APIE PREZERVATYVUS IR JUGOSLAVIJOS BOMBARDAVIMĄ

APIE PREZERVATYVUS IR JUGOSLAVIJOS BOMBARDAVIMĄ

84
0
DALINTIS

Užnešė mane anądien Kosove likimas į vienos Jungtinių Tautų stovyklos tualetą, kur žvilgsnis užkliuvo už nemokamų prezervatyvų lentynos. Tokių pat neišvaizdžių, kaip ir visi UN-issue „prezikai“, dalinami visur kur papuola. Be jokių ryškių spalvų ar gundančių ypatumų, tipo, „Ultra thin“ ar „ Sensitive“… Ir netgi vis dar gaminti Tailande, kaip visada. Mane asmeniškai ta nemokamų prezervatyvų distribucija visose humanitarinėse misijose visada nuteikdavo kažkaip nemaloniai, tarsi nebylus raginimas ištvirkauti, kažkoks gašlus priminimas gyvuliškų instinktų, kažkas tokio… nekošerno.

Tačiau dabar, žvelgdamas į juos, ūmiai suvokiau kitą dalyką – tai, kad nuo mano pirmo susidūrimo su tais Jungtinių Tautų prezervatyvais  praėjo beveik 20 metų – kažkaip nepastebimai ir nelauktai, ir mintimis staiga nusikėliau ten, kur sprendėsi Europos saugumo likimas – į 1999 metų Jugoslaviją, visai kaip Kurto Vonneghuto apsakymo „Dabar jau galima pasakoti“ herojus, ir sukompiliuojant kelerių tų įvykių dalyvių emocijas, jo žodžiais, kelionė laiku ir istorija skambėtų maždaug taip:

Tada, po Bosnijos karo visa buvusi Jugoslavija knibždėte knibždėjo „humanitarinių“ ir „verifikacijos“  misijų atstovų – niekaip nesibaigė karas Kosove, į kurį brukomės ir mes – lietuvių policininkai, medikai, visokio plauko patarėjai, diplomatai, žurnalistai ir pabėgėlių klausimų ekspertai, tarp kurių lietuviukų jau tada buvo ypač  nemažai.

Keista tai buvo veikla, kartais sunkiai suvokiama ir neaiškiai koordinuojama, tačiau labai romantiška ir gerai apmokama. Karas, gandai, pabėgėlių virtinės, sprogimai tolumoje, „Humvees“, tankai, US Army ir kitokie kariškiai – ir tarp jų mes, lietuviukai, kaip neatsiejama dalis, irgi kariai, kaip ne kaip, tegu ir Demokratijos Fronte!

Taigi, nieko neatrodė nuostabaus ar neįprasto atrodė tai, kad vieną dieną mums, kaip „humanitarinės misijos“ dalyviams buvo išdalinti GPSai, dabar tarsi įprastas dalykas, bet tais laikais neišpasakytai „kietas“ gadžetas, turėjęs tada dar nematytą „navarotą“ – lazerinį koordinačių nustatymo mechanizmą, tipo, iš tolo galėjai vietą nustatyti. Kas mūsų ir buvo paprašyta – suvesti savo regiono pagrindinių objektų koordinates, ypač svarbiausius topografinius taškus – tiltus, administracinius pastatus, transporto mazgus, bažnyčias, mečetes, mokyklas ir, lyg tarp kitko, Jugoslavijos policijos būstines bei kariuomenės dalinius. Visa tai miglotai buvo aiškinama „būtinybe sukurti logistinį pagalbinių operacijų pagrindą“.

Jugoslavijos armijos ir policijos patruliai (būtina atminti, kad Kosovo karas buvo pačiame įkarštyje, tad Kosove buvo dislokuota apie 100 tūkstančių jugų kareivių, neskaitant 10 tūkstančių ginkluotų serbų paramilitaries, kovojusių su 20 tūkstančių kosovarų partizanų. Ir, beje, Jugoslavijos armija tada atrodė visai kaip jų krepšinio rinktinė – vieni milžinai piktais veidais ir ginkluotais visa kuo naujausiu – nė iš tolo nepriminė nupiepusių sovietų rekrūtų – ir nemažai reikėjo pasiryžimo menkai ginkluotiems albanams prieš tokius galiūnus sukilti) mums netrukdė, tipo, humanitarai, atvykę „padėti liaudžiai“, nes pabėgėlių kolonos tada judėjo į visas puses iš visų pusių. O tarp jų ir mes – ant kaklo kokios penkios ID kortelės, ant rankovių prilopyta organizacinių ženklų, apsupti pagarbos ir vilčių.

Po kelerių dienų dailiai nuaugę amerikiečiai idealiai baltais dantimis  tuos kupinus informacijos GPSus iš mūsų surinko, gražiai padėkojo ir išvyko. Rodos, atlikome gerą darbą. Tik tada mes dar nežinojome, kad, perduodami tuos GPSus atgal, mes sudarome sutartį su pačiu Velniu.

Mes dar nežinojome, kad liečiame pačią Mirtį.

Nieko tada dar nežinojome, ir grįžome prie rutinos.

O po trijų dienų naktį mus pažadino vis artėjantis priešlėktuvinių kulkosvaidžių šaudymas, kurį greitai nustelbė bombų sprogimai – per Albanijos sieną į Kosovą ir Jugoslaviją skrido pirmosios US Air Force bombonešių eskadrilės – operacija „Noble Anvil“ prasidėjo. Mieguisti pripuolėme prie lango – ir prieš akis atsivėrė  Armagedono vaizdas. Iš dangaus gausiai lijo folijos snaigėmis (paverčiančios vaizdą radaruose neišskaitoma marmalyne – su laiku tai pasidarė refleksinis-vizualinis  įspėjimas – jei pradeda „snigti“ ta folija, vadinasi, netrukus lauk ir bombų – sirenos tais laikais Kosove ir Jugoslavijoje buvo tik didmiesčiuose). Trasuojančių kulkų fontanai nakties fone greitai sukosi į šiaurės rytus – paskui nuskrendančius lėktuvus – su laiku ta artėjanti-tolstanti „muzika“ irgi darėsi įspėjimo signalu, nes šiaip tų bombonešių danguje išgirsti beveik neįmanoma. Ką nors suvokti ar ko nors paklausti, kas čia vyksta, nebuvo kaip – pirmosios grafitinės bombos, numestos ant elektrinių, ilgam paralyžavo elektros tiekimą (maždaug, tos grafitinės bombos buvo skirtos ne žmogeliams, o išleisdavo kažkokių chemikalų debesį, kuris trumpindavo visą elektrą. Pvz., Belgrade elektrinės buvo išvestos iš rikiuotės jau per pirmąjį oro smūgį taip efektyviai, jog sirenos „viskas OK, galima eiti namo“ pradėjo veikti tik kitą dieną, o per tą laiką US Air Force ir vokiečių aviacija spėjo surengti ant miesto dar du antskrydžius), o bet koks mobilusis ryšys buvo blokuotas kažkokiomis aukšto dažnio bangoms (kaip tai veikė, man lig šiol paslaptis). Danguje tarsi saliutai sproginėjo jugų raketos  – dažnas žemės kirminas net nenujaučia, kad zenitinės artilerijos tikslas – ne pataikyti tiesiai į priešo lėktuvą, o sprogti kuo arčiau jo, nes dideliu greičiu skrendantis orlaivis yra labai trapus ir pažeidžiamas smūgio bangoms, tarsi popierinė cigaretė. Visos operacijos metu US Air Force naudojo „bombardavimo iš didelio aukščio“ taktiką, nes šiais laikas jau išvis nebe fasonas atakuoti taikinius pikiruojant (smingant), ir gal tik Izraelio Air Force tebenaudoja šį sudėtingą ir asmeniškai bet kuriam pilotui labai pavojingą manevrą. Juoba, kad „Noble Anvil“ operacijos tikslas buvo ne užmušti kuo daugiau žmogelių, bet sunaikinti kuo daugiau Jugoslavijos armijai reikalingos infrastruktūros ir pačios armijos ginkluotės. Tačiau, rodos, kaip gali bombos, išmestos iš 3-5 kilometrų aukščio, taip tiksliai pataikyti ten, kur reikia? Pataikydavo, dar ir kaip, nes jau ir tais laikais „laser-guided XO“ galėdavo nušluoti reikiamą pastatą, gretimiems nepadarydama beveik jokios žalos (daugelis turbūt yra matę Serbijos sostinėje Belgrade ilgai stovėjusį to įrodymą – komunistų partijos būstinę, mūsų „Radisson blu“ aukščio pastatą, į kurį pataikė trys amerikiečių padegamosios bombos – visos dailiai suėjusios, kaip kadaise Štombergo tritaškiai, tiesiai per stogą – pastatas nesugriuvęs, bet visas išdegęs iš vidaus su visomis rezoliucijomis, partiniais bilietais ir Lenino raštais).

Kartais padangė nušvisdavo akinančia balta šviesa – „flash“ bombos, sprogdamos šimto metrų aukštyje generuodavo tokią ryškią šviesos bangą, jog bet koks jugų kariškis, tuo metu žiūrintis į dangų pro optinį taikiklį ar žiūronus, teoriškai turėjo apakti (o šviesos pliūpsnį dar labiau sustiprindavo folijos snaigės, karoče, net ir plika akimi tai pamačius, suskausta, kartais rodėsi, kad tai atominė bomba sprogo).

Ugnies sienos fone kartais parašiutais leisdavosi numuštų lėktuvų pilotai, kuriuos po to filmuose taip vikriai gelbėjo Van Dammas ir Seagalas.  Numuštų, kaip ne kaip! Pentagonas ilgai manė, kad jugoslavų priešlėktuvinės gynybos sistema neverta nė sudilusios skatiko, maždaug, “kepurėmis užmėtysime tuos kaimiečius”, deja, tikrovė pasirodė ne tokia jau ir banali. Taip, daug jugų aparatūros buvo senos ir sovietinės, tačiau, kokia likimo ironija! būtent gelžgalių senumas ir padėjo jugams netgi numušti oficialiai “nematomą” US Air Force bombonešį F-117. Nematomą niekam, išskyrus 1970 metų sovietų gamybos ilgų bangų radarui, kuris buvo toks senas, jog „Boeing“ inžinieriai, kurdami to trikampio aparato dizainą, sovietinio radaro veikimo principo net nepaėmė domėn, nes kiekvienas blaiviai protaujantis žmogus turėtų mąstyti tokiame lygmenyje, jog tai naudojanti Jugoslavijos armija turbūt susišnekėdavo tamtamų būbnijimu?  Tačiau greitai paaiškėjo, kad būtent tas senovinis agregatas vienintelis gali užfiksuoti “nematomąjį” bombonešį tuo metu, kai anas atidaro savo bombų liuką – ir nors jis būna atidarytas 15 sekundžių, bet to jugams pakako paleisti dvi raketas, kurių viena ir nudaužė taikinį „Vega 31“… (pilotas nusileido parašiutu netoli Belgrado, dar ore spėjo paleisti pagalbos signalą, ir po keliolikos valandų buvo malūnsparniais ekstraktintas, rodos, filme tai padarė Van Dammas?)

Tačiau nė vienas karinis filmas neturi galimybių perteikti dar vieno, bene sunkiausiai psichologiškai pakeliamo  bombardavimo elemento  – kvapų. To degančio fosforo ir parako smarvės, rusenančios mėsos tvaiko, į orą išlėkusių kanalizacinių sistemų aromatų – slogaus mišinio, kuriame prasimuša ir keistai raminantis šviežiai išraustos žemės kvapas. „I love the smell of napalm in the morning“, – kadaise sakė Robertas Duvallis filme „Apocalypse Now“, – „It smells like… Like victory“.

O taip, „victory“! Mes tylėdami alsavome ta smarve ir žiūrėjome į tą makabrišką reginį, ir keistas nerimas augo mūsų krūtinėse. Taip, tai simbolizavo mūsų Pergalę, eilinį priminimą, kad mes esame teisingoje pusėje, ir mes galime nugalėti bet kurį priešą. Tai išties kvepėjo Pergale. Gėrio Pergale. Bet nebuvo džiaugsmo mūsų širdyse – greičiau jau kaltė, kažkoks nepaaiškinamas atsakomybės slogutis už tai, ką matome.

Nes mes matėme bombas krentant tiksliai ten, kur prieš kelias dienas mes taip smagiai vienas kitą pašiepdami maigėme mygtukus, suvedinėdami koordinates. Ir krenta pernelyg tiksliai ten, kur reikia. Armijos daliniai, tiltai, policijos būstinės, merijos, transporto mazgai – viskas lėkė į orą… Po daugelio mėnesių pagaliau paaiškėjo, kad Pentagonas neturėjo jokių tikslių žemėlapių aviacijos karui, nes Jugoslavija, kaip formaliai neutrali valstybė, nebuvo laikoma potencialiu taikiniu, juoba dėl ypač dinamiško kariuomenės judėjimo per Jugoslavijos vidinius karus visa turėta informacija pernelyg greitai seno ir prarasdavo vertę.  Ir kaip geriau surinksi topografinę informaciją, jei ne mūsų, kvailelių „humanitarų“ rankomis? Nesiųsi juk profesionalių svetimos valstybės kariškių? Tačiau kas išdrįs žvėrškai sustabdyti žydras UN emblemas ant rankovių? Ir viskas pasidaro paprasta. Suvedei „tiltas“ – ir krenta bombikės. Suvedei „ambulatorija“ – bombikė aplenkė. Suvedei „karinis dalinys“ – miegas tiems salagoms bus garantuotai sutrikdytas. Štai tau ir kilni misija, ane?

„Someday this war is gonna end“ – „Apokalipsėje“ taip pat sakė Roberto Duvallio herojus.  Tą naktį mums jis tik prasidėjo.

Kaip patys žinote, po trijų mėnesių intensyvaus bombardavimo jugoslavų pasipriešinimas galiausiai buvo numalšintas, jugų armija pasitraukė iš Kosovo, į kurį buvo įvestos tarptautinės pajėgos, kas, beje, irgi buvo pavadinta „humanitarinė intervencija“. Medaliai ir padėkos raštai buvo žarstomi šufeliais į kairę ir dešinę. Liūtimi jie pasipylė ir ant mūsų galvų.

„Prie ko čia prezervatyvai?“ – klausiate žiovaudami. Atsakau.

Po kelerių mėnesių jau išvaduotame Kosove kartu su keliais tais pačiais lietuviukais (kai kurie jų šiandien yra visuomenei žinomi žmonės) pirmą kartą nuėjome į Jungtinių Tautų štabą Prištinoje. Lyg ir įprasta kontora, tačiau keista ir nematyta buvo tai, kad prie įėjimo stovėjo apvalus akvariumas, iki kraštų pripildytas tų pačių neišvaizdžių prezervatyvų. Karas karu, o geismas geismu. „O!“ – pasakė vienas. „Gandonai!“ – atsiliepė antras. „Geras!“ – sušuko trečias. „Nemokamai!“ – apibendrino visų mintis ketvirtas. Mūsų keturių rankų užteko tą akvariumą ištuštinti, pamenu, gera buvo dovana-suvenyras iš karo nuniokoto Kosovo.

Ir dabar, žiūrėdamas į tuos pačius prezervatyvus šiandieniniame taikiame progresuojančiame Kosove, dar kartą pagalvojau, kaip greitai bėga laikas. Kažkuriuo metu net kilo anos kaltės kupinos, bet ir šventai nerūpestingos jaunystės pagunda pasiimti tų prezervatyvų – atminčiai – bet į tai tik ranka numojau.

 


KOMENTARŲ NĖRA