškas kalbos etiketas, beje, net nėra pritaikytas tam, kad parduotuvėje mes pasisveikintumėme ir atsiveikintumėme su pardavėja – dėl to tai kartais ir atrodo taip nenatūraliai. Pakito ir atsisveikinimo tradicijos. Nyksta senoviniai „sudiev“ ir „viso gero“ (pagal šiuolaikinę sampratą jie reiškia, kad su pašnekovu daugiau nebesitikima pasimatyti), juos keičia „sėkmės“, „laimingai“, ir tai taip pat demonstruoja esminį skirtumą tarp lietuviškų bei vakarietiškų atsisveikinimo formų. Tradiciškai lietuviai atsisveikindami linkėdavo sveikatos ir gero kelio – iš esmės visko, kas susiję su žmogaus gerbūviu. Dabar madinga linkėti sėkmės arba laimės. Tai vakarietiška tradicija – atsisveikinant linkėti to, kas suteikiama žmogui ne pagal jo pastangas, bet pagal gerai susiklosčiusias aplinkybes, o tai reiškia, kad mūsų geras gyvenimas pradeda priklausyti nuo susiklosčiusių aplinkybių, o ne nuo mūsų pačių pastangų.

 

Pabaigai – trumpas epizodas, iliustruojantis akivaizdų konfliktą tarp vakarietiškų ir rytietiškų tradicijų mūsų bendravime. Anądien leidausi laiptais žemyn viename daugiaaukšiame biurų pastate. Prie vienų durų, patikimai apsaugotų sudėtingais elektroniniais mechanizmais, trypčiojo senukas, paprašęs manęs parodyti, kurį mygtuką spausti, norint susisiekti su viduje sėdinčia sekretore. „Štai šitą, pone“, – parodžiau ir traukiau savo keliais. „Aš ne ponas“, – staiga surūgo senukas. „Kodėl gi ne?“ – paklausiau aš jau per petį, leisdamasis laiptais žemyn, – „galėtumėmė iš lenkų pasimokyti vienas kitą ponais vadinti“… „Aš ne lenkas!“, – staiga suriko ant visos laiptinės senukas, – „visą gyvenimą su jais kariavau! Ir ponais mes čia nesivadinsime!”

 

Taigi, akivaizdu, kad karas tarp Rytų ir Vakarų tradicijų tęsiasi. Jums belieka tik pasirinkti, su kuo Jūs pats.

 

(Straipsnis spausdintas žurnale STILIUS)


Dar nekomentuotas.

Komentuoti