ELEKTRA + LIUKSAS = ELECTROLUX

ELEKTRA + LIUKSAS = ELECTROLUX

189
0
DALINTIS

„Electrolux“ kompanijos įkūrėjas Axelis Wenner-Grenas (1881-1961) – Švedijos pramonininkas, magnatas, vizionierius bei filantropas buvo taip pat ir žurnalistų mėgstama Europos aukštuomenės žvaigždė. Jo charizmatiška asmenybė ir platūs veiklos užmoja kūrė neišvengiamus mitus ir legendas, kurios lydėjo jį visą gyvenimą. Buvo teigiama, kad A.Wenner-Grenas dalijosi meilužėms su būsimuoju JAV prezidentu Johnu Kennedy. Buvo tvirtinama, kad būtent jis pardavė Fideliui Castro jachtą “Granma”, kurios dėka Kuboje ir įvyko socialistinė revoliucija. Buvo spėjama, kad būtent jis paslėpė Trečiojo Reicho auksą Pietų Amerikoje taip kruopščiai, jog niekas lig šiol to lobio neranda. Daug kas buvo apie jį kuriama, tačiau tik nedaugelis gandų apie Axelį Wenner-Greną pasitvirtino faktais.

 

Nes, nepaisant jo aktyvios veiklos ir pomėgio viešumui, iš esmės nedaug kas buvo žinoma apie Axelį Wenner-Greną. Netgi jo dienoraštis, pradėtas rašyti 1924 metas ir skrupulingai kasdien dviem sakiniais aprašęs visą magnato gyvenimą iki pat jo mirties, nedaug kuo praskleidė šydą nuo paslapties, kurios niekas neįminė lig šiol – kokia nematoma jėga motyvavo ir ginė Axelį Wenner-Greną į priekį?

 

Nes jam niekada nieko netrūko – nei meilės, nei pinigų, nei šlovės. Tačiau jis negyveno kaip tuščiagalvis sibaritas – visą savo gyvenimą Axelis Wenner-Brenas kažką pardavinėjo ir kūrė naujus verslus. Jis nebuvo nei išradėjas, nei inžinierius, bet būtent jam žmonija turi būti dėkinga už tokių įprastų mums šiandien prietaisų kaip dulkių siurblio ir šaldytuvo atsiradimą kiekvienuose namuose, kaip ir už daugelį medicininių išradimų, kuriuos jis dosniai finansavo.

 

Axelis Wenner-Grenas gimė vakarinėje Švedijos pakrantėje esančiame Udevalos miestelyje, pasiturinčioje ūkininkų ir pirklių šeimoje (vėliau jis pats kūrė vargšo, tapusio milijonieriumi įvaizdį, propaguodamas sunkų darbą, mokslo naudą ir ambicijas, tačiau tikrovėje vaikystėje jokio nepritekliaus nejuto). Jo protėviai, kurių šaknys siekia XVII amžių, taip pat buvo stambūs ūkininkai, ir buvo laikomi viena svarbiausių Udevalos šeimų, draugavusių su Karalystės aristokratija. Vienas iš Napoleono Bonaparto protežė, Prancūzijos maršalas grafas Jean-Baptiste Bernadotte, tapęs Švedijos karaliumi Karoliu XIV Jonu, 1818 metais, vykdamas į Norvegiją, netgi buvo sustojęs Udevaloje aplankyti  Wenner-Grenų šeimos namus, po ko giminės reikšmė dar labiau išaugo.

 

Axelio vaikystė prabėgo trijų vyresniųjų seserų apsuptyje. Būta ir jaunesnių, tačiau jos anksti mirė, ir tai tapo priežastimi, kodėl būsimasis magnatas niekada nenorėjo turėti savo vaikų, ir, jau būdamas milijonieriumi, priešinosi savo žmonos Margueritte (su kuria kartu išgyveno daugiau nei 60 metų ir netgi pergyveno aviakatastrofą) norui bent jau ką nors įsivaikinti. Sielvartas dėl jo akivaizdoje mirusių seserų paliko neišdildomą pėdsaką jo sieloje, ir jis niekada nebenorėjo rizikuoti tai išgyventi dar kartą.

 

Mokykloje Axelis ypatingais gabumais nepasižymėjo. Paradoksalu, bet sunkiausiai jam sekėsi kalbos, nors vėliau jis puikiausiai išmoko kalbėti angliškai, vokiškai ir prancūziškai, o sulaukęs 60-ies – ir ispaniškai. Jis pats pripažino, kad neturi talento užsienio kalboms, tačiau turėjo kitą galingą įrankį – neįtikėtiną atkaklumą. Penkiolikos baigęs mokyklą, penkerius metus dirbo tėvo įsteigtoje prieskonių prekybos firmoje Geteburge (kur po darbo vakarais ir mokėsi kalbų).

 

1902 metais Axelis Wenner-Grenas pradėjo studijuoti mediciną Šiaurės Vokietijos mieste Greifsvalde, vėliau studijas tęsė Berlyne. Tačiau tapti mediku jam nebuvo lemta. Protėvių genai aiškiai leido suprasti, kad tikroji jo aistra buvo prekyba.

 

Vokietijoje jis įsidarbino Švedijos separatorių kompanijos „Alfa Laval Separator“ biure. 1904 metais Axelis nusprendė, kad jau yra pajėgus pradėti savo verslą ir su tėvo finansine parama Berlyne įsteigė žemės ūkio technikos bendrovę, kuri po metų bankrutavo. Po to kelerius metus jis studijavo rinkodarą ir keliavo po pasaulį. Tokių kelionių metu jis rado tai, kas jį išgarsino amžiams.

 

1908 metais Austrijos sostinės Vienos parduotuvės vitrinoje Axelis Wenner-Grenas pirmą kartą išvydo keistą gremėzdišką aparatą, vadinamą dulkių siurbliu. Per septynerius metus nuo 1901 metų, kai anglas H.C.Boothas pademonstravo pasauliui pirmąjį dulkių siurblį, šis buitinis prietaisas ne kažin kuo progresavo, buvo varomas vidaus degimo varikliu, triukšmingas, nepatogus naudoti ir prieinamas nedaugeliui. Tai, ką išvydo A.Wenner-Grenas, svėrė 20 kilogramų, turėjo benzininį variklį ir kainavo nemenką sumą – 2250 eurų šių laikų pinigais. Tačiau iš vitrinos padvelkė kažkokia technologine naujove bei ateities perspektyvomis, ir dar gatvėje Axelis Wenner-Grenas sumojo, kad padarytas lengvesniu ir pigesniu, šis daiktas rastų savo vietą visuose pasaulio namuose. Tai buvo nuojauta, kur jo neapvylė.

 

Būsimasis magnatas užėjo į parduotuvę ir susipažino su jos savininku Gustafu Paalenu, turinčiu amerikietiškųjų dulkių siurblių „Santo Stabsauger“ distribucijos teises. Sandoris įvyko greitai. A.Wenner-Grenas netrukus įsigijo 20 procentų Paaleno kompanijos akcijų kartu su dulkių siurblių distribucijos teisėmis Vokietijos imperijoje. Per kelerius metus verslas įsisiūbavo (pagrindiniai tuometinių dulkių siurblių pirkėjai buvo rūmai, bažnyčios, kareivinės ir pamažu atsirandančios didelės universalinės parduotuvės), tačiau G.Paalenui nesutinkant investuoti į patogesnio modelio sukūrimą, Axelis pardavė jam atgal savo akcijas ir 1912 metais grįžo į Švediją, nusiteikęs pradėti masinę efektyvesnių dulkių siurblių gamybą.

 

Savo tėvynėje jis turėjo reikiamą kontaktą – 1910 metais įkurtos kompanijos „Elektromekaniska“, gaminusios variklius „Santo“ siurbliams vadovą, inžinierių Sveną Carlstedtą, galintį sukurti savą, švedišką dulkių siurblį. Savo ruožtu S.Carlstedtas supažindno A.Wenner-Greną su kompanijos „Lux“ vadovu C.G.Lindblomu. 1901 metais įkurta „Lux“ gamino žibalines lempas, kurių paklausa dėl plintančios elektros buvo pradėjusi smukti, ir C.G.Lindblomas, turintis erdvią gamyklą, ieškojo naujų verslo nišų.

 

Šių trijų vyrų pažintis nulėmė naują verslą. 1912 metais Axelis Wenner-Grenas pasiūlė C.G.Lindblomu gaminti S.Carlstedto sukonstruotą dulkių siurblį “Model I“, kurio įsipareigojo per metus Vokietijoje parduoti 500 vienetų. Axelis mokėjo įtikinėti, ypač akcentuodamas savo dešmties metų gyvenimo Vokietijoje patirtį. Galų gale vyrai sukirto rankomis, ir Axelis Wenner-Grenas tapo naujųjų dulkių siurblių „Lux“ agentu Vokietijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje.

 

„Lux Model I“ svėrė 14 kilogramų, tačiau Svenas Carsltedtas iškart ėmėsi kurti dar lengvesnį aparatą. Taip atsirado „Lux Model II“, svėręs tik devynis kilogramus ir dvigubai pigesnis už „Model I“. Nors A.Wenner-Grenas savo pažadą parduoti 500 vienetų “Model I” įvykdė, visgi išvydęs naująjį “Model I”, pajuto kur kas didesnes perspektyvas, teisingai suvokęs, kad tai jau buitinis prietaisas, tinkamas ir eilinių žmonių būstams. Tačiau C.G.Lindblomas sutiko investuoti į savo gamyklos išplėtimą tik su sąlyga, jei Axelis įsipareigos per metus parduoti 5000 “Model II” aparatų, ir A.Wenner-Grenas išsyk sutiko. Ir jam vėl pavyko. 1913 metais užsakymai „Lux Model II“ dulkių siurbliai iš Prancūzijos ir Anglijos plūdo tokiu srautu, jog po metų „Lux“ gamykla jau nebespėjo gaminti tiek aparatų rinkos poreikiams patenkinti.

 

A.Wenner-Grenas išties demonstravo pardavimo stebuklus (galutinių C.G. Lindblomo simpatijų jis nusipelnė, sugebėjęs suorganizuoti kontraktą „Lux“ žibaliniais žibintais apšviesti visą Panamos kanalą per 1915 metais vykusią jo atidarymo ceremoniją). Jis niekada negailėjo asmeninio laiko “Lux” dulkių siurblių demonstracijai, o abejojančius pirkėjus palauždavo savo entuziazmu ir dosniomis garantijomis.

 

1915 metais Axelis Wenner-Gren įkūrė savo kompaniją „Svenska Elektron“, kuri 1917 metais įsigijo „Elektromekaniska“. 1919 metais, po sudėtingos finansinės operacijos, apsikeičiant akcijomis ir patentais, “Svenska Elektron”, “Elektromekaniska” ir “Lux” buvo sujungtos į vieną, pavadintą „Elektrolux“ (C raidė pakeis raidę K kompanijos pavadinime tik 1957 metais). Axelis Wenner-Grenas tapo didžiausiu naujosios kompanijos akcininku ir prezidentu – praėjus vos dešimčiai metų nuo savo pirmojo susipažinimo su dulkių siurbliu.

 

1921 metais Amerikoje jis įsteigė „Electrolux Corporation“, nepriklausomą nuo motininės kompanijos firmą, kurios vieninteliu akcininku ir buvo. Ši kompanija greitai užvaldė Pietų ir Centrinės Amerikos rinką, kur jai lig šiol priklauso lyderės pozicijos daugelyje prekių kategorijų segmentuose.

 

„Electrolux“ dulkių surbliai greitai išplito visoje Europoje dėl paties Axelio Wenner-Greno sukurto pardavimo modelio – „nuo durų iki durų“. Pardavėjai demonstravo siurblius namuose moterims, kurios po to jau nekantriai laukdavo iš darbo grįžtančių savo vyrų su čekių knygelėmis. 1921 metais “Electrolux” sudrebino visą Europos rinką su “Lux Model V“ – pirmuoju tikru „naminiu“ dulkių siurbliu, dantų pastos tūtelę primenančiu aparatu, paguldytu ant rogutes primenančio rėmo. Toks tampomas siurblys buvo ne tik galingas ir patogus, jo dizainas buvo toks įspūdingas, jog kurį laiką Švedijoje buvo gaminami panašaus korpuso automobiliai…

 

„Visi namai yra ‚Electrolux‘ namai“, – kadaise mėgo sakyti A.Wenner-Grenas, tapęs kompanijos legenda po to, kai asmeniškai pardavė pirmąjį dulkių siurblį ir Vatikanui. Per oficialiąją prezentaciją popiežiaus rezidencijoje, kai pirmieji keturi savo dulkių siurblius pristatantys konkurentai išsiurbė savo kilimo dalis, Axelis Wenner-Grenas nesiurbė naujos, o su savo „Lux Model V“ išsiurbė konkurentų jau valytas kilimo dalis ir pademonstravo popiežiui, kiek daug dulkių ten buvo likę… Po to ir Vatikanas tapo „Electrolux namais“.

 

1922 metais metais “Electrolux” pristatė ir savo šaldytuvą – dar vieną naujovę, sparčiai randančią savo vietą viso pasaulio namuose. Pirmąjį jo modelį sukūrė švedų išradėjai Baltazaras von Platenas ir Carlas Muntersas, kurių darbą dosniai finansavo Axelis Wenner-Grenas, siekęs gaminti  šaldytuvą tylesnį už tuo metu griausmingus, veikiančius su benzininiu varikliu ir griozdiškus aparatus. Nors rinkai buvo paskubėta pristatyti net nebaigtą šaldytuvo prototipą, tačiau „Electrolux“ buvo toks populiarus prekės ženklas, jog niekam ir nerūpėjo tokios smulkmenos, kaip kažkokie gamybos trūkumai ar brokas. Ketvritajame dešimtmetyje švediški „Electrolux“ šaldytuvai tapo populiariausiais JAV rinkoje, ir dominavo geriausiuose Europos namuose. 1926 metas „Electrolux“ atidarė savo pirmąją gamyklą Berlyne, o 1928 metais penkios gamyklos Anglijoje ir Prancūzijoje jau gamino produkciją visam pasauliui.

 

1929 metais per Didžiąją Depresiją Axelis Wenner-Grenas išplėtė savo verslo interesus, įsigydamas didelius švediškų kompanijų „Bofors“ (ginkluotės gamyba), „Svenska Cellulosa“ (popieriaus ir celiuliozės gaminiai) bei „Svenska Aeroplan“, būsimosios SAAB akcijų paketus. Nuo 1924 metų jis buvo įsikūręs dideliuose rūmuose prestižiniame Stokholmo Diplomatų rajone, o 1930 metais jo turtas siekė jau milijardą dolerių. Ir po to, kai Axelis Wenner-Grenas pasistatė didžiausią tuomet pasaulyje jachtą „Pietų Kryžius“, jis tapo galutinai priimtas į pasaulio aristokratijos tarpą. Jis įsigijo Rojaus salą Bahamuose, rančą Meksikoje ir Heringo pilį Švedijoje, ir nuo to laiko keliavo po visą pasaulį, prižiūrėdamas „Electrolux“ kompanijos augimą, didindamas savo turtą ir socialinį statusą.

 

Tačiau tikrasis „Electrolux“ augimas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai taikos metu visiems geriems pasaulio žmonėms prisireikė gerai įrengtos virtuvės. 1955 metais 40 kompanijos fabrikų visame pasaulyje gamino ne tik dulkių siurblius ir šaldytuvus, bet ir maisto kombainus, skalbykles, šaldiklius, indaploves, virykles ir kitus elektromechaninius prietaisus.

 

1956 metais Axelis Wenner-Grenas pardavė savo „Electrolux“ akcijas ir likusius savo gyvenimo metus atsidavė filantropijai. Po jo mirties „Electrolux“ kompanija ėjo iš rankų į rankas – per 20 ateinančių metų ji buvo parduota ir pirkta apie 200 kartų. 1990 metais “Electrolux” plėtra pasiekė savo piką – kompanijai priklausė ne tik „Zanussi“ ir AEG virtuvinės įrangos padalinys, bet ir didžiausia Švedijoje dirbtinių gėlių gamykla, automobilinės įrangos kompanija „Autoliv“ bei kalnakasybos kompanija „Grenges“ – kompanija tuo metu gamino apie 20 tūkstančių pavadinimų gaminių. Tačiau XXI amžiaus pradžioje pradėta verslo konsolidacijos era, daugelis padalinių ir verslų buvo parduota, o pervadinta „AEG-Electrolux“ kompanija tapo vartotojiškos elektrotechnikos įrangos gamintoja. Šias laikais per metus visame pasaulyje yra parduodama apie 40 milijonų daiktų su “Electrolux” prekės ženklu, o pačioje kompanijoje dirba 60 tūkstančių darbuotojų.

 

Na, o viena iš “Electrolux” verslo pradininkių – “Lux” 1998 metais vėl tapo nepriklausoma kompanija, šiuo metu priklausanti Šveicarijos holdingui „Lux Group“. Kaip ir prieš šimtą metų, taip ir šiandien ji tebegamina puikios kokybės dulkių siurblius (ir oro valymo sistemas).


KOMENTARŲ NĖRA