KAIP YVES SAINT LAURENTAS IŠVADAVO MOTERIS – VIENO GENIJAUS ISTORIJA

KAIP YVES SAINT LAURENTAS IŠVADAVO MOTERIS – VIENO GENIJAUS ISTORIJA

199
0
DALINTIS

Jo veikla, elgesys ir kūryba susilaukė gausybės epitetų. Jį vadino „mados revoliucionieriumi“, „Mažuoju aukštosios mados princu“ ir „amžinu klasiku“. Buvo teigiama, kad jis „pakėlė madą į meno lygmenį“, galų gale, netgi savo sprendimais „išgelbėjo Prancūzijos madą“.  Tuo pat metu jis buvo ekshibicionistas, psichiatrinės ligoninės ir daugelio reabilitacinių klinikų pacientas, kokaino bei alkoholio mylėtojas. Bet pasaulio atmintyje jis visų pirma buvo, o ir išliko paskutinis „didysis mados dailininkas“ – Yves Saint Laurent (1936-2008).

Nes jei pirmojoje XX amžiaus pusėje moterų madas diktavo Coco Chanel, tai antroji praeito amžiaus dalis neabejotinai priklausė jam – Yves Saint Laurentui. Jis daug kur buvo pirmas – padovanojo pasauliui „unisex“ stilių, padarė komufliažinį raštą „aukštosios mados“ elementu, aprengė moteris smokingais, odinėmis striukėmis, permatomomis palaidinėmis ir „A formos“ suknelėmis, apavė auliniais batais. Pirmasis pakvietė ant podiumo tamsiaodes manekenes. Ir tikėjo, kad „meilė – geriausia kosmetika“ („tik štai kosmetiką lengviau įsigyti“, – pats pridurdavo).

Limuzinai, vakariniai tualetai, fotoaparatų blykstės, aukštakulnių kaukšėjimas, šampanas, mados, meno ir politikos žvaigždės, iš susižavėjimo klykiančių plebėjų minios, vos sulaikomos apsaugos barjerų ir žaliūkų – visa tai lydėjo jo kolekcijų pristatymą. Ir baigėsi augliu smegenyse, depresija, vienatve bei vieninteliu tikru draugu – buldogu Mužiku.  Jau būdamas garsiu dizaineriu, Yves Saint Laurentas pripažino: „Šlovė ir mada – tai savižudybė. Kasmet aš esu priverstas sukurti mažiausiai keturias kolekcijas, ir kiekviena jų turi būti geresnė už praeitą bei patvirtinti tai, kad aš esu geriausias. Ir tai tęsis iki mano gyvenimo pabaigos“. Tačiau tokia buvo „mados karaliaus“ lemtis – kurti pasauliui „geriausia“, ir už tai sumokėti didžiulę kainą.

Tikrasis šio mados korifėjaus vardas buvo netgi kur kas ilgesnis už tą ilgą vardą, kuriuo mes jį pažįstame – Yves Henri Donat Mathieu-Saint-Laurent. Tokiu jis gimė 1936 metais Orano mieste, Alžyre, tuometinėje Prancūzijos kolonijoje. Jo tėvas valdė draudimo kompaniją ir kino teatrų tinklą, tad šeimai neteko patirti nepritekliaus, o motina galėjo būti tiesiog namų šeimininkė, gražuolė, uoliai sekanti mada. Ji prenumeravo madų žurnalą „Vogue“, kruopščiai tobulino savo apdarus ir stilių (būtent iš jos Yves Saint Laurentas išmoko savo garsiąją frazę: „mada praeina, o stilius lieka“), ir buvo pirmoji tikroji Yves Saint Laurento mūza. Jos pasirodymo išėjimui su vyru į Orano aukštuomenės balius Yves ir abi jo seserys laukdavo nekantriai, tarsi teatro spektaklio premjeros.

Ir ji buvo pirmoji, atskleidusi sūnaus talentą piešti. Yves Saint Laurentas, jo paties žodžiais, „augo draugystės ir laimės“ atmosferoje, mėgo žaisti su lėlėmis ir pradėjo piešti jų suknelių eskizus, sulaukęs vos 8-erių (vėliau kūrė eskizus ir savo motinos suknelėms). Lėlės buvo jo mėgstamiausi žaislai ir geriausios draugės, ir jomis jis rūpinosi. Nuo 11 metų jau pats gamino lėlių teatro dekoracijas, rengė lėles savo sukurtais apdarais iš suklijuotų audinių atraižų (siūti tada dar nemokėjo), ir joms kūrė spektaklius, kuriuos žiūrėjo ir vertino visa jo šeima bei giminaičiai.

Mokykloje Yves Saint Laurentas nebuvo mėgiamas vaikas. Draugų neturėjo, o bendraklasiai tyčiojosi iš jo trumparegiškumo, rafinuotų aristokratiškų manierų, ir nė nenujautė, kad vos po 10 metų jo dėmesio sieks gražiausios pasaulio moterys. O ir šiaip gyvenimas Orane buvo monotoniškas ir pilkas, todėl Yves Saint Laurentas visa širdimi veržėsi iš tos gūdžios provincijos. Jo siela šaukėsi Paryžiaus, miesto, iš kurio jo mamai siųsdavo „Vogue žurnalą, ir jis įsivaizdavo Paryžių stebuklų šalimi, tarsi pažadėtaja žeme. Ir spruko ten pirmai progai pasitaikius, net nepabaigęs Orane licėjaus.

1953 metais Paryžiuje 17-metis Yves Saint Laurentas užsirašė į „haute couture“ piešimo kursus. Tais pačiais metais jis susilaukė ir pirmo rimto pripažinimo: prestižiniame „International Wool Secretariat“ konkurse „vakarinės suknelės“ kategorijoje pristatęs savo debiutinį darbą – asimetriškų formų kokteilinę suknelę jis laimėjo pagrindinį prizą. Tiesa, iš pradžių atrodė, kad jį teks dalintis su kitu talentingu ir dar nežinomu jaunuoliu iš Vokietijos – Karlu Lagerfeldu, tačiau pagal kitose konkurso kategorijose surinktus papildomus balus Yves Saint Laurentas buvo pripažintas nugalėtoju. Ir būtent tada buvo pastebėtas. Iš pradžių jį pagyrė prancūziškojo „Vogue“ redaktorius Michelis de Brunhoffas, garsėjęs palankumu jauniems talentams („Vogue“ išspausdino keletą jaunojo dizainerio suknelių eskizų), pakvietė baigti mokslus Paryžiuje, o po to dar ir supažindino jį su pačiu didžiuoju „prancūziškos mados tėvu“ Christianu Dioru, kurio asmeniniu asistentu Yves Saint Laurentas tapo 1955 metais.

Iš pradžių Yves Saint Laurent „Dior“ mados namuose užsiiminėjo nesudėtingais darbais – dekoravo studijas, kūrė smulkius aksesuarus. Tačiau jis turėjo unikalią galimybę išmokti tikrų dizainerio amato paslapčių ir teikti Christianui Diorui savo eskizus, kurių vis daugiau buvo priimama į „Dior“ kolekcijų kūrimo procesą.

1957 metais Christianas Dioras netikėtai mirė, ir „Dior“ mados namų akcininkai, žinodami metro pagarbą bei palankumą jo jaunajam asistentui, priėmė drąsų sprendimą – pasiūlė 21-erių metų Yves Saint Laurentui užimti „Dior“ kūrybos direktoriaus vietą.

Tokia žinia sukėlė tikrą šoką Paryžiaus aukštuomenėje. Yra išlikusi viena garsiausių mados istorijoje nuotraukų – 1958 metų sausį Yves Saint Laurentas stovi „Dior“ mados namų būstinės balkone ir pro storus akinius abejingai žvelgia į gatvėje susispietusią fotografų minią – tik ką pasibaigus jo pirmosios oficialios kolekcijos „Trapecija“ pristatymui.  Tai – triumfo nuotrauka.

Iš jo buvo tikimasi nesėkmės, geriausiu atveju – Christianą Diorą išgarsinusio „New Look“ silueto tradicijų pratęsimo. Bet Yves Saint Laurentas pristatė visiškai kitokias, absoliučiai naujo tipo paprastas „A formos“ sukneles be jokios užuominos į talijos pabrėžimą – ir pasiūtas iš lengvų audinių, suteikiančių moteriškam kūnui absoliučią laisvę. Buvo akivaizdu, kad kolekcija buvo skirta brandesnėms moterims, negalinčioms, kaip jaunuolėms, pasigirti savo plonu liemeniu.

Ši kolekcija daug kam sukėlė susižavėjimo ašaras, nes pats Yves Saint Laurentas jau kažin kada žinojo – „vyriškame kostiume svarbiausia – siela, o suknelėje – moteris“.  Kitą dieną po jos pristatymo laikraščiai pasirodė su antrašte „Yves išgelbėjo Prancūziją“. Ši kolekcija „Trapecija“ atnešė „Dior“ mados namams neįtikėtiną sėkmę ir šlovę. Trumpos suknelės, nematytos bet elegantiškos proporcijos – tai buvo revoliucingi tiems laikams sprendimai. Žurnalas „Paris Match“ išspausdino Yves Saint Laurentą ant viršelio kartu su manekenėmis, seginčiomis mini sijonėlius ir vilkinčiomis trumpą ryškiai raudoną paltą – ta nuotrauka yra laikoma oficialia 60-ųjų stiliaus epochos pradžia.

(Beje, „Trapecijos“ ir kitiems 60-ųjų stiliaus modeliams Yves Saint Laurentą įkvėpė rusiškų moteriškų sarafanų formos. Ir per visą savo karjerą jis daug įkvėpimo sėmėsi būtent iš Rusijos – dar 1959 metais Yves Saint Laurent jis atvyko į Maskvą su dvylika manekenių pristatyti viršutinės aprangos kolekcijų, tapdamas pirmuoju Sovietų Sąjungoje pripažintu „prancūziškos mados“ flagmanu).

Būtent nuo tokios aukštos gaidos ir prasidėjo ištisus 50 metų trukusi Yves Saint Laurento karjera, kupina pakilimų ir nuopolių. Praėjus vos dviem metams po debiutinio triumfo, 1960 metais pasirodė antra jo kolekcija „Bitnikė“ – dar rizikingesnė ir ekstravagantiškesnė – trumpos odinės motociklininkų striukės, paltai ir kailiniai su siauromis trikotažinėmis rankovėmis, po kuriais vietoje įprastų marškinių ir palaidinių manekenės vilkėjo glaudžiai aptemtus golfus. Tačiau tuometiniai konservatyvūs „Dior“ akcininkai dar neturėjo to šiuolaikiniams bonzoms būdingo potraukio prabangai – juos toks drąsus požiūris į madą labai išgąsdino, dėl ko jie pasistengė nušalinti jaunąjį genijų nuo kompanijos reikalų pirmai progai pasitaikius.

O tokia proga greitai pasitaikė. 1960 metais Yves Saint Laurentas buvo pašauktas būtinajai tarnybai kariuomenėje – grožis grožiu, bet pilietinė pareiga – svarbiau. Paryžius kuždėjosi, kad tuometinis „Dior“ mados namų savininkas Marcelis Boussacas, įtakingas žiniasklaidos magnatas išsukinėjo Yves Saint Laurentą nuo mobilizacijos 1958-1959 metais, tačiau po skandalingos „Bitnikės“ kolekcijos, atidavė jaunąjį dizainerį į sistemos rankas. Ir greitai kario uniformą apsivilkusiam rekrūtui rado pamainą – taip pat talentingą, bet kur kas sukalbamesnį Marcą Bohaną.

Sunku ir įsivaizduoti, kokius jausmus „draugystės ir meilės“ aplinkoje augusiam paryžietiškam estetui Yves Saint Laurentui sukėlė kareivinių atmosfera. Tad nieko nuostabaus, kad tarnyba kariuomenėje jam, pasiųstam kariauti atgal į gimtąjį Alžyrą baigėsi vos po 19 dienų – jis po sunkaus nervų priepuolio pateko į psichiatrinę ligoninę, kur buvo gydomas elektrošoku ir psichotropiniais preparatais. Po mėnesio išrašytas iš ligoninės Yves Saint Laurentas svėrė vos 35 kilogramus ir buvo visiškai praradęs kalbos dovaną. Ta proga buvo ir dekomisuotas.

Tuo metu Yves Saint Laurentas jau pažinojo ir buvo suartėjęs su šešeriais metais vyresniu žurnalistu Pierre Berge, su kuriuo jam buvo lemta praleisti visą likusį gyvenimą. Būtent P.Berge padėjo jam susitvarkyti su užplūdusia depresija, o taip pat teismo keliu išsireikalauti iš „Dior“ akcininkų 700 tūkstančių frankų už neteisėtai vienašališkai nutrauktą kontraktą.

P.Berge taip pat sugalvojo ir įkalbėjo Yves Saint Laurentą atidaryti savo vardo mados namus ir Amerikoje rado investuotoją Marką Robinsoną, su kurio suteiktu milijono dolerių kreditu 1961 metais buvo įkurti mados namai bei prekės ženklas „Yves Saint Laurent“, pasauliui labiau pažįstami trijų raidžių abreviatūra – YSL.

Nepastebėti Yves Saint Laurento sugrįžimo į Didžiąją Madą buvo neįmanoma. Jau po pirmosios defile 1962 metais jis įgijo „mados anarchisto“ reputaciją, tačiau, kaip parodė pats gyvenimas, reikalingo ir pripažinto „anarchisto“. Jis apvilko moteris dvieiliais švarkais, kuriuos lig tol nešiojo tik vyrai, išrado trumpą moterišką lietpaltį „trenčą“ ir padarė moteriškas palaidines provokuojančiai permatomas. „Moteris yra laisva ir niekas neturi teisės jai nurodinėti, ką ji turi nešioti. Apranga turi paklusti asmenybei, o ne atvirkščiai“, – pareiškė jis. Tuo pačiu jis paskelbė, kad jam „nusibodo rengti milijonierių žmonas“, ir jis yra pasiryžęs „aukštąją madą“ („haute couture“) padaryti prieinamą visoms (dar visai neseniai Yves Saint Laurentas teigė, kad jo suknelės yra skirtos moteriai, kuri „gali sau leisti keliauti su 40 lagaminų“, tačiau laisvėjantis pasaulis vertė ieškoti naujos strategijos).

1965 metais Yves Saint Laurentas padovanojo pasauliui naują revoliucingą kolekciją „Mondrian“ – „A formos“ aprangą, pasižyminčią kultiniais tapusiomis geometrinėmis olandų dailininko-avangardisto Pieterio Mondriaano (o taip pat avangardistų Kazimiro Malevičiaus bei Seržo Poliakovo) figūromis. Kitais metais, pačiame Vietnamo karo įkarštyje jis pristatė komufliažiniais raštais išmargintą aprangą, tuo paversdamas „military“ stilių vertu podiumo ir aukštuomenės.  Išvis 1966 metai tapo lemiami dizainerio sėkmei. Jis išleido pirmus vyriškus kvepalus „YSL Pour Homme“. Atidarė savo pirmąjį „pret-a-porter“ butiką „Yves Saint Laurent Rive Gauche“ – taip pagerbdamas kairiojo Senos upės kranto rajonus, kur telkėsi bohema, studentai ir laisvamaniai, o, kaip pasirodė po poros metų – ir revoliucionieriai. Tačiau madoje Yves Saint Laurentas savo revoliuciją padarė jau tada, kai pareiškė apie planus perkelti „haute couture“ prabangą į gatavų kolekcijų („pret-a-porter“) formatą. Tais pačiais metais jis aprengė aktorę Catherine Deneuve epochiniame Bunujelio filme „Dieninė gražuolė“ – būtent nuo to filmo prasidėjo prancūzų kinematografo ir „aukštosios mados“ draugystė (o pati Catherine Deneuve buvo ne tik Yves Saint Laurent gerbėja jau nuo 1958 metų, bet ir tikra draugė – ji dainavo jam per 2002 metų metro atsisveikinimo su mada ceremoniją, ji prie jo karsto skaitė Walto Whitmeno eiles…).

Tačiau svarbiausia, kad tais lemtingais 1966-aisiais dizaineris pristatė pasauliui moterišką smokingą „Le Smoking“, o vėliau – ir kostiumą su kelnėmis – to iki jo dar niekas nebuvo daręs. Vyriški kostiumai moterims sukėlė naują aštuntojo dešimtmečio mados bumą. Šiandien sunku tuo patikėti, bet dar 1970 metais kelnes mūvinčios moterys nebuvo įleidžiamos į padorius Vakarų Europos restoranus (pirmųjų laikraščių puslapių nusipelnydavo istorijos apie „naująsias amazones“, kurios, neįleidus jų į restoraną, nusimaudavo kelnes, likdamos tik su švarkais – ir metrdoteliai nebeturėdavo, ko prikišti!)

Žinoma, mados istorikai moteriškų kelnių sukūrimą yra linkę priskirti daug kam, labiausiai Coco Chanel, tačiau Yves Saint Laurentas niekada ir nebandė pasisavinti šio aprangos elemento išradėjo titulo (vėliau jis dažnai kartojo, kad „viena, dėl ko gailiuosi, tai, kad ne aš sukūriau džinsus“). Svarbiausiu savo tikslu jis laikė pabrėžti moteriškumą ir „išlaisvinti moters seksualumą“. Ir šitas pastangas pasaulio moterys priėmė su dėkingumu. Joms Yves Saint Laurent tapo tarsi Hamelno žiurkininku, turinčiu stebuklingąją dūdelę – kur jis papūsdavo, ten tos moterys ir eidavo.

Netgi, kai 1971 metais jo sukurta kolekcija „Liberation“ susilaukė daug kritikos dėl „netinkamų ir provokuojančių reminescencijų“ – ant podiumo išėjusios moterys savo apranga priminė Antrojo pasaulinio karo laikų prostitutes, aptarnavusias vokiečių kareivius – juodos kojinės, storapadžiai batai, juodi griežtų linijų kostiumai ir ryškus makijažas (šiai kolekcijai Yves Saint Laurentą įkvėpė Marlen Dietrich įvaizdis ir turguje rastas senas 1940-ųjų kostiumas), kritikos bangą netrukus pakeitė užsakymų lavina – Yves Saint Laurentas pasirodė esąs įžvalgesnis už kritikus. 1976 metais jo kolekcija „Rusiškas baletas ir opera“ vėl buvo sukurta remiantis rusų tautinės aprangos motyvus – margas aukso siūlais išsiuvinėtas valstietiškas sukneles – ir vėl jos patiko pasauliui. Yves Saint Laurentas sukurdavo ir parodydavo – ir moterims tai patikdavo.

Aštuntajame dešimtmetyje Yves Saint Laurentas Yves Saint Laurentas neribojo savęs ir leido šešias kolekcijas per metus (šalia to dar kūrė teatro ir estrados šou  kostiumus). Vienai kolekcijai per dvi savaites jis sugebėdavo nupiešti tūkstantį eskizų, iš kurių atrinkdavo 200 modelių, kurie buvo pasiuvami per pusantro mėnesio. Taip dirbti tokiu tempu ištisus 40 metų buvo įmanoma tik su vienu dopingu – meile grožiui. Ir papildomais stimuliatoriais.

Už tokį neįtikėtiną kūrybinį aktyvumą jis mokėjo reabilitacinėmis klinikomis, fobijomis ir depresijomis. Jis daug gėrė, šniaukštė kokainą ir gyveno dinamišką bohemišką gyvenimą, su tuometinėmis žvaigždėmis siausdamas Niujorko ir Paryžiaus klubuose. Savo elgesiu jis dažnai šokiruodavo padoriąją visuomenę, teikė daug peno geltonajai spaudai ir vertė aikčioti savo mados namų klientes (pvz., 1971 metais jis pats nuogas pasirodė savo kvepalų reklamoje – po 30 metų jo pavyzdžiu paseks Galliano, Tomas Fordas ir Dolce su Gabbana). Per kai kuriuos savo kolekcijų pristatymus jis vos pastovėdavo ant kojų ir manekenėms tekdavo jį dažnai prilaikyti. Taip, gyvenimas buvo gražus, bet už tą grožį teko daug mokėti. Bet, kaip žinia, visi mes smaginomės tais laikais, kai „visi buvome jauni ir visi buvome laisvi“.

1983 metais Niujorko Metropoliteno muziejuje buvo atidaryta Yves Saint Laurento darbų paroda, skirta jo  kūrybinės veiklos  25-mečiui. Tai buvo pirmoji pasaulyje tokio tipo paroda, skirta dar gyvam dizaineriui. Yves Saint Laurentas davėsi po pasaulį, priiminėdamas apdovanojimus ir garbės vardus – ir atrodė, kad visiems jo reikia, ir visi jo laukia.

Tačiau viskam ateina galas. 1993 metais Yves Saint Laurentas dėl blogėjančios sveikatos (pradėjo atsiliepinėti bohemiško gyvenimo būdo padariniai) ir prastos ekonominės situacijos už 600 milijonų dolerių pardavė „Yves Saint Laurent“ mados namus prancūzų farmacijos kompanijai  „Sanofi“. Jis pareiškė nustojąs kurti gatavas „pret-a-porter“ aprangos kolekcijas (paskutinė buvo pristatyta 1998 metais) ir pasitraukia nuo šiol užsiims tik „haute couture“ mada.

Nuo to momento mados namų YSL ir paties Yves Saint Laurento keliai išsiskyrė. Jam pasitraukus, YSL niekaip nepajėgė išsikapstyti iš finansinių nesėkmių, ir 1999 metais „Gucci“ koncernas įsigijo YSL, atgaivindamas šį prekės ženklą kaip prabangos segmento simbolį.

O pats Yves Saint Laurentas „haute couture“ kolekcijas dar kūrė iki pat 2002 metų, kol baigė išparduoti paskutines savo autorines teises ir pranešė apie pasitraukimą į pensiją. Jis atsisveikino su mados pasauliu grandioziniu šou Paryžiaus Pompidu centre.

Yves Saint Laurentas užsibarikadavo savo viloje netoli Marakešo miesto Maroke, vienumoje klausė Richardo Wagnerio muzikos, skaitė savo mėgiamo rašytojo Marcelio Prousto knygas, ir tylomis nužvelginėjo savo surinktus Picasso ir Matisse paveikslus. Ir bendravo su savo vieninteliu išlikusiu draugu – buldogu Mužiku III (Moujik III). Jis mirė 2008 metais Paryžiuje, į kurį atvyko gydytis smegenų auglio. Jo palaikai buvo kremuoti, o pelenai išbarstyti virš jo vilos sodo.

Jo laidotuvėse, kaip ir kolekcijų pristatyme apsilankė ne tik politikos, meno ir šou pasaulio grandai – nuo Catherine Deneuve iki Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy, pagerbti metro atvyko ir garsiausi tuometiniai mados korifėjai – nuo de Givenchy iki Valentino, nuo Jean Paul Gaultier ir Marco Jacobso.

2008 metais, likus keletui savaičių iki jo mirties, Yves Saint Laurentas ir Pierre Berge įteisino savo civilinę santuoką. Romantika ir seksas jų santykiuose baigėsi dar 1976 metais, tačiau visą likusį gyvenimą jie išliko draugais ir verslo partneriais. Dar 2002 metais jie įkūrė fondą „Pierre Berge-Yves Saint Laurent“, surinkusį virš 15 tūkstančių artefaktų – paveikslų, baldų ir meno dirbinių, kurie kartu su 5000 YSL modelių yra eksponuojami Yves Saint Laurentui priklausančioje pilyje Normandijoje.

Nes, matyt, joks XX amžiaus dizaineris po Yves Saint Laurento nebepaliko tokio turtingo kūrybos palikimo. Tai ypač matoma šiais postmodernizmo laikais, kai perdirbama tai, kas buvo sukurta anksčiau. Ir didžiausias Yves Saint Laurento nuopelnas – žaidimas tarp „vyriško“ ir „moteriško“. Tai buvo pavojingas žaidimas – Yves Saint Laurentas, anot žurnalistų, „mėtė bombas po visuomenės kojomis – bet būtent taip jis keitė mūsų pasaulį ir darė moteris stipresnėmis“.

Pats Yves Saint Laurentas dar 2002 metais sakė: „Aš manau, kad sukūriau šiuolaikinės moters garderobą. Dalyvavau mūsų epochos trasformacijoje. Dariau tai su aprangos pagalba ir labai didžiuojuos tuo, kad šiandien moterys visame pasaulyje nešioja kelnes, švarkus ir liemenes.“  Jo netradicinė seksualinė orientacija nekliudė jam mylėti moterų – jo kuriamų modelių vyriškumas nebuvo skirtas paversti moteris vyrais – visi Yves Saint Laurento kūriniai alsuoja seksualumu, yra stulbinančiai moteriški ir pabrėžia jų formas.

Nes jis sakydavo: „Geriausia moters apranga – tai mylimo vyriškio apkabinimas, bet, jei jo nėra, tada į pagalbą ateinu aš“.


KOMENTARŲ NĖRA

KOMENTUOTI