KADA VYRAI GALI VERKTI?

KADA VYRAI GALI VERKTI?

461
0
DALINTIS

Atsiprašyti pasidarė lengva. Pulti į isteriką pasidarė prigimtinė žmogaus teisė. Kratytis atsakomybės yra toleruotina. Pasikeisti lytį pasidarė greita. Ir pagaliau, nors vėluodami jau keletą tūkstantmečių, vyrai net pravirko – ir netgi gali tai daryti viešai! Nes emocijos yra sveika. Tai netgi naudinga – tinkamai tinkamu laiku tinkamoje vietoje išspaustos vyriškos ašaros gali sąlygoti ne tik aplinkos užuojautą ir atlaidumą, bet ir moteriškas glamones bei seksą.

 

Tai, žinoma, jokia ne naujiena, vyrų akys ašarojo jau nuo tų laikų, kai žmonija jas pravėrė. Tačiau lig šiol vyrai visada verkdavo tik pasislėpę už trijų durų ir niekada neraudojo balsu, nes žinojo, kad rauda gali pelnyti užuojautą, tačiau niekada nepelnys pagarbos – o juk pagarbos kiekvienas vyras ir siekia visą savo gyvenimą. Tačiau dabar, kai garsiai pradėjo raudoti atletai, politikai ir nelaimėjusieji „Eurovizijos“, laikai pradėjo keistis. Šiųmetinių „Oskarų“ apdovanojimų ceremonija tapo išties istorinė vienu aspektu – pirmą kartą jos scenoje verkė daugiau vyrų nei moterų. Verkia netgi šauktiniai į Lietuvos kariuomenę (ir kaip jų akivaizdoje tada pavadinti mūsų neverkiančius profesionalius kariškius – „bejausmiais gyvuliais“?)

 

Tačiau būtina atminti, kad negalima verkti vien šiaip sau ir bet kur. Prieš visuotinai paskęstant šioje sūrioje jūroje, būtina prisiminti ir laikytis keletos taisyklių.

 

Jau galima verkti, jei jauti nepakeliamą skausmą.

Jei, pavyzdžiui, tau ant kojos nukrito nešamas pianinas. Arba Žydrūnas Savickas smogė į tarpkojį. Ašaros palengvina fizines kančias.

 

Visada galima verkti, kai kažkas šaudo į tave.

Retas iš mūsų yra buvęs kare, tačiau ten verkti buvo galima visais laikais – iš baimės, prie kritusio draugo, skaitant iš mamos gautą laišką. Karas yra emocijos, ne vien sociopatų muštynės, nors užverktos akys trukdo gerai prisitaikyti ir rasti trofėjų namuose laukiančiai mylimajai. Tačiau negalima verkti, kai tave tik pašaukia į kariuomenę ar naują Kryžiaus žygį – verksniai laimi tik vaikystėje. Taip pat negalima verkti, kai kažkas į tave šaudo iš kompiuterio ekrano – dažnas mūsų kartais praleidžia penkias valandas prie žaidimo ekrano ir neišvengiamai krenta nuo klastingo priešo sviestos granatos. Žaidžiant kompiuterinį žaidimą galima verkti gailint išžudytų priešų, tačiau tik ne tais atvejais, kai „žūni“ pats.

 

Negalima verkti prisimenant.

Pavyzdžiui, prie paminklo kritusiems draugams ar Žemaitei. Didvyriai žūsta ne tam, kad jų gailėtumėmes, o tam, kad iš jų poelgių semtumėmės įkvėpimo naujiems žygiams.

 

Negalima verkti kartu su verkiančia dama.

Vyras šalia verkiančios damos yra vienintelė saugi prieplauka, paskutinis forpostas nuo pasaulio vulgarumo ir cinizmo. Jei jau ir jis puola į ašaras, jai pasitikėti belieka tik įstatymais – o tai visada rizikinga.

 

Galima verkti sporto aikštelėje.

Tačiau, tik tada, jei esi vienas iš žaidėjų. Ir tik tada, kai laimi. Sporte tegali būti tik džiaugsmo ašaros. Apsiašarojęs Leo Messi po pralaimėto finalo vokiečiams – blogas pavyzdys vaikams. Net jei pralaimi pačias svarbiausias rungtynes savo gyvenime ir apsižliumbi, patikėk, nieko nesujaudinsi, tik gausi etiketę „verksnys“ visam likusiam savo apgailėtinam gyvenimui. Ir niekada negalima verkti, jei esi fanas. Visi tavo mylimos komandos žaidėjai žaidžia už pinigus. Ir nemažus pinigus. Pavyzdžiui, ar labai logiška verkti kartu su milijono eurų per metus atlyginimą gaunančiu krepšininku? Ypač jei pats gauni tik niekingus 600 eurų per mėnesį? „Ant popieriaus“.

 

Niekada negalima verkti prie savo atvaizdo veidrodyje.

Nei prie IKEA katalogo, nei pasakojant pasaką savo vaikui, nei vartant atletinės gimnastikos (kultūrizmo) žurnalą.

 

Bet jei neišspaudei ašaros žiūrėdamas „Forrestą Gumpą”, tada tu esi beširdė pabaisa.

Menas yra geras tiek, kiek leidi jam prisiliesti prie savo sielos. Galima verkti pabaiigus skaityti gerą apsakymą. Tačiau keistai atrodo vyras, verkiantis prie paveikslo (kaip ir vartantis nuotraukų albumą).

 

Niekada neverk savo darbe.

Ši taisyklė netaikoma tik aktoriams.

 

Galima verkti per artimųjų žmonių laidotuves.

Savaime suprantama, jie, kaip dori krikščionys patenka į geresnį pasaulį ir mums visiems apmaudu, kad mes liekame šioje ašarų pakalnėje. Svarbiausia, nepradėti raudoti balsu. Gailėti savęs dar nereiškia, kad kiti pradės gerbti tave.

 

Keista būtų, jie neverktum paėmęs ant rankų tik ką gimusį savo vaiką.

Mes, vyrai, esame unikali sentimentalumo ir žiaurumo kombinacija. Mes užkopiame į Everestą ir tą patį vakarą prausiamės vaniliniu kūno prausikliu su abrikosų prieskoniu „jautriai odai“. Mes nušauname elnienę ir peiliu išžudome jos guolyje rastus bejėgius naujagimius elniukus, ir tą patį vakarą skubame pas mamą vakarienės. Apsiverkiame lankydami žmoną su naujagimiu, tačiau tą patį vakarą, švęsdami šia proga, jau agresyviai kimbame į atlapus kitų politinių pažiūrų atstovams.

 

Tačiau negalima verkti per muštynes.

Vyrams būtina suvokti, kad verkti per ginčą yra išimtinė moterų privilegija. Mat, mokslo įrodyta, kad moterų ašarų liaukos yra trumpesnės nei vyrų.

 

Niekada niekam nerodyk savęs verkiančio nuotraukų.

Yra toks dainininkas Justinas Bieberis. Kai jo buvusi mergina Selena Gomez „Instagrame“ įdėjo savo naujo vaikino nuotraukas, Justinas Bieberis išplatino savo verkiančio nuotraukas. Tai širdgėla, kuri tik kelia juoką ir pasišlykštėjimą.

 

Moterims patinka jausmingi vyrai.

Kaip bebūtų keista, bet mūsų ašaras moterys dažniausiai laiko „emociniu inteligentiškumu“. Kažkodėl joms atrodo, kad verkiant mūsų širdys plaka vienodu ritmu, o sielos pulsuoja toje pačioje amplitudėje. Ir tai veda prie esminio – fizinio kontakto – apsikabinimo ir t.t. Tačiau būtina jausti ribas. Silpnumas yra toleruotinas tik iki to momento, kai moteris pasijaučia stipresnė už tave – o tai jau katastrofa.

 

(Straipsnis spausdintas portale DELFI)

 


KOMENTARŲ NĖRA