ATĖJAU, IŠGIRDAU, PATIKO

ATĖJAU, IŠGIRDAU, PATIKO

240
0
DALINTIS

Taigi, mylimoji nepasitarusi Tau staiga padovanojo du bilietus į Filharmonjią, kurioje Tu nesi buvęs nuo vidurinės mokyklos laikų? Ir dar į klasikinės muzikos koncertą? Beje, teisingiau būtų sakyti – akademinės, bet tiek to – ir be to Tu esi visiškai neparuoštas tokios muzikos klausytojas-vartotojas. Tačiau atmink, draugeli, tai – ne tragedija, yra tame žavesio, ir akademinės muzikos koncertuose taip pat yra ką veikti.

Pradžiai – nelauk pasigailėjimo

Svarbu daugmaž suvokti, ko Tu eini į tą koncertą. Tiesiog papramogauti? Netinka. Juk neimi į rankas storo klasikinio romano vardan juoko ar tiesiog pramogai? Čia – tas pats. Vizitas į akademinės muzikos koncertą kelia tikslą ne „atsijungti“, o atvirkščiai – „prisijungti“ prie kažko rimto. Šioje situacijoje noras pajusti (ar suprasti – kaip Tau patinka) muziką yra pats svarbiausias dalykas.

Susipažink su teorija

Svarbu pasiruošti. Aišku, tai nėra būtina, gali remtis ir vien emocijomis. Tačiau, kad geriau „prisijungtum“ prie to, kas vyksta, verta iš anksto pasiknisti internete, paskaityti kokio muzikologo komentarus apie tuos reikalus, kuriuos netrukus išgirsi. Kekvienas muzikos kūrinys yra sukonstruotas pagal kažkokią tai struktūrą, turi šiokias tokias taisykles – ir galiausiai jis pavirsta ne vien muzikinių formų kratiniu, o prasmingų fragmentų seka, kuri susidėlioja į nustatytą schemą, kurią netgi galima nubraižyt. Palygink perskaitytą su tuo, ką išgirsi.

Pasinerk į istoriją

Muzikologiniai išvedžiojimai vis tiek dvelkia tamsiu mišku? Tada paskaityk, kokiame istoriniame kontekste atsirado šitas kūrinys. Taip, jei Bethovenas kažką rašė revoliucijų laikmečiu ar kamuodamasis skurde, jo išprakaituoti garsai staiga įgyja prasmę.

Dalyvauk, o ne stebėk

Profesionalaus muzikanto požiūriu, koncertas – tai ne vien „vieni atlieka, kiti klauso“. Bet kuris muzikinis kūrinys egzistuoja tik tada, kai skamba taip, jog Tau susidaro įspūdis, kad esi neįtikėtino šedevro gimimo  liudininkas. Muzika kuriama čia ir dabar, ne vien publikos akivaizdoje, o jai tesiogiai dalyvaujant. Kūrinio autorius – tai ne vien kompozitorius, bet lygiai taip ir atlikėjas, ir klausytojas. Kokia muziką išgirs tas klausytojas – tokia ji ir bus. Svarbu ne vien techninio pasirengimo lygis, bet ir noras tame dalyvauti, o ir bendradarbiauti.

Patiko?

Yra pasaulyje muzikos kūrinių, kurie nepalieka abejingais nė vieno žmogaus, kuris tik nori su ja susitapatinti – tokius kūrė Mocartas, Bachas, Bramsas, Čaikovskis ir dar visa plejada genijų. Ir jei Tavo pirmoj pažintis su klasika praėjo sėkmingai, ir Tu nori pratęsimo, daugiau klausykis – ir ieškok to, kas patinka būtent Tau. Gąsdina simfoninė muzika? Pasiklausyk kamerinės. Senoviniai kūriniai kelia depresiją? Pabandyk šiuolaikinius kompozitorius. Esmė ta, kad niekas negali Tau pasakyti, kas yra gerai, o kas blogai. Sprendi tik Tu.

Rekomenduoju pirmajai pažinčiai su klasika:

Johannas Brahmsas – „Trio Do Minor“

Frederickas Chopinas – „Nocturne Do Minor“

Johannas Sebastiannas Bachas – „Jesu bleibet meine Freude“

Alfredas Schnitke – „Concerto Grosso No.1”

Karalius Henrikas VIII, baladė „Green sleeves“

 


KOMENTARŲ NĖRA