„GUCCI“ ŠEIMOS KELIAI IR KLYSTKELIAI

„GUCCI“ ŠEIMOS KELIAI IR KLYSTKELIAI

717
0
DALINTIS

Šio didingojo prabangos prekių ženklo įkūrėjas nešiojo labai žaismingą, it kokio guminio sviedinuko vardą – Guccio Gucci (1881-1953). Ir tuo pačiu buvo didžiojo italų poeto Dante Aligheri bei legendinės Medicci šeimos žemietis – visi jie gimė ir gyveno „gėlių mieste“ – Florencijoje, kuris be poetų, dailininkų bei mecenatų visoje Europoje garsėjo ir odadirbiais. Guccio Gucci tėvas (beje, taip pat Guccio) buvo vienas jų – gamino balnus. Nedidelėje dirbtuvėlėje, iš kurios 30-metis Guccio jaunesnysis, siekęs pažinti platųjį pasaulį, išvyko į Londoną, kur rado darbą – iš pradžių liftininku, vėliau nešiku. Rodos, neįmantrūs užsiėmimai, bet užtat kur! Pačiame prašmatniausiame Londono, o turbūt ir Europos viešbutyje – „Savoy“! Tame pačiame, nuo kurio Cesaras Ritzas pradėjo statyti “Ritz-Carlton“ viešbučių imperiją. Nes anglai visada garsėjo smalsumu, nebijojo leistis į tolimas keliones ir tuo pačiu dosniai mokėjo už arbatą su pienu. XX amžiaus pradžioje kelionės buvo prieinamos tik turtingiems žmonėms, dėl kurių C.Ritzas ir stengėsi: keitė žvakes į elektrą, įrenginėjo elektrinius liftus, statė kambariuose telefonų prototipus, samdė geriausius prancūzų virėjus. Tiesa, paties Cesario Ritzo likimas susiklostė tragiškai – jis buvo apkaltintas ėmęs kyšius iš maisto tiekėjų ir atleistas.

Bet „Savoy“ išliko.

Tame viešbutyje daugau nei metus gyveno dailininkas Claude Monet, ten baltu rojaliu grojo Frankas Sinatra, ant XVIII amžiaus baldų prie židinio sėdiniavo Charlie Chaplinas, Harry Trumanas ir Anglijos karalius Edwardas VI. Ten pypkes ir papirosus rūkė Winstonas Churchilis bei Marlen Dietrich. O Elisabeth Taylor, Marilyn Monroe ir Eltonas Johnas to viešbučio „American Bar“ mėgavosi kokteiliais. Štai tokioje pasakiškoje vietoje dirbo Guccio Gucci.

Kiek kartų, pagal senovinę tradiciją, aptarnaujančio personalo narys pažvelgia svečiui į akis? Du – kai gauna nurodymą, ir kai jį įvykdo. Visą likusį laiką jis žiūri kur tinkamas, tik ne į svečio veidą. Guccio ir nuleistomis akimis sugebėjo apžvelgti begalę naudingų dalykų. Lagaminų užraktus ir  pačius lagaminus su nostalgišku natūralios odos kvapu, ponų rankogalius, sąsagas, pinigines, marškinius, lazdeles, mundštukus, lornetus ir diržus, damų nosinaites, batelius ir vakarines sukneles. Visa tai plaukė pro jį minkštais kilimais išklotais „Savoy“ koridoriais. Visa ta tuštybės mugė, visi jos blizgučiai ir plunksnos, visos galingųjų pasaulio regalijos ir simboliai. Ir, būdamas neabejingas grožiui, kaip ir dera kiekvienam florenciečiui, Guccio visa tai priėmė kaip iššūkį ir likimo dovaną. Būtų naivu manyti, kad dešimt metų stebėjęs turtingųjų pasaulį, jis nesuvoktų jo struktūros. Anaiptol! Įžvalgusis Guccio suvokė to pasaulio prasmę, ir suvokė, ko nori – gražiai aptarnauti tuos, kurie plojo milžiniškus arbatpinigius, nešiojo briliantus ir maudėsi marmurinėse voniose.

1921 metais keturiasdešimtmetis Guccio Gucci grįžo į Florenciją, parsiveždamas sutaupytus 30 tūkstančių lirų – vargingoje to meto Italijoje tai buvo nemaži pinigai. Parsivežė ir šiek tiek svarbių patarimų iš Londono siuvėjų. Ir taip jo tėvo gaminti odiniai raitelių aksesuarai pradėjo įgauti naujas formas. Balnai ir pakinktai tampa itin kokybiški, žavingi ir prašmatnūs. G.Gucci tvirtai suvokė, kad kokybė yra svarbiausia, nes, jo žodžiais, būtent „kokybė yra tai, kas lieka po to, kai žmonės užmiršta ape kainą“. Kokios svarbios ir preciziškai pagamintos visos jo gaminių detalės! Nes pats „Dievas“, anot da Vinci, „slypi detalėse“. Odos žaliavą Gucci gauna iš patikimų tiekėjų, atlikimas nuostabus, meistrai samdomi patys geriausi, ir netrukus klientūra patraukė pas jį taip pat neeilinė. Iš pradžių „Gucci“ spietėsi tik dirbtuvėse, po to prie jų atsirado parduotuvėlė, kurioje buvo prekiaujama jodinėjimo apranga, aksesuarais ir kelioniniais lagaminais – viskuo, ko reikėjo žmonėms su skoniu ir azartu. Galiausiai atėjo tas išsvajotasis momentas, kai patys geriausi Europos žokėjai apsivilko„Gucci“ aprėdus, ir kompanija išgarsėjo. „Gucci“ dirbtuvės pamažu pavirto fabriku, gaminančiu rankines, lagaminus ir pirštines, o pagrindinėje Romos gatvėje Via Condotti atsidarė pirmasis „Gucci“ butikas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse „Gucci“ gavo užsakymą įrengti diktatoriaus Benito Mussolini rūmus, o kompanijos parduotuvės pradėjo atsidarinėti visoje šalyje.

Kol Guccio Gucci statė savo firmą ant kojų, šeimoje paaugo šešetas vaikų. Sūnus Aldo (1905-1990), Vasco (1907-1975) ir Rodolfo (1912-1983) padėjo tėvui versle, ir, pasirodė, kad buvo ne iš kelmo spirti. 1933 metais sūnus Aldo sukūrė dabartinį „Gucci“ logotipą – dvi susipynusias G raides, dėl kurių tėvas Guccio Gucci pergyveno ne ką mažiau, nei dėl savo gaminių kokybės. Ir buvo, kaip pasirodė, dėl to visiškai teisus – juk prabangos versle svarbiausia, kaip save pristatysi. Svarbiausia, kad pirkėjas, kartą pamatęs daiktą, jau nebeužmirštų jo sukūrėjo. Kad tvirtai atsimintų, kas padarė jį laimingu. Kitas sūnus Rodolfo tapo aktoriumi. Jo išvaizdos ir proto pakako susidraugauti su garsiausiomis to meto Europos kino žvaigždėmis ir sužavėti jas „Gucci“ daikčiukais. Juos nešiojo ir reklamavo Ingrid Bergman, Grace Kelly, o Audrey Hepburn kultiniame filme „Atostogos Romoje“ savo galvą padengė miela „Gucci“ skarele, ir šoko ji tame pačiame filme avėdama „Gucci“ bateliais. O per aktorės Grace Kelly ir Monako princo vestuves kiekvienas svečias gavo dovanų „Gucci“ šalikėlį, ir kompanija tapo oficialiu rūmų tiekėju.

1947 metais pasirodo pirmasis „kultinis“ „Gucci“ gaminys – moteriška rankinė su bambukine rankena – ji išsilaikė rankinukų rinkos lydere ištisus 20 metų (bambukinę rankeną sugalvojo Aldo, spręsdamas karo metais apribotos odos žaliavos tiekimo problemą, spiriamas tos pačios problemos, jis sukūrė ir rankines iš naujų medžiagų – džiuto bei lino. Ir jos tapo „kultinėmis“). Tokia buvo padovanota būsimojo JAV prezidento Johno Kennedy žmonai Jacquelinai su žaismingai ant rankenos parišta elegantiška skarele, „sukurta geriausių italų dizainerių“. Ir rankinė, ir skarelė, o ir visa kompanijos produkcija sužavėjo Jackie. Jos nešiojamą „Gucci“ kompanijos rankinę liaudis praminė „Jackie-O!“, ir kiekviena moteris tokios norėjo. O pats JAV prezidentas Johnas Kennedy laisvalaikio avalyne pasirinko būtent „Gucci“ mokasinus, kuriuos labai mėgo, nes kurgi ne – su jais buvo neišpasakytai patogu. Aldo Gucci uoliai stengėsi, kad jo mokasinus apsiautų ir aktoriai Johnas Wayne bei Jackas Nicholsonas, o juos dovanojant dalyvautų reikami fotografai. Ir pasiekė savo – ekrano žvaigždės nuoširdžiai pamilo „Gucci“, o kiek vėliau tai padarė ir likusi liaudis. 1953 metais “Gucci” parduotuvė atsidarė Niujorko Penktojoje aveniu, vienoje iš tų kelių pasaulio gatvių, į kurias svajoja patekti visos prabangos prekių kompanijos.

Ir čia, komercinės sėkmės viršūnėje, staiga mirė firmos įkūrėjas Guccio Gucci.

Vadovavimą „Gucci“ perėmė sūnus Aldo. Jo dėka firmos asortimentą papildė šalikėliai ir kaklaraiščiai, o vėliau ir laikrodžiai. Pasirodė kailiniai, kvepalai ir suknelės. O svarbiausia, „Gucci“ prekės ženklas suformavo savo suprantamą koncepcinį amplua. Mat, septintajame dešimtmetyje Italijos visuomenė aiškiai susiskirstė į „kairuosius“ ir „dešiniuosius“. „Kairieji“ nešiojo džinsus ir apdribusius megztinius. „Dešinieji“ nešiojo „Gucci“ mokasinus ir skareles – taip kompanija tapo konservatyvizmo simboliu ir moraline buržuazijos atrama.

Iki to laiko ūgtelėjo ir įkūrėjo anūkai. Su jų branda prasidėjo nesusipratimai. Visi Gucci šeimos nariai norėjo dalyvauti versle, tik štai kiekvienas jų tą verslą suprato savaip. Prasidėjo kivirčai ir kovos dėl akcijų. Po ilgo bylinėjimosi teismas priteisė 50% firmos akcijų Aldo, tačiau kova tuo nesibaigė, ir direktorių valdybos posėdžiai neapsieidavo be riksmų, o kartais į darbą buvo paleidžiami ir kumščiai. Po vieno susirinkimo, kuriame Aldo sūnus Paolo gavo į galva su paleista pelenine, jis atskyrė nuo pagrindinės kompanijos kvepalų gamybos padalinį “Gucci Perfume”.

Kuo gausesnė darėsi Gucci šeima, tuo garsesni buvo kivirčai. Bet įkūrėjo anūkų aršumas nebuvo pozityvus – “Gucci” kompanijos aktyvai buvo jiems reikalingi asmeniniams poreikiams patenkinti – viloms, jachtoms ir “alfa romeo” automobiliams išlaikyti. Ir buvo vienas efektyvus būdas tai užtikrinti – išrauti dalį kompanijos akcijų iš savo dėdės, tėvo arba brolio. Jie išvis nesuprato, kad reikia kažką ir savo įdėti. Leisti pinigus, švaistyti juos atrodė prasminga, o visa kita – senių reikalas. Būtų gyvenusi Gucci šeima viduramžiais, jos gretos būtų ženkliai praretėjusios, tačiau gyveno jie civilizuotais laikais, ir jiems į pagalbą atėjo juristų armiją. Tas pats Paolo teisėsi su savo tėvu Aldo iki pamėlynavimo taip uoliai, kad net pristigdavo pinigų apmokėti advokatams, pjudantiems kompanijos galvą, kuris, seniokiškai paniurgzdavęs, pats “tėviškai” tas sūnaus advokatų sąskaitas ir apmokėdavo. Gucci šeimoje nebuvo nė vieno vyro, kuris kitiems savo giminaičiams nebūtų pateikęs teismo ieškinio. Tie skundai galiausiai atsibodo ir patiems teisėjams. Vienas jų netgi pareiškė, kad “žinau kiekvieną daiktą, kuri gamina ir parduoda ‘Gucci’, ir žinau, kad du trečdaliai jo vertės keliauja į advokatų kišenę”. “Gucci – tai kompanija su milijardine apyvarta, kurioje tvarkos mažiau nei itališkoje picerijoje”, – šaipėsi laikraščiai.

Kol šeimos nariai kovėsi dėl turto, “Gucci” verslas iš inercijos ėjo savo vaga. Viskas gal ir būtų pasibaigę gerai, jei arenoje nebūtų pasirodęs ypatingai ambicingas giminaitis.

Jį vadino Maurizio Gucci (1948-1995), ir buvo jis Rodolfo sūnus bei Aldo sūnėnas. Augo be motinos, auklėjamas auklės ir šeimos automechaniko. Aldo labai mylėjo Maurizio ir globojo jį kiek beįmanydamas. Savo dalį firmos akcijų Maurizio paveldėjo po Rodolfo mirties 1983 metais. Giminaičiai tradiciškai sukruto ir padavė jį į teismą, teigdami, kad Maurizio suklastojo savo tėvo testamentą. Tyrimas šiuos kaltinimus patvirtino, teismas nuteisė sukčių metams kalėjimo, ir tas tą pačią naktį motoroleriu spruko per sieną į Šveicariją.

Jo pabėgimo metu visame pasaulyje teismai sprendė aštuoniolika Gucci šeimos bylų. Pasaulis mėgavosi šiuo balaganu, pavirstančiu tai „itališku vesternu“, tai banalia šeimynine melodrama. Gerasis Aldo, gynęs visus namiškius, pasamdė geriausius advokatus, kurie sugebėjo panaikinti Maurizio teistumą. Tada susinervino jo sūnus Paolo, kuris ryžtingai įskundė savo tėvelį amerikiečių mokesčių inspekcijai. Staiga pasirodė, kad Aldo nebuvo sumokėjęs kai kurių mokesčių, ir tai buvo įrodoma dokumentais. Kompanijos vadovas Aldo, kad ir sulaukęs  81 metų, sėdo į kalėjimą – štai jums likimo posūkis!

Maurizio Gucci tapo kompanijos prezidentu, kaip pasirodė, galutinai sužlugdydamas savo protėvių verslą. Jis atleido keliasdešimt kūrybingiausių kompanijos meistrų ir netgi nutraukė gamybą rankinės, kuri nešė dideles pajamas, tačiau, jo manymu, buvo „tiesiog moraliai pasenusi“. Jis perkėlė į Milaną  centrinę kompanijos būstinę, kurios statyba kainavo pasakiškus pinigus. Ir pamažu sunaikino tai, ant ko laikėsi „Gucci“ reputacija – įvaizdį, stilių, elitariškumą. „Gucci“ produkcija vis labiau darėsi kičinė ir pigo, prarasdama savo išskirtinumo, prabangos ir žavesio aurą. Maurizio pastangoms „Gucci“ nusileido iki žiebtuvėlių, kompiuterinių pelių, viskio, pakabukų raktams ir maršinėlių gamybos – vienu metu su jos logotipu buvo gaminama 22 tūkstančiai daiktų. Kiekvienas iš firmos dalininkų – Roberto, Paolo ir Maurizio savo nuožiūra pardavinėjo savo gaminius arba licencijas juos gaminti. Dėl to jau kiekvienas kiniečių kaimietis galėjo nešioti „Gucci“ marškinėlius ir džinsus, tad kaip juos nešioti Europos „auksiniam“ jaunimui? Ir taip visų akivaizdoje šis elegantiškas prekės ženklas pradėjo pigti. Devintajame dešimtmetyje „Gucci“ pavadinimas tapo netgi banaliu, o pati firma buvo praktiškai išdraskyta.

Siekiant išsaugoti tai, kas liko, įkūrėjo anūkai, suvokę, kad ne kažin kas gero jiems šviečia ateityje, 1988 metais pardavė kontrolinį akcijų paketą Bahreino investicijų kompanijai „Investcorp“. Maurizio Gucci sugebėjo įtikinti investuotojus palikti jį kompanijos vadovu, tačiau nuo 1990 metų kompanija patyrė nuostolius trejus metus iš eilės ir atsidūrė ties bankroto slenksčiu. 1993 metais Maurizio pardavė savo turėtas akcijas tam pačiam „Investcorp“, ir nuo to laiko niekas iš Gucci šeimos narių nebeturėjo įtakos savo pavarde pavadintos kompanijos raidai.

Investuotojų paskirtas naujasis kompanijos vadovas Domenico De Sole tapo „Gucci“ gaivintoju. Jis sugrąžino kompanijos būstinę atgal į Florenciją, pamažu atšaukė iš Azijos visas licencijas, sumažino asortimentą iki penkių tūkstančių daiktų, „Gucci Group“ vardu įsigijo keletą prabangos kompanijų – „Yves Saint Laurent Rive Gauche“, „Bottega Veneta“, „Boucheron“, „Sergio Rossi“ ir, svarbiausia, priėmė į darbą amerikiečių dizainerį Tomą Fordą. Talentinginasis teksasietis ir išgelbėjo „Gucci“ garbę. Iš pradžių jis atgaivino viską, kas buvo kokybiška ir populiaru „Gucci“ asortimente. Pakeitė gaminių vizualiką – tai, kas lyg tol „Gucci“ paletėje buvo apvalu ir ruda, T.Fordo dėka įtaka tapo juoda, aštru ir kvadratiška. Būtent jis sukūrė „suplėšytų džinsų“ modelį (1998 metais „Gucci“ gamino ir „pačius brangiausius džinsus pasaulyje“ – „Genius Jeans“). Tomas Fordas kūrė tokias seksualias „Gucci“ aprangos ir aksesuarų kolekcijas, kad publika buvo šokiruota tokiu balansavimu tarp dievybės ir vulgarumo. Asortimente pasirodė, pvz., „Gucci“ masažo lova ir antrankiai… Tačiau tai pasiteisino. „Gucci“ susigrąžino išskirtinio ir elitnio prekės ženklo reputaciją (ženklo vertė šiuo metu siekė 12 milijardų dolerių), ir šiuo metu sėkmingai veikia, siekdama beveik penkių milijardų dolerių metinę apyvartą.

Beje, o koks Gucci šeimos likimas? 1995 metas prie savo biuro Milane buvo nušautas pats Maurizio Gucci – laikraščiai gavo auksinę progą prisiminti šeimos narių kivirčus. Šia žmogžudyste buvo įtariama Sicilijos mafija ir buvę verslo partneriai, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad samdomą žudiką pasamdė antroji Maurizio žmona, sužinojusi, kad Maurizio ruošiasi trečią kartą vesti, palikdamas jų bendras dukras be palikimo. Spiritizmo seanse moteris suvokė geriausią problemos sprendimą – žmogžudystė. Nusikaltimą išaiškinus, našlė gavo ne palikimą, o 25 metus kalėjimo.

(Straipsnis spausdintas žurnale VERSLO KLASĖ)

 


KOMENTARŲ NĖRA