G.DRUKTEINIO INTERVIU ŽURNALE „A-ZET“

G.DRUKTEINIO INTERVIU ŽURNALE „A-ZET“

302
0
DALINTIS

 

KL: Esate žmogus, kurio veiklos sritis vargiai nusakysim vienu sakiniu, tačiau visuomenė jus labiausiai pažįsta kaip žurnalistą, rašytoją, etiketo ekspertą. Ar taip projektavote savo ateitį kai buvot paauglys? O gal kaip visi svajojot kažkada vairuoti statybinį kraną ar dirbti policininku? Kokia buvo Jūsų paauglystės namų, draugų aplinka? Kokios pirmosios knygos, palikusios stiprų įspūdį?

 

ATS: Jau septintoje klasėje žinojau, kad noriu būti žurnalistu – pažiūrėjęs filmą ABBA, po kurio atrodė, kad žurnalistai tik važinėja po visą pasaulį, bendrauja su įžymiais žmonėmis, yra gerbiami, ir išvis gyvena iš principo įdomiai. Augau Vilniuje, kaip sakoma, geroje, inteligentiškoje pedagogų šeimoje, vyresnysis brolis tapo puikiu inžinieriumi, tad man beliko atstovauti publicistikos luomą. Juoba kad tikslieji mokslai manęs niekada netraukė, o štai suvokimas, kad žinoti kažką naudingo yra visada vertinga, atėjo gana anksti. Kaip ir suvokimas, kad niekus pliaukšti gali kiekvienas, o įdomiai papasakoti kažką prasmingo – retas. O knygos… Kaip ir kiekvienas okupacijos laikų vaikas, turintis tik skurdų klasikinių pramogų paketą – mišką, ežerą, magnetofoną, mokyklos diskotekas ir biblioteką, perskaičiau viską, ką vertėjo perskaityti. Vaikystėje įspūdį darė Dž.Keruako „Kelyje“, Dž.Selindžerio „Rugiuose prie bedugnes“, žinoma, kaip ir visiems. Tačiau neseniai pabandžiau tas knygas paskaitinėti – paliko tik slogų įspūdį tas niekalas, nes brandžiam žmogu negali patikti istorijos apie veltėdžius ir neurastenikus. Iš nacionalinių rašytojų visada mėgau Juozą Baltušį, Vytautą Petkevičių ir Joną Avyžių, kuriuos lig šiol laikau nepralenkiamais lietuviško žodžio meistrais.

 

KL: Esama nemažai žmonių, kurie teigia, jog bankininkas negali nusimanyti apie muziką, o muzikantas apie mechaniką. Į jų kritikos lauką patektumėte ir Jūs. Ką tokiems atsakytumėte?

 

ATS: Girdėjau tokį argumentą, kai buvo svarstoma mano kandidatūra į Kultūros ministro postą. Kažkas išsakė priekaištų, kad aš – būk tai ne kultūros pasaulio žmogus, nes nemoku groti trombonu, nemoku nulipdyti Lenino galvos iš molio, nežinau, kaip šokamas tryptinis. Tačiau žmogus – unikalus sutvėrimas, kuris vienu metu gali būti geriausias pasaulio dirigentas ir tuo pačiu metu geriausias medkirtys, atitinkamoms aplinkybėms susiklosčius. Į tokius priekaištus atsakau paprastai, Talmudo žodžiais, o kur parašyta, kad, pavyzdžiui, Jūs, kolege, negalite tapti Lietuvos prezidente, milijoniere ar pirmaja pasaulio moterimi, nuskridusia į Marsą? Niekur neparašyta? Tai kam gaišti laiką tuštiems priekaištams? Pasaulis ir gražus tuo, kad visi mes turime jame savo galimybių, nepriklausomai nuo klasinės padėties, lyties, tikėjimo ar kitų požymių.

 

KL: Šiandien esate AŠTUONIŲ knygų autorius, kurių temos varijuoja nuo politikos, istorijos iki lyderystės ar etiketo. Ko gero, jų kolekcija dar pildysis. Viename savo interviu esate sakęs, jog visos Jūsų temos, interesai – pamatuoti. T.y. turintys tikslą būti aprašytais, perduotais kitiems, pamokančiais ir, žinoma, nešančiais uždarbį. Ko, Jūsų manymu, reikia šiandienos skaitytojams? Ar provokacija, ironija, intelektualus sarkazmas yra dabarties tekstų kalba, kurios visiems, ypač jauniems norisi?

 

ATS: Šiandienos skaitytojai, o ir žmonės bendrai yra pasidarę labai jau silpni, ir jiems reikia, kad jų problemas spręstų kažkas kitas, pvz., knygos „Kaip tapti milijonieriumi“ ar „Kaip numesti svorį nieko nedarant“, nes patiems fantazijos ar energijos tam jau nebeužtenka. O dėl provokacijos, deja, bet taip. Mat, kaip sakoma, šiais laikais nebeliko problemos pagaminti, liko tik problema, kaip parduoti. Todėl kažkuo išsiskirti bendrame eklektiško triukšmo fone ar dažniausiai beprasmės informacijos srautuose tampa vis sudėtingiau. Provokacija yra tiesiog efektyvus metodas patraukti dėmesį. Sarkazmas ir ironija – nelabai, nes dabartiniai skaitytojai-vartotojai yra kažin kaip praradę savybę skaityti tarp eilučių ir nelabai atskiria sarkazmą nuo atviros patyčios.

 

KL: Net dviejų Jūsų knygų pavadinimuose yra žodžiai „sėkmės istorija“. Net neabejoju, jog daugelis Jus pavadintų sėkmingu žmogumi. O kaip pats suprantate sėkmę? Kokios pagrindinės jos sudedamosios dalys?

 

ATS: Natūralu, kad sėkmę daugelis yra linkę įsivaizduoti kaip kažką materialaus – pinigus, olimpinį medalį, knygą, Nobelio premiją, politinį postą, sukonstruotą gražią išvaizdą, įsigytą gražią moterį. Tačiau su metais supranti, kad sėkmę iš esmės sudaro tik du dalykai – vienas, kai esi kažkam svarbus. Antras, kai turi galimybę kažką keisti. Nėra nieko tipiškesnio, kaip žmonės, kurių nuomonė niekam nerūpi, kaip ir nerūpi ir jų godos, lūkesčiai, ambicijos ar žinojimas, koks turi būti juos supantis pasaulis.  Didžiausias kiekvieno žmogaus turtas, sunkiausiai išsikovojamas, o jį išsikovojus – sunkiausiai išlaikomas – tai toli gražu ne pinigai, šeima, sveikata ar panašios banalybės. Tai – aplinkos dėmesys tau.

 

KL: Kaip vertinate tai, kas vyksta šiandieniniame socialiniame pasaulyje? Turint Facebook profilį, sunku nepastebėti, koks aršus yra nuomonių laukas, kaip aštrinama mintis, galandami pasisakimai. Jei esi viešas žmogus ir susimovei – tai praktiškai ruoškis savo „laidotuvių puotai“ internete. Net iš paskutinio atodūsio bus išspaustas juokelis. Gal viskas čia gerai – bus mažiau norinčių būti viešais ir susimaunančiais?

 

ATS: Pasikartosiu – bet kuri bet kieno nuomonė turi prasmę tik tada, kai į ją yra atkreipiamas dėmesys. Didžiausia paslauga, kurią galite padaryti chamui – tai pastebėti ar išgirsti jo išpuolius. Todėl ir tokiems „susimovėliams“ sakau tik  viena – nekreipk dėmesio, ir iškart nebeteks prasmės jokia jūsų kritika.

 

KL:Prieš keletą mėnesių pasirodė trečiasis Jūsų knygos „Izaraelis, žydų valstybė“ leidimas, kurioje kalbama apie, rodos, amžinai besitęsiantį Artimųjų Rytų konfliktą. Jūsų diplominis darbas, vėliau virtęs knyga, išleista 93-aisiais, taip pat buvo apie karą. O kur dar daugybė publicistinių tekstų. Kodėl Jus taip domina konflikto tematika? Į kokius klausimus sau ir skaitytojui labiausiai norite atsakyti kai gilinatės į susipriešinusią visuomenę? Ar galvojate, jog karas tapo nuolatine pasaulio būsena, kurios jau niekaip ir nebeišvengsime?

 

ATS: Nes žmonėms patinka skaityti apie tai, kaip žūsta kiti (juokiasi). Mano knygos iš esmės yra labai vyriškos, nes jose daug aukų, turbūt taip ir aukštinamas vyriškumas? Nes kažkas visą šitą mūsų gerbūvį iškovojo ir apgynė savo krauju. O kalbant apie karą ar karinius konfliktus, akivaizdu, kad jų pasaulyje yra ženkliai sumažėję, bet ženkliai yra išaugęs jų nušvietimas žiniasklaidoje. O, žinia, televizija bet kurį vaizdą padidina dešimt kartų, todėl eiliniam televizoriaus žiūrovui atrodo, kad to karo yra daug. Palyginimui – šiuo metu pasaulyje vyksta apie dvidešimt lokalių karinių konfliktų. Prieš dešimt metų jų buvo triskart daugiau.

 

KL: Jus dažnai viename ar kitame amplua galima pamatyti televizijoje. Pavyzdžiui, tikrai įdomu stebėti, kaip LRT laidos „Auksinis protas“ dalyviai suka galvas atsakinėdami į Jūsų sugalvotus klausimus. Bet visgi lietuviškoje televizijoje dar labai daug prasto turinio ir labai mažai erdvės įdomiam pokalbiui, kokybiškam humorui, gerai publicistikai. Kaip manot, kodėl taip yra?  Dėl jaunų, išsilavinusių žmonių menko susidomėjimo televizija tuoj pradės masiškai kristi televizorių kainos. Girdėjau, niekas nebenori jų pirkti.

 

ATS: Pirmiausiai, televizija yra emocijų, o ne informacijos biznis. Retas kas nori ekrane matyti protingus žmogus, bylojančius kažkokius sunkiai suprantamus postulatus. Nes, antra, televizoriuje žmonės visada nori matyti kvailesnius ar nesėkmingesnius už save žmones – taip televizija iš dalies atlieka ir socialinio vožtuvo funkciją – kad ir kokiose prastose buitinėse sąlygose begyventumėte, žiūrėdami televiziją, galite sau pasakyti, kad Jums viskas dar ne taip jau ir blogai, kaip žmonėms ekrane. Įsivaizduokite atvirkštinį variantą – jei televizija nuolat komunikuotų sėkmės istorijas. Jums atrodo, kad jos jus įkvėptų? Deja, jos tik keltų įtampą šeimose, matančiose, kokį naują džipą įsigijo Drukteinis, iš kokios egzotiškos šalies grįžo Drukteinis, kokį skanų omarą valgė Drukteinis ir kaip puikiai Drukteiniui sekasi. Žmonos, nuolat girdėdamos tas istorijas, koks šaunuolis yra Drukteinis, pradėtų ėsti savo vyrus, priekaištauti jiems, o anie griebtųsi kirvių. Ne, televizijai reikia nesėkmės. Dėl to televizija ir neturi jokių objektyvių priežasčių išnykti. Sakote, daug kas nebeperka televizoriaus? Tačiau neužmirškite, kad tie neperkantieji televizijos produkciją mato per kitas platformas. Slapčia, bet vis tiek mato, nes tokia jau ta žmogiškoji prigimtis.

 

KL: Kaip manot, kaip susiklostytų situacija, jei lifte parai užstrigtumėte su mažaraščiu, miesčioniu ir rasistu, ir visi jie būtų nusiteikę pabendrauti?

 

ATS: Manau, kad miesčionis ir rasistas suvoktų, kad jie tik įsivaizdavo esą miesčionimi ir rasistu. Mažaraštis su manimi patirtų vieną didžiausių gyvenimo malonumų – pažinimo džiaugsmą.

 

KL: Jūsų tekstuote daug kalbama apie praeities visuomenę – elgesio normas, mąstymo kanonus, atvedusius iki šiandienos. O kaip Jums patinka dabartinė mūsų visuomenė? Kokios didžiausios jos ydos, kokie didžiausi nuopelnai, Jūsų akimis? Gal būdamas puikiu istorijos žinovu sau randate įdomesnių laikmečių, kultūrų, kuriose mielai gyventumėte?

 

ATS: Šiuo metu mes gyvename patogiau nei bet kuris Romos imperatorius ir galimybių turime tiek, kiek nesisapnavo žmogui jokioje epochoje. Dabartinė visuomenė man patinka savo įvairove, ką ir laikau didžiausiu jos nuopelnu. O didžiausia jos yda – jaunystės kultas, įsitikinus, kad mes gyvensime amžinai, ir tikėjimas, kad materialūs daiktai beigi, tarkime, tatuiruotės ar soliariumas padarys žmones šaunesniais. Bet, kaip sakoma, tuštybė yra didžiausias verslo variklis. Pats mielai pagyvenčiau šeštajame-septintajame XX amžiaus dešimtmečiuose, nes iš laiko perspektyvos pasaulis tada atrodė idealiai – su savo aprangos stilistika, kosmoso užkariavimu, viešbučiais, elektrotechnika, architektūra ir dizainu. O ir žmonių tarpusavio santykiais.

 

KL: Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjote kalbėti ir iki šiol plačiausiai kalbate apie vyro įvaizdį, sveikatą, stilių, pomėgius, esate portalo elegancija.eu įkūrėjas. Kolegė neseniai juokdamasi pasakojo, kaip milaniečiai vyrai valandą renkasi muilą – levandų ar verbenų – kol jų moteris nuobodžiauja su išmaniais telefonais. Kaip apibūdintumėte statistinį išsilavinusį šiuolaikinį lietuvį vyrą? Ar puoselėjate viltį, kad lietuviai vyrai vieną dieną nustos eiti į darbą su prastais marškiniais ir pigiais kostiumais?

 

ATS: Kiekvieną statistinį lietuvį vyrą kamuoja nepatenkintos aistros, reformos ir skurdas, ir iš to užburto rato išsiveržti pavyksta retam. O tie, kam pavyksta išsiveržti, greitai suvokia, kad gyvenimas Lietuvoje yra dar ir sunkiai prognozuojamas. „Šiandien ponas, rytoj – lavonas“. Dėl to bet kuris mūsų yra visada kovoje arba gynybinėse pozicijose. O tokioje būsenoje beveik neįmanoma išlikti estetu. Viltį puoselėju, bet taip pat suvokiu, kad tai šiek tiek ir beprasmiška.

 

KL: Jaunuoliams vedate mokymus apie savivertę ir gražaus, džentelmeniško elgesio pagrindus. Jei vienu sakiniu jiems, tokiems dar besiformuojantiems, reiktų pasakyti, kas yra tikras vyriškumas ir kodėl vyriškumas „veža“, koks tas sakinys būtų?

 

ATS: Savo „Džentelmenų koledžo“ naujokams pradžiai visada rodau bjauraus, suskretusio benamio elgetos nuotrauką ir kiekvieną kartą stebiuosi, kad jaunuoliai iš jo juokiasi. „Ką gi“, sakau, „ponai, pasvarstykime kartu, kas toje nuotraukoje juokingo, pasvarstykime ir tai, kodėl tas žmogus tokiu tapo, pasvarstykime, kodėl kiekvienas iš jūsų negalėtų tokiu tapti“. Ir taip visada kartu prieiname bendros išvados, kad skirtumas tarp elgetos ir padoraus vyro nėra vien laimingas loterijos bilietas. Galimybių tapti skurdžiumi ar tiesiog vidutinybe yra kur kas daugiau nei galimybių tapti veikliu ir kažką reiškiančiu vyru. Taip galiausiai jaunimas supranta, kad skirtumą tarp „nieko“ ir „kažko“ vis dėlto sudaro pasaulėžiūra ir nelengvos pastangos. Vyriškumas yra visada galimybė atrodyti ir elgtis įspūdingai, ypač šiais menkystų laikais.

 

KL: Giedrius Drukteinis ir laisvalaikis: kokia knyga guli prie Jūsų lovos, kokia muzika skamba automobilyje, kur mėgstate atostogauti, ką gero atrandate kine, televizijoje?

 

ATS: Lietuvių kalba skaitau bendrakursės Ligitos Juknevičiūtės knygas „Vestuvių nebus“ ir „Vestuvės bus“. Anglų kalba skaitau knygą apie Saudo Arabijos naftos pramonę. Rusų kalba – apie Kryžiaus žygius ir žymius viduramžių inkvizitorius. Labiausiai patinka atostogauti šeimos sodyboje prie Jurbarko, tolimos kelionės jau kažin kada atsibodo, nors šiais metais planuoju nuvykti į Šaurės Korėją. Automobilyje skamba Iraką ar Šiaurės Vietnamą atakuojančių JAV bombonešių pilotų pokalbių įrašai – mano ausiai tai mieliausia muzika (dar visai neseniai klausydavausi katastrofas patiriančių lėktuvų pilotų pokalbių). Kino industrijos evoliuciją stebiu, bet vertingo šiais laikais matau nedaug ką. Televizoriaus nežiūriu (juokiasi), bet žmona ir dukra, tiksliai žinau, žiūri – žinias, KK2 ir „X faktorių“.

 

KL: Kas gena Giedrių Drukteinį į priekį?

 

ATS: Aš ne tik savęs to paklausčiau, aš dažnai to ir klausiu – koks yra visos mano veiklos galutinis tikslas? Kažką pakeisti? Įrodyti? Užsidirbti? Tiesiog teikia malonumą? Ir jau daug metų tikslaus atsakymo nebežinau. Kai 1984 metais žurnalas „Moksleivis“ išspausdino mano pirmąją humoreską (tada jos dar buvo vadinamos „jumoreskomis“), atrodė – tai jau vieta literatūros istorijoje. Kai ėmiau į rankas savo pirmąją knygą, atrodė – tai jau amžinybė. Tačiau netrukus rašomi tekstai pavirto konvejerine produkcija, o parašytos knygos – pusmetriu nugarėlių lentynoje. Pirmas apsilankymas Vakaruose 1991 metais kėlė virpulį, šiais laikais ten apsilankau dažniau nei kokioje Klaipėdoje.  Gyvenimas paradoksalus tuo, kad tai, kas kadaise atrodė vertinga ir sunkiai pasiekiama, šiandien tampa kasdienybe, banalybe, rutina – šiandieninis jaunimas niekada nesupras, ką reiškia gyventi be „Coca-Cola“ ir džinsų, bet, gerai pagalvojus, gyvenome sau ir be to, ir gyvenome smagiai.  Kažkada man atrodė, kad kiekvieno mūsų gyvenimo prasmė – pažinime. Šiandien nebesinori visko pažinti, net jau ir ir nebesinori, kad tas tikslas atsirastų. Nes jį pasiekus, kaip ir kalno viršūnę, belieka tik vienas kelias – žemyn.


KOMENTARŲ NĖRA